Nepertraukiamas, gyvas siūlas

Be ko nebūtu bendro meilės ryšio,Tėvynės,pilietiškumo,valstybės bei dvasios raiškos? Pasak Mikalojaus Daukšos,viso to nebūtų be gimtosios kalbos.

Tikriausiai daugelis galėtų suabejoti: kaip visa tai gali apglėbti vienas zodis-kalba,bet tai tebūtų mūsų pačių klaida,kadangi užmiršome tikrąją gimtosios kalbos svarbą bei galią. Nepamename, kad mūsų protėvius siejo bendra meilė kalbai, dėl kurios jie kovodavo, vos kas nors panorėdavo ją iš jų atimti.

Tais laikais atsirasdavo tikrų didvyrių, kurie nepabijodavo rizikuoti laisve, suprasdami, kokia svarbi iš tikrųjų yra gimtoji kalba, norint išsaugoti tautiškumą,valstybę bei ppilietiškumą.

Įdomu, kur išnyko šis noras šiuolaikinėje visuomenėje?

Jeigu niekas nabando atimti kalbos iš mūsų, ar tai reiškia, kad nebereikia jos saugoti,gerbti ir mylėti? Kad galima ją išmesti, kaip niekam nereikalingą ir panaudotą daiktą.

Tai būtų galima prilyginti savo protėvių,Tėvynės bei pačio savęs paniekinimui, tikros ir jaučiancios širdies pakeitimui į bevertį mechanizmą,kuris nebejaustų,tik palaikytų jau nieko vertą gyvybę.

Pgalvokime, ar išties mes to norime, ar tai mums liepia vis dar plakanti širdis krūtinėje?

Manau, kad ne.

Kaip yra pasakęs profesorius J.Vabalas-Gudaitis:“Kalba yra nepertraukiamas gyvas siūlas,rišantis mūsų ppraeitį su ateitimi,perduodamas mums iš praeities dvasios jėgų ir sudarantis objektyvų tautos vienybės ženklą“.

Saugoti šį plonytį siūlą yra mūsų įgimta prigimtis. Aš i tu, esame praeities paveldas ir siūlo ateitį lemiantys žmonės.