Nijolė Miliauskaitė

Turinys

Turinys 2

Nijolės Miliauskaitės biografija 3

Koks yra Miliauskaitės eilėraštis? 3

Praeities laiko svarba vertybių atsiradimui 3

Ramybė ir paslaptis Nijolės Miliauskaitės eilėraščiuose 5

Namų ir žmogaus svarba Nijolės Miliauskaitės kūryboje 6

Naudotos literatūros sąrašas 7Nijolės Miliauskaitės biografija

Nijolė Miliauskaitė (1950–2002 m.) – poetė. Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas. Dirbo Centriniame archyve, Knygų rūmuose, spaudoje. Debiutavo eilėraščių rinkiniu „Uršulės S. portretas“ (1985 m.). Vėliau išleido dar kelias poezijos knygas („Namai, kuriuose negyvensim“ ( 1988), „Uždraustas įeiti kambarys“ (1995), „Širdies labirintas“ (1999)).

1995 m. Lietuvos rašytojų sąjunga N. Miliauskaitės rinkinį „Uždraustas įeiti kambarys“ iišrinko geriausia metų knyga. 1999 m. poetė apdovanota Jotvingių premija, už rinktinę su nauju eilėraščių rinkiniu „Sielos labirintas“ (1999 m.) jai 2000 m. paskirta Nacionalinė premija.

Poezija versta į anglų, lenkų, vokiečių ir kt. kalbas. Apie N. Miliauskaitę 2003 m. išleista knyga „Moteris su lauko gėlėmis“.

Palaidota Druskininkuose.Koks yra Miliauskaitės eilėraštis?

Miliauskaitės eilėraštis – dažniausiai lakoniškas pasakojimas (kartais beveik vien iš daiktavardžių), kuriame daiktai, žmonių portretai, peizažo štrichai, erdvės detalės turėtų vesti į namus – negrįžtamai prarastus, atkuriamus tik sapnuose ir vaikystės prisiminimuose. JJuose atgyja beveik pasakiška, tačiau labai konkreti, tapybiška namų erdvė – kambarys, siuvanti moteris, smulkiausia to siuvimo detalė. Bet kokio pagražinančio epiteto vengiančioje poezijoje iškalbingiausias būna moters drabužis. Skaudi asmeninė patirtis nedeklaruojama, atsiveria kalbantis su daiktu, augalu, savo „vaikystės atspindžiu“. EEilėraštyje kuriama situacija, kurioje skleidžiasi moters savivoka. Poetei svarbūs ir literatūros vardai (Sapfo, ~610–~580 pr. Kr., Charlotte Brontė, 1816–1855) kaip neišsipildantis namų susigrąžinimo ir meilės modelis. Pastarųjų Miliauskaitės gyvenimo metų poezijoje dominavo rytietiškas minimalizmas.Praeities laiko svarba vertybių atsiradimui

Jau pačioje ankstyviausioje, dar mokyklos bei studijų metais rašytoje Nijolės Miliauskaitės poezijoje išryškėja labai pastebima praeities svarba. Ši tema, įvairiai dominuoja, išlieka ir net pačiuose paskutiniuose poetės eilėraščiuose.

„Praeitis sujungia laiką, įvykius, žmones su subjektyvia patirtimi, kurios šaknis neretai sunku atsekti. Miliauskaitės grįžimas į vaikystę primena M.Prousto le temps perdu, kaip pastebi B.Ciplijauskaitė (2,187). Tokios sąsajos pernelyg akivaizdžios, kad jų nepastebėtum, juolab kad ir Proustas poetės gyvenime užėmė ne paskutiniąją vietą. Ryški asociacijų grandinė, gimtųjų namų, savęs-vaiko poetizavimas. Todėl ir pačių tikriausių vertybių reikėtų iieškoti eilėraščiuose iškylančiame praeities laike.“

Miliauskaitės grįžimas į praeitį yra ne vieno literatūros kritiko pastebėtas ir aptartas, kaip savitos, išgalvotos tikrovės kūrimas.“ Iš tiesų tas kūrimas grįstas atkūrimu, sulipdymu iš naujo, bet nėra vien praeities fragmentų mozaika.“ Tie fragmentai pernelyg gerai dera tarpusavyje, ir, kaip bebūtų keista, matyti, kad būtent dabarties laikas ir tampa ta jungiančia, klijuojančia medžiaga, kuri neleidžia prisiminimams tapti panašiais į klejones, nevaldomai pasklisti erdvėje:

šiluma, pasigirdus balse, prikelia

vaiką many, o maniau jau

seniai esi mirus – aargi nelaikiau

tavo pirštukų delnuos, šaltų kaip ledas

o gal tik buvai įkalinta – šitiek metų

tamsiam kambary, užmiršta, nepasiekiama

ilgiausiais koridoriais, laiptais aukštyn ir žemyn

slaptais perėjimais per sieną

už knygų spintos arba per veidrodį

<.>

(SL, 473)

Keletas eilučių supina praeitį („šitiek metų.“), kuri aiškiai jaučiama kaip buvimo čia ir dabar garantas. Į save-vaiką, arba į tą vaiką, kuriuo kažkada buvo, poetinis subjektas kreipiasi lyg ir labai nutolusiu, tačiau staiga priartėjančiu balsu. Tas priartėjimas toks staigus ir netikėtas, stulbinantis savo neįmanomu tikrumu, kad darosi labiau panašus į kontaktą su anapusiniu pasauliu nei įprastą reminiscenciją. Tokį įspūdį dar labiau sustiprina vaiduoklio motyvas, vaizdinys, galbūt archetipiškai įsišaknijęs kiekvienoje sąmonėje, o galbūt tiesiog atėjęs iš vaikystėje skaitytų knygų („slaptais perėjimais per sieną/ už knygų spintos arba per veidrodį“). Spėliojimas – „gal“ – patvirtina netikėtumą, iš tiesų ilgą kontakto nebuvimą. Praeitis gali labai ilgai glūdėti „tamsiam kambary, užmiršta, nepasiekiama“, o jai prikelti reikalingas tik mažutis impulsas, visiškai nelaukta asociacija. Šiame eilėraštyje Miliauskaitei tuo impulsu tampa balsas. Tačiau užmezgus kontaktą su prisiminimu, ne taip jau lengva vėl užmiršti, nes tas prisiminimas jau tampa dabarties dalele. Tame pačiame eilėraštyje poetė rašo:

mano vidinis vaike

suradau tave, visai netyčia

užklupau, tai tas balsas, pasklidęs

visose erdvėse, atvedė

jauti, jis tirpdo <

ledą ir stiklą

(SL, 473)

Paprastam balsui suteikiama tokia jėga, kuri „tirpdo/ ledą ir stiklą“. Tai amžini uždarumo, šaltumo, nejautros simboliai. Ledo ir stiklo – abiejų drauge – paminėjimas verčia galvoti, jog eilėraščio laikas yra kur kas ilgesnis nei žmogaus amžius. Tai, tiesa, ir įspūdžio sustiprinimas, antra vertus, stiklas kur kas „šiuolaikiškesnis“ simbolis, nei ledas, o tai jau implikacija, kad kalbama apie dalykus, aktualius tiek anksčiau, tiek dabar. „Vidinio vaiko“ atradimas yra kur kas daugiau, nei sugrįžęs prisiminimas. Tai prarasto ryšio su savimi atnaujinimas. To ryšio, nusitęsiančio per praeitį ir vaikystę, svarba ima ryškėti visos Miliauskaitės poezijos kontekste. Tarsi simboliškai šia – netikėto praeities prikėlimo, įsiveržimo į dabartį tema baigiama visa Miliauskaitės eilėraščių rinktinė „Sielos labirintas“, kuri talpina bene visus brandžiausius poetės kūrybinio gyvenimo vaisius.

Praeityje išlikusios pačios didžiausios vertybės. Visuose eilėraščiuose pati svarbiausia, prasmingiausia praeities atkarpa – vaikystė. Vaikiškas pasitikėjimas, atviras žvilgsnis į pasaulį jau pats savaime yra vertybė, kurią Miliauskaitė išsaug.o savo poezijoje. Kartais ji tarsi pasigaili: „bet aš/ seniai jau suaugus“ (SL, 474). Į vaikiškumą žvelgiama truputį kitaip, nei įprasta. Poetė mato audėją – mergaitę, kuri per savo gyvenimą suspėjo nuausti tik tris šilkinius šalius. Paskui – „per grubūs pasidarė delnai, per šiurkštūs.“ („Audėja“, SL, 462). Į tą ppatį audėjos paveikslą galime pasižiūrėti dviejose dimensijose. Fizinis lygmuo visai paprastas: rankos iš tiesų gali tapti per šiurkščios, kad nuaustų „lengvutį debesėlį, nuo kvėpavimo / banguojantį“ (SL, 462). Tačiau tai galima suprasti ir kitaip, jei turėsime mintyje vaiko sielos švelnumą ir jos keitimąsi augant. Bėgant metams, siela savotiškai stabarėja nuo gyvenimo, nuo įvairios patirties – lygiai taip, kaip rankos nuo darbų. Ir ilgainiui ji jau nebegali prisiliesti prie vaikiško supratimo skaidrumo.

Miliauskaitės eilėse drauge su vaikiško praeities pasaulio adoracija žymus ir savotiškas dviprasmiško, svetimo suaugusiųjų pasaulio neigimas. Sugrįžimas į vaikystę, tiksliau – gebėjimas sugrįžti yra viena iš svarbiausių siekiamybių, nuolatos puoselėjamų, bet iki galo neišsipildančių svajonių. Vaikystės laike likusios visos vertybės, ir nejučia peršasi mintis, kad Miliauskaitės poezijoje tas pats svarbiausias dalykas – vertybinis pagrindas, ant kurio laikosi pasaulėjauta ir aplinkos vertinimas, pažymėtas praradimo ženklu. „Dabar“ dažnai turi neigiamą atspalvį, tai išduoda tarsi atsitiktinai išsprūstantys žodžiai: „nuosmukio amžius“. Dabartis nėra juodos spalvos, kai poetė kalba apie konkrečią šią akimirką. Tada priešingai – ji šviesi, kupina ramybės (gal paties poetinio subjekto skleidžiamos dvasios harmonijos?).Ramybė ir paslaptis Nijolės Miliauskaitės eilėraščiuose

Poezijoje nuolat šmėkščiojantys praeities šešėliai, šilti artimų ir visai nepažįstamų žmonių paveikslai sudaro visumą, kuri padeda suskurti eilėraščio buitį – labai panašią į gyvenimo

realybę, tik įprasmintą, kupiną ne smulkių rūpesčių ir paviršutiniškumo, bet vidinės tikrovės, sielos harmonijos. Ji, kaip ir daug dalykų Miliauskaitės eilėraščiuose, atrandama netikėtai. Ja galima mėgautis, dirbant kasdieninius darbus, darbą paverčiant meditacija (eil. „tiek nedaug tau tereikia.“, SL,412), sodinant gėles, ravint daržą ir sėjant sėklas. Tai, kad lyrinis subjektas yra moteriškos giminės, dar paryškina žemės svarbą. Kasdieniniai moters darbai, kuriuos vaizduoja Miliauskaitė, daugeliu atvejų susiję su žeme. Plačiau pažvelgus – svarbą ryšio su gamta, jo reikšmę harmonijai ir vidinei ramybei. <

Poetei vidinė ramybė svarbiau už išorinį pasaulį. Tai rodo paprastas, ramus tonas pasakojant apie sunkius išbandymus, situacijos, tikrai atrodančios dramatiškai. Jei tos situacijos ir ne probėgšmais ar bendrais bruožais papasakojamos, tai aprašomos visai ne iš objektyviosios, dramatiškosios pusės. Pvz. cikle „Bonifratrų ligoninė“ svarbiausia yra ne išorinis pasaulis, koks jis bebūtų baisus ir neįprastas, išorė – tai tik priemonė, vedanti į jausmus, širdies slaptumą:

begaliniai koridoriai

vidinis vienuolyno kiemas

nudilinti laiptai

durys, baltos palatos

migdantis šaltis

sukausto kojas, rankas

atkakliai slepiamos

baimės akys, iš ppaskutinių jėgų

atpažįstu

eiseną, rankos judesį

po medžiais

ant žolės užkandžiauja žmonės

<.>

(eil. „Apsilankymas“, SL, 53)

Paslaptingumą, slaptumą taip pat galima būtų pavadinti vertybe. Jei vėl bandytume pritaikyti Ortegos y Gasseto metaforos interpretaciją, gal tai ir būtų raktas į tikrojo meno atpažinimą.

N. Miliauskaitės ppoezijoje visada lieka paslaptinga, neatsakytų klausimų, nebaigtų minčių sfera. Tai ir yra vienas labiausiai žavinčių dalykų, nes neprieinama per arti – poetė gerai žino, kaip gražiai iš toli atrodo tai, ko negalima pasiekti, tegul tai būtų ir pati paprasčiausia realybės detalė.

Du pagrindiniai dalykai: paslaptingumas ir nuostaba (netikėtas grožio atradimas paprastume) Miliauskaitės poezijoje padeda sukurti spinduliuojančios ramybės įspūdį. Būtent tokia atmosfera, sujungianti iš esmės priešingus dalykus – detalizuojantį atvirumą ir paslaptį, moterišką subtilumą ir tiesioginį išsakymą, yra turbūt pagrindinė, visas kitas apimanti vertybė Miliauskaitės poezijoje.

Liko pastebėti dar vieną vertybių sistemos pasirinkimo aspektą: tai moteriška pasaulėjautos specifika. Natūralu, jog moteriškumas visada siejamas su imlumu, jautrumu moraliniams dalykams. Moteriška raiška visada subtiliau atspindi pasaulėjautą, ne pasaulėžiūrą, o tai reiškia ne ką kkita, kaip jausminio prado pirmumą prieš racionalų mąstymą.

Miliauskaitės poetinis subjektas be išimčių moteriškas. Autorė nesislepia pati nuo savęs, o priešingai – stengiasi, kad kūryba atspindėtų jos pačios asmenybę. Apie tai poetė, dar būdama gyva, yra užsiminusi ne viename pokalbyje. Pasak jos, kūryboje telpa patys svarbiausi asmeninių išgyvenimų momentai (1,1). Tai ne tik rūpestingas kasdieninių darbų atlikimas, bet ir begalinė kantrybė viskam, kas beatsitiktų, ir tuo pačiu metu skverbimasis aukštyn, už kasdienybės ribų, nors jokiu būdu jos neapleidžiant.

Dauguma svarbiausių veikėjų MMiliauskaitės eilėse atskleidžia būtent moteriškas vertybes: močiutė, auginanti savo gėles ir tarsi sauganti praeitį (eil. „Mano močiutės gėlės.“, SL,109 ), motina, tampanti tarsi mistiška, sakralia figūra (eil. „Ką mano motina ten veikia“ , SL, 437 ), krikštamotė, pakerinti būtent savo paslaptingumu (eil “ Krikštamotė“ ,SL, 436).Namų ir žmogaus svarba Nijolės Miliauskaitės kūryboje

Namai ir šeima nuo pat žmonijos pradžios yra bemaž viena svarbiausių vertybių, suteikiančių saugumo jausmą. Žmogaus prigimtyje užkoduoti du troškimai: turėti būstą ir artimus žmones šalia. Miliauskaitės poezijoje nė vienas iš šių troškimų nėra išsipildęs. Tai suteikia dar didesnį prasminį krūvį namų vaizdiniui.

Namai gali būti suprasti dvejopai: kaip prieglobstis arba šeimos židinys, kur visada laukia patys artimiausi ir brangiausi žmonės. Miliauskaitės poezijoje namai ko gero turi abi šias prasmes. Jie – arba prarasti, nesugrąžinami, arba tiesiog esantys, bet ne lyrinio subjekto būtyje, o tiesiog šalia, kaip nepasiekiamas gėris:

kad galėtum ištart kada nors

ramiai ir su šypsena

mano

namai

(SL, 293)

Namai – kitų žmonių dalis, kuri neprieinama lyriniam subjektui. Keista, bet ir Namų, kuriuose negyvensim eilėraščiuose, ir visoje kūryboje praradimas savotiškai šviesus, be kartėlio, kaip skausmas, kuris netikėtai ištrykšta pro nustebusias vaiko akis, galutinai dar nesuvokiant skriaudos ar nuoskaudos, panašus į ašaras iš išgąsčio, bet jokiu būdu ne iiš pykčio. Tačiau tą patį skausmą, netektį ar praradimą poetinis subjektas sutinka su visu suaugusio žmogaus rimtumu, neklausdamas gyvenimo „kodėl?“, tyliai priimdamas sau skirtą naštą.

Svarbi, nors, atrodo, ne kiekvienu atveju pabrėžta Miliauskaitės poezijos dalis yra žmogus. Jis gali būti artimas, susijęs su vaikystės prisiminimais (tokia šilta ir šviesi močiutės, krikštamotės figūra) arba visai svetimas, nepažįstamas, tačiau patraukiantis kokiu nors ypatingu vaidmeniu. Negalima sakyti, kad Miliauskaitės poezijoje žmonės-personažai turėtų stiprius, išbaigtus charakterius. Iš tiesų nė pati poezija to nereikalauja. Žmogus dažniausiai atsiranda kaip iliustracija – pavidalas, reikalingas šiltam prisiminimui, apėmusiam jausmui išsakyti ar buities piešiniui papildyti. Tačiau jo funkcija toli gražu nėra dekoratyvinė. Jei eilėraštyje atsiranda žmogus, kitos detalės tarsi sukasi aplink jį, tinkamai parodydamos pasaulį , kuris, beribis rūstus nepagražintas, tarsi smelkiasi į šiltą kasdienybę, paversdamas ją niūresne, tamsesne:

vėl esu tas mikčiojantis vaikas

tamsiam kambary, apsupta

nesuprantamos baimės

vaiduoklių

mintyse

tariu tavo vardą

užsikirsdama

skiemenuodama

taurią kaktą

paliečiu nedrąsiai

virpanti

kompaso rodyklė

atsigręžiu į šiaurę

tavo pasaulis

beribis rūstus nepagražintas

(SL, 32)Naudotos literatūros sąrašas

1. www.booksfromlithuania.lt/index.php?page_id=4&action=info&BookID=70

2. http://ct.svs.lt/lmenas/?leid_id=3059&kas=straipsnis&st_id=7222

3. http://www.lle.lt/FMPro?-db=lle2004.fp5&-format=detail.htm&-lay=straipsnis&-op=eq&ID=1550&-find=

4. http://www.maironiomuziejus.lt/445

5. http://www.skaityta.lt/boardbin/article.cgi?page=SielosLabirintas