Paauglystę ne vienas išgyvename sunkiai ir audringai

Vaiko problemos analizė

1) Vaikas apie kurį eina kalba yra 11 metų berniukas.

2) Vaiko problema būtų nesaugus prieraišumas prie mamos, bijojimas likti vienam.

3) Šitą problemą prasidėjo turbūt kai vaikui buvo 1-2 metai.. Jau nuo pat mažų dienų jį buvo neįmanoma atplėšt nuo mamos. Dar būdamas visai mažas tik motinai pasakius kad jinai nori išeiti jis „prilipdavo“ prie motinos nenorįs jos paleisti, o jei jį išeidavo smarkiai verkdavo, jam netgi prasidėdavo isterijos. Buvo situacija, vaikui buvo kažkur 6 metai, kai motinai reikėjo sskubiai penkiolikoms minutėms išeiti, o jis nenorėjo likti namuose, nors motina specialiai pakvietė vaiko prosenele su juo pabūt, vaikas vis tiek prašėsi kartu, motina prašė likti, sakė kad greitai grįš, bet vaikas siaubingai apsiverkė, todėl motina nusprendė dėl jo likti. Jis labai retai lieka pas senelius, nors jam ten yra daromos visos sąlygos. Jis prabūna ten pora valandų ir jau prašosi namo.

Mama jau nuo mažų dienų nepaleisdavo nuo rankų vaiką. Ji negalėjo eiti dirbti, nes vaikas nenorėjo eiti į darželį aarba likti su seneliais.

Dabar irgi jis niekada nelieka vienas namuose. Dėl kokios priežasties jis bijo likti vienas namuose iš pradžių nesakydavo, bet po to pasakė mamai , kad bijo kad mama gali negrįžti, ir kad prisimena jog viena karta mmama su tėvu išėjo į gimtadienį ir žadėjo greit grįžti palikę jį su prosenelę, jis nuėjo miegoti jų taip ir nesulaukęs (bet tas įvykis buvo labai senai, neaišku kodėl jis jį paminėjo).

Jis ir dabar nieko nedaro vienas pvz. nedaro vienas pamokų, jis daro juos su motinos pagalba.

Vaikas niekada neeina miegoti vienas, prieš miegą su juo visada turi pasėdėti motiną. Taip pat jam paliekamas kambary nakčiai katinas, nors vaikui dėl jo alergija. Jis nenori miegoti be katino ir motina jam nusileidžia.

4) Vaiko ir jo šeimos gyvenimo aprašymas: berniukui 11 metų. Šeimoje jis yra vienintelis vaikas. Vaikas buvo laukiamas ir ilgai planuotas, su savo gimimu atnešęs daug džiaugsmo visai giminei. Ypač seneliai, proseneliai laukė anūko, nes giminėje vien anūkės. Gyvena mieste, kkur lanko mokyklą, atostogas praleidžia visuomet su tėvais : prie jūros arba senelių sode. Kai vaikui buvo vieneri metai tėvas buvo išvažiavęs dirbti į užsienį. Jis ten prabuvo 2 metus. Iki 5 metų augo namuose su motina. Vėliau lankė dviejus metus vaikų darželį. Dabar lanko lenkų mokyklą, nors tėvai kalbasi tarpusavy rusiškai. Motina puikiai šneka lenkiškai. Prieš einant į pirmą klasę motina daug užsiiminėdavo su savo vaiku. Jis jau atėjus į pirmą klasę mokėjo skaičiavimo pagrindus ir abėcėlę. Dabar jis eeina į 3 klase ir su mokslu problemų mažai, mokytis jam sekasi. Namų darbus jis daro kartu su mama, kuri jam labai padeda. Pastaruoju metu vaiko laisvalaikis visiškai užimtas. Jis vaikšto į muzikos mokyklą, į baseiną ir į karate būrelį. Draugų turi mažai (kaip mokykloje, taip ir už mokyklos ribų), po mokyklos ne su kuo nesusitinka, visą laiką praleidžia namie arba būreliuose, mėgsta būti vienas (neskaitant šeimos narių, o ypač mamos). Vaikas beveik visai nebendrauja su bendraamžiais. Vaikas turi didelį baltą katiną, su kuriuo labai mėgsta žaist, jie yra geriausi draugai.

5) Gyvenimo sąlygos: vaikas kartu su šeima, motina ir tėvu, gyvena dviejų kambarių bute, turi savo kambarį, rašomąjį stalą, lovą. Vaikas turi labai daug žaislų, kompiuterį( kurį jis gana lengvai išsiprašė iš tėvų) ,gali laisvai žiūrėti televizorių. Turi kuo apsirengti ir ką pavalgyti. Visą laiką gauna to ko užsinori, visi nauji žaislai visada pas jį buvo. Tėvas gerai uždirba ir to pakanka, kad išlaikyti visą šeimą. Motina nedirba, darbuojasi namų ūkyje. Dar kartu gyvena didelis baltas katinas, kuriuo išlaikymas irgi nemažai kainuoja.

6) Vaiko tėvai: vaiko motinai 29, tėvui 34 metai. Abu turi vidurinius išsilavinimus, buvo įstoję į universitetą, bet nebaigė. Jie susipažino būdami pirmame kurse ir po poros mėnesių ssusituokė iš meilės. Motinai buvo vos sukakę 18 metų. Po metų pas juos gimė vaikas. Motina sėdi namuose, prižiūrėdama namus. Jos pareiga yra nuvesti vaiką į mokyklą, nors jį yra visai arti ( ji iki šiol veda vaiką į mokyklą), paruošti pietus ir tvarkytis namuose. Po mokyklos ji veda vaiką į būrelius, atėjus namo padeda vaikui ruošti namų darbus. Motina yra labai švelni ir mylinti, yra šeimos galva (nors ne jinai uždirba pinigus). Jos nuomonės yra visada klausomasi. Ji yra visuomet ginčų su vyrų iniciatorė, nors jie labai retai kada ginčijasi. Ginčuose vyras visada nusileidžia . Jų santykiuose ir bendravime jaučiasi pagarba vienas kitam ir meilė. Į klausimą kodėl nėra daugiau vaikų motina atsako „ aš noriu visą šilumą ir ką turi atiduoti sūnui“. Motinos elgesio stilių galima pavadinti viską leidžiančių. Jinai pateikia iškart keleta reikalavimų, bet ir nereikalauja jų laikytis

Motina myli vaiką, rūpinasi juo, globoja, prireikus padeda jam (ruošti namų darbus, arba šiaip ką nors darant), t.y. vaikas gauna labai daug dėmesio, nėra apleistas. Vaikas mielai padeda motinai (pvz. darže pas senelius, kai buvo mažesnis labai mėgdavo padėti jai virtuvėje), yra labai prisirišęs prie mamos.

Vaiko tėvas buvo išvažiavęs dviem metams į užsienį , kur gerai uždirbo ir ppradėjo smulkų verslą. Vaiko tėvas yra labai daug dirbantys ir turintys mažai laiko užsiimti su vaiku. Bet savaitgaliais stengiasi rasti laiko vaikui, bet tai būna labai retai. Tarp berniuko ir tėvo santykiai pakankamai geri. Jie labai retai, bet žaidžia kompiuteriu, eina kartu į parduotuvę pirkti kompiuterinių žaidimų. Jei turi laiko tėvas eina su vaiku pasivaikščioti, pvz. pasivažinėt ant dviračio arba paslidinėt. Jie eina aišku kartu su vaiko motina. Vaikas retai kur nori eiti be mamos. Bet santykiai tarp tėvo ir sūnaus skiriasi nuo jo santykių su motina. Jeigu tėvas pakelia balsą ant vaiko arba pradeda barti vaiką, motina visa laiką užstoja sūnų. Tėvo elgesio stilius daugiau autoritetingas, nors kartais būna ir autoritarinio stiliaus. Jis linkęs išklausyti savo vaiką, atsižvelgti į jo prašymus ir klausimus. Bet jei tėvas būna ne nuotaikos jo žodis gali būti neginčijamas įstatymas. Kartais tėvas bijo parodyti švelnumą ir meilę savo vaikui. Berniukas nėra mušamas, tik retų atvejų kai jau tikrai peržengė ribą motina būna suduoda pora kartų, nėra baudžiamas, jam yra paaiškinama, dažniausiai padidintu tonu, kas yra blogai ir kad jis turi pagalvoti apie savo elgesį. Dažniau tai daro motina, bet vyrui tai daryti neleidžia. Vaikas mielai padeda motinai (pvz. darže pas senelius, kai buvo mažesnis

labai mėgdavo padėti jai virtuvėje), yra labai prisirišęs prie mamos.

4) Vaiko problemos analizė

Kaip mes galim spręst, vaikas nuo pat mažens porą metų augo ne itin saugioje psichologinėje aplinkoje, nepilnoje šeimoje, nes kai berniukui buvo vieneri metai, tėvas buvo išvažiavęs iš namų ir kartu negyveno dvejus metus, o tėvo vaidmuo tuo metų buvo berniukui ypač svarbus, t.y. svarbu separacijos procesui, jis nepadėjo atsitraukti vaikui nuo mamos, o motina tuo tarpu jausdama savo kaltę , kad tėvui reikėjo išvažiuot galėjo pradėti ppernelyg globoti vaiką, perdėtai rūpintis juo. Taigi labai nekokybiškai praėjo ir simbiozės ir separacijos procesai ir tai gali turėti įtaką tiriamajai vaiko problemai. Blogos separacijos pasekmė gali būti ir tai, kad vaikas iki šiol negali užmigti vienas.

Viskas tai taip pat parodo, kad tarp motinos ir vaiko susiformavo nesaugus prieraišumas, ir kaip galime spręsti, ne dėl to, kad ji buvo labai griežta, arba skirdavo vaikui per mažai laiko. Galima netgi pasakyti, kad dėmesio buvo per daug. Jeigu vaikas vienodai laiko bbendrauja su abiem tėvais, tai prieraišumo jausmas susiformuoja jiems abiem. Tėvas linkęs aktyviau žaisti su vaiku (pamėtyti jį aukštyn-žemyn, kartu paropinėti, bėgioti ir kt.), o motina daugiau linkusi bendrauti žodžiais (pasekti pasaką, pažiūrėti kartu knygą ir kt.). Taigi tėvo ir vvaiko ryšys gali būti toks pat stiprus kaip ir motinos bei vaiko, tik jis reiškiamas skirtingai (Žukauskienė “Psichologinė raida”). Motina ir taip nenorėjo paleisti vaiko iš rankų ir staiga dar išvažiavo berniuko tėvas prapuolė, tad instinktyviai vaikas galėjo dar labiau prisirišti prie mamos, kad ir ji nedingtų, pradėjo jaustis nesaugiai.

Pagal Freudo psichoanalitinę vystymosi teoriją vaikui nuo 1 iki 3 metų yra analinė stadija, šioje stadijoje formuojasi įvairios vaikų baimės, taip galėjo atsitikti ir šitam vaikui, kai jis būdamas vienerių metų kažkokiam laikui prarado tėvą, vaikas gavo psichologinę traumą, įvyko fiksacija. Pastarieji trejų – dvejų metų įvykiai galėjo pažadinti ir dar labiau sustiprinti vaiko baimę (prosenelė, tėvas, draugas) ir dabar jis bijo netekti, prarasti patį jam brangiausią žmogų – motiną, ddėl to bijo ir nenori su ja išsiskirti ir niekur ją nepaleidžia.

(Žukauskienė “Raidos psichologija”)

Tėvai turi išmokti laikyti atstumą bendraudami su vaikais. Neretai tai reikalauja daug pastangų. Dėmėsis vaikui turi būti saikingas. Daugumai tėvų kaip tik ir sunku rasti pusiausvyrą per „ daug“ ir per „mažai“. Motina ir vaikas pirmaisiais gyvenimo mėnesiais neatskiriami vienas nuo kito. Kūdikis yra visiškai priklausomas nuo mamos , yra jos labai lepinamas . Nors motinos ir kūdikio ryšys labai svarbus, tačiau palengva ši priklausomybė tturi silpnėti Tėvai, kurie myli ir gerbia savo vaiką , rūpinasi juo, pritars nuomonei, kad tarp tėvų ir vaikų turi būti tam tikras atstumas.

( C. Nitsch, C. von Schelling

„Kaip nustatyti vaikams leistino elgesio ribas“)

Pagrindinė ankstyvosios vaiko brandos sąlyga – tai glaudi, emociškai turtinga vaiko ir motinos tarpusavio sąveika, kurios pagrindu formuojasi saugus prieraišumas. Viena iš svarbiausių ankstyvosios vaiko deprivacijos pasekmių yra nesaugaus prieraišumo susiformavimas. Be to, atskyrimas nuo motinos ar nenuolatinė motiniška globa kartais gali paskatinti prieštaringų reakcijų susiformavimą, t.y. nesaugų prieraišumą arba agresyvų savarankiškumą, o kartais – ir jų derinį. Tokių reakcijų formavimąsi skatina išsiskyrimo baimė (ji gali būti pagrįsta realistiška nuojauta), faktiškas atsiskyrimas arba tėvų grasinimai palikti vaiką ir pan.

(G.Valickas “Psichologinės asocialaus elgesio ištakos”)

Maži ar ikimokyklinio amžiaus vaikai gana dažnai jaučia tam tikro laipsnio nerimą, kai išsiskiria ar gresia išsiskyrimas su žmonėmis, prie kurių jie prisirišę. Dažniausiai vaikas perdėtai nerimauja atsiskirdamas nuo tėvų, nes prie jų labiausiai yra prisirišęs.

Kaip gali pasireikšti atsiskyrimo nerimas:

– Vaikas perdėtai jaudinasi dėl galimo pavojaus, galinčio ištikti pagrindinius prisirišimo objektus, arba baimė, kad jie išvyks ir nebegrįš.

– Vaikas bijo, kad kokia nors nepalanki situacija pvz. vaiko pasimetimas nuo tėvų, pagrobimas, guldymąsi į ligoninę ar nužudymas – atskirs jį nuo pagrindinių prisirišimo objektų.

– Vaikui gali kkilti nuolatinis nenoras ir atsisakymas eiti į mokyklą dėl atsiskyrimo baimės.

– Vaikui gali kilti nuolatinis nenoras ir atsisakymas eiti miegoti, jei greta nebus pagrindinio prasirišimo objekto.

– Vaikui gali kilti neadekvati nuolatinė baimė būti namuose vienam dienos metu be pagrindinio prisirišimo objekto.

– Galimi pasikartojantys naktiniai košmariški sapnai apie atsiskyrimą.

– Dažnas perdėtas nusiminimas, nerimas, verkimas, liūdesys, apatija ar socialinis atsiribojimas kyla tuomet, kai vaikas nujaučia atsiskyrimą, arba tuojau pat po atsiskyrimo su artimiausiu žmogumi.

– Išoriniai gyvenimo stresoriai dažnai sutampa su atskyrimo nerimo atsiradimu. Dažnai tokių vaikų gyvenime būna išsiskyrimo epizodų (liga, hospitalizavimas, tėvų liga, išvykimas, netektis), gyvenamosios vietos pakeitimas.

(“Sveikas žmogus” 2000 gruod.

J.Savickio „Vagis“

Novelės tema lietuvių literatūroje nėra nauja – apie kaimietį, susidūrusį su arkliavagiu, dar prieš Savickį rašė Jonas Biliūnas. Tačiau nesunku pastebėti keistų, stebinančių Savickio požiūrio į šią temą bruožų: vagis čia gretinamas su kunigu, o paskui su Kristumi, kai¬miečių elgesys nepamatuotai žiaurus. Dviprasmiškas ne tik vagies, bet ir svarbiausio novelės veikėjo – vaiko – paveikslas: viena vertus, jis pasielgia kilniai – išlaisvina suimtą ir kankinamą žmogų; tačiau, antra vertus, jis juk išlaisvina nusikaltėlį, apvogusį jo tėvus. Vaiko poelgis nėra aiškiai motyvuotas – greičiausiai jis impulsyvus. Toliau šiuo žmogumi vaikas nebesirūpina.

Labiausiai trikdo tai, kad pasakojamoji istorija niekur nėra aiš¬kiai vertinama, skaitytojas pats turi susidaryti nuomonę, kką reiškia greitai, tiesiog kaleidoskopiškai vienas kitą keičiantys vaizdai. Jau pirmojoje novelės pastraipoje pinasi keletas „balsų“, keletas požiū¬rių: „Kaip gerai turėti savo namas.“ yra nuomonė, pasakotojo priskiriama žmogui, „kuris kaip šuva išguitas po pasaulį bastos“, tačiau priskiriama netvirtai („taip gali manyti žmogus.“); tai kartu ir paties pasakotojo, ir kaimiečių, trobos savininkų, mintis. Sakinyje „Pilna troba žmonių, pančius vejančių“ jaučiama ironija – tais iš pažiūros niekuo dėtais pančiais bus prie trobos skersinio pririštas vagis, panašus į Kristų, tad savotiškai pakartotas Išganytojo nukry¬žiavimas. Kūrinio vaizdų ir veiksmo daugiaprasmiškumas susitelkia frazėje: „Tėtė, sako, geras, bet kam jis taip baisiai muša vagį!“ (pa¬galvokite, kieno nuomonės, požiūriai čia susiduria!) Panaši ir bai¬giamoji novelės dalis: žodžiai „Jo užgimusioje šią valandą sieloje.“ iškilmingi, netgi patetiški (pakilūs, jausmingi), bet ar jie ne per daug pakilūs, turint omenyje nevienareikšmį ankstesnį personažo elgesį? Ar čia taip pat nėra ironiškos gaidos?..

Taigi nedidelis Savickio kūrinys yra atviras įvairiausioms interpreta¬cijoms. Jame galima matyti ir psichologinę sceną iš vaiko brendi¬mo istorijos (vaikas nepaiso šeimos, kaimo bendruomenės autoriteto, ima savarankiškai mąstyti ir spręsti), ir etinę parabolę ( kūrinys, turintis perkeltinę reikšmę) – sugautas nusikaltėlis juk vis tiek yra žmogus, savyje turintis dievišką kibirkštį (vagies sugretinimas su Kristumi); taip pat ir filosofinę užuominą apie žmogaus prigimties

ir būties dviprasmiškumą (kokių „žmonių“ tarpan tapo „įrašytas“ vaikas – tų, kurie pančius veja?..). Tiek galimų interpretacijų – labai daug tokios nedidelės apimties kūriniui. Be to, meistriški, ekspresionistiškai deformuoti novelės meniniai vaizdai gali kelti estetinį pasigėrėjimą ir tada, kai skaitytojas nėra nusiteikęs gilintis į sudėtingesnę kūrinio problematiką.

„Vagyje“ atskleidžiama žmogaus brendimo, žmogiškų vertybių išbandymo, būties nevienareikšmiškumo problematika dažna ir kitose Savickio novelėse. Tik reikia nepamiršti, kad daugelis šio rašytojo kūrinių parašyti savotišku „saloniniu“ stiliumi – į rimtus dalykus žvelgiant lengvai, su ššypsena. Todėl Savickio noveles ne¬sunku skaityti ir kaip pramoginius tekstus, gėrintis jų puikia kalba, sąmoju, taikliomis detalėmis. Atidus skaitytojas pastebės šį tekstų daugiasluoksniškumą.