Pagrindiniai indoeuropiečių kilmės dievai (Velnias)
Vilniaus Žemynos gimnazija
NERINGOS MACIULYTĖS
Pagrindiniai indoeuropiečių kilmės dievai
lietuvių mitologijoje
VELNIAS
Referatas
Darbo vadovė
vyr. mokytoja Babiedienė
Vilnius 2002
Turinys
• Įvadas 3
• Bendroji velnio vaizdinio charakteristika 5
• Vardai 5
• Išvaizda 10
• Atsiradimas 13
• Velnio veiksmo vieta ir laikas 14
• Išvados 18
• Priedai 19
• Naudota literatūra 19
Įvadas
Senovės lietuvių religija ir mitologija pastaraisiais metais intensyviau tyrinėjima, nes pradėta suvokti jų reikšmė visai lyginamajai indoeuropiečių mitologijai. Tačiau lietuvių ir kitų baltų mitologija kol kas tiriama gana vienpusiškai – daugiau aprašinėjami ir analizuojami mitinio dangaus dievai ir retai kada užsimenama apie chtoniškąjį (žemės ir požemio) pasaulį. Tokia tradicija iš dalies susidarė todėl, kad senuosiuose istoriniuose bbaltų religijos ir mitologijos šaltiniuose, kalbant apie pagrindines dievybes, dažniausiai dangiškosios ir teminimos. Baltų mitologijos šaltiniai yra fragmentiški, o lietuvių folkloras mitologijos problemoms spręsti dar menkai tepanaudojamas. Norint susidaryti teisingą lietuvių mitologijos vaizdą, būtina ištirti chtoniškąjį lietuvių mitologijos pasaulį ir ypač svarbiausią jo atstovą – velnią.
Religijos ir mitologijos tyrinėjimai nėra savitiksliai. Jie padeda geriau suvokti senąją visuomenės pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą. Religija bei mitologija ankstyvaisiais istorijos laikotarpiais sudarė žmonijos pažiūrų į pasaulį branduolį. Tirdami religiją bei mitologiją, fantastikos labirintais mes galime nnusigauti į visuomenės istorijos priešaušrį, geriau pažinti jos gyvenimo būdą, bent apytiksliai numatyti gamtines ir visuomenines gyvenimo sąlygas.
Tirti chtoniškąjį lietuvių mitologijos pasaulį ir svarbiausią jo atstovą – velnią skatina ir aktualūs lietuvių tautosakoje ir profesionaliosios kūrybos uždaviniai. Velnias yra vienas iiš populiariausių lietuvių mitinių vaizdinių, ypač dažnas tautosakoje, liaudies mene, minimas papročiuose, tikėjimuose, kasdieninėje žmonių kalboje, neretai pasitaikantis ir profesionalioje kūryboje (literatūroje, dailėje, kino mene). Jo vardu Lietuvoje, įvedus krikščionybę, buvo pavadinta piktoji dvasia – dievo antipodas.
Velnias vaizduojamas įvairių lietuvių tautosakos žanrų kūriniuose – etiologinėse ir mitologinėse sakmėse, padavimuose, stebuklinėse, buitinėse pasakose, pasakose apie kvailą velnią, mįslėse ir priežodžiuose.
Mitologinių sakmių apie velnią Lietuvoje yra užrašyta daug daugiau negu apie kitas mitines būtybes. Ne mažiau yra ir pasakų. Vien pasakų apie kvailą velnią užrašyta apie 2000. Užfiksuota keli tūkstančiai lietuvių liaudies tikėjimų apie velnią, daugiau kaip 1000 patarlių ir priežodžių, mįslių. Žodis velnias gyvas ir šnekamojoje kalboje. Velnias dažnai minimas keikiantis, jis vartojamas išreikšti džiaugsmui ir nuoskaudai, jo vardu vadinamos aatskiros landšafto dalys, augalai ir gyvūnai, įvairūs gamtos reiškiniai ir darbo įrankiai; iš daiktavardžio velnias padaryta aibė vaizdingųjų veiksmažodžių, būdvardžių, prieveiksmių. Iš viso su velnio vardu Lietuvių kalbos žodyno kartotekoje (esančioje Lietuvių kalbos ir literatūros institute) yra užfiksuota apie 2000 posakių, o instituto Vietovardžių kartotekoje – daugiau kaip 400 vietovardžių.
Velnio populiarumas lietuvių tautosakoje skatina šį vaizdinį tirti įvairiais aspektais. Galima būtų nuodugniau nagrinėti jo vaizdinį atskirų tautosakos žanrų kūriniuose (mitologinėse arba etiologinėse sakmėse, padavimuose, pasakose apie kvailą velnią ir kt.), sstengiantis išryškinti tų žanrų ribose susiformavusius jo bruožus. Darbe siekiama nustatyti, kokia yra bendriausia jo mitinė prasmė, kokia buvo jo vieta senovės lietuvių religijoje ir mitologijoje, dėl kokių priežasčių jis atsirado žmonių sąmonėje, kaip jis ilgainiui keitėsi, koks jo santykis su kitais lietuvių ir nelietuvių mitiniais vaizdiniais ir krikščionių piktąją dvasia.
Analizuojant mitinį velnio vaizdinį, pagrindinė medžiaga yra lietuvių tautosakos kūriniai: sakmės, padavimai, pasakos, patarlės ir priežodžiai, mįslės ir kt. Gausiai naudojama etnografinė ir kalbinė medžiaga (tikėjimai, papročiai, vietovardžiai, įvairūs velnio pavadinimai, su juo susiję šnekamosios kalbos posakiai). Nustatant velnio vietą senovės lietuvių religijoje ir mitologijoje, pravertė istoriniai baltų mitologijos šaltiniai, o aiškinant krikščioniškuosius jo bruožus – ir senieji lietuvių pasaulietinio bei religinio turinio raštai.
Visapusiška populiariausio lietuvių folklorinio velnio vaizdinė analizė, jau iškeltų jį liečiančių problemų gvildenimas ir naujų iškėlimas turėtų praplėsti lietuvių mitologijos sampratą, padėti geriau suprasti senąją lietuvių kultūrą ir pasaulėžiūrą. Ištyrus velnio vaizdinį, aiškesnė darosi daugelio lietuvių tautosakos kūrinių, kuriuose jis veikia, prasmė ir istorija.
Bendroji velnio vaizdinio charakteristika
Velnias – spalvingiausia lietuvių tautosakos mitinė būtybė, turinti nepaprastai daug vardų ir įvairią išvaizdą. Velnio, kaip ir kiekvienos kitos mitinės būtybės, vardų, išvaizdos, pasirodymo vietos ir laiko analizė padeda nustatyti jo prigimtį, priklausymą vienai ar kitai mitinių vaizdinių klasei, lleidžia iškelti ir pradėti spręsti daugelį svarbių paties vaizdinio kilmės ir raidos problemų.
Bendroji velnio charakteristika sudaryta daugiau remiantis tikėjimais, mitologinėmis ir etiologinėmis sakmėmis, padavimais – kūriniais, kuriuose vaizduojamo velnio tikrumu buvo tikima. Remiamasi taip pat tomis pasakomis, kuriose velnias vadinamas savo tikruoju vardu arba kurio tapatumui nustatyti nereikia papildomų studijų.
Vardai
Velnias lietuvių tautosakoje, o ypač šnekamojoje kalboje yra vadinamas daugeliu vardų.Tautosakoje ir šnekamojoje kalboje pasitaikantys velnių vardai yra nevienodo populiarumo, senumo ir tikrumo. Vieni iš jų jau nuo seno ir nuolat vartojami šiai mitinei būtybei pavadinti, kiti įsigalėjo įvedus krikščionybę Lietuvoje, dar kiti yra atsitiktiniai, neturintys pastovesnės tradicijos.
Žodžio velnias populiarumą rodo visoje Lietuvoje žinomi iš jo padaryti vietovardžiai, kurių surinkta apie 400. Daugiausia tai balų, raistų (apie 40 procentų), taip pat daubų, pievų, ganyklų, upelių, ežerų, kalnų ir kitokių vietų pavadinimai. Daugelis šių vietovardžių iki paskutinių dešimtmečių buvo siejami su mitiniais vaizdiniais. Pasakojama, kad tose vietose gyveno arba pasirodydavo velniai.
Velnio vardai lietuvių mitologinėse sakmėse
Eil. Nr. Vardas Sakmių sk. Eil. Nr. Vardas Sakmių sk.
1 Velnias (velniukas) 1032 16 Naktinis 2
2 Pikta dvasia (piktasis) 40 17 Prakeiktasis 2
3 Kipšas (kipšiukas) 28 18 Bukis 2
4 Šėtonas 21 19 Damavykas 2
5 Biesas (biesiukas) 20 20 Dvasia 2
6 Nelabasis (nelabukas) 19 21 Balinis 1
7 Nečysta dvasia (nečystasis) 11 22 brantas 1
8 Ledokas 9 23 Nakabis 1
9 Negera dvasia (negerasis) 9 24 Nešvari vėlė 1
10 Vokietis (vokietukas) 6 25 Paibelis 1
11 Pinčiukas 5 26 Piktpūkis 1
12 Spirukas 4 27 Raudonjekskis 1
13 Juodasis (juodasis ponaitis) 3 28 Ponaitis 1
14 Šilovelnis (šilo velnias) 3 Iš viso: 1230
15 Kelmas 2
Velnio arba iš jo sudarytais vardais šnekamojoje kalboje retkarčiais vvadinamos atskiros landšafto dalys (bendrine prasme) (pvz., velnynė „klampi pieva, raistynė“), augalai ir gyvūnai (pvz., velniaropės „pupalaiškių rūšis“, velnio arkliukas „skėrys“), gamtos reiškiniai (pvz., velniavėjis „uraganas“), net konkretūs daiktai ar įrankiai (pvz., velnio ragai „reketis kūliams daryti“). Gana dažnas velnias frazeologizmuose (pvz., velnių pridaryti „nusikalsti“), vaizdinguose pasakymuose (pvz., velniškas „bjaurus“). Kartais velnio gėrimu, velnio lašais vadinama degtinė arba kiti svaigieji gėrimai, o velnio augalu – tabakas.
Velnio vardai šnekamojoje kalboje
Eil. Nr. Vardas Eil. Nr. Vardas Eil. Nr. Vardas
1 Aičiukas 38 Kelmas 75 Pinčiukas
2 Aitvaras 39 Keptas 76 Pindukas
3 Anas 40 Kipšas (kipšis) 77 Ponaitis
4 Balinis 41 Kipšiukas (kipšukas) 78 Pragarinis
5 Balos žaliaragis 42 Ledokas 79 Pragaris
6 Baubas 43 Licipierius (liucipierius) 80 Pragaro dvasia
7 Bėdelis 44 Naginis 81 Prakeiktasis
8 Bekulnis 45 Nakabis 82 Prakeiktasis (angelas)
9 Biesas 46 Nakabisėlis 83 Prūsas
10 Biesukas (biesiukas) 47 Nakamėza 84 Ragius
11 Bigis 48 Naktinis 85 Raguotasis
12 Biznius 49 Nakšis 86 Raguotis
13 Bildukas 50 Napšis 87 Rainasis
14 Blogasis 51 Nečysta dvasia 88 Raistas
15 Bloga dvasia 52 Nečystasis 89 Raistinis
16 Bloznystė 53 Nedoras 90 Raišis
17 Brantas 54 Negera dvasia 91 Raudondantis
18 Bukis 55 Negeras (negerasis) 92 Skeltanagis
19 Būkas 56 Negeras dūkas 93 Smailiakulnis
20 Budelis 57 Nelabas (nelabasis) 94 Smakas
21 Čemerys 58 Nelabšis 95 Smala
22 Čiortas (čiartas) 59 Nelabošius 96 Smalinis
23 Damavykas 60 Nelabukas 97 Striukis
24 Degutis 61 Nelaikas (nelaikis) 98 Šėtonas
25 Diablas 62 Paibelis 99 Šilinis
26 Dvasia 63 Peibelis 100 Šlubis
27 Drignius 64 Paralius 101 Špėriukas (špėrukas)
28 Gabikis 65 Patempionas 102 Trimpa
29 Galas 66 Pygmė 103 Uodeguotasis
30 Jaujinis 67 Pikta (-oji) dvasia 104 Velnias
31 Judošius 68 Piktas (piktasis) 105 Velniukas
32 Juodasis 69 Piktadvasiukas 106 Vels
33 Juodukas 70 Pikčius 107 Vienšniurkšlis
34 Ilgauodegis 71 Piktybė 108 Vilnonis
35 Kaukas 72 Piktis 109 Vokietis
36 Kablys 73 Pikis 110 Žaliaragis
37 Keblys 74 Pikulas 111 Žaltys
Vietovardžių Lietuvoje, be velnio, daugiau yra padarytų tik iš piktasis arba jam giminingų žodžių (užfiksuota daugiau kaip 100, nors kai kurie iš jų, kad ir turėdami šaknį pikt-, galbūt nesisieja su mitine būtybe). Labiausiai jie paplitę Žemaitijoje, iš dalies vidurio ir rytų Lietuvoje. Užfiksuota apie 20 vietovardžių, padarytų iš žodžio kipšas.
Jie paplitę tik Žemaitijoje. Vietovardžių, padarytų iš kitų velnio vardų, retai tepasitaiko.
Didesnė velnio vardų dalis yra lietuviškos kilmės, tačiau pasitaiko ir skolinių iš slavų (biesas, čiartas, ledokas, paibelis, smakas), vokiečių (bėdelis, pikis, raudonjekskis), latvių (piktpūkis), žydų (šėtonas), graikų (per slavus) (diablas) kalbų. Dalis iš tų skolinių į lietuvių kalbą atėjo bendraujant lietuviams su artimiausiais kaimynais. Jie nepaplito visoje Lietuvoje, o yra vartojami tik pasienio srityse, pvz., damavykas – Baltarusijos, raudonjekskis, bėdelis – buvusioje Vokietijos (dab. Kaliningrado sr.). kiti skoliniai ((kaip šėtonas, nečystasis su visais savo giminaičiais, biesas) išplito kartu su krikščionybe per religinio turinio raštus ir todėl žinomi beveik visoje Lietuvoje.
Vieni lietuviškos kilmės velnio vardai daugiau ar mažiau žinomi visoje Lietuvoje, pvz.: piktasis, nelabasis, negerasis, kipšas, kiti užfiksuoti tik atskirose etnografinėse srityse. Turimais duomenimis, kelmas, nakabis, nakabisėlis, nakšis, napšis, nelabasis, nelabšis, nelabošius, piktybė – labiau paplitę Žemaitijoje, bukis – Suvalkijoje, gabikis, drignius – Žemaitijoje ir Suvalkijoje, aičiukas – Dzūkijoje, naktinis – rytų Lietuvoje, negeroji, pinčiukas, pindukas, raistinis – rrytų Lietuvoje ir Dzūkijoje.
Dauguma velnio vardų pasako arba jo būdą – dažniausiai blogumą, piktumą (negerasis su visais jo giminaičiais, nelabasis, piktasis, kipšas, pygmė.), arba išorės ypatybes (bekulnis, bukas, juodasis, ponaitis, raguotasis, skeltanagis), arba gyvenamąją vietą (balinis, pragarinis, raistinis, šilinis). Ko ggero, šiuos vardus imta vartoti, nenorint paminėti tikrojo velnio vardo. Tai ne kartą yra pažymėję ir patys velnio vardų pateikėjai bei užrašytojai. Pvz., prie vardo negerovė nurodoma: „Seni žmonės taip velnią vadina, nenorėdami pavartoti jo tikro vardo“, prie nelabšis – „Davatkų kalboj, nes velnio ar šėtono nenor ištarti, todėl sako nelabšis“ prie raistinis – „Dzūkai nemini velnio, vadina kitaip: raistinis, tas, anas, jis“. Nors, antra vertus, galima ir kita prielaida: galbūt velnias jau iš seno buvo vadinamas šiais vardais, žiūrint kur ir kokiu pavidalu pasirodydavo, su kokiais gamtos ir visuomenės reiškiniais buvo siejamas. Galbūt jam iš seno buvo būdinga vardų, išvaizdos ir funkcijų įvairovė? Atsakyti į šį klausimą turėtų padėti tolesnė vaizdinio analizė.
Retkarčiais velniai lietuvių tautosakoje turi ir tikrinius vardus. LLiaudies pasakose, sakmėse (ypač etiologinėse) ir tikėjimuose dažniausiai minimas Liucipierius. Šiuo vardu vadinamas ypatingasis velnias – velnių vyresnysis, velnių karalius. Kadangi lietuviams šis vardas neįprastas, todėl tardami jį įvairiausiai iškraipo, sako: Licipieras, Liciperis, Licipierius, Liucipierius ir t.t. dar vartojami vardai: Licas, Liucius, Liucips, Belzebubas ( Belzabubas, Belzebubas, Balzabubas), Velzebubas, Antikristas ir kt. Visi šie vardai Lietuvoje išplito kartu su krikščionybe. Religiniuose raštuose jais vadinamas visų piktųjų dvasių valdovas.
Be šių krikščionių piktosios dvasios vardų, velniai lietuvių tautosakoje kartais turi ir kitokius ttikrinius vardus.
Tikriniai liaudiškieji velnių vardai lietuvių tautosakoje
Eil. Nr. Vardai Eil. Nr. Vardai Eil. Nr. Vardai
1 Baltramiejus 20 Ežeras 39 Liobinis
2 Baltrukas 21 Gabras 40 Loputis
3 Balvonas 22 Gotlibs 41 Martynukas
4 Bauba 23 Grigulis 42 Maura
5 Baubutis 24 Griška 43 Mykolas
6 Baugis 25 Jaučio kula 44 Obelis
7 Baukas 26 Jeskrienka 45 Obrelis
8 Baukė 27 Ješius 46 Pabaliukas
9 Baukis 28 Jokūbas 47 Petras
10 Baukus 29 Karnauka 48 Pilypas
11 Bėda 30 Kaulinis diedas 49 Pilypas Pabalinis
12 Bukas 31 Kilbukas 50 Rainys
13 Būkas 32 Klimukas 51 Raubis
14 Bukis 33 Kukas 52 Šaksej-Maksej
15 Čiukutis 34 Kukis 53 Šepškis
16 Deivas, Deivutis 35 Kunkulas 54 Šiošė
17 Dudukas 36 Labelis 55 Totorius
18 Dulius 37 Libukas 56 Traškutis
19 Dundulis 38 Lyšelis 57 Vaitiekus
Tikriniai liaudiškieji velnio vardai, kaip bendriniai, rodo jo gyvenamąją vietą (Labelis, Pabaliukas), išorės ypatybes ( Kaulinis Diedas, Šlubis), dar kiti galbūt specifinę kilmę (Bauba, Baukas, Bukas, Kukas, Šiošė) ar net dievišką prigimtį (Deivas, Deivutis). Kai kurie minėtieji tikriniai velnio vardai lietuvių tautosakoje vartojami kitoms mitinėms būtybėms ar sumitologintiems objektams pavadinti. Pvz., Baubu vadiname baidyklę, šmėklą, kuria gąsdina vaikus, Kuku – senovėje gyvenęs paukščių karalius, Šioše – gyvatė (žr. mįslę „Šioše šiluose, rojis laukuosi, stakanis vandeny, tisvilis dungu – gyvatė, vasarojus, žuvis, angelas), Dunduliu – Perkūnas. Dauguma tikrinių velnio vardų sutampa su žmonių vardais (Baltramiejus, Griška, Jokūbas, Mykolas, Petras ir kt.). tokiais tikriniais žmonių vardais velnias vadinamas neatsitiktinai. Pvz., Baltramiejumi, Baltruku, Gabrieliumi, Mykolu lietuvių tautosakoje vadinamas ne tik pats velnias, bet ir su juo siejami žvėrys: vilkas, meška, kiškis.
Lietuvių liaudies sakmėse ir pasakose kartais vaizduojami ir kiti velnio šeimos nariai – jo motina, žmona ir vaikai. Velnio žmona vadinama velniene, velnio boba, velnenka, o vaikai – mažybinėmis formomis (velniukas, velnuitis, velniūkštis.). Nors kur kas dažniau šitomis žodžių formomis vadinamas ir pats velnias.
Kaip matome, velnio vardai nevienodai populiarūs ir labai įvairūs pagal kilmę, sematiką, santykį ssu liaudies ir krikščionybės tradicijomis. Sprendžiant iš vardų, pats velnio vaizdinys turėtų būti sudėtingas, ilgaamžis, patyręs daug įtakų ir vidinių transformacijų. Jau vien vardai rodo, kad velnio vaizdinys turi du sluoksnius: liaudiškąjį ir krikščioniškąjį – be daugelio liaudiškų vardų, jis vadinamas ir tokiais, kuriais Lietuvoje buvo vadinama krikščionių piktoji dvasia. Vieni iš jų (pvz.: šėtonas, judošius, Antikristas ir kt.) į vartoseną pateko iš religinių raštų. Tuo tarpu kitų (pvz., piktasis,negerasis, nelabasis ir kt.) kilmė sudėtingesnė. Nors lietuviškuose religiniuose raštuose jais irgi vadinama krikščionių piktoji dvasia, tačiau liaudyje jie galėjo būti žinomi jau ir prieš krikščionybę, nes panašioms į velnią kitų tautų mitinėms būtybėms (pvz., prūsų Putului, germanų Odinui) jau iš seno buvo būdingas piktumas. Ypač daug pasako populiariausias nagrinėjamos mitinės būtybės vardas velnias. Nors, įvedus krikščionybę Lietuvoje, jis tapo norminiu krikščionių piktosios dvasios pavadinimu, tačiau, kaip parodė kalbininkų tyrimai, tai yra senas lietuvių žodis, kurio šaknis sematiškai sietina su mirimu, ganymu, valdymu, įžvalgumu ir daugeliu kitų dalykų. Panašios reikšmės tikriausiai buvo suteikiamos ir šio vardo turėtojui. Dalis velnio vardų rodo jo keistą, deformuotą išvaizdą. Sprendžiant iš vardų (bekulnis, pindukas, uodeguotasis, juodasis, Šlubis ir kt.), velnias buvo įsivaizduojamas kreivas, šleivas, susisukęs, sudžiūvęs, apsileidęs, juodas ir t.t. šitaip įvairių tautų mitologijoje įsivaizduojamos cchtoniškosios (žemės ir ypač požemio) mitinės būtybės, simbolizuojančios gaivališkas, sunkiai pažabojamas, neretai destruktyviąsias žemės ir požemio jėgas. Minėti velnio vardai leidžia padaryti prielaidą apie velnio priklausymą žemės ir požemio sferai. Kad velnias buvo įsivaizduojamas kaip žemės ir požemio būtybė, iš dalies rodo ir jo gyvenamoji vieta – balos, raistai, miškai. Velnio chtoniškumui paliudyti ypač reikšmingi vietovardžiai.
Sprendžiant iš vardų, velnias buvo įsivaizduojamas ne tik kaip pelkių, raistų, miškų, bet ir kaip žmogaus gyvenamųjų bei ūkinių pastatų būtybė (žr. vardus bildukas, jaujinis). Apskritai velnio vardai rodo, kad pats velnio vaizdinys yra tarsi prieštaringas, kad jame užfiksuotos kai kurios priešybės. Jis įsivaizduojamas ir pagyvenęs, ir jaunas (plg. vardus ponas – ponaitis, vokietis – vokietukas ir kt.), ir nepaslankus, ir labai greitas (plg. jo vardą kelmas ir posakius: „bėga kaip šimtas velnių“- labai greitai, „greitas kaip velnias“); jis ne tik juodas, bet kartais ir žalias, raudonas, net rainas (juodasis, juodukas – žaliaragis, raudondantis, rainasis); susijęs ne tik su požemio gyvūnais gyvate ir žalčiu, bet ir su žemės gyvuliais, o kartais net ir su kai kuriais paukščiais (plg. vardus Šiošė, žaltys ir skeltaragis). Tolimą, netiesioginį velnio ryšį su gyvuliais rodo ir tokie jo tikriniai vardai kaip Baltrukas, Martynukas, Mykolas. Šiais vardais vadinamiems šventiesiems neretai priskiriama
gyvulių, ūkio globa. Velnias galėjo būti siejamas ir su mirusiaisiais (plg. vardus nelaikas, galas, paibelis)
Išvaizda
Apie velnio išvaizdą užsimenama daugiau kaip pusėje visų mitologinių sakmių apie velnius, daugelyje pasakų apie kvailą velnią ir kituose kūriniuose. Tačiau neretai sakoma, kad velnias į tą ar tą pasiverčia; vadinasi, tai yra tarsi antrinis jo pavidalas.
Velnias lietuvių mitologinėse sakmėse matomas įvairių pavidalų, tačiau dažniausiai pasirodo antropomorfinių (žmogaus) pavidalu. Mitologinėse sakmėse neretai nurodomi ir tokio žmogiško velnio išskirtiniai bruožai: amžius, luomas, profesija arba šie bruožai lengvai aatsekami iš konteksto.
Velnias pasirodo arba kaip jaunas žmogus (jaunikaitis), arba kaip pagyvenęs, senas. Mitologinėse sakmėse ir pasakose apie kvailą velnią ši mitinė būtybė dažniau turi jauno žmogaus išvaizdą, o stebuklinėse pasakose – pagyvenusio, seno.
Lietuvių mitologinėse sakmėse ir pasakose apie kvailą velnią ypač mėgstama velnią vaizduoti kaip ponaitį. Kartais nusakomi ir tipiškiausi to ponaičio apdaro atributai: skrybėlė, batai, arba tiesiog sakoma, kad tai labai gražiai apsirengęs ponaitis. Ponaičio pavidalas velniui yra toks įprastas, kad kartais jis tiesiog vadinamas ponaičiu. Ir kai ppatarlėje sakoma: „Gražus kaip ponaitis iš pjaunių“, iš karto suprantame, kad turimas galvoje velnias. Kaip ponaitį liaudis velnią įsivaizduoja ir vadindama jį vokietuku, atseit kitaip negu lietuvių valstiečiai apsirengusiu žmogum. Kaip vokietukas velnias dažniau įsivaizduojamas Žemaitijoje ir Suvalkijoje užrašytose sakmėse. AApie šį velnio pavidalą užsimenama ir mūsų liaudies minklėse. Sakoma: Striukas bukas vokietukas. Atmink kas? – Velniukas.
Velnias ponaitis dažnai žmonėms pasirodo pėsčias, kartais – važiuotas arba raitas. Velnias važiuoja dvejetu, ketvertu ar net aštuonetu arklių.
Santykiaudamas su žmonėmis, velnias kartais pasirodo pasivertęs kunigu, medžiotoju, muzikantu, kalviu, batsiuviu.
Neretai velnias ponaitis, jaunikaitis ar šiaip velnias žmogus turi ir išskirtinių išorės ypatybių, kurios priartina jį prie gyvulių – turi ragus, ne žmogaus kojas ir nosį.
Apibūdinant žmogiško velnio išvaizdą, retkarčiais užsimenama ir apie jo spalvą. Dažniausiai teigiama, kad velnias yra arba juodai apsirengęs, arba iš viso juodas. Ypač juodumas pabrėžiamas tose sakmėse, kur jis vaizduojamas su ragais ir uodega. Ši velnio išvaizdos ypatybė gan stipriai įsigalėjusi XIX – XX a. žmogaus sąmonėje ir dažnai minima mmūsų liaudies patarlėse, priežodžiuose, mįslėse. Sakoma: „Visi velniai juodi“, „Visi velniai juodi, nė vieno nėra balto“, „Tegul bus tavo velnias juodesnis“, „Juodas velnias visą auksą maišo (žarsteklis)“, „Un auksa krėsla juodas velnias sėdi (puodas an žarijų)“, „Raudonas liežuvis juodą velnį laižo (ugnis katilą)“.
Taip labai išpopuliarėti šiai velnio išorės ypatybei padėjo bažnytinė ikonografija, kurioje velnias paprastai vaizduojamas juodas. Kad kartais velnias buvo vaizduojamas pernelyg juodas, pastebėjo mūsų liaudis ir tai išreiškė patarlėje: „Ne toks velnias juodas, kaip jį maliavoja“.
Retai velnias vaizduojamas bbaltas, o su raudona spalva jis siejamas šiek tiek dažniau. Velnias vaizduojamas kaip „vokietukas su raudona kepuraite“, kaip žmogus, kurio „kojos kaip arklio, raudonu švarku, visas apžėlęs“, žmogysta, kurios „kojos riestos ir uodega užpakaly, akys raudonos ir visas juodas“, batsiuvys, kuriam „prie kožno žodžio iš burnos ugnis lekia“, kaip bjaurus mėlynas žmogus raudonais dantimis, kaip ponaitis raudonais rūbais ir t.t.
Ir pagaliau keletoje sakmių bei pasakų velnias vaizduojamas kaip žaliai apsirengęs žmogus, žmogus „žalia sermėga ir raudona kepure“.
Kita tipiška velnio išvaizdos forma – zoomorfinė. Velnias pasirodo a) gyvulių, b) žvėrių, c) paukščių, d) žuvų, e) roplių ir f) vabzdžių pavidalu.
Kartais teigiama, kad velniai žmonėms dažniausiai pasirodo kaip gyvuliai arba tik kaip gyvuliai. Nors dėl krikščionybės įtakos tikima, kad velnias negalįs pasiversti šventu gyvuliu avim, avinėliu, tačiau sakmėse jį matome visų be išimties gyvulių pavidalo. Žvėrių išvaizdą velnias turi daug rečiau negu gyvulių. Kiek įprastesnis jam yra zuikio pavidalas. Velnias, pasivertęs vilku, meška, vovere, lape, ežiu, beždžione paminėtas tik po vieną kitą kartą. Įtartina, ar kai kurios sakmės, kuriose velnias vaizduojamas kaip voverė, lapė, ežys, yra autentiškos. Retai velnias vaizduopjamas ir kaip paukštis. Jam būdingesnis tik juodvarnio (varnos) pavidalas.
Savotišku pavidalu velnias pasirodo kritišką momentą – kai yra šaunamas, mušamas, šventinamas, užgiedojus ggaidžiui ir pan. Šaunamas velnias dažniausiai pavirsta degutu (smala), retkarčiais – nuodėguliu ar kelmu. Į degutą velnias pavirsta, gaidžiui sugiedojus, pašlaksčius šventintu vandeniu, paminėjus dievo vardą, sudavus nuodėguliu, rėžus atgala ranka, trenkus perkūnui. Sudavus atžagaria ranka šermukšnio lazda, užmetus rožančių, sugavus ar trenkus Perkūnui, velnias kartais pavirsta ir nuodėguliu.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad visa šita velnio išvaizdos įvairovė yra chaotiška, neturi jokių dėsningumų. Labiau įsigilinus, galima išskirti tam tikras tendencijas. Reikšminga yra tai, kad velnias sugeba keisti savo išvaizdą. Kitų indoeuropiečių mitologijoje keisti savo išvaizdą ir pasirodyti įvairiais pavidalais visų pirma mėgsta chtoniškosios (žemės ir požemio) dievybės, kurios paprastai yra susijusios su mirusiaisiais, gyvuliais, žemės derlingumu, turtingumu.
Kita velnio išvaizdos margumyno ypatybė – priešingų pavidalų gausumas. Velnias įsivaizduojamas ne tik kaip deformuotas, bjaurus žmogus, bet ir kaip labai gražus, ne tik senas, bet ir jaunas, ir kaip savas (savo, t.y. valstiečių, luomo atstovas), net pažįstamas kaimynas, ir kaip svetimas (kito luomo ar net tautybės atstovas), ir kaip gyvulys, ir kaip paukštis, ne tik juodas, bet ir baltas, žalias ar net raudonas. Sunku patikėti, kad velnio išvaizdos (ir vardų) priešybės būtų mechaniška kontaminacija, jos tikriausiai susijusios su specifine paties vaizdinio prigimtimi. Matyt, velnias iš seno buvo siejamas su priešingomis sferomis, objektais, rreiškiniais ar jų ypatybėmis. O tai leidžia manyti, kad velnias iš seno galėjo būti įsivaizduojamas kaip tarpininkas (mediatorius) tarp priešingų sferų, objektų ar reiškinių. Ypač šiuo požiūriu reikšminga, kad velnias pasirodo juodvarnio (varnos, kranklio) pavidalu. Šis juodas, mėsa (dvėseliena) mintantis paukštis, kuris žiemą vasarą sukiojasi apie žmogaus namus ir kapines, daugelio tautų mitologijoje buvo įsivaizduojamas kaip tarpininkas tarp žvėrių ir paukščių, tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio, tarp žemės ir požemio, žemės ir dangaus, tarp gyvybės ir mirties (jo žinioje, kaip rodo pasakos, yra gyvybės ir mirties vanduo), tarp žiemos ir vasaros ir daugelio kitų priešingų sferų bei reiškinių.
Remiantis velnio išvaizda, galima padaryti ir daugiau prielaidų. Kadangi velnias dažnai įsivaizduojamas kaip žmogus arba naminis gyvulys, tai jo vaizdinys negali būti labai archaiškas; jis iš esmės turėtų būti susiformavęs gyvulių augintojų visuomenėje. Tik atskiros šio vaizdinio ištakos (susijusios su velnio žvėries, velnio gyvatės, žalčio, velnio juodvarnio pavidalu) gali nisidriekti į archaiškuosius pirmykštės bendruomenės laikus, kai buvo verčiami daugiau medžiokle. Velnio pomėgis pasirodyti gyvuliu ar žmogumi su gyvulių atributais rodo artimumą gyvuliams. Gyvulių globa galėjo būti viena iš svarbių jo funkcijų. Kadangi, nors ir mažiau, velnias buvo siejamas ir su žvėrimis (plg. jo kiškio, vilko, meškos pavidalą), jis turėjo būti laikomas gyvulių augintojams
ir medžiotojams artima mitine būtybe. Be to, velnias, kaip matėme, dar mėgsta pasirodyti pasivertęs ponu, vokiečiu, kunigu, muzikantu, kalviu, batsiuviu. Iš to galima prielaida, kad senoji liaudies pasaulėjauta jį taip pat siejo su kitataučiais, privilegijuotų luomų atstovais, amatininkais.
Velnio išvaizda lietuvių mitologinėse sakmėse
Eil. Nr. Išvaizda Sakmių sk. Eil. Nr. Išvaizda Sakmių sk.
I Antropomorfinė (1391) Senas žmogus 13
1 Pagal luomą (249) 6 Turi ypatingų bruožų (228)
Ponas (ponaitis) 232 Su ragais (uodega) 40
Kunigas 17 Su gyvulio koja 35
2 Pagal verslą (52) Be šnirpšlių (1 šnirpšle) 34
Medžiotojas 19 Šlubas 18
Muzikantas 8 Mažas 18
Batsiuvys 7 Didelis 14
Kalvis 6 Juodas 13
Įvairaus verslo 12 Baltas 7
3 Pagal tautybę (52) Kuprotas 7
Vokietis ((vokietukas) 52 Baisus 6
4 Pagal pažintį (113) Bjaurus 5
Nepažįstamas 79 Raudonai apsirengęs 5
Pažįstamas 34 Žaliai apsirengęs 4
5 Pagal amžių ir lytį (697) Vienakis 4
Jaunikaitis 363 Pūkuotas 4
Vidutinio amžiaus 220 Nuogas 4
Vaikas (berniukas) 51 Įvairi išvaizda 10
Mergina (moteris) 50
II Zoomorfinė (365) Juodvarnis 18
1 Gyvulys (252) Varna 7
Ožys 76 Kalakutas 4
Eil. Nr. Išvaizda Sakmių sk. Eil. Nr. Išvaizda Sakmių sk.
Arklys 44 Tetervinas 3
Šuo 42 Antis 4
Katinas 41 Žvirblis 3
Avinas 18 4 Žuvis (11)
Kiaulė 15 Lydeka 6
Jautis 10 Ešerys 2
Veršiukas 6 Kitos žuvys 3
2 Žvėrys (32) 5 Šliužas, roplys (23)
Kiškis 11 Žaltys 10
Meška 6 Gyvatė 5
Vilkas 5 Rupūžė 4
Lapė 2 Varlė 4
Voverė 2 6 Vabzdys (8)
Liūtas 2 Musė 4
Kiti žvėrys 4 Uodas 2
3 Paukščiai (39) Blusa 2
III Įvairi (43) Baltas stulpas 1
1 Negyvas daiktas (10) 3 Neapibrėžtas pavidalas 22
Karieta 3 Koks daiktas su uodega 1
Statinė 2 Nei žmogus, nei ggyvulys 1
Šepetys 2 Juodas sutvėrimas 1
Kiti daiktai 3 Maišo pavidalo 1
2 Gamtos reiškinys (11) Visas pasišiaušęs 1
Ugnies kamuolys 3 Pūkuotas 1
Juodas kamuolys 2 Gauruotas, su rankom ir
Ugnis 1 kojom 1
Kamuolys 1 Gauruotas 1
(Oro) stulpas 1 Kas baltas 1
Kiti 13
Atsiradimas
Iš kur atsirado velniai, atsakoma pagal du požiūrius: pagal krikščioniškąjį iir liaudiškąjį. Dažnesnis aiškinimas, kad velniai atsiradę iš nusidėjusių angelų, yra perimtas iš religinių raštų, o rečiau pasitaikantis – kad velniai atsiradę iš savižudžių – galbūt rodo liaudies suvoktą velnio vaizdinio ryšį su numirėlių vaizdiniais. Tikėjimai, kad velniai gyvena šeimomis, kad mitinis pasaulis buvo kuriamas nusižiūrėjus į žemiškąjį.
Velnio veiksmo vieta ir laikas
Lietuvių liaudies etiologinėse sakmėse apie velnių išvarymą iš dangaus, užsimenama ir apie jų gyvenamąją vietą. Vienose iš jų sakoma, kad nusikaltę angelai – velniai tiesiog buvę išvaryti į pragarą, kitose – kad jie iškrito iš dangaus, o kai dievas pasakė „amen“, vieni liko kyboti ore, kiti nukrito ant žemės, dar kiti nugrimzdo į žemę; vieni liko debesyse, kiti medžiuose, dar kiti – laukuose, liko ant žemės, vandenį, ore ant mmedžių, visi liko kyboti ore. Ir tik paskui Perkūnui buvę įsakyta juos trankyti į pragarą. Įdomiame Raseinių apyl. užrašytame tikėjime net sakoma, kad buvusios trys velnių rūšys: juodieji, rudieji ir pilkieji; juodieji gyveną pragare, rudieji – ore, o pilkieji – prie pragaro.
Lietuvių liaudies mitologinėse sakmėse velnias retai tevaizduojamas pragare. Dažniausiai jis pasirodo žemėje (miškuose, balose, paežerėse, laukuose.) ar net žmogaus statytuose pastatuose (pirkiose, jaujose, pirtyse.).
Velnio pasirodymo vieta lietuvių mitologinėse sakmėse
Eil. Nr. I. Lauke Sakmių sk. Eil. Nr. II. Pastatuose Sakmių sk.
1 Miškuose 208 11 Gyvenamuosiuose namuose 195
2 Prie vandens(balų,.) 132 12 Pirtyse 70
3 Pakelėse 110 13 Jaujose 60
4 Dirbamuose llaukuose 69 14 Kluonuose 32
5 Pievose, ganyklose 33 15 Apskritai sodybose 32
6 Prie kapinių 29 16 Bažnyčiose 22
7 Prie (po, ant) tiltų 25 17 Malūnuose 14
8 Ant (prie) kalnų 18 18 Karčiamose 13
9 Ant (prie) akmenų 15 19 Kamarose 6
10 Kitose vietose (kryžkėlėse.)
21 20 Kitose vietose (svirnuose, tvartuose)
36
Iš viso: 660 Iš viso: 480
Lietuvių pasakose apie kvailą velnią ši būtybė dažniau vaizduojama gyvenanti vandenyje (ežeruose, balose) negu pragare. Iš viso pragaro sąvoka lietuvių pasakose apie kvailą velnią (iš dalies ir mitologinėse sakmėse) yra savita, nesutampanti su krikščioniškuoju pragaro supratimu. Pragaras jose neretai įsivaizduojamas čia pat, žmogaus kaimynystėje esančiame ežere, šaltinyje, pelkėje, miške baloje, miške duobėje ar urve; netolimas ežeras įsivaizduojamas kaip vartai į pragarą ir pan.. konstatuojant, kad pasakose apie kvailą velnią arba mitologinėse sakmėse velnio gyvenamoji vieta įsivaizduojamas pragaras, neturima galvoje, jog toks įsivaizdavimas yra perdėm krikščioniškas.
Velnio pasirodymo vieta pasakose apie kvailą velnią
Eil. Nr. I. Lauke Pasakų sk. Eil. Nr. II. Pastatuose Pasakų sk.
1 Miškuose 84 11 Gyvenamuosiuose namuose 100
2 Prie vandens(balų,.) 104 12 Pirtyse 4
3 Pakelėse 6 13 Jaujose 70
4 Dirbamuose laukuose 64 14 Kluonuose 24
5 Pievose, ganyklose 8 15 Apskritai sodybose 2
6 Prie kapinių 4 16 Bažnyčiose –
7 Prie (po, ant) tiltų 6 17 Malūnuose 4
8 Ant (prie) kalnų 8 18 Karčiamose 6
9 Ant (prie) akmenų 4 19 Kamarose 3
10 Kitose vietose 2 20 Kitose vietose (svirnuose, tvartuose) 6
Iš viso: 290 Iš viso: 219
Velnio gyvenamoji vieta mitologinėse sakmėse
Eil. Nr. Gyvenamoji vieta Sakmių sk.
1 Pragare 150
2 Vandeny (ežeruose, balose.) 70
3 Miškuose 30
4 Pastatuose (jaujose, pirtyse.) 35
5 Kalnuose 9
6 Kitose vietose (kapinėse, prie akmenų.) 6
Iš viso: 300
Velnio gyvenamoji vieta pasakose
apie kvailą velnią
Eil. Nr. Gyvenamoji vieta Pasakų sk.
1 Pragare 96
2 Vandeny (ežeruose, balose.) 130
3 Miškuose 30
4 Pastatuose (jaujose, pirtyse.) –
5 Kalnuose 4
6 Malūnuose 8
6 Kitose vietose (kapinėse, prie akmenų.) 4
Iš viso: 272
Kaip matyti iš visų lentelių, velnio pasirodymo ir gyvenamoji vieta ir lietuvių mitologinėse sakmėse, ir pasakose apie kvailą velnią įsivaizduojama panašiai. Stebuklinėse pasakose velnias mėgsta pasirodyti prie vandens, vandenyje, pastatuose, ypač dvaruose, jjaujose, bažnyčiose. Tačiau stebuklinėse pasakose velnias dažniau gyvena kitoje karalystėje, kitame pasaulyje, kurį nuo žmonių pasaulio skiria sunkiai peržengiama riba: miškas, kalnai ir ypač vanduo. Kad vanduo yra skiriamoji žmonių ir velnio pasaulio riba, vaizduojama daugelyje stabuklinių pasakų, kuriose mitinė būtybė vadinama velniu arba kurios ryšį su velniu galima apčiuopti. Neretai velnio ir žmonių pasaulio riba stebuklinėse pasakose vaizduojama neaiškiai. Pavyzdžiui, pasakose apie bėgimą iš velnio pasaulio bėgdamas žmogus meta tris daiktus, iš kurių pasidaro miškas, kalnai ir vandenys (upė, ežeras ar jūra). Mišką ir kalnus velnias šiaip taip įveikia, tačiau negali perplaukti vandens ir nuskęsta arba sprogsta, jį gerdamas. Šios kliūties nevalia peržengti. Rečiau stebuklinėse pasakose velnio gyvenamoji vieta įsivaizduojama čia pat, žmogaus pašonėje.
Lietuvių liaudies tikėjimuose neretai sakoma, kad velniai gyvena balose (raistuose), jaujose, kartais – giriose, ežeruose, bedugnių versmėse, urvuose, pakriaušėse, piliakalniuose, negyvenamuose namuose, namuose, kur gyvena kerėtoja, kur yra juodas šuo, karvė ir katė, prie kapinių, toje vietoje, kur žmogus yra pasikoręs, kryžkėlėje. Įdomi Viešintuose užrašyta sakmė, kurioje pats velnias sakosi vasarą gyvenąs raiste, o žiemą jaujoje.
Velnias lietuvių tautosakoje taip dažnai vaizduojamas vandenyje arba prie vandens, kad gyvojoje kalboje žodžiai bala, raistas, reiškiantys didesnius ar mažesnius vandenis, kartais pavartojami ir kaip velnio eufemizmai (ypač keiksmuose): „Nagi kiba ttę raistas tuos vaikus sunešė?!“, „Kad tavi kur bala!“, „Kad tau kur raistas pagautų!“ ir pan.. vėliau užrašytuose tikėjimuose teigiama, kad velniai tik anksčiau valkiojęsi ir gyvenę žemėje, o dabar visi esą sugrūsti į pragarą. XIX – XX a. vis labiau įsigali krikščionybės paveiktas tikėjimas, kad velniai gyveną pragare. Tautosakos rinkėjai, domėjęsi, kaip žmonės įsivaizduoja velnių gyvenamąją vietą, teigia, kad, pavyzdžiui, rytų Lietuvoje žmonės iš pradžių atsaką, jog pragare (pekloj), kuris esąs po žeme. Plačiau įsišnekus, senieji vyrai užsimeną, kad „velniai gyvena raistuose, karklynuose, miškuose, balose ir net kai kuriuose namuose“. O moterys daugiau manančios, „kad velniai tik pekloj gyvena, o paskui išeina žmonių gąsdinti ir tada [pasirodo] miškuose, raistuose arba prie žmogaus pristoja“.
Velnio pasirodymo laikas lietuvių liaudies mitologinėse sakmėse kartais iš viso nenurodomas. Taip pirmiausia yra sakmėse, kurios artimesnės pasakoms, pvz.: sakmės apie velnius ir kunigus, apie velnio bernavimą ir kt. Iš sakmių, kuriose užsimenama apie velnio pasirodymo laiką arba jis aiškiai suvokiamas iš konteksto (jų turime 690 variantų), matyti, kad velnias dažniausiai mėgsta pasirodyti vakare arba naktį, rečiau – dieną ir rytą.
Velnio pasirodymo laikas
lietuvių mitologinėse sakmėse
Eil. Nr. Pasirodymo laikas Sakmių sk.
1 Vakare arba naktį 526
2 Dieną 154
3 Rytą 10
Iš viso: 690
Tradicinis, mėgstamiausias velnio pasirodymo laikas – naktis. Todėl ir naktimis skraidantis šikšnosparnis retkarčiais
vadinamas velnio paukščiu. Iš sakmių kartais sunku nustatyti, ar velnias pasirodo tik sutemus, ar vėlai naktį. Maždaug 194 sakmėse velnias pasirodo vakare, o 332 – naktį iš kurių 45 pusiaunaktį. Maždaug 25 sakmėse velnias pasirodo šeštadienio arba sekmadienio naktį (vakarą). Dieną velnias dažniausiai pasirodo tose sakmėse, kur jis vaizduojamas kartu su Perkūnu arba baudžia šventadarbius. Maždaug 35 sakmėse velnias kaip tik pasirodo sekmadienį, dažniausiai per sumą..
Kartais velnias pasirodo per kalendorines šventes: Kūčias, Kalėdas, Velykas, Užgavėnes, Šv. Joną, Visus Šventus arba kkokiu nors išskirtiniu laiku, pvz., kai yra jaunas mėnuo, ypatingą valandą, kada tik paminėtas tuoj prisistato velnias, mėnesienos naktį. O sakmėje „Velnias neša žydą pragaran“ velnias pasirodo per žydų baisiąją naktį.
Daugumoje mitologinių sakmių neužsimenama, kada velnias atstoja nuo žmonių, paprastai jis dingsta tik įvykdęs savo sumanymus. Tačiau kartais pabrėžiama tradicinė laiko riba, kurios sulaukęs velnias turi dingti iš žmonių pasaulio.
Velnio pasirodymo laikas
lietuvių mitologinėse sakmėse
Eil. Nr. Velnių dingimo laikas Sakmių sk.
1 Pragydus gaidžiams 126
2 Atėjus pusiaunakčiui 20
3 Pragydus gaidžiams ir atėjus pusiaunakčiui 10
4 Išaušus 10
Iš viso: 166
Panašiai velnio pasirodymo ir dingimo laikas nnusakomas ir lietuvių liaudies pasakose. Tai daugelį pasakų, kuriose vaizduojamas velnias, suartina su mitologinėmis sakmėmis. Kai pasakos veiksmas vyksta ne šiame, o kitame – velnio – pasaulyje, įprasti velnio pasirodymo ir dingimo laiko determinantai negalioja.
Velnio veiksmų vietos ir laiko, kaip iir vardų, išvaizdos, analizė patvirtina jo chtoniškąjį pobūdį, priklausymą tamsos, žemės ir požemio, vandens ir miško sferai. Tai rodo jo pomėgis pasirodyti pakelėse ir kryžkelėse, prie kapinių, ant akmenų, nes tokios yra chtoninėms būtybėms įprastos pasirodymo vietos. Dažniau velnias su žmogui, svetima erdve (vandeniu, mišku) ir neįprastu laiku (naktim), nors kartais veikia ir dieną žmogui įprastoje vietoje (dirbamuose laukuose, pievose, net gyvenamuosiuose pastatuose). Šiuo atveju jis irgi yra tarsi savotiškas mediatorius, jungiantis šias erdvės ir laiko priešybes.
Išvados
Velnias priklauso tamsos, žemės ir požemio, vandens ir miško sferai. Velnio vaizdinys, kaip matyti iš visos turimos medžiagos, lietuvių tautosakoje yra nepaprastai sudėtingas, daugiasluoksnis, nuėjęs ilgą intensyvios raidos kelią, patyręs daug poveikių, turėjęs didelių vidinių ir išorinių transformacijų. Velnio vaizdinio sudėtingumas, daugiasluoksniškumas rryškėja iš pačios jo išorinės charakteristikos. Lietuvių tautosakoje jis vadinamas daugiau kaip 200 vardų, įsivaizduojamas įvairaus amžiaus ir profesijos žmonių, gyvulių, paukščių, roplių ir kitokiais pavidalais, atlieka daugelį veiksmų – santykiauja su dievais ir deivėmis, žemesnio rango mitinėmis būtybėmis, žmonėmis. Tačiau velnio vardų, išorės ir veiksmų įvairovė nėra atsitiktinė, o sudaro daugmaž vieningą kompleksą, pagal kurį ir galima mėginti nustatyti velnio vietą senovės lietuvių religijoje bei mitologijoje, atsekti kai kuriuos indoeuropietiškuosius jo bruožus.Velnias-verta dėmėsio mitinė būtybė.
Priedai
Pasaka
Velnio gyvulys
Kitą kartą pradžioje ppasaulio sutvėrimo Dievas sutvėręs kai kuriuos gyvulius. Velnias prisistebėjęs ir pagal savo paveikslą užsimanė nulipdyti kokį sutvėrimą. Nulipdė su barzda, ragais ir liepė bėgti. Bet nulipdytas galvijas stovi, ir gana. Tada velnias, užkėlęs pirmutines kojas ant tvoros, rėkė:
– Ožka, per tvorą!
Ožka stovi, ir gana. Pamatęs Dievas velnio puikybę, o ne galybę, liepė pripūsti dvasios. Velnias, pakėlęs uodegą, pradėjo pūsti. Kad pripūtė, užmiršo atlenkti, ir gyvulys pradėjo judėti. Dievas tarė:
– Gyvuly, bėk!
Ir gyvulys striuokt per tvorą! Kas jis per gyvulys: velnio dirbtas, Dievo tvertas. Tai mūsų ožka .
Naudota literatūra:
1. Norbertas Vėlius „Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis“
2. Lietuvių pasakos apie žvėris, gyvulius ir paukščius
