Palyginamoji Jono Biliūno „BRISIAUS GALAS“, Jurgio Savickio “AD ASTRA” ir Juozo Apučio “ŠŪVIS PO MARAZYNO ĄŽUOLU” novelių lentelė

Jonas Biliūnas „BRISIAUS GALAS“,

Autorius: Jonas Biliūnas – XIX a. lyrinės prozos pradininkas. Novelių centre – atstumta, nereikalinga būtybė, kuriai nebėra vietos kasdieniniame pasaulyje. Jono Biliūno kūrybai būdinga gradacija. Vaizduojamas gyvenimas skausmingas, tragiškas, bet vis dėlto neatrodo niūrus, nes šalia tamsaus vaizdo autorius stato šviesų.

Siužetas, tema: J. Biliūno kūriniai – žmogiškumo, gerumo, užuojautos mokykla. Rašytojas stengiasi nemoralizuoti, nemokyti, atskleisti tokias situacijas, kur žmogus atvertų savo jausmus, išgyvenimus, pasidalintų gyvenimo patirtimi. Rašytojas vaizduoja pasaulį realistiškai, tačiau labiau gilinasi į žmogaus vvidų, jausmus. Rašytojui svarbus kontrastas tarp senatvės ir jaunystės, tarp silpnumo, bejėgiškumo ir stiprybės, visų jaučiamo dėmesio ir pagarbos. Novelėje „Brisiaus galas” supriešinami naudos siekimas ir teisingumo idėja. Kalbama ne apie pragmatizmo apakintą šeimininką, o apie mylintį ir atleidžiantį Brisių. Pabrėžiama senatvės ir nereikalingumo problema, apeliuojama į žmogiškumą ir taurumą.

Pasakotojas ir pasakojimo būdas: Jis nesikiša į konfliktą tarp šuns ir žmogaus, tačiau išreiškia savo nuostabą. Šio kūrinio pasakotojas yra kaimietis, iš to paties ūkio, kur gyvena Brisius. Juk kitaip jis nnegalėtų žinoti, ką šuo jaučia ar išgyvena. Pasakotojas įvykiuose nedalyvauja, tačiau yra toks artimas Brisiui, jog viską apie jį žino. Pasakotojas kalba ne pirmuoju, kaip įprasta J. Biliūnui, o trečiuoju asmeniu, tačiau ne tik apžvelgdamas įvykius, o ir juos komentuodamas, sstebėdamasis poelgiais. Tiesiogine kalba pasakotojas parodo, jog Brisius neišgalvoja to, kaip su juo elgiamasi.

Veikėjų paveikslai: J. Biliūno apsakyme veikėjų nedaug: pagrindinis – Brisius, labai svarbus – šeimininkas ir antraeiliai – namiškiai, vaikai, piemenys.

Brisius: realistiškai piešdamas nusenusio šuns paveikslą, J. Biliūnas Brisiaus „išgyvenimus“ pateikė taip, lyg jaustų ir mąstytų pats žmogus. „Brisius žilas, apžabalęs“, mato “kaip per dūmus” (dūmai – pilki, o pilka spalva reiškia menkumą, senatvę, vienatvę), „savo žmogaus labai dažnai nebepažįsta“, „jaučia, kad mažai kam bereikalingas“. Jį ir „pajautos apgauna“, „loja užkimusiu mieguistu balsu“, sapnuoja „saldžiai žiovauja“, „nori pasigerinti“, jaučia gėdą, jam „rieda gailios, karčios ašaros“. Liūdna dabartis priverčia Brisių atsigręžti į idealią praeitį, kai buvo mylimas. Tuomet Brisius buvo jaunas, galėjo žaisti su vaikais, eiti medžioti, saugoti ggalvijus – jis jautėsi naudingas, ko trokšta ir dabar. Šeimininkas: novelėje jo paveikslas nėra detaliai apibūdinamas. Tik keletą kartų pasigirsta šeimininko žodžiai „Sa, Brisiau, sa!“, ragininantys šunį sekti jam iš paskos. Šeimininkas, nušovęs Brisių, buvusį draugą ir ištikimą namų sargą, bėga nuo padaryto nusikaltimo, nes sudrumstė savo sąžinę, nusikalto žmoniškumui.

Laikas: Laikas persikelia iš dabarties į praeitį, skaudi realybė virsta maloniu prisiminimu. Nors novelėje laikas nėra tiksliai įvardijamas ir autorius nesupažindina skaitytojo su smulkiomis detalėmis, tačiau galima suprasti, jog veiksmas vvyksta vasaros pabaigoje. Pasakojama esamuoju laiku („guli“, „mato“, „nebepažįsta“, „jaučia“, „rūpinas“, „apsnūsta“, „nebeprigirdi“, „sustoja“, „tupiasi“, „griūva“), o Brisiaus prisiminimai yra perteikiami būtojo laiko veiksmažodžiais („buvo“, „žaidė“, „nepyko“, „žinojo“, „penėjo“, „pridarydavo“, „surasdavo“, ,,susekdavo“, „apuostydavo“, „žiūrėdavo“, „neidavo“). Taigi, novelėje laikas yra susipinęs su dabartimi ir prisiminimais.

Erdvė: Ekspozicijoje Brisius guli šalia “dienadaržio durų”, atviroje erdvėje. Šuns prisiminimuose erdvė – laukas, miškas – taip pat ne uždara, o visiems prieinama. Paskutiniame epizode Brisius ir šeimininkas “pamiškėj sustoja”. J. Biliūnas vaizduoja konkrečią ir tikrovišką erdvę, nuolat besikeičiančią. Jos kaita susijusi su tuo, ką Brisius veikia: guli, prisimena, sapnuoja ar eina. Miegodamas kieme šuo jaučiasi saugus, tačiau, kai šeimininkas jį nusiveda už klojimo, saugumo jausmas dingsta. Sava erdvė pakeičiama svetima. Skirtingos erdvės atstovauja prieštaraujančioms jėgoms. Brisius nenoriai ėjo šeimininko vedamas: jis verčiau būtų likęs šalia dienadaržio, kur sava, tačiau pakluso žmogui ir nukako už klojimo, už savo namų valdos.

Egzekucijos vieta: Šeimininkas nusiveda Brisių į pamiškę, toliau nuo namų, ir ten jį nušauna. Tai atlieka paslapčia ir skubotai.

Jurgis Savickis “AD ASTRA”

Autorius: Jurgis Savickis – XX a. epochos europinės kultūros žmogus. Jam būdingas ekspresionistinis braižas, subjektyvus tikrovės perkūrimo būdas. Rašytojo proza moderni, potekstėje smerkianti bet kokias kaukes, nusistovėjusius įpročius bei papročius. Todėl dažnas jo kūrinių veikėjas yra vvaikas, išlaikęs natūralų pasaulio suvokimą.

Siužetas, tema: Savickio „Ad astra” – nepavykęs bandymas išvaduoti temą iš kaimietiškosios psichologijos, pakylėti į universalesnį lygį, „iki žvaigždžių”. Novelėje didelis šnipštas iš ūkininko racionalizmo, kuriam nerasta rimtesnio tikslo kaip nukaršusio šuns skandinimas. Ūkininkui priskiriamos pretenzijos sieti modernaus gyvenimo būdo, ūkinių reformų, kas jo elgesiui teikia tikslingumo ir nuoseklumo. Ūkininkas Dalba, nusprendęs reformuoti savo gyvenimą, tai pradeda nuo šuns: „Kaip bankininkas, prisirengdamas prie savo week – end, atrenka visai netikusius vekselius sunaikinti, taip ir Dalba rado viena naikinti tinkama. Tai buvo šuva. Pasenęs, energijos nustojęs, gaivalinėjąs po trobas“.

Pasakotojas ir pasakojimo būdas: Pasakotojas į viską žiūri su ironija, netgi sarkastiškai. Dalbą jis vertina specifiniais palyginimais: „lyg pionierius“, „kaip bankininkas“. Novelėje gyvenimas vaizduojamas lyg cirke, teatre. Pasakotojas, laikydamasis atstumo, stebi, kaip jaučiasi veikėjas, atsidūrėręs vienoje ar kitoje situacijoje, kaip į viską reaguoja, ką mąsto. Novelėje teigiama, kad moralė tikrovėje – tik veidmainystė, o visos vertybės yra apsimestinės. Juk Dalba, net išgelbėtas šuns, neatsisako savo plano ir šaltakraujiškai įstumia vargšą gyvulį į vandenį (nors šis jam išgelbėjo gyvybę).

Veikėjų paveikslai: J. Savickio novelėje veikėjų nedaug: pagrindinis – ūkininkas Dalba, labai svarbus – šuo ir antraeiliai – vaikėzai, zakristijonas, vaikai, šeimininkė.

Ūkininkas Dalba: jis tvirtai ir ryžtingai nusiteikęs reformuoti savo gyvenimą, ppanaikinti tai, kas pasenę ir nebetinkama. Reformą pradeda nuo šuns. Pavalgęs pusryčius, ūkininkas neatsisako savo ketinimų, nekreipia dėmesio į šeimininkės perspėjimus ir kartu su šunimi išeina iš namų. Priėjęs prie eketės, Dalba kviečia šunį „saldučiu, cukriniu balsu“, o egzekuciją vykdo slapta, nes nenori, kad kas nors pamatytų šį žiaurų jo poelgį. Nors ūkininkas jaučia sunkumą, tačiau nori pradėtą darbą pabaigti iki galo. Įvykdęs egzekuciją, Dalba nuskubėjo namo ir elgėsi taip, lyg nieko nebūtų atsitikę.

Šuo: ūkininko Dalbos šuo buvo „pasenęs, energijos nustojęs, gaivalinėjąs po trobas“, sukvaišęs ir didelis „kaip veršis“. Šuo gerbė savo šeimininką ir klausė jo nurodymų bei įsakymų. Pirmą kartą įstumtas į eketę, šuo atkakliai kovojo už asvo gyvybę, stengėsi išlipti iš vandens, o iššokęs ant ledo, išgelbėjo savo šeimininką, kuris netyčia paslydo ir įkrito į vandenį. J. Savickis neanalizuoja šuns minčių taip, kaip tai daro J. Biliūnas, tačiau J. Savickio novelės šuo taip pat yra kilnus ir protingas. Jis nepaiso to, kad šeimininkas norėjo jį paskandinti, ir išbegsti jam gyvybę. Po to paklusniai seka jam iš paskos ir būna kartu iki paskutinės savo gyvenimo minutės (nes ūkininkas Dalba vis tie paskandina šunį).

Laikas: Kūrinio laikas – žiema, šventadienio rytas, kai visi (taip pat ir ūkininkas Dalba) ruošiasi į

bažnyčią. Pasakojama būtuoju kartiniu laiku („rengėsi“, „jautėsi“, „atsiminė“, „leidosi“, „liepė“, „ėjo“, „norėjo“, „išsitempė“), o gamtos paveikslas apibūdinamas būtojo dažninio laiko veiksmažodžiais („būdavo sušildomas“, „darydavos vėl pilka“). Ryžtingą ūkininko Dalbos reformų vykdymą paryškina aštrūs tiesioginės kalbos sakiniai, kurių pagrindą sudaro būsimojo laiko veiksmažodžiai: „padarysiu“, „nepasiduosiu“, „imsiu“, „užtversiu“, „nužudysiu“.

Erdvė: Novelės erdvė yra susipynusi su dabartimi („o dabar aplinkui kelmynai ir platūs keliai, o malkų tai ir prakūroms sunku surasti.“) ir prisiminimais (prisimenamas upės krantas, sodžius, vyšnynai, girios). Ūkininko Dalbos rengimasis į bažnyčią iir grįžimas iš jos – tai uždara erdvė (sava sodyba, gryčia), kurioje jauku, šilta, kur Dalba jaučiasi saugus ir ramus. Tuo tarpu ėjimas į egzekucijos vietą, apsilankymas bažnyčioje, keliavimas vieškeliu – tai jau atvira erdvė, apimanti ne tik visą kaimą, bet ir dangų („žiemos dangus niūrus ir tamsus, kaip pragiežto rašalo piešinys“). Aplinka vaizduojama pilka ir rami, tik „protarpiais žiemos spalvų nykumas būdavo sušildomas gaivesnės spalvos – oranžo ir žydrai melsvos, tolimos saulės nusišypsojimas“.

Egzekucijos vieta: Ūkininkas Dalba savo seną iir niekam nebereiklingą šunį paskandina lediniame vandenyje, eketėje „žlugtui skalbti“. Egzekuciją vykdo slapta, nes nenori, kad kas nors pamatytų šį žiaurų jo poelgį.

Juozas Aputis “ŠŪVIS PO MARAZYNO ĄŽUOLU”

Autorius: J. Aputis – žymus novelistas. Daugelis kūrinių pagrįsti vaikystės prisiminimais, kurie lemia lliūdesio, graudulio, susimąstymo intonacijas. Iš rašytojo novelių dvelkia gražių žmogiškų santykių, žmogaus gerumo, dvasios jautrumo ir teisybės ilgesys. J. Aputis liūdnas, bet ne tragiškas. Jam būdingas retrospektyvus žvilgsnis į praeitį. Rašytojo vaizduojamas pasaulis ir paprastas, ir slėpiningas. Dažnoje novelėje veikia keleivis – vienišas, pavargęs, bet su viltimi įveikti savo silpnybes, nugalėti gyvenimo bjaurastį.

Siužetas, tema: Novelės „Šūvis po Marazyno ąžuolu“ tema – įgimto teisingumo jausmo pažeidimas, kai skriaudžiama silpna, negalinti apsiginti būtybė. Kūrinyje supriešinami naudos siekimas ir teisingumo idėja. J. Apučio laikų kaime nebenaudingo šuns egzekucija atliekama ramiai, viešai, netgi demostratyviai. Gyvenime ima viešpatauti jokių dorovinių skrupulų neturinti brutuali jėga, o silpnieji jai pataikauja, slopindami savo jausmus, tarytum bijodami patys tapti aukomis. Novelė skatina žmogų turėti savigarbos ir vyriškos valios uužkirsti kelią niekšybei, kuri klastingai stengiasi paversti žmones bailiais ir pataikūnais.

Pasakotojas ir pasakojimo būdas: Visus įvykius iš šalies stebi pasakotojas, kuris stengiasi atsitraukti nuo pačios veiksmo esmės. Į vykdomą šuns egzekuciją pasakotojas žiūri objektyviai, nieko neteisia ir neteisina, tačiau novelės pabaigoje iškelia retorinius klausimus, kurie priverčia skaitytoją susimąstyti, įvertinti savąją vertybių sistemą ir dvasinį pasaulį. Pasakotojas sarkastiškai vaizduoja miesto žmones, kuriems kaimas tėra tik etnografinis reginys, puošmena, nebeturinti gyvybės. Kaime viešpatauja prašalaičiai, praradę lietuvių kalbos jausmą.

Veikėjų paveikslai: J. Apučio novelėje vveikėjų nedaug: pagrindinis – pienininkas Jurgis, labai svarbūs šuns šeimininkas, senasis Vinculis, Marazyno kalė ir antraeiliai – vaikai, sakintojo žmona.

Pienininkas Jurgis: tas darbas kažkaip siejasi su jo potraukiu vyresnei ištekėjusiai moteriai, sakintojo žmonai. Į egzekucijos vietą Jurgis ateina drąsiai ir atvirai, didžiuodamasis savo galia ir vaidmeniu. Jo pasakyti žodžiai „Padaryk, kad kalė išlystų iš būdos“ nuskamba labai žiauriai ir įsakmiai. Savo darbą pienininkas atlieka ramiai, greitai, be jokių svyravimų ar gailesčio. Šuns egzekucija atliekama viešai, net demostratyviai; ji paverčiama spektakliu, kuriuo džiaugiasi net vaikai.

Šuns šeimininkas: novelėje jo paveikslas nera detaliai charakterizuojamas. Pasakoma tik tai, kad jis „stovi už dailios tvorelės“, už kurios „yra rubuilis mažas šunaitis“, netrukus turėsiantis užimti būdą. Šeimininkas švelniai pakviečia šunį, kad šis išlystų iš būdos, ir ramiai stebi egzekuciją. Nuaidėjus šuviui, šeimininkas ramiai padėkoja pienininkui už atliktą darbą.

Senasis Vinculis: pagal savo amžių ir naudingumą Vinculis butų pats tinkamiausias kandidatas pienininko šautuvo taikikliui, todėl jis parodomas kaip už langų besislapstantis žvėrelis. Jis palieka savo slėptuvę tik tada, kai suvokia, jog yra stebimas. Baimė Vinculį verčia apsimestinai gėrėtis pienininko šuviu, atvirai parodyti savo ištikimybę stipriesiems, prisijungti prie brutualios jėgos. Marazyno kalė: ji yra „labai juokinga, nes su baltut baltutėliais ūsais“. Kalės akys „apžlibusios“, todėl ji nemato pienininko, besirengiančio jją nušauti. Rašytojas neteikia šuniui ir jo paveikslui didelės reikšmės, o šuns egzekucija nori parodyti, kad naujajame kaime tai, kas sena, nebekelia pagarbos ir nėra autoritetinga.Laikas: Nurodytas kūrinio laikas – gegužės vidurys, vidudienis – sukuria tam tikrą jausminį veiksmo foną: kaitra nuslopina valią priešintis, kelia kažkokį bejėgiškumo jausmą, pasaulis atrodo pakrikęs ir kiek iracionalus. Pasakojama esamuoju laiku („žaliuoja“, „dalyvauja“, „uždeda“, „sėdi“, „šnekina“, „išlenda“, „nešasi“, „sustabdo“, „numeta“, „pasklinda“), o novelės pabaigoje keliamuose retoriniuose klausimuose vartojami būtojo kartinio laiko veiksmažodžiai („žiūrėjome“, „sukrutino“, „ėmėm“, ,,nebandėme“).

Erdvė: Kūrinio erdvė nors ir nėra plati, tačiau ji išsamiai atskleista, panoraminė: savas kiemas, už jo augantis ąžuolas, kairėje žaliuojanti kalvelė, senio Vinculio troba, „prie kurios lango žydi obelis“, keliukas, kuriuo ateina pienininkas su iš paskos sėlinančių vaikų būriu. Novelės pradžioje scena paruošiama veiksmui, skaitytojas rūpestingai supažindinamas su visomis detalėmis. Toks smulkmeniškumas tarsi leidžia pasakotojui atsitraukti nuo pačios veiksmo esmės, sustiprina pasakojimo tikroviškumą.

Egzekucijos vieta: Pienininkas Jurgis nusenusią Marazyno kalę nušauna prie pat jos būdos, stovėjusios po dideliu, senu ąžuolu. Šuns egzekucija atliekama viešai, net demostratyviai.