Paslaptingas pasaulis

1938 m. Himalajuose urvuose rasti tvarkingai palaidoti žmogiškosios rasės palaikai – smulkaus kūno ir didelių galvų. Vėliau vienas ekspedicijos narys suklupo ant nemažo apvalaus 0,8 colio (2 cm) skersmens disko iki pusės įsmegusio į urvo dulkes. Jo centre buvo 3,75 colio skersmens apvali skylė ir iš centro spirale link krašto ėjo griovelis – tarsi tai būtų akmens amžiaus patefono plokštelė. Vėliau buvo nustatyta, kad tai nėra paprastas griovelis, o yra labai smulkių tankiai surašytų rašmenų dviguba seka.

Žvaigždžių vartai: valdomas nnuotolinis matymas

„Realybė tėra vien tik iliuzija, nors ir nuolatinė“, vėlyvasis Albertas Einšteinas.

„Jei visa tėra iliuzija ir niekas neegzistuoja, neabejotinai permokėjau už kilimą“, Woody Allen.

„Niekas negali būti tuo, kuo yra, nes visa gali būti tuo, kuo nėra“, Alisa Stebuklų šalyje.

Yra du fizikos lygiai: akademinis ir „Juodųjų aplankų“ (X-failų) projektų. Pirmieji viešumai, antrieji slapti. Tačiau kartais slapti projektai pamato viešumą.

Nick Balaskas Ottawa universitete atrado 1952 m. „Magnet“ projekto pranešimo juodraštį. Jį parašė Wilbert Smith, Kanados transporto departamento vvyr. radijo inžinierius, kuris vadovavo Kanados skraidančių lėkščių programai nuo 1950 m. gruodžio iki 1954 m. rugpjūčio.

Jame W.Smith nusakė 5 pagrindinius skraidančių lėkščių aspektus, kurie išaiškėjo aptariant klausimus su JAV pareigūnais. Tai:

1) Tema yra slapčiausia JAV vyriausybėje, slaptesnė nnei vandenilinė bomba;

2) Skraidančios lėkštės egzistuoja;

3) Jų veikimo principas nežinomas, tačiau ta kryptimi įtemptai dirba nedidelė grupelė, vadovaujama Vannevar Bush;

4) JAV tema laikoma labai svarbia;

5) JAV tiria keliomis kryptimis, tarp kurių gali būti ir skraidančios lėkštės kaip psichikos reiškinys.

Du puslapiai nusako, kad

Projekto tikslas yra ištirti magnetinius reiškinius kylančius iš ribinių elektromagnetinio lauko sričių ir tai būtų pagrindas naujai technologijai. Pirminė komanda turi būti maža. Programa apima:

1) Elektromagnetinio spinduliavimo ribinėmis sąlygomis teorinius tyrinėjimus;

2) Laboratorinius yrimus apie mechanines jėgas susijusias su elektronų judėjimu r elektros srove magnetinėse medžiagose.

3) Teorinius ir laboratorinius magnetinių domenų rezonanso sąlygų tyrinėjimus;

4) Magnetinių bangų sklidimo magnetinėse terpėse tyrimą;

5) Tirti galimybę sukelti reiškinį – „panirti“ magnetiniame lauke.

6) Ištirti ggalimybę sukurti izoliuotus magnetinius polius;

7) Ištirti magnetinio lauko poveikį besisukančiam išlinkusiam metaliniam objektui.

Dokumentas: www.presidentialufo/top_secret_draft.htm

„StarGate“ buvo viena nuotolinio matymo programų, turėjusių skirtingus pavadinimus: „Saulės dryželis“ (kaip charakterio savybė, Sun Streak), „Kepimo liepsna“ (Grill Flame), „Centrinė juosta“ (Center Lane), kai priklausė DIA ir INSCOM, bei „Scanate“ (CŽV). Jos turėjo tirti reiškinį ir įvertinti panaudojimą žvalgyboje.

Programa buvo skirstoma į atskiras tyrimų ir vykdomąją veiklas. Antroji įdarbindavo „regėtojus“ mokymui bei žvalgybos informacijai gauti.

Programa buvo atsakas į CŽV būkštavimus dėl ssovietų psichikos tyrimų remiantis CŽV 1969-71 m. žvalgybos šaltiniais. 1970 m. buvo manoma, kad sovietai psichotronikos tyrimams skyrė 60 mln. rublių per metus, o 1975 m. jau 300 mln. Tad buvo daroma prielaida, kad sovietai kažką pasiekė.

Pradinę „Scanate“ [skenuoti pagal nurodytas koordinates] programą 1970 m. finansavo CŽV. Nuotolinio matymo programa pradėta 1972 m. Stanfordo tyrimo institute (SRI), Kalifornijos valstijos Menlo parke. Jai vadovavo Russell Targ ir Harold Pathoff (priklausęs scientologams). Pastangos koncentruotos ties keliais „apdovanotais“ asmenimis, tarp jų ir Niujorko menininku Ingo Swann, OT 7 lygio scientologu. Daugelis SRI „išskirtųjų“ PRIKLAUSĖ Scientologijos bažnyčiai ie buvo apmokomi ir tikėtasi jų sugebėjimus panaudoti „psichotroniniame kare“.

„Gondola Wish“ buvo 1977 m. ACSI SED padalinio pastanga įvertinti nuotolinio matymo galimybes. Jo pagrindu 1978 m. viduryje Žvalgyba įsteigė „Grill Flame“, įsikūrusį Meade forto 2560 ir 2561 pastatuose (priklausant INSCOM „G skyriui“). Jį sudarė kareiviai ir keli civiliai, tikint juos turint kai kurių psichinių sugebėjimų SRI tyrimo programa įtraukta į „Grill Flame“ 1979 m. pradžioje ir 1986 m. buvo atliekama jau šimtai bandymų.

1983 m. programa pertvarkyta į „Center Lane“ (ICLP) projektą. I.Swann ir H.Pathoff sukūrė instrukciją, kuri, atseit, teoriškai kiekvienam leido gauti tikslius nuotolinius duomenis. Apie šią slaptą programą 1984 m. parašė Jack Anderson. <

1984 m. Mokslo akademijos Nacionalinis tyrimų konsiliumas įvertino Nuotolinio regėjimo programą pagal Armijos tyrimo instituto užsakymą. Rezultatai buvo nedžiuginantys. Pasibaigus Armijos skirtiems fondams 1985 m. pabaigoje, padalinys pertvarkytas į „Sun steak“ ir perduotas DIA Mokslo ir technikos žvalgybos direktoratui su kodu DT-S.

Prorama perėjo SAIC (Mokslo taikymų tarptautinei korporacijai) ir 1991 m. buvo pervadinta „Star Gate“. Projekto statusas iš SAP (Ypatingos prieigos programos) pasikeitė į LIMDIS (riboto pateikimo) ir jame tebedalyvavo Edwin May, naudojęs apie 70% projekto biudžeto ir 85% duomenų.

Per kokius 20 m. „Star Gate“ ir susijusioms veikloms išleista apie 20 mln. dolerių, iš jų 1985-1992 apie 11 mln. Per visą laiką programoje dirbo tik apie 40 asmenų, įskaitant 23 „regėtojus“.

Dalyviai, aiškiai turėję psichinių galimybių, skirtingu metu taikė bent tris technikas:

CRV (koordinuotas nuotolinis matymas) – SRI sukurta technika, kai „regėtojų“ prašoma pasakyti, ką mato vietovėje nurodytomis koordinatėmis;

ERV (Išplėstas nuotolinis matymas) – mišrus relaksacinis-meditacinis metodas;

WRV (Rašomasis nuotolinis matymas) mišrus čanelingo ir automatinio užrašymo metodas pradėtas 1988 m. kai kurių laikytas mažiau patikimu.

1995-ais programa vykdė kelis šimtus žvalgybos projektų ir atliko tūkstančius nuotolinio matymo sesijų. Rezultatai vadinti „8 martini“, nes nuotolinis matymas taip išsekindavo, kad „regėtojas“ turėjo išeiti ir išgerti 8 stiklus martinio atsistatymui. Pranešta aapie bandymus:

a. Joe McMoneagle, SSPD, SD ir 902d MI grupės specialių žvalgybos projektų karininkas, sakosi 1984 m. palikęs „Star Gate“ turėdamas „Merit“ apdovanojimą už informaciją apie 150 objektų, kuri kitais būdais nebuvo pasiekiama. b. 1974 m. regėtojas tiksliai apibūdino aerodromą su dideliu kranu gale. Nurodytomis koordinatėmis buvo sovietų aerodromas Semipalatinsko atominių sprogdinimų rajone. c. „Regėtojas“ sovietų TU-95 bombonešio sudužimo vietą nustatė kelių mylių tikslum. d. 1979 m. Nacionalinio saugumo paprašytas „regėtojas“ „matė“ didelį naujai statomą rusų povandeninį laivą su 18-20 paleidimo angų. e. 1981 m. italų „Raudonosios brigados“ pagrobė James L.Dozier. Jis išlaisvintas po 42 dienų padedant JAV „valstybės ir saugumo departamento specialistams“. f. Prieš bombardavimą 1986 m. bandyta nustatyti Kadafi buvimo vietą, bet jis nenukentėjo. g. 1988 m. bandyta nustatyti, kur Libane laikomas pulkininkas William Higgins. Vėliau sakyta, kad tikėtina į buvus nurodytoje vietoje. h. 1989 m. aiškintasi apie Libano cheminį ginklą. „Regėtojas“ sakė, kad chemikalus iš Tripoli į pietų Libano uostą turi gabenti laivas, kurio pavadinimas „Patua“ ar „Potua“. Nustatyta, kad „Batato“ paėmė neapibūdintą krovinį iš Tripoli ir nugabeno į pietų Libaną. i. „Regėtojas“ nustatė, kad KGB pulkininkas šnipinėdamas Pietų Afrikoje informaciją perduoda siųstuvu įtaisytu kalkuliatoriuje. j. „Persų įlankos“ karo metu bandyta nustatyti Sadamo Huseino buvimo vietą.

k. 1994 m. bandyta surasti plutonį Šiaurės Korėjoje – be ypatingų pasiekimų.

Tačiau paskutiniojo amžiaus dešimtmečio pradžioje padalinyje 11 kartų keitėsi vadovybė, šlubavo moralė, pasiekiami nekokie rezultatai. 1995 m. padalinys perduodamas CŽV kuriai pavedama peržiūrėti programą. CŽV pasamdo Amerikos tyrimų institutus (AIR) programos įvertinimui. 1995 m. lapkričio 28 d. paskelbiama rugsėjo 29 d. ataskaita. Teigiamą statistikos specialistės Jessica Utts laboratorinių tyrimų vertinimą [15%] atsvėrė neigiamas psichologo Ray Hyman įvertinimas. Galutinė AIR išvada – „Star Gate“ programą reikia nutraukti.

Nutikimą 1947 mm. liepos mėn. Niu Meksikos valstijos Roswelle dažnai siejamas su galima ateivių erdvėlaivio avarija. Tas įvykis vis dar tebėra paslaptis.

1947 m. liepos mėn. prie pat Roswell po smarkios audros naktį fermeris William W. „Mack“ Brazel dykumoje rado sudužusį orlaivį, kurio neatpažino nė vienas vietinis gyventojas – ir net netoliese esančios karinės oro pajėgų bazės karininkai. Kareiviai surinko nuolaužas ir nuvežė į Wright Field, Daytone, Ohajo valstijoje, kur buvo keletas vyriausybinių laboratorijų.

1947 m. liepos 8 d. New Mexico pietryčiuose įįsikūrusi Roswell Oro pajėgų bazę išleido leitenanto Walter G.Haut rengtą pranešimą spaudai, kuri akimirksniu sukrėtė pasaulį. Jame buvo rašoma:

„Daugelis gandų apie skraidantį diską vakar pasitvirtino, kai Roswell bazės 8-ųjų Oro pajėgų 509 bombonešių grupės žvalgybos skyriui pasisekė gauti diską. Tai ppadaryta bendradarbiaujant su vienu vietinės rančos savininku ir Chaves valsčiaus šerifu.“

„Praeitą savaitę skraidantis objektas nusileido prie rančos netoli Roswell. Neturėdamas telefono [ Mac Brazel ] saugojo diską tol, kol susisiekė su šerifo skyriumi, kuris pranešė majorui Jesse A.Marcel iš 509 bombonešių grupės žvalgybos skyriaus. Iškart imtasi veiksmų ir iš rančos diskas paimtas. Jis čia [ oro bazėje ] buvo ištirtas ir vėliau [ Marcel ] perduotas aukštesnei institucijai“.

Bet po 3 valandų jis buvo pakeistas pasakojimu, kad tai yra oro baliono liekanos, kurį metalo detektorius klaidingai identifikavo kaip skraidančią lėkštę.

8-e dešimtmetyje branduolinės fizikos mokslininkas Stanton T.Friedman atgaivino susidomėjimą. Marcel, gyvenęs Houma, sakė, kad buvo susipažinęs su oro balionais ir jo nagrinėtas daiktas buvo kažkas iki tol neregėta. Bet aaukštesniosios vadovybės jam buvo liepta niekam nepasakoti. Kaip pasekmė, 9-me dešimtmetyje pasipylė „liudijimai“, kurių daugelyje minimi 4-i ateivių kūnai, rasti kitoje vietoje toliau nuo Bazel rančos. Ir vienas jų tebebuvo gyvas. Jie apibūdinti kaip žemos, pilkos odos būtybės su didelėmis galvomis ir plačiomis įkypomis akimis. Ant keisto metalo matyti keisti hieroglifai.

Gandai buvo toks populiarūs, kad JAV Oro pajėgos padarė du pranešimus. Pirmąjame „Faktai prieš išmonę New Mexico dykumoje“ 1994 m. aiškinama, kad nuolaužos buvo Oro pajėgų baliono iš ypač sslapto „Mogul“ projektas. Aukštuminiai „Mogul“ balionai buvo skirti Sovietų Sąjungos atominių bandymų šnipinėjimui.

1997 m. pranešimas „Byla baigta“ bandė paneigti gandus apie ateivių kūnus aiškindami apie žmogaus formos muliažus, kurie tyrimams buvo mėtomi iš didelio aukščio: „Jų tikslas buvo surasti būdą kaip lakūnui ar astronautui iš didelio aukščio nusileisti parašiutu“

Taip pat pabrėžta, kad visi liudijimai apie ateivius yra netiesa, nes muliažai pradėti naudoti tik 1953-1959 m.

Ar tikrai ten buvo diskas? Pasvarstykime.

Antrasis pasaulinis karas pasibaigė, o Amerikai teko slėpti savo didžiąją paslaptį. Ir nors vyriausybė sakė kariniame arsenale esant 500 atominių bombų, tai buvo grynas melas. Iš tikro nebuvo nė vienos tinkamos! Taip nutiko dėl daugelio poveikių – korozijos, baterijų išsikrovimo, sugedusių sprogdiklių ir t.t. Branduolinės ginkluotės sritį paliko ir didelė personalo dalis – vieni perėjo į kitus darbus, kiti visai paliko karinę tarnybą. Tad Amerika baiminosi, kad sovietai gal tai sužinoti.

Todėl branduolinių raketų bandymai 1945-46 m. iš Wendover, Jutos valstija, buvo perkelti į 509-ą oro pajėgų bazę Roswelle. Tuo metu Roswellas buvo slapčiausių programų vieta – tame tarpe balionų „Mogul“ ir „nekritinių“ bandybų Trejybės poligone. Viena veiklos sričių buvo atominių bombų patikrinimas ir jų taiklumo padidinimas.

Kita Amerikos paslaptis: bombonešiai buvo labai nepatikimi – taikydami į ttaikinius prašaudavo kartais iki pusės mylios. 509-oji turėjo padidinti taiklumą. „Gyvos’ bei muliažinės bombos iš Sandia perkeltos į Roswellą, kur buvo išbandomos.

Tokia buvo aplinka tomis dienomis. Tikrasis nutikimas, iš tikrųjų, buvo B-29, skridusio iš Sandia (Albuquerque) bazės į Roswellą, avarija. Jame buvo atominė bomba arba „bombos kevalas“ (bomba be sprogmenų užpildyta, kad būtų išlaikytas svoris). Jis atsitiktinai arba specialiai buvo išmesta virš Corona (Niu Meksiko valstija). Kartu su bomba išmesta ir metalo folija, čafas, radarų sutrikdymui.

Atominės bombos išmetimas galėjo sukelti paniką. Taipogi bomba arba jos „kevalas“ susiplojęs nuo smūgio į žemę galėjo atrodyti kaip metalinis diskas.

Area 51 srities istorija

Oficialiai neegzistuojanti Area 51 sritis vadinta daugeliu pavadinimų: Groom ežeru, Dreamland (Svajonių kraštu), Paradise Ranch (Rojaus ranča), Watertown Strip (Vandenvietės juostele), Box (Dėže), Pig Farm (Kiaulide) ir pan. 1995 m. Vidaus reikalų departamentas išėmė dar apie 4000 akrų BLM žemių ir taip sumažino galimybę visuomenei stebėti ten vykstančią veiklą. Tad Area 51 sritis dabar yra beveik kaip Konektikuto valstija ir neskraidymo zoną sudaro apie 1000 kv.mylių. Saugumo reikalavimai griežčiausi ir už saugumą atsako ASI (ne Wackenhut)

1947 m. prezidentas Trumanas įsteigė NSC (Nacionalinio saugumo konsiliumą) ir CIA (Centrinę žvalgybos agentūrą). Nuo tų laikų CŽV direktorius atsakingas tiesiogiai prezidentui. 1949 mm. CŽV aktas nurodė, kad ne tik CŽV veikla, bet ir valdybos biudžetas yra įslaptinti. JAV vyriausybė taip pat neigia bet kokią atsakomybę dėl CŽV veiklos.

JAV, norėdama žvalgyti TSRS atominių bandymų rajonus, privalėjo turėti aukštuminį lėktuvą. Tokį sukūrė ir CŽV pasiūlė Kelly Johnson iš „Lockheed“. Šiaip tokie lėktuvai buvo išbandomi Edwards oro pajėgų bazėje, tačiau šio projekto slaptumas reikalavo surasti naują vietą bandymams. Po paieškų apsistota ties Groom ežeru. Ta vietovė anksčiau priklausė AEC (Atominės energijos komisijai). Nuo 1955 m. CŽV čia įkūrė slaptą bazę, kurios statybai įsteigta netikra CLJ statybos firma.

Kelly sukurtą lėktuvą CŽV vadino „Aquatone“, o „Lockhead“ – „Angel“. Pirmasis prototipas pavadintas „Article 341″ ir nuskraidintas transporto lėktuvu prie Groom ežero 1955 m. liepos 24 d. Vėliau jis tapo žinomas kaip U-2. U-2 pilotai palikdavo Oro pajėgas ir įsidarbindavo CŽV. Pirmoji misija virš TSRS teritorijos įvykdyta 1956 m. liepos 4 d. Visos misijos pavykdavo iki pat 1960 m. gegužės 1 d., kai Francis Gary Powers buvo pašautas ir paimtas į nelaisvę. Tą pačią dieną iš JAV šnipinėjimo palydovo išimta fotojuostelė davė daugiau informacijos nei visi U-2 skraidymai.

Pradėjus projektą Oxcart, vėliau tapusį SR-71, prireikė ilgesnio pakilimo tako ir, iš esmės, buvo pastatytas mažas miestelis personalo

palaikymui. 1973 m. prad4tas „Stealth“ projektas vadintas „Harvey projektu“, o vėliau „Lockhead“ jį vadino „Beviltišku deimantu“, Kai prototipai 1977 m. pradėti gabenti į „Area 51″, projektas pervardintas į „Būk žydras“. Kiti čia testuoti lėktuvai buvo A-10, A-12, B-1 ir B-2. Pagrobti rusų lėktuvai, pvz., MIG-21, irgi gabenti į čia. Sakyta, kad čia buvo suvežamos ir sudužusios „skraidančios lėkštės“. Šiuo metu testuojami orlaiviai tokiais pavadinimais „TR-3A Black Manta“, „Pumpkin Seed“ ir „Aurora“ (kuri, spėjama, turi pulsuojančią varomąją jėgą ir palieka pėdsakus vvadinamus „spurgos ant virvutės“). Visai neseniai čia pastatytas naujas labai didelis vandens rezervuaras.

Ir vis tik, kas nutiko Roswell’e 1947-ais?

Gal radioaktyvios dalelės privertusios švytėti debesį? Tais laikais nebuvo leidžiama perspėti, kad mirtinai radioaktyvus debesys skrenda per kraštą. Taipogi žinoma, kad radiacijos poveikis gali sukelti protinius sutrikimus. Pvz., spindulinės ligos požymiai yra būdingi daugeliui NSO liudininkų.

Roswell tebuvo tik 100 mylių „Trejybės“ branduolinių bandymų poligono ir sprogdinimo dieną radioaktyvaus „liežuvio“ galas beveik siekė Roswell, kurio apylinkėse dirvožemyje, augaluose ir raguočių iišmatose rasta plutonio.

Ir tas lemtingas liepos rytas. Ryškus švytintis objektas buvo pastebėtas danguje apie 9:50. Mac Brazel girdėjo drebinantį sprogimą ore. Vėliau savo rančoje rado keistas nuolaužas, kurias parodė vietos šerifui, kuris susisiekė su CIC majoru Jesse A.Mercel (dabar jjau miręs nuo vėžio). CIC buvo sukurta Manheteno srities projekto, kad ruoštų „pagrindimus“ slepiant nesklandumus. 1947 m. sausio mėn. CIC buvo perduotas nekarinei AEC (Atominės energijos komisijai), tačiau visi kariniai statutai ir saugumo reikalavimai jai tebegaliojo.

Kai rančoje buvo rasta keistų vielų ir neaiškių užrašų ant medžiagos panašios į popierių ir daugybė plonų tarsi folija skiaučių, kariškiai kelias dienas tai rinko ir vežė į bazę.

Galima spėti, kad AEC vykdė aukštuminį branduolinį sprogdinimą, kuris sprogo nepasiekęs reikiamo aukščio ir pasėjo radioaktyvias nuolaužas.

Prezideno laiškas Kongresui.

2002 m. sausio 30 d.

Gerbiamasis p.Spykeri,

Atitinkamai su Resursų išsaugojimo ir atstatymo akto (RCRA) („Aktu“) skyriumi 6001 (a), pataisa 42 U.S.C. 6961(a), kaip padaryta pranešime 2001 m. rugsėjo 18 d., išleidau Prezidento įsaką 2001-27 (kopija ppridedama) ir tokiu būdu nurodė valdžios institucijoms tam tikrus išbraukimus Akto 6001(a) skyriuje.

Prezidento įsakas 2001-27 išbraukė JAV Oro pajėgų vietovę Nevadoje prie Groom ežero iš bet kokių federalinių, valstijos, tarpvalstybinių ar vietinių rizikos valdymo ar materialaus turto nusidėvėjimo įstatymų, reikalaujančių atskleisti įslaptintą informaciją neautorizuotiems asmenims. Informacija apie veiklą vietovėje prie Groom ežero aiškiai apibrėžiama kaip įslaptinta ir jos atskleidimas gali padaryti žalą nacionaliniam saugumui. Taigi, pratęsiama šios informacijos apsauga yra svarbus JAV interesas.

Įsakas neišreiškia, kad, nesant Prezidento išbraukimo, RRCRA ar bet kuri kita įstatymdavystės institucija leistų ar reikalautų atskleisti įslaptintą informaciją neautorizuotiems asmenims. Įsakas taip pat nesiekia riboti įstatymų reikalavimų taikymo ar sustiprinimo Oro pajėgų vietovei prie Groom ežero, išskyrus tuos įsakus, kurie, jei yra, gali reikalauti įslaptintos informacijos atskleidimo.

Ar NSO nėra sukurti žmogaus?

Bob Lazar tvirtino, kad vienas jo regėtas NSO su su JAV vėliava! Buvo toks JAV mokslininkas, Nikola Tesla, dirbęs ir toje srityje, kurią šiandien priskirtų NSO (kitaip – konspiracijai). Jis bei Victor Schaubergen turėtų atsakyti už naująją skraidančių diskų technologiją. Remsimės tuo, kas buvo žinoma iki 6 dešimtmečio pabaigos, kai staiga nukrito „tylos marška“ (paskaitykite ir „Vibruojančių degalų“ puslapį).

Spėjama, kad II pas. karo metu naciai, remdamiesi N.Tesla tyrimais, sukūrė tai, ką kitų šalių bombonešių įgulos vadino „Fū naikintuvais“ (apie juos skaitykite atskirame puslapyje) arba ‘Kraut rutuliais“. „South Wales Argus“ 1944-ųjų gruodžio 13 d. Marshal Yarrow, specialaus „Reuters“ korespondento išlaisvintame Paryžiuje korespondento, žinutė:

„Vokiečiai sukūrė ‘slaptą’ ginklą. gynybai – tarsi stiklo karoliukus Kalėdų eglutei. Jie regimi virš Vokietijos, – kartais pavieniui, kartais būriais. Jie sidabriniai ir tarsi permatomi.“

1945 m. sausio 2 d. „N.Y. Herald Tribune“ „Associated Press“ žinutėje skelbė:

„Atrodo, kad naciai į nakties dangų išmetė kažką nauja. Tai paslaptingi ir nesuprantami ‘Fū nnaikintuvai’, skriejantys šalia lėktuvų, pasiųstų misijai į Vokietiją.

Pilotai šį ‘oro ginklą“ naktimis stebėjo ilgiau nei mėnesį. Niekas nežino, kas tai yra. Ugnies rutuliai pasirodo staiga ir mylių mylias lydi orlaivius. Atrodo, kad jie valdomi iš žemės radijo bangomis – taip tvirtina išsilavinę karininkai.“

Bet kodėl naciai, panaudoję naujas technologijas, nelaimėjo karo? Ar dėl to, kad „kozirį išmetė“ per vėlai? Sąjungininkai buvo jau čia pat ir jie susirinko visas naujas technologijas?

1947-ais Arnold Kenneth regėjo skriejančius diskus, kurie judėjo kaip „lėkštės virš vandens“ (skaitykite hipotezę, kad jis regėjo meteorus, o taip pat hipotezę, kad baltuosius pelikanus). Jie buvo nepaprastai panašūs į vokiečių Ho Parabel (Horten Parabola), 600 mylių per valandą skriejantį dviejų reaktyvinių variklių lėktuvą.

Už nacių „skraidančius diskus“ atsakingas buvo Victor Schaubergen, kuris N.Tesla darbus panaudojo kurdamas naujus projektus. Ėjo gandai, kad Victor Schaubergen po karo dirbo su slaptu projektu Teksase.

50-ųjų pradžioje mokslas pasuko į antigravitacinių tyrimų kryptį. Buvo atliekama daug bandymų su skraidančiais diskais. Kai kurie rezultatai plačiai aptariami mokslo žurnaluose ir laikraščiuose. Tada staiga – tyla. Pinigai tiems reikalams nurėžti, o žiniasklaida nutyla. Nemažai mokslininkų tampa keistų avarijų aukomis. Miršta Victor Schaubergen, kuris mirties patale ištaria: „Jie iš manęs paėmė viską. Visiškai viską. Net aš sau nnepriklausau“. Kai Victor Schaubergen parodė NSO nuotraukas, jis leido suprasti, kad kažkas naudoja jo projektu.

Kai 1947-ais Arnoldas išvydo NSO, JAV karo pajėgos paskelbė pavojų. Galbūt, JAV vyriausybė pagalvojo, kad puola naciai ir jų „Fū naikintuvai“. Atsirado nacių skraidančių diskų nuotraukų. Vienoje aiškiai matomas vokiečių kryžius, o kitoje – prie orlaivio pritvirtinta vokiečių tanko patranka.

Dar prieš krentant tylos uždangai“ Kanados „Toronto Star“ laikraštis 1953 m. vasario 11 d. pranešė apie naują „Avro“ kompanijos technologiją – „skraidančią lėkštę“, kuri gali „kirti stačiai į orą“ (kalbama ne apie disko formos „Avro“ automobilį). Straipsnio šaltinis buvo C.D.Howe, gynybos pramonės ministras.

1953 m. balandžio 21 d. „Toronto Star“ pranešė, kad lauko maršalas Montgomery stebėjo „Avro“ „skraidančios lėkštės“ pristatymą ir pareiškė, kad ji buvo „fantastiška“.

Dar vėliau, 1955 m. lapkričio 1 d. „Toronto Star“ straipsnyje rašoma, kad „slaptas orlaivis buvo parodytas grupei amerikiečių specialistų – karininkų ir mokslininkų“. Kodėl čia minimi amerikiečiai? Straipsnyje teigiama, kad Kanada sukurs visą šių „lėkščių“ eskadrilę, kad gintų Aliaską.

Tai kodėl Kanados vyriausybė nepaskelbė apie šį revoliucinį atradimą? Gal todėl, kad sukuriamas didelis elektros energijos („laisvos energijos“) kiekis, išplintančios be jokių laidų. Juk kai pasirodo NSO, to rajono namuose stebuklingai įsižiebia elektros prietaisai.

Richard Mietke, kurio grupė kūrė

disko formos orlaivį Breslau mieste, po karo įsikūrė Kanadoje, kur dirbo A.V.Roe kompanijoje kurdamas „sklandančias lėkštes“ bendrame JAV-Kanados projekte. Ar tik tai nebuo vien akių dūmimas?

Victor Schaubergen dirbo Austrijoje Kertl fabrike (Vienoje). Jo sukurtas orlaivis naudojo tornado tipo sūkurį sukuriantį magnetinius laukus naudojamus įtaiso pakėlimui. Pasakojama, kad Victor Schaubergen buvo iš vario pastatęs du orlaivių modelius,kurių vienas buvo sėkmingai išbandytas.

Visus šiuos projektus prižiūrėjusi SS po „incidento“ sustabdė visus eksperimentus, atleido Victor Schaubergen ir visus jo darbus perkėlė kažkur kkitur. Po karo Victor Schaubergen persikėlė į JAV įsidarbindamas CŽV prižiūrimoje kompanijoje priverstas pasirašyti kontraktą (anglų kalba, nors mokėjo tik vokiečių), perduodantį kompanijai visas teises į jo išradimus, koncepcijas ir projektus. Tada jis grįžo į Austriją ir . po 5 d. mirė.

Šis pavaizduotas diskas buvo laikomas Prahos Kbelly (Gbell, dabar čia aviacijos muziejus ir archyvas) oro bazėje. Kartais jis buvo ‘girdimas’ (nes visiems gyvenusiems netoliese bandymo rajono buvo griežtai uždrausta žiūrėti pro langusm kad . nebūtų nušauti. Iš tikro, visi llangai į bandymo pusę buvo užkalti. Be jokių išimčių! Sakoma, kad jo garsas buvo ‘kurtinantis“. Nenuostabu, – turint 5-is variklius: 3 pakilimui ir 2 skridimui. Manoma, kad pirmieji bandymai vyko 1942-ais. Varikliai buvo ne reaktyviniai, o žibalu varomos turbinos.

Manoma, kkad rusai ir amerikiečiai buvo susitarę nenumušinėti diskų ir nebombarduoti tyrimų laboratorijos. Rusai Kbelly bazę užgrobė apie 1945-ųjų gegužės 10 d.

Liudijimų yra nedaug – išskyrus kapitono Rudolph Schriever kai kuriuose 6-ojo dešimtmečio vokiečių laikraščiuose. 1989-ųjų „Flagzeug“ (Oreivystė) Nr. 2 žurnale pateikti „versuchs“ 7 ir 8 modelaii (V7/V8) su 1943 m. liudytojo iš Kbelly bazės aprašymu.

1. Liudininkas neteigia matęs orlaivį;

2. Informacija (apie greitį ir kita) yra „iš antrų lūpų“ ir nepatikima;

3. Nėra išlikę jokių dokumentų apie vokiečių „Flugkreisel“ greitį.

„Šiandien Amerika būtų sukrėsta, jei Jungtinių tautų kariai įžengtų į Los Andželą daryti tvarkos, tačiau rytoj jie už tai gali būti dėkingi. Ypač pasakius, kad tai buvo išorės jėgų akcija, išgalvota ar tikra, gręsianti mūsų egzistavimui. Tada viso pasaulio žmonės ssusitelktų, kad pašalintų tą blogį. Žmogus tebijo viena – nežinomybės. Tokiame scenarijuje individualios teisės būtų savanoriškai patikėtos pasaulio vyriausybei“,

Henry Kissinger, 1991

O štai ką Ronald Reagan pasakė Ženevoje Michailui Gorbačiovui:

„Negaliu padėti, bet sakau, koks lengvas jo ir mano uždavinys būtų, jei staiga mūsų pasaulį užkluptų kitos rūšys iš kitos planetos. Mes pamirštume mūsų šalių nežymius nesutarimus ir visi atrastume, kad visi esame žmonės Žemėje“

(Reuters, Internetiuonal Herald tribune, Paris, 1985 m. gruodžio 5 d., „reiganas įsivaizduoja žvaigždžių karus’) <

Pasaulį valdo saujelė galingųjų. Štai pora citatų, iš kurių išvadas pasidarykite patys:

„Mums reikia pasaulio vyriausybės, nesvarbu, tai mums patinka ar ne. Tėra klausimas – ar ji bus pasiekta užkariavimu ar susitarimu“.

James P. Warburg.

„Sovietai ir demokratinės šalys perims geriausias vieni kitų savybes ir po daugelio metų nebus ryškių skirtumų tarp tų dviejų idealų – taigi, ir karo tarp jų, . nes besivystant mokslui visos šalys Žemėje susivienys, kad išgyventų, ir sudarys bendrą frontą prieš žmones iš kitų planetų“

(N.Y.Times, 1955 m. spalio 8 d. „M’Arthur sveikina majorą Naples“)

Ar pastebite, kad pavartoti „žmonės iš kitų planetų“, o ne „ateiviai“, „svetimi“, „būtybės“ ir t.t. Galbūt todėl, kad jaučiama, kad jie bus visai tokie pat, kaip mes. O gal, iš tikro, mūsų pilotai. Kitaip sakant, „ateiviai iš Pentagono“.

1948 m. sausio 7-ąją trys „F-51 Mustang“ naikintuvai Kentukyje susidūrė su NSO, Du jų nuskrido atgal, o kapitonas Thomas Mantel toliau jį persekojo. Nelaimei, nutilo Tomo radijas. Kitą dieną buvo rastos jo lėktuvo nuolaužos. Renato Vesco ir David Childress knygoje „Žmonės gamina NSO, 1944-1994″ teigia, kad paskutiniai Tomo žodžiai buvo: „O Dieve! Jame žmonės!“ Ar tik ne ateiviai iš planetos vardu Žemė!?

Javų ratai 2002, Didžioji Britanija

Taip pat skaitykite: Paslaptingieji javų ratai

Šių mmetų sezoną nuo balandžio iki rugsėjo mėnesio Jungtinėje Karalystėje užfiksuota virš šimto piešinių javų laukuose. Įvairiausio dydžio ir konfigūracijų, kai kurie jų – akivaizdžiai žmonių darbo, ar tai pokšto padarinys, rekvizitas meniniam filmui, ar net reklaminis skelbimas. Tačiau atrasta ir tokių, kurių kilmė išlieka neaiški.

Vienas įspūdingiausių šiemet piešinių javų laukuose apsireiškė liepos 4 dieną visai šalia senojo Stonehenge monumento. Juos pastebėjo Thruxton’o aerodromo pilotas, skridęs virš lauko. Pagal savo mokomosios praktikos programą jis skraidė kasdien, todėl užtikrino, kad dieną prieš toje pat vietoje dar nieko nebuvo. Belieka manyti, kad javų ratai atsirado naktį.

Kaip matyti iš lėktuvo nuotraukos, piešiniai driekiasi per 11 geodezinių linijų, kas sudaro maždaug 740 pėdų ilgį (tik šiek tiek mažiau nei praeitų metų Milk Hill’o „milžinas“).

Tyrinėtojas Charles R.Mallett, su draugu atvykęs į lauką liepos 5 nuo 6 val. ryto, liudija neužtikęs jokių žmonių buvimo pėdsakų javų ratų bei aplinkinėje teritorijoje, o verta paminėti, kad keletą dienų iki tol oras buvo lietingas ir užteko Charles’ui įžengti į lauką, kad įsitikinti kaip lengvai atsiranda purvo ar įprastiniai batų antspaudai, jų išvengti būtų tiesiog neįmanoma. Visas gigantiškas piešinys pasižymėjo ypatinga švara ir precizišku išpildymu. Pasak C.R.Mallett’o, toks tik ir galėtų atsirasti šalia legendinio Stonehenge’o, o vaikščiojant piešinio takais jjautėsi lyg jis visas alsuotu gyvybe.

Norėtųsi išskirti dar vieną gražuolį piešinį, atrastą rugpjūčio 14 dieną Rytiniame lauke netoli Alton Barnes, Wiltshire grafystėje. Pasak tyrinėtojų šiuose javų ratuose neužtikta nieko, kas galėtų liudyti žmogiškosios veiklos pėdsakus, tad in-yan stiliaus, dviejų delfinų telepatinis autografas lieka atviras asociacijoms, diskusijoms bei kiekvieno asmeninei versijai.

Beje, skeptikams galima pasiūlyti žvilgtelti iš arčiau, į pakankamai tvarkingai suguldytus javus be žmogaus kojos pėdsakų teritorijoje.

Ir pagaliau, labiausiai prieštaringas reakcijas sukėlė rugpjūčio 15 pastebėtas „ateivio veido (su informacijos disku)“ piešinys netoli Winchester’io, Hampshire grafystėje.

Vieni tyrinėtojai iš kart paskelbė tai klastote, neva ir javai suguldyti grubiai, o svarbiausia, fermeris, kuriam priklauso žemės plotas, puse burnos prasitarė neva turįs ryšį su projektu, atsirado ir akcijos liudininkų, o ir šalia lauko buvo rastas radijo bangų (LED) prietaisas, kuriuo gal būt tarpusavyje komunikavo menami piešinio kūrėjai. Tačiau net kelia įtarimą tokia daugybė žemiškų įrodymų būtent šiam, akivaizdžiai skandalingiausiam javų paveikslui. Tuo labiau, kai kiti tyrinėtojai teigia, kad darbo javuose skrupulingumas stulbinantis ir jis visiškai „švarus“, t.y. be žmonių pėdsakų.

Tačiau dauguma pabuvojusių lauke ir tiesiog išvydusių nuotraukas vieningai pripažįsta, kad vaizdelis sukelia ne per geriausią pojūtį, skirtingai, sakykim nuo „delfinų“, ar kitų sakralinės geometrijos apraiškų.

Turbūt vieną,

ką tiksliai galima būtų pasakyti šiai dienai, kad mūsų planetos laukus puošia ne viena grupė „dailininkų“, – nuo vietinių pokštininkų grupuočių iki paslaptingų bičiulių iš aukščiau.

Daug ateivių skeletų buvo rasta restauruojant Vatikano biblioteką.

Pagal skeletą atkurtas gyvo ateivio vaizdas.

Motinos iðnykimas

1889-ais motina su dukra gráþinëjo ið Indijos á Londonà pakeliui stabtelëdamos Paryþiuje, kad apþiûrëtø miestà. Jos apsistojo prestiþinio vieðbuèio 342 kambaryje su sunkiomis slyvos spalvos uþuolaidomis, prabangiais velvetiniais roþiø motyvais sienø apmuðalais ir iðtaigingais baldais. Beveik iðkart motina ppasijuto blogai ir atgulë á lovà. Buvo pakviestas vieðbuèio gydytojas, kuris iðtyræs moterá pasiðaukë vieðbuèio valdytojà ir ëmë kaþkà su juo karðtai ginèytis prancûziðkai. Valdytojas staigiai pasisuko á dukrà ir pasakë jai, kad jos motina sunkiai serga ir vieninteliai vaistai tëra kitoje miesto pusëje esanèioje vaistinëje. Gydytojas jos negali palikti në akimirkai, tad ji turi skubiai vykti vaistø.

Mergina linktelëjo ir buvo palydëta á karietà, kuri vyko nurodytu adresu, Ji laukë dar apie 40 min., kol vaistai buvo pagaminti. Kol ggráþo á vieðbutá praëjo beveik dvi val. Mergina fojë sustabdë valdytojà ir nekantriai paklausë apie motinà, á kà valdytojas abejingai atsakë:

– Nemaèiau jos akyse.

– Matëte. Mes apsistojome prie jûsø. Ar neatsimenate? – patikino sumiðusi mergina.

– Atvykote viena, – tebetvirtino valdytojas, uuþëjæs uþ registracijos stalo ir paëmæs registracijos knygà, kurioje parodë merginos paraðà. Mergina galëjo matyti, kad motinos vardo ten nebuvo. Valdytojas leido net pasklaidyti knygà ieðkant motinos paraðo.

Neviltje ji ásikibo á valdytojo rankà ir nuëjo á 342 kambará. Áëjusi ji pamatë, kad ðis atrodo kitaip. Nei slyvos spalvos uþuolaidø, nei pliuðiniø kilimø. Tad mergina spëjo, kad kambario numeris pakeistas, bet valdytojas leido apþiûrëti kitus kambarius aukðte, tarp kuriø në vieno nebuvo panaðaus á ankstesná.

Ji nubëgo laiptais þemyn ir susirado gydytojà, kuris irgi sakësi niekada nematæs jos motinos.

Mergina, gráþusi á Anglijà, kreipësi á valdþios atstovus tikëdama, kad jos motina pagrobta, bet jie nepatikëjo jos pasakojimu. Vëliau ji sirgo rimta psichine liga ir lunatizmo pasireiðkimais.

Viena versijø, kad motina IIndijoje pasigavo rimtà uþkreèiamà ligà ir vieðbutis nenorëjo prarasti klientø.

Paslaptingi dingimai

Nepavyko rasti to laikmeèio laikraðèiø ir þurnalø straipsniø, policijos ataskaitos apie dingimus. Jei tai tikrai nutiko, tai turëtø likti „iðvestinës“ informacijos, pvz., straipsniai ávykio metiniø proga ir pan. Ar tai vien knygos autorës iðmislas?

„Visa, kà regime ar mums atrodo, tëra sapnas sapne“, Poe

Skaitykite Motinos iðnykimas 1889-ais ir kiti.

1900-ais ðv. Valentino dienà (vasario 14-à, treèiadiená) grupë Melburno (Australija) Appleyardo mokyklos mergaièiø su mokytojomis iðkylavo prie netoliese esanèios KKabanèiosios uolos, 6 mln. amþiaus neáprasto uolø darinio virð lygumos iðkylanèio á 150 m. aukðtá. Jis baigiasi tarp monolitiniø dariniø vos besilaikanèiø uolø gabalø krûva. Netoli nuo ten ir buvo árengta poilsio vieta.

Grupëje buvo mokytojos Diana de Poitiers ir ðkotë Greta Makrau, veþëjas Bendþaminas Hasis ir 19-a vyresniø nei 10 m. mergaièiø. Jie atvyko apie vidurdiená ir iðkart ëmë uþkandþiauti. Pakeliui jie sutiko kità grupelæ – pulkininkà Fitshubertà su þmona ir sûnënu Maiklu ið Anglijos bei arklininku Albertu Krendelu.

Apie 15 val, septyniolikmetës Irma, Marion ir Miranda pasipraðë de Pointiers leisti apþiûrëti uolos riedulius. Joms, garsëjanèioms kaip protingoms bei sàmoningoms, bei keturiolikmetei Editai buvo leista eiti, áspëjus nelipti per aukðtai ir saugotis gyvaèiø.

Kai ðios nuëjo, likusieji nustebo pastebëjæ, kad du laikrodþiai (Hasio ir Makrau) sustojo vidurdiená, jø atvykimo metu. Vëliau jie pradëjo eiti. Po pusvalandþio nueinanèiøjø nebuvo matyti. Akimirksná jas matë ir Maiklas su Albertu, sëdëjæ prie upelio tarp akmenø.

Apie 16:30 de Pointier ir veþëjas suskubo kviesti auklëtines. Jie pastebëjo, kad nëra ir antrosios mokytojos Gretos Makrau. Jie pamanë, kad ji nusekë mokines. Pulkininkas Fitshubertas tuo metu jau buvo iðvykæs namo. Benas hasis, de Pointier ir likusios mokinës puolë ieðkoti dingusiøjø. Sumintais þolës pëdsakais jie nuëjo iki ppietinës Kabanèiosios uolos dalies, bet uolëtame grunte pëdsakai iðnyko. Nusiminæ jie ieðkojo toliau.

Maþdaug po valandos iðvydo ið pietinës uolos krûmø iðsvirduliuojanèià keturiolikmetæ Edità, kuri isteriðkai klykë ir nesugebëjo paaiðkinti, kas ávyko. Kitø nebuvo në pëdsako.

Sutemus jie gráþo á koledþà. Kità dienà iðsiruoðë didelë paieðkos grupë, kurioje buvo daug savanoriø. Pirmoji diena buvo be rezultatø.

Tuo metu gydytojas nustatë daugelá sumuðimø ir lengvà smegenø sutrenkimà. Kai vëliau jà apklausë, mergaitë prisiminë, kad gráþdama matë ponià Makrou pusiau iðsirengusià ir iðsigandusià bëganèià ant uolos.

Kai tolesnës paieðkos buvo bevaisës, policija iðsikvietë aborigenà pëdseká su ðuniu. Ðuo atrado Makrou pëdsakus vedanèius uola aukðtyn, taèiau pusiaukelyje urgzdamas ir paðiauðæs kailá sustojo. Neradusi jokiø pëdsakø policija paieðkà nutraukë.

Taèiau paieðkos tæsësi – artimiausià sekmadiená pulkininko Fitshuberto sûnënas ir arklininkas Albertas Krenkelas savarankiðkai leidosi á paieðkas. Visø nuostabai buvo rasta septyniolikmetë Irma, be sàmonës, bet gyva. Jos kûnas buvo sumuðtas ir visas supjaustytas maþais pjûviais, nagai nulauþyti. Daugiau suþalojimø nebuvo, kojos nesuþalotos. Po tyrimo konstatuota, kad lytiðkai ja nebuvo pasinaudota. Atsigavusi mergaitë nieko neprisiminë. Net ir vëliau ji negalëjo pasakyti, kas tàdien nutiko. Jos klasës draugiø niekada nerado. Po keliø mënesiø koledþo direktorë, labiausiai kaltinama dël nelaimës, nuvyko prie Kabanèiosios uolos. Jos kûnà rado ppo iðkyðuliu tarp uolø nuolauþø.

Keturiolikmetë Edita, sutikusi Makrau, pastebëjo ir keistà rausvà debesá.

Populiariausia versija, kad Kabanèioje uoloje ásikûrusi aborigenø dvasia, sauganti nuo nepageidaujamø sveèiø. Ji yra ðventa Wurrenjerrie genties aborigenø vieta.

Nso kilme

Kosmosas – begalinis þvaigþdþiø sodas, daugelio gyvybës formø vieta.

Ávairiø saulës sistemø planetos vystosi taip, kad stadija, kurioje ámanomas gyvybës formavimasis ir egzistavimas yra palyginti trumpa. Todël tam, kad pratæstø savo gyvenimà áprastine forma, protingosios bûtybës turi sukurti pakankamai aukðtà technologijà, kuri suteiktø galimybæ laiku palikti planetà. Kai ðis þingsnis priartëja, gyventojai persikelia á “motininius laivus” (mothership) – savo paèiø sukurtus pasaulius, puikiai pritaikytus visoms reikmëms ir pastoviai tobulinamus.

Toje dirbtinoje aplinkoje bûtybës kvëpuoja, maitinasi, stabdo ligas, kontroliuoja radiacijos kieká ir pan. Tokiu bûdu jie gali pratæsti savo fiziná egzistavimà ganëtinai ilgai. Viskà, ko joms reikia, bûtybës gamina kosmoso materijos kondensavimo bûdu.

Dirbtinieji pasauliai pilnai aprûpinti ir nepriklauso nuo planetø ar kitø fiziniø faktoriø. Jie gali nepaliaujamai klaidþioti po atvirà kosmosà. Gyvenimo sàlygos tokiuose laivuose beveik idealios ir ten gyvenanèios bûtybës patiria minimalø auganèios visuomenës, bei ekonominá spaudimà.

Minëta prasme planetà galima sulyginti su inkubatoriumi – lizdu, kuriame þmonija gimsta ir vystosi, kurá galiausiai palieka, kad niekada ten daugiau negráþti. Sugráþimas reikðtø þingsná atgal,

jis taip pat neámanomas, kaip kad suaugusio paukðèio parskridimas á ten, kur jis buvo iðperëtas. Kas norës pakartoti tuos paèius þingsnius ið naujo?

Tokios “subrendæ” civilizacijos suteikia didelá dëmesá jaunesnioms, besivystanèioms visuomenëms, stebi ir tiria jas, dar gyvenanèias savo pasauliuose.

Tada, padeda joms atlikti þingsná á prieká, kai planeta bûna tam pasiruoðusi.

Aukðèiau pateikta hipotezë gal bût labiau atitinka fizinio arba trimaèio gyvenimo supratimà. Daugelis kosminës informacijos ðaltiniø vaizduoja gyvybës evoliucijà kiek kitaip.

Planetos fizinës sàlygos ið tiesø kinta ir ppo ilgo, labai ilgo laiko ji tampa neátin tinkama, sakykim, ir áprastiniam þmoniø gyvenimui. Akivaizdu, kad daþnai protingosios bûtybës yra gerokai prisidëjæ prie negailestingos planetos “eksploatacijos”, – tai ir uþterðtumas, branduoliniø ginklø ásigalëjimas, – visuotinë ekologinë krizë.

Neþiûrint to, þmogiðkoji bûtybë vystosi geràja linkme, atgaudama ryðá su subtiliaisiais kûnais, aukðtesnëmis jëgom, ir, kaip vieningai paþymi ávairûs ðaltiniai, – þmonija palengva transformuojasi á ketvirtà-penktà matavimà. Tai galëtø ávykti sklandþiai, jei sàmoningieji, ðviesos skleidëjai, dvasiðkai ugdantys save ir kitus, taptø lemiama jëga iir paþadintø visas likusias mûsø planetos “protingàsias bûtybes”. Bandydami kiek ámanoma labiau supaprastinti tolimesnæ eigà, turëtume pasakyti, kad galiausiai ateities þmonija persikeltø á Rojø.

Bûtybës, egzistuojanèios aukðtesniuose matavimuose, kaip þinia, yra nematomos fizine akimi, tad Þemë tolimoje ateityje galëtø aatrodyti negyvenama planeta “trimaèiø bûtybiø”, dabartiniø þmoniø, akimis. Norit tikëkit, norit ne, – bet kaip tik tokia planeta dabartiniu metu yra mûsø “sesuo” – Venera. Jos gyventojø skaièius, kaip teigia kai kurie ðaltiniai, gerokai virðija Þemës, bet jokie “trimaèiai” prietaisai neástengs uþfiksuoti Veneros miestø, nebent tik vandens laðelius, sustingusius uolienose, bylojanèius èia kaþkada buvusià, mokslininkams tikëtinà, gyvybës formà.

NSO, X failai ir Biblija

“Ar kitose planetose yra kokių nors gyvybės apraiškų?”, “Ar iš tiesų egzistuoja ateiviai?”, – klausinėjame prisižiūrėję įvairių filmų bei prisiklausę pasakojimų apie “skraidančias lėkštes”.

Beveik kiekvieną savaitę išgirstame arba perskaitome, jog kažkuriame mūsų planetos taške buvo pastebėti NSO. Mus pasiekiantys reportažai apie “paslaptingus ratilus javų laukuose” bei keistai sužalotus išsigandusius gyvulius sukelia ne tik rūpestį, bet ir smalsumą, nnenumaldomą troškimą sužinoti daugiau.

Kartais “paslaptinguosius ratilus” padaro koks pokštų ir dėmesio trokštantis ūkininkas: įkala kuolą vidury laukų, ištempia nuo jo virvę ir pora kartų ratu apibėga. Štai jums ir ratilas. Tačiau yra buvę ir tokių atvejų, kai niekas nepokštavo. Ratilų plotuose buvo aptikta daug radiacijos.

Pavyzdžiui, keisti “žiedai” buvo aptikti 1991 metų liepos 27 dieną netoliese Silbury Hill, Anglijoje, o 1992 metais Durhame, šiaurinėje Karolinoje. Žiniasklaidos atstovus taip pat pasiekė apie 10 000 pranešimų apie keistus naminių gyvulių suluošinimus. Iš kai kkurių gyvulių kraujas buvo tiesiog siurbte išsiurbtas.

1951 m., “Mercury” laivo astronautas Gordonas Kuperis, jaunas JAV karinių oro pajėgų pilotas, skrisdamas virš Vokietijos pastebėjo į lėkštę panašų skraidantį objektą. 1978 m. jis parašė laišką JT, teigdamas tikįs NSO.

1965 m. birželio mėnesį du amerikiečių astronautai Edas Vaitas ir Džeimsas Makdivitas, skrisdami virš Havajų, taip pat sakė pastebėję keistos išvaizdos metalinius objektus.

1965 m. “Gemini” laivo astronautai Džeimsas Lovelis ir Frenkas Bormanas taip pat liudijo užklupę NSO skriejant antrą orbitą aplink Žemę.

Kai kurios mokslo bei vyriausybės institucijos labai rimtai žiūri į galimą ateivių egzistavimą. NASA padalinys SETI buvo suformuotas, kad ištirtų keistus su NSO ir ateiviais susijusius atvejus. Jungtinių Tautų generalinis sekretorius taip pat yra davęs nurodymą informuoti JT tarybą, jei pavyktų rasti svarių įrodymų apie ateivius arba kitų gyvybės formų egzistavimą kitose planetose.

Šiandien su NSO susijusius klausimus rimtai tiria FTB, CŽV bei kitos tarnybos.

X failai. Tikri liudytojai.

Nieko stebėtino, jog, kurdamas tokius filmus, kaip “X failai”, “Svetimi”, “Star Trek”, “Babylon 5” ir pan., Holivudas šiandien išpūtė didelį burbulą ir sukėlė didelį susidomėjimą ateiviais, tuo pačiu susikraudamas ir ne menką kapitalą.

TV laidos bei filmai apie ateivius yra labai populiarūs ir pelningi. Kyla klausimas: ar yra žmonių, išties mačiusių ateivius, ar viskas tik iš piršto laužta?

Bestselerių aautorius Vitlis Streberis savo knygose rašo apie tai, kaip pats buvo ateivių pagrobtas. Įdomu tai, jog prieš savo susitikimus su ateiviais Streberis užsiiminėjo okultizmu. Viena jo neseniai išleista knyga vadinasi “Slaptoji mokykla: pasiruošimas kontaktui. Vakarai su demonais”.

Badas Hopkinsas, dailininkas ir skulptorius, gyvenantis Niujorke, taip pat yra parašęs keletą knygų apie susitikimus su ateiviais. Viena jų vadinasi: “Liudijimas: tikros istorijos apie NSO įvykdytus paėmimus prie Bruklino tilto”. Vieną iš tokių istorijų pasakoja moteris, vardu Linda Kortail. Ji teigia, jog 1989 m. lapkričio 30 d., netoliese Bruklino tilto ji buvo melsvos šviesos įkelta į oranžinį NSO, kosminį laivą.

Kaip sužinoti ar šie ir kiti pasakojimai apie NSO ir ateivius yra tikri? Ar Biblija ką nors kalba apie būtybes, besilankančias Žemėje? O gal šie susitikimai su ateiviais – tai pernelyg didelės narkotikų dozės rezultatas, fantazija arba prisiminimai, iškylantys po hipnozės seanso?

Iš tiesų, yra nemažai fiksuotos dokumentinės medžiagos apie regėtus NSO, ateivius, pagrobimus ir pan. Daugumos tai patyrusių žmonių pasakojimai yra tikri. Tačiau tokia patirtis neabejotinai yra ne “ufonautiška”, o tiesiog demoniška.

Ką apie tai kalba Biblija

Tarp “Naujojo amžiaus” judėjimo skleidžiamų idėjų, okultizmo, NSO ir susitikimų su ateiviais egzistuoja glaudus ryšys. Tiesą sakant, bendravimą su ateiviais galima priskirti kategorijai, kuri Biblijoje vadinama demonų ir apgaulės dvasių mmokslais (žr. 1 Laiškas Timotiejui 4:1).

Ateivių regėjimas yra niekis, palyginus su nuolat didėjančiu skaičiumi moterų, kurios teigia, jog pastojo, buvo apvaisintos “svetima sėkla”. Didelį nerimą kelia pasakojimai apie lytinį santykiavimą, vykstantį tarp angelų, ateivių, demonų ir žmonių. Kiek šiuose pasakojimuose yra tiesos labai sunku pasakyti.

Tačiau, nagrinėdami Šventąjį Raštą, matome, jog tokie pasakojimai nėra iš piršto laužti. Evangelijoje pagal Matą 24:37 Jėzus sako: “Kaip buvo Nojaus dienomis, taip bus ir Žmogaus Sūnaus atėjimo metu”.

Kai kurie Bibliją nagrinėjantys mokslininkai mano, jog Nojaus dienomis, prieš pat didįjį tvaną, kritę angelai lankėsi Žemėje ir lytiškai santykiavo su Žemės moterimis. Taip atsirado keisti palikuonys, Biblijoje vadinami Nefilimais, arba milžinais (žr. Pradžios 6:4, bei, redaktoriaus pastaba, apie milžinus liudija akmenys). Šie mokslininkai teigia, jog toks sukryžminimas ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl Dievas siuntė į žemę tvaną. Judo 6-7 apaštalas Juda rašo apie angelus, kurie “pasidavė seksualiniam netyrumui ir nusekė paskui svetimą kūną”.

NSO tyrinėtojas, astrofizikas R. Žakas Valė, kuris dalyvavo kuriant Stiveno Spilbergo filmą “Close Encounters of the Third Kind”, yra sukūręs įdomią teoriją. Nors šis mokslininkas ir nėra krikščionis, jis tiki, jog tarp tokių reiškinių kaip švytinčios NSO lėkštės, mergelės Marijos pasirodymas 70 000 žmonių Fatimoje, Portugalijoje, 1917 m., ir Mormonizmo įkūrėjo Džozefo Smito

regėjimų egzistuoja glaudus ryšys.

Dabartinį tikėjimą skraidančiomis lėkštėmis jis sieja su ankstesniais, senoviniais pasakojimais. Pavyzdžiui, anot Kalifornijoje gyvenusių Paiute indėnų legendų, jų vietovė buvo apgyvendinta aukštesnės civilizacijos būtybių, vadinamų Hav-Masuv, kurios keliaudavo sidabrinėmis “skraidančiomis kanojomis”.

Valė nuomone, tai patyrimai, ateinantys iš kitos dimensijos, iš dvasinio pasaulio. Tikriausiai apaštalas Paulius tai ir turi omenyje Efeziečiams 6:12 rašydamas: “Nes mes nekovojame su kūnu ir krauju, bet su kunigaikštystėmis ir valdžiomis, dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose”.

Tikri ir netikri pasakojimai apie ateivius skverbiasi į mūsų kultūrą iir norom nenorom formuoja žmonių mąstymą. Atrodytų, velniui neblogai sekasi pudrinti žmonėms smegenis, gerąją Jėzaus Kristaus naujieną mėginant nustelbti įvairiomis Naujojo amžiaus filosofijoms apie ateivius.

Žmonės yra mokomi stebėti dangų ir laukti ne grįžtančio Mesijo, bet kažkokių ateivių – būtybių, skleidžiančių stiprią dvasinę apgaulę. Prisiminkite, kokia stipri apgaulinga jėga, velniškas magnetas patraukė Heaven’s Gate lyderį Maršalą Eplvaitą. Paakinti kažkokios velniškos jėgos, 38 jo sektos nariai laisvanoriškai nusižudė, tikėdami būsią paimti ateivių prieglobstin.

Kas paskatina žmones ieškoti tokių dvasinių pergyvenimų? Tai dvasinis aalkis kiekvieno žmogaus širdyje. Žmonės ilgisi tiek dvasinių pergyvenimų, tiek bendrystės su kitais žmonėmis. Mes, tikintieji, turime melstis už savo miestą, maldoje kovoti prieš dvasinę okultizmo skleidžiamą apgaulę ir tarnauti žmonėms su meile, kurią Dievas išliejo mums per Jėzų Kristų. VVietoj klaidinančių dvasių, mes turėsime patį Jėzų, kuris savo Meile pagirdys ištroškusias širdis, o protus pavalys savo Žodžiu.

Hun ir po, siela ir gyvybės syvai

Mūsų gyvenimo trumpumą išreiškia posakis: „Lyginant su Saule ir Mėnuliu, mūsų gyvenimas kaip ryto rasa“. Niekas taip neramina žmonių kaip gyvenimo pabaiga. Norim ar nenorim, tai visada yra mirtis. Tad žmonija dėmesį sutelkė anapusiniam gyvenimui. Nėra baisesnio likimo, kaip amžinos kančios pragare. O pasakojimais apie šmėklas ir vaiduoklius, išreiškiama baimė, kad ir po mirties ne visi turės ramybę. Ir didžiausia vertybe tampa „graži mirtis“.

Kinijoje tikima žmogų turint „tris sielas (hun) ir septynis gyvybės šaltinius (po)“. Daug senučiukių prie Taipėjaus Hsing Tien šventyklos pasiruošusių atstatyti hun ir po, prarastas po pergyvenimų, sukrėtimų, išgąsčio ar netikėtumų. <

Derindami tas dvi esybes, gauname keturis variantus:

• būtybes su siela ir gyvybės šaltiniais, – tai gyvieji;

• būtybes, neturinčias nei sielos nei gyvybės šaltinių – tai mirusieji;

• būtybes, teturinčias sielą – tai vaiduokliai, šmėklos;

• būtybes tik su gyvybės šaltiniais – tai zombiai.

Sielos, hun, yra žmogaus dvasinio gyvenimo pagrindas – mąstymo, jausmų, prisiminimų. Gyvybės syvai, po, yra fizinių procesų varančioji jėga – judesių, augimo ir t.t. Net ir fizinis tobulėjimas vadinamas „darbu su po“.

Zombiai ne tik yra be jausmų, bet iir neprisimena šeimos narių. Tai „vaikščiojantys lavonai“, tačiau išlaikę nepaprastą fizinę galią. Jų nagai ir plaukai tebeauga. Bet kodėl filmuose zombiai vaizduojami vilkį Quing dinastijos valdininkų drabužiais? Ar tai slapta požiūrio į valdžios atstovus išraiška? O gal vien dėl to, kad kažką vilkėti turi? Kažkaip įprasta juos vaizduoti praeito laikmečio drabužiais. Taip Quing dinastijos metu jie buvo „rengiami“ kaip Ming dinastijos mokslininkai. Tokiu būdu tarsi pabrėžiama, kad zombiai „jau senai mirę, atėję ir tolimos praeities“.

Kartais zombiai pavadinami „kinų vampyrais“, tačiau savo prigimtimi skiriasi nuo vakarietiškų giminaičių, nes šie tebeturi atmintį ir kaupia pažinimą. Taip pat vakariečių vampyrai nepaprastai patrauklūs jų moteliškos lyties aukoms, kurios net čiulpiant jų kraują balansuoja tarp ekstazės ir mirties.

Vaiduokliai išsaugo jausmus, atmintį bei protinius sugebėjimus, pvz., žaisti šachmatais ar groti muziką. Tačiau jų kūnai labai trapūs. Jie neturi svorio (vandeniu gali prabėgti nepastebimi, gali skrieti ir pereiti kiaurai sienas), kūno šilumos, jie nemeta šešėlio ir nevalgo žemiško maisto. Moteriškos lyties vaiduoklės yra nepaprasto grožio.

Kinų šmėklos gali skiria gėrį ir blogį, blogu atsilygina už bloga ir malone už švelnumą. Tačiau tie, kurie mirė „neteisingai“ (nusiskandino, pasikorė ar kitaip nusižudė, žuvo per avarijas ar gimdami), yra kitokie. Jie blaškosi netoli įvykio vietos ieškodami „sielos pakeitimui“, nnes jie gali išsilaisvinti per reinkarnaciją. Laikoma, kad plaukiantys vandeniu žibintai gali parodyti kelią sielvartaujantiems vaiduokliams iš jų sunkios padėties.

Už jų kančią kaltas likimas, nes jie „mirė nelaiku“. Neveltui daugelyje tautų turi patarles, kurių prasmė „Geriau blogas gyvenimas nei graži mirtis“. Gyvenimą reikia mylėti!

Kodėl palėpėje bilda?

Poltergeistas dažnai laikomas kitų matavimų dvasių veikla. Kas slepiasi už reiškinių, kai juda baldai, skraido ar savaime užsidega daiktai, pranyksta ar liejasi vanduo. Lankstomi geležiniai daiktai, skilinėja veidrodžiai? Labiausiai stebina poveikis elektros įrangai ir elektroniniams prietaisams: savaime įsijungia ir išsijungia arba kartojasi telefono skambučiai, kompiuteriai pradeda vykdyti programas, kurios juose nebuvo įdiegtos ir pateikia duomenis, kuri kitokiais būdais nėra prieinama.

Neretas atvejis, kai poltergeisto šaltinis būna stiprūs elektromagnetiniai laukai (šaltiniai ar anomalijos), pvz., elektros perdavimo linijos (ore ar žemėje), radijo siųstuvai ir panašiai. Nuolatinis poveikis sukelia alergiją maistui, padidina cheminį jautrumą, elektros laukų jutimą, fotofobiją (ryškios šviesos baimę). O nuolat kisdami tie laukai gali sukelti ir kitokių reiškinių.

Tai gal ne tie laukai sukelia poltergeistą? Juk kaip elektromagnetiniai laukai gali priversti skrajoti kilimus, keraminius indus ir kitus nemetalinius daiktus? Gal laukai tėra tų galių energijos šaltinis?

Paimkime kai kuriuos atskirus atvejus:

Elektros lemputės nuolat „blyksi“. Jos gauna energiją „iš oro“. Elektromagnetinio lauko ppoveikis siūleliui didesnis kai šis yra įkaitęs.

Videoįrenginiai kartais veikia, kartais – ne. Elektromagnetinis laukas gali laikinai pakeisti feromagnetinių dalelių ėsimagnetinimo kryptį. Laukui dingus – įsimagnetinimo kryptis atsistato. Laukai gali taip pat įjungti elektrinius prietaisus, durų skambučius, telefoną ir t.t.

Girdisi sunkūs žingsniai. Kai geležis ar plienas įmagnetinami staigiai kintančiame lauke, pasigirsta duslus garsas (angl. Page Effect). Stuksenimai ir krebždesiai priklauso nuo metalo storio ir ilgio (bei vietos name). Pvz., stori „grotų“ virbai grindyse gali sukelti duslių „žingsnių“ seką (laukui pereinant per jas), o ploni laidai – aukšto garso zvimbesius (apie tai galite pasiskaityti Burke, Herry E. Handbook of Magnetic Phenomena, NY, 1986).

Degtukus dėžutėse (ir kiti daiktus) gali uždegti mikrobangų sukelti šiluminiai reiškiniai. Tai tarsi nuolat vietą keičianti mikrobangų krosnelė.

Langų atsidarymus ir kitus judesius galime aiškinti Žemės virpesiais.

Bet ne viskas taip lengvai paaiškinama. Kaip daiktai, kartais labai sunkūs, gali skraidyti? Kaip gali liepsnoti akmuo ar kita nedegi medžiaga? Ir daugelis kitų reiškinių.

Visgi, – galima atlikti eksperimentą. Kambario įvairiose vietose patalpinus krūvą įvairių elektromagnetinių bangų šaltinių (nebūtinai didelių pajėgumų – pakanka bendro 3 KW galingumo) galima „iššaukti“ reiškinius, sutampančius su poltergeistu. Daiktai pakyla į orą, skrenda ir „drebiasi“ ant žemės netikėtose vietose; įsiplieskia liepsnos; vandens talpose atsiranda

sūkuriai; susilanksto metaliniai daiktai arba jie įkaista iki baltumo bet neperduoda karščio aplinkai ir t.t. Tokius tyrimus darė John Hutchison, British Columbia, Kanada.

Tie reiškiniai nėra prognozuojami ir apsireiškia netikėtu metu. Savaitėmis gali nieko nevykti, o po to „užsikuria pirtis“. Panašu, kad „poltergeisto mašina“ bando save susinaikinti.

Taigi, priežastis EM laukai. Tačiau kaip jie tai sukelia? Kaip jie paveikia nemetalinius daiktus? Gal EM laukai daiktų paviršiuje esančiuose atomuose sukuria nepastovią erdvės-laiko būseną? Ir iš giluminių sub-atominių lygių prasiveržia kai kkurie energijos srautai?

Stebėjimai rodo, kad yra keturi daiktų skriejimo trajektorijų tipai: Visi jie prasideda spiraliniu judesiu:

Kilpa, kai daiktai palyginti lėtai pakyla, skrieja ratu, o po to krenta; Balistika, kai daiktai pajuda staiga ir dideliu greičiu rėžiasi į kliūtį; Daiktus veikia pastovi keliamoji jėga; Daiktai kyla aukštyn, plevena ir net kažkuriam laikui „sustingsta“ ore.

Skraido iš įvairių medžiagų pagaminti daiktai: geležiniai, variniai, aliuminio, keramikos, plastiko, mediniai ir t.t. Jų trajektorijai poveikį teturi jų forma.

Daiktus veikia didelės jėgos. Sunkūs ddaiktai gali būti sviedžiami milžiniška jėga, o metalo deformacijos rodo, tarsi jie būtų paveikti net 5000 oC ir aukštesnės temperatūros. Kartais pakinta net ir daiktų medžiaginė sudėtis (pvz., geležyje atsiranda kitų metalų priemaišos).

Oi, kas ten bilda mano palėpėje!?.

Poltergeisto siautėjimas

Southaven mmiestelio Missisipės valstijoje Tulane kelias garsus tuo, kad veda į Elvie Presley didingus namus. 9169 namas 1979 m. kovo mėnesį tapo poltergeisto siautėjimo vieta.

Kovo 31 d. d. 54 m. amžiaus Bert Gross, gyvenusi su vaikais nuo 13 iki 24 m. amžiaus, žiūrėjo TV. Staiga juos užpuolė skraidantys vabzdžiai. Išsivinėta pagalvėlė nuo sofos nuskriejo 8 pėdas link priešingos sienos. Trūko anglimi kūrenamas židinys. Juodai balto vaizdo TV nuo spintelės nukrito ant žemės. Staliuko stalčiai atsidarė ir jų turinys iškrito ant grindų. Skraidė teniso kamuoliukai. Nedegtos plytos gabalas, kuriuo buvo užtaisyta anga prie krosnies aitrūko ir nusklendė per kambarį.

Keisti dalykai truko iki 23:30, Šaldytuvas pasisuko 90 laipsnių kampu, virtuvės kėdės, stalai, rakandai, cukrinė ir spageti padažo indas judėjo.

De SSoto apygardos šerifo pagalbininkas skraidančius daiktus stebėjo sekmadienį, 1979 m. balandžio 1 d. Jis nusprendė, kad ne valdžios organų reikalas tai tramdyti. Winbush irgi matė keistus dalykus. Ant virtuvės stalo atitirpimui padėtas viščiukas nudribo žemėn. Kiti skraidę daiktai: Gross 8 1/2 dydžio darbiniai batai, mėsininko peilis, žibintas ir kt. daiktai iš prieangio.

58 m. amžiaus Gilbert Hines, gyvenęs netoliese, sekmadienį gėrė alaus skardinę, kai iš už kampo atskriejo pagalvė ir trenkėsi į koją.

Po 3 sav. Po trumpos pertraukos poltergeisto rreiškiniai tebesitęsė. Balandžio 15 d. medžiu kūrenamas židinys sutrūko išbarstęs žarijas svetainėje. Šaldytuvas su šaldikliu judėjo visą naktį.

Kai šeima persikėlė kitur, reiškinys liovėsi – palikęs tyrinėtojus besikrapštančius pakaušius.

• 1979 m. Memphis, Tenn. Commercial Appeal, 1979 m. balandžio 17 d.

• Forte žurnalas, 1979 m. lapkričio numeris.

A. Mockevicius