Paštas mano gyvenime

Jau nuo senų senovės žmonės norėjo bendrauti. Bendravimo priemonės buvo labai įvairios. Svarbius pranešimus perdavinėdavo laužo dūmų ženklais ir “oro paštu”-pašto karveliais. Nemažai laiko užtrukdavo išmokyti karvelį nuskristi į tam tikrą vietą. Vėliau atsirado laiškai. Tuomet jie išgyveno sunkų laikotarpį, nes dažnai pašto karietos būdavo užpuldinėjamos. Susisiekimo priemonės tobulėjo. Visą pasaulį išraizgė telefonų tinklai, atsirado: faksas, elektroninis paštas. Pamažu laiškas pasidarė nepopuliarus. Svarbias žinias pranešdavo telefonu, nes atsiųsti laišką trukdavo labai ilgai ir, kol ateidavo laiškas, žinios jau būdavo pasenusios. ŠŠiuo metu laiškas atgauna savo vertę. Žmonės vėl rašo laiškus. Laiškas daugeliui žmonių tai – gera draugų susiradimo priemonė, bei geras laisvalaikio praleidimo būdas. Vaikai mėgsta susirašinėti su kitų valstybių vaikais. Taip tobulinamos mokykloje išmoktos įvairios kalbos. Juk visai nepažįstami vaikai negalėtų draugauti telefonu. Laiškais yra aiškiau išdėstomos mintys, atskleidžiami jausmai, o telefonu pasakomos tik svarbiausios naujienos. Pats susirašinėjimo procesas yra be galo įdomus. Kai rašai laišką atrodo, kad kalbi su savo draugu. O po to nekantriai lauki atsakymo. Kas rrytą bėgi tikrinti, ar negavai laiško. Ir koks džiaugsmas apima radus pašto dėžutėje žinią nuo savo draugo. Kalėdų proga yra maloniau gauti pasveikinimą paštu nei telefonu. Kalėdinis atvirukas išlieka ir sukelia tau šiltus jausmus. Susirašinėjimas tarp draugų niekada neišnyks, kad iir kokios komunikacijos priemonės būtų išrastos.