Petro Cvirkos romano „Žemė maitintoja” žanrinis stilistinis savitumas

KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS

HUMANITARINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

LITERATŪROS KATEDRA

Lietuvių filologijos ir švedų kalbos studijų programos IV kurso studentė

Petro Cvirkos romano „Žemė maitintoja” žanrinis stilistinis savitumas

Bakalauro baigiamasis darbas

Darbo vadovas:

doc. Aleksandras Žalys

Klaipėda, 2004

ĮVADAS

Kiekviena save gerbianti tauta privalo rūpintis kultūros ir meno

palikimu. Ypač mūsų dėmesio laukia žodžio meno – literatūros palikimas, nes

vadovaujantis iš socialistinės dogmatikos reikia dar kartą peržvelgti

lietuvių literatūros raidą, įvertinti lietuvių rašytojų indėlį į ją bei iš

naujo peržvelgti į rašytojų kūrinius, tinkamai atskleisti jų meniškumą.

Lietuvių literatūrinis palikimas – kiek daugiau nei šimto metų

pasiaukojančiai dirbusių talentingų žmonių kūriniai, tad literatūros

tyrinėtojams ši pareiga iš tiesų turėtų būti viena svarbiausių. Ypač

aktuali yra Nepriklausomos Lietuvos metais sukurtos literatūros vertinimo

problema. Dar XX a. pradžioje lietuvių menininkų suvokta estetinė veikla

buvo kaip moralinė pareiga meninės kūrybos pavidalais perduoti grožį

kitiems. Vaduojantis iš meną varžančio utilitarizmo, grožis ir meninis

įtaigumas tapo stipriomis kūrybos paskatomis. Į XX a. pradžios

civilizacijos permainas jutriai reagavo literatūros kūrėjai, pradėję

domėtis pasaulinės klasikos kūriniais. Jie propagavo naujas estetines

koncepcijas, pradėjo suvokti save Europos tautų literatūrų kontekste.

Būtent nuo XX a. pradžios prasideda lietuvių modernioji literatūra. Ji

atsiskiria nuo ankstesnės literatūros, kaip praeities balso, ir siekia būti

šiuolaikinė, atitikti savo laiko žmogaus dvasią, santykį su aplinka. Į

modernumą XX a. pirmosios pusės lietuvių prozą lenkė pokyčiai, įvykę

Europos kultūroje, kur formavosi naujos kryptys (impresionizmas,

simbolizmas), reiškėsi naujos filosofinės idėjos. Lietuvių menininkai su

tomis idėjomis susipažino studijuodami, lankydamiesi Europos šalyse,

skaitydami.

Lietuvių modernioji proza iš XIX a. kūrinių skyrėsi palengva, visai

nenutraukdama ryšių su tradicija. Svarbiausieji skirtumai buvo du:

rūpinimasis meniškumu, teksto estetine kokybe ir didesnis dėmesys

asmenybei, jos atskirimui, ypatingumui. Pagal šiuos akcentus keitėsi ir

prozos tekstai. Pasakojimas darėsi sudėtingesnis ir subjektyvesnis, labiau

priklausomas nuo pasakotojo būsenų, pozicijų. Būdingos modernaus teksto

žymės yra nenuoseklus laikas ir pasakotojo refleksijos (apmąstymai,

tiesiogiai nesusiję su veiksmu). Moderniojoje prozoje pasakojimas nėra tik

pasakojimas apie ką nors, bet tarsi ir pats pasakojasi, kalba teksto

struktūra, stiliumi. Modernioji proza siekia atskleisti žmogaus

individualumą, ieško tokių pasakojimo būdų, kad žmogus ir pats apie save

pasisakytų, save paliudytų, todėl padidėjo dėmesys asmeniškoms laiško,

dienoraščio, autobiografijos formoms, pasirodė pirmieji lietuvių romanai

(pirmas modernus romanas – Julijono Lindės-Dobilo „Blūdas”), įvairėjo

apysaka (pradininkė yra Šatrijos Ragana ir jos apysaka „Viktutė”). Tokiu

būdu ir lietuvių literatūroje įtvirtinama kūrinio žanro samprata. Žanras

yra vienas svarbiausių literatūros mokslo terminų ir dabar, bet literatūros

raidoje tradicinių literatūros rūšių ir žanrų sampratos kito, formavosi

nauji žanrai (ši tendencija tebėra aktuali). Mokslinio kūrinių

klasifikavimo į žanrus reikalavo ir dabar reikalauja literatūrinė praktika,

nes žanras visada yra susijęs su vienos ar kitos literatūros rūšies bei

žanro kontekstu. Žanro pažinimas padeda suprasti, interpretuoti ir tam

tikru aspektu net vertinti meninį tekstą.

Siekdama ggeriau pažinti XX a. lietuvių literatūrą, ir aš ėmiausi

bene ryškiausio trečiojo – penktojo amžiaus dešimtmečio lietuvių prozininko

– Petro Cvirkos romano „Žemė maitintoja” žanrinės stilistinės analizės. Šis

romanas buvo išleistas 1935m., kai Lietuvoje ne vienas rašytojas, kaip

teigia šaltiniai, sielojosi dėl visuomenės sumaterialėjimo,

sumiesčionėjimo, piktinosi valdžia, šykštinčia lėšų kultūros reikalams.

Todėl bedvasio kosmopolitizmo, kūrybos suvienodėjimo atsvarą to meto

lietuvių rašytojai matė patriarchalinės kaimo kultūros tradicijose.

Valstietijoje tautos būdo ir tautinės valstybės šaknų ieškojo Vaižgantas,

kaimo kultūroje įtvirtintas moralines ir estetines vertybes tautinės

kultūros pamatu laikė V. Krėvė. Dvasinę liaudies kultūrą poetizavo

“folkloriniai” P. Cvirkos ir K. Borutos romanai. Suaktualinusi kultūrinį

praeities paveldą, kaimiškoji lietuvių proza įliejo žmogaus buvimą į tautos

būtį, atvėrė jam pastovumo ir amžinųjų vertybių perspektyvą. Analogišką

reikšmę turėjo tautosakinė tradicija, kūrybiškai transformuota B. Sruogos,

J. Baltrušaičio, A. Miškinio, S. Nėries poezijoje. Būtent tada atsirado ir

socialinio protesto literatūra, kuri buvo atsvara romantiniam poetizavimui.

Žinoma literatūros kritikė E. Bukelienė tvirtina: Ketvirtasis dešimtmetis

lietuvių literatūroje reikšmingas kaip stambiosios prozos kiekybinio ir

kokybinio suklestėjimo metas. Tuometinis romanų srautas prilygsta

šiuolaikiniam, nors pirmo ryškumo žvaigždžių nebuvo daug. Dešimtmečio

pradžioje išėjo V. Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly”, viduryje – P.

Cvirkos romanai, pabaigą vainikuoja V. Krėvės apysaka „Raganius”, J.

Paukštelio „Kaimynai”. (Bukelienė, Elena, 1988, 247).

Lietuvių romano raidos istorija prasidėjo tik 1905 m., kai pasirodė

pirmasis lietuviškas romanas – V. Pietario „Algimantas”. (Išsamesnė romano

žanro ir lietuvių romano raida aptariama 1 skyriuje). Tad pirmąjį V.

Pietario romaną ir P. Cvirkos „Žemę maitintoją” skiria tik trisdešimties

metų laikotarpis. Per tuos trisdešimtį metų romanas Lietuvoje jau buvo

vyraujantis žanras, palyginti anksti diferencijavęsis į daugelį tipų:

• socialinį-buitinį (P. Cvirkos „Žemė maitintoja” (1935); L. Dovydėno

„Broliai Domeikos” (1936); J. Marcinkevičiaus „Benjaminas Kordušas”

(1937); I. Simonaitytės „Vilius Karalius” (1939);

• psichologinį (V. Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly” (1932-1933); A.

Vaičiulaičio „Valentina” (1936);

• istorinį (A. Vienuolio „Kryžkelės” (1932);

• romaną kroniką (I. Simonaitytės „Aukštujų Šimonių likimas” (1935);

• satyrinį (P. Cvirkos „Frank Kruk” (1936);

• mokslinį-fantastinį (I. Šeiniaus „Siegfried Immerselbe atsinaujina”

(1934);

Vadinasi, remdamasis pasaulinės literatūros patirtimi, sparčia kitų

žanrų kaita, lietuvių romanas greitai brendo kaip epikos žanras, ir

ketvirtajame XX a. dešimtmetyje jau buvo vyraujantis. Tad ir P. Cvirkos

romaną „Žemė maitintoja” lydi kaip kometa plačiausia ir ilgiausia

socialinių buitinių romanų „uodega”, bet jis drąsiai gali varžytis su

visais į vieną žanrinį, stilistinį, tematinį srautą patekusiais stambiais

nacionalinės prozos kūriniais. Net jeigu taip ir nebūtų, net jeigu P.

Cvirkos romanai, suvaidinę savo vaidmenį, jau būtų pasitraukę į istorinės

atminties rezervą, prie jų turėtume grįžti kaip prie pirmtakų, kaip prie

ištakų, kaip prie šaknų. Manau, kad šiomis dienomis P. Cvirkos romanai

turėtų sulaukti naujo literatūros kritikų dėmesio, kad būtų išvaduoti iš

tarybinio laikotarpio literatūrologų idėjinių gniaužtų. Kaip pavyzdį

pateiksiu KK. Korsako žodžius apie P. Cvirkos romaną: Lietuvių beletristikos

raidoje „Žemė maitintoja” taip pat buvo esminis žingsnis į priekį, nes kai

kuriais savo turinio ir formos momentais šis P. Cvirkos romanas jau žymėjo

perėjimą iš kritinio į socialistinį realizmą, iš apskritai pažangiosios – į

tarybinę literatūrą. (Korsakas, Kostas, 1983, 668). Dabar, kai nagrinėdami

literatūros kūrinį galime žvelgti į jį kaip į žodžio meno objektą, o ne

tarybinės visuomenės politinių pažiūrų šaltinį, įdomu pabandyti rasti šio

romano vietą lietuvių literatūros kontekste, raidoje bei pažvelgti į romaną

nepolitiniu aspektu.

Apie P. Cvirką yra sukaupta namažai kritinių darbų. Petras Bražėnas –

vienas iš ryškių kritikų, kuris monografijoje „Petras Cvirka”, išleistoje

1998 m. Vilniuje, pabandė kiek galima plačiau aprėpti visą rašytojo

gyvenimą ir kūrybą, naujai įvertinti kitų kritikų, rašytojų prisiminimus ir

pateikė įvairesnių mąstymų apie šį autorių. P. Bražėnas teigia: Bene

didžiausia moralinė literatūros istorikų skola rašytojui yra tai, kad

Petras Cvirka, kaip vienas ryškiausių Nepriklausomybės metais brendusių,

didžiąją ir geriausiąją savo kūrybos dalį paskelbusiųjų ir pelnyto

pripažinimo bei įvertinimo sulaukusiųjų kūrėjų, penkiems okupacijos

dešimtmečiams buvo neteisėtai išplėštas iš natūralaus literatūros istorijos

konteksto, nominuotas kaip „socialistinio realizmo pradininkas”, „tarybinės

lietuvių literatūros klasikas”, taip diskredituojant ir devalvuojant

lietuvių literatūros klasiko vardą, kuris jam teisėtai priklauso be visų

tarybinių epitetų. (Bražėnas, Petras, 1998, 5-6).

Akivaizdu, jog tarybinio laikotarpio lietuvių literatūros kritikų

darbuose P. Cvirkos kūryba vertinama itin ideologizuotai, tad

savo darbo

temą laikau aktualia. Nors P. Cvirka nėra bent kol kas populiarus naujosios

kartos literatūrologų darbuose, be to, P. Cvirkos kūryba nebenagrinėjama

vidurinėse mokyklose, tačiau manau, kad literatūros kūriniai – kalbėjimo

apie žmogų įvairovė – nuolat teikia naujų galimybių savo gyvenamuoju laiku

mąstyti ir kalbėti apie žmogų įvairiais požiūriais: filosofiniu, etiniu,

psichologiniu, estetiniu ir kt. Taigi pasirinkto darbo tikslas – atskleisti

Petro Cvirkos romano „Žemė maitintoja” žanrinį stilistinį savitumą

chronologiniu, istoriniu, probleminiu, kalbos raiškos aspektu, aptarti

žanro specifiką bendrame lietuvių romano raidos kontekste, analizuoti

kūrinį kaip žodžio meno oobjektą.

Darbo uždavinai:

1. Aptarti literatūros rūšių ir žanrų teorinius – istorinius aspektus,

etapus bei romano žanrą.

2. Atskleisti lietuvių romano raidos etapus bei P. Cvirkos romanų vietą

juose.

3. Apibūdinti P. Cvirkos meninės individualybės savitumą.

4. Išanalizuoti P. Cvirkos romano „Žemė maitintoja” žanro bei stiliaus

ypatybes.

5. Parodyti, jog iš reikšmingiausių lietuvių literatūros romanų, plačiau

minėtinas romanas yra „Žemė maitintoja”.

Studijuojant teorinę medžiagą, remtasi šiais darbais: P. Bražėno

„Romano šiokiadieniai ir šventės”, monografija „Petras Cvirka”, A. Kalėdos

„Romano struktūros matmenys”, G. Lazdyno „Romano teorijos pradmenys” bei

„Romano struktūrų formavimasis Lietuvoje”, V. Zaborskaitės „Literatūros

mokslo įvadas”, J. Žėkaitės „Lietuvių romanas”, V. Kubiliaus „Žanrų kaita

ir sintezė” ir kitais leidiniais, nurodytais literatūros sąraše. Knygoje

„P. Cvirka – mūsų amžininkas” teigiama: P. Cvirka – didžiausio kritikos

dėmesio susilaukęs lietuvių rašytojas. Jo kūrybai skirta 400 kritikos

straipsnių, rrecenzijų ir anotacijų, keletas studijų, brošiūrų. Jo kūrybą

nagrinėja kelios kandidato disertacijos. (P. Cvirka – mūsų amžininkas,

1979, 140).

Tad rinktis yra iš ko. Įdomu buvo skaityti, lyginti straipsnius

„Pergalėje”, „Nemune”, „Tarybinėje mokykloje”, tačiau dėl ideologinio

tendencingumo daugelio šių straipsnių teiginių darbe neminėsiu, pabandysiu

žvelgti į tiriamąjį objektą ieškodama meninės specifikos. Analizuojant

kūrinį pravertė šie metodai: analitinis, siekiant atskleisti P. Cvirkos

kūrybos meninę vertę be ideologinės sampratos; lyginamosios analizės

metodas, aptariant pasaulinės ir lietuvių literatūros rūšių skirstymą į

žanrus; interpretacinis, siekiant savitai įvertinti P. Cvirkos romano „Žemė

maitintoja” meninį įtaigumą.

Romano tyrinėjimai yra daug laiko reikalaująs, sudėtingas, tačiau

kartu ir patrauklus darbas, teikiantis įdomių ir kaskart naujų

intelektualinių, estetinių potyrių. Tad ne veltui šis žanras taip vilioja

ne tik literatūrologus, bet ir kitų humanitarinių mokslų šakų atstovus.

Darbo struktūra atitinka bakalauro darbui keliamiems reikalavimams: įvadas,

skyriai: 1. „Literatūros rūšie ir žanro samprata”; 2. „Petro Cvirkos

kūrybos apžvalga”; 3. „Romano “Žemė maitintoja” meninio pasaulio struktūros

elementai”; 4. „Stilistinis romano savitumas”. Kiekviename skyriuje

aptariamos į poskyrius suskirstytos problemos (žr. turinį). Darbo pabaigoje

pateikiamos išvados, literatūros sąrašas, keli priedai. Darbo apimtis,

keturiasdešimt septyni kompiuteriu spausdintų lapų.

1. LITERATŪROS RŪŠIES IR ŽANRO SAMPRATA

Grožinė kūryba pasaulinės raidos pradžioje daugiausia buvo

eiliuotinė: epinės poemos (graikų „Iliada”, „Odisėja”), dainos, eiliuotos

tragedijos ir komedijos. Pati eiliuota forma grožinę literatūrą skyrė nuo

visų kitų raštijos rūšių (pamokslų, istorinių kronikų, filosofijos

traktatų, memuarų iir pan.). Vėlesniais laikais (iki IX a.) poezija buvo

vadinama visa grožinė kūryba: ir prozinė, ir eiliuotinė. Vėliau poezijos

terminas susiaurėja – taikomas tik eiliuotai kūrybai, o prozine kalba

rašomai literatūrai taikomas epo ar epikos terminas. Literatūros rūšių

skirtumus lemia pasakotojo santykis su tikrove. Jei kūrinio pasakotojas

vienaip ar kitaip išreiškia savo vidinius nusiteikimus, toks kūrinys yra

lyrika. Tie kūriniai, kuriuose nėra pasakotojo, o veiksmo įvykiai

perteikiami veikėjų poelgiais ir pokalbiais, yra drama.

Epiniai kūriniai priklauso pasakojimo menui. Juose siekiama

sukurti gyvenimo tikrumo, regimumo įspūdį – iliuziją. Žmones, įvykius,

aplinką ir kita pasakotojas tarsi piešia iš šalies, t.y. objektyviai.

Pasakojimo objektyvumas yra vienas esminių epinio kūrinio bruožų.

Labiausiai paplitusi pasakojimo forma – pasakojimas trečiuoju asmeniu,

konkrečiai nenurodant nei pasakojimo aplinkybių, nei paties pasakotojo

asmenybės. Jei pasakotojas yra konkretus asmuo, distancija tarp pavaizduoto

pasaulio yra mažesnė. Tik šių laikų romane kartais pasakotojas yra

pagrindinis veikėjas, t.y. romano pasakotojas kalba pirmuoju asmeniu.

Žmogaus poelgių, išvaizdos, kalbos ir psichologijos (tiesioginė

psichologinė analizė, dialogas, monologas, vidinis monologas, tiesioginė

menamoji kalba), taip pat jo aplinkos aprašymais (peizažai, interjeras,

panoraminiai vaizdai) autorius sukuria ryškią pavaizduoto pasaulio tikrumo

iliuziją net tada, kai pasakojamos netikroviškos, atvirai sąlygiškos

istorijos. Epinių kūrinių apimtis būna labai įvairi, ir ji priklauso nuo

kūrinio žanro.

Jau antikoje literatūros rūšys pagal vienus ar kitus požymius buvo

pradėtos skirstyti į smulkesnius darinius, kuriuos įprasta vadinti žanrais.

Šis skirstymas išliko iir vėlesniais laikais: epas skirstomas į poemas,

romanus, noveles, apysakas ir kt.; lyrika – į balades, elegijas, odes,

sonetus, eilėraščius ir kt.; drama – į tragedijas, komedijas, dramas,

tragikomedijas ir kt. Žanras yra ne tik smulkesnis, bet kartu ir

paslankesnis bei permainingesnis literatūros klasifikavimo vienetas.

Naujųjų laikų literatūroje dažnai pasitaiko, kad rašytojas nesilaiko

tradicinio žanro reikalavimų, t.y. pasakoja apie tam žanrui nebūdingus

dalykus arba juos pasakoja ne visai įprastu būdu, tuomet tenka kalbėti apie

žanrinių formų pasikeitimus.

Nuo kūrinio apimties, tematikos, meninių tikslų priklauso ir

veikėjų skaičius kūrinyje. Pagal apimtį mažiesiems epo kūriniams priklauso

anekdotas, pasakėčia, parabolė, pasaka, sakmė, novelė, apsakymas,

miniatiūra, impresija, esė, vaizdelis, o jų siužeto pagrindas – vienas

įvykis arba vienas herojaus gyvenimo epizodas. Vidutiniesiems pagal apimtį

priskiriami apysaka, poema, tokių kūrinių siužeto pagrindas – įvykių

grandinė arba keletas epizodų. Didieji pagal apimtį yra herojinis epas,

romanas, epopėja, o jų siužetas – tai ilgi tautos, žmonijos istorijos

laikotarpiai, veikėjai čia skirstomi į pagrindinius, šalutinius,

apizodinius.

Literatūros žanrai – tai pasaulio regėjimo, suvokimo ir vaizdavimo

būdai, aprėpiantys skirtingas to pasaulio sritis ar skirtingai į jį

žvelgiantys. Žanrą formuoja tema, kalbėjimo ar vaizdavimo būdas. Kiekvienas

žanras pagrįstas savitu medžiagos atrinkimu ir išdėstymu. Išgirdęs

pirmuosius kalbančiojo žodžius arba pradėjęs ką nors skaityti, žmogus bando

atspėti kalbos ar parašyto teksto žanrą, t.y. bando numatyti, apie ką bus

kalbama, kalbėjimo būdą, nuotaiką, kalbos trukmę ir ppan. Žanras turi būti

atpažintas, nes tik tokiu atveju tekstą galima išsamiau suprasti.

Rašytojas žanrą renkasi pagal objektyvius faktorius: kūrinio temą,

fabulą, vaizdinę medžiagą, sumanytų idėjų ir jausmų pobūdį. Lietuvių

literatūroje ligi šiol išliko gana aiški žanrų padala. Ją įteisino du

argumentai. Pirmasis yra klasicistinis: kūrinio tema diktuoja žanro

pasirinkimą. Antrasis yra psichologinis: rašytojas renkasi žanrą pagal savo

psichologinę sandarą – yra gryniausių lyrikų ir yra apsigimusių epikų,

todėl negalima laužyti savo prigimties ir balso skalės. Tad kiekvienas

literatūros kūrinys yra savitas, visi jo elementai yra susijungę į

nepakartojamą, konkrečią, individualią visumą. Tų elementų darna,

raiškumas, adekvatiškumas turinio atžvilgiu – būtina meniškumo sąlyga.

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje lietuvių rašytojams rūpėjo

įvaldyti kuo platesnį žanrų repertuarą: klasikinio tipo komediją sukūrė

Keturakis, poemą – Maironis, romano pradininkas, kaip minėta, buvo V.

Pietaris, parodijų ėmėsi J. Mačys-Kėkštas. A. Jakštas žurnale „Draugija”

paskelbė žanro taisyklių nekintamumą esminiu vertės kriterijumi.

Literatūros klasifikacija į stabilius žanrus, rašytojų specializavimasis

vieno žanro ribose ilgam nulėmė lietuvių literatūros kompozicijos tipų ir

formų statiškumą. Valstietiškasis gyvenimo būdas, sakytinio pasakojimo

tradicija vertė modifikuoti europietiškas žanro konvencijas – apsakymas

įgijo apybraižos elementų (Žemaitės „Rudens vakaras”), drama – prozos ir

stilizuoto folkloro intarpą (V. Krėvės „Šarūnas”). Ypač aktyviai ieškojo

naujų žanro formų pirmųjų romanų kūrėjai.

1. Romano žanro istoriniai matmenys

Romanas – tai epinės literatūros žanras, pasakojamasis didelės

apimties, gana laisvos sandaros, dažniausiai prozinis

kūrinys. Tai nuolatos

kintantis žanras. Romanas suklestėjo XIX amžiuje, jo iškilimas siejamas su

buržuazinės visuomenės įsivyravimu, asmenybei pradėjus išsiskirti iš

bendruomenės. Romanas suteikia galimybę plačiai atsiskleisti ir herojaus,

ir autoriaus individualybei. Iš kitų literatūros žanrų romanas išsiskiria

individualaus likimo ir privataus gyvenimo vaizdavimu. Romano herojus –

besiformuojantis žmogus, ieškantis pats savęs ir savo vietos pasaulyje. Jis

vedamas per kliūtis, nuotykius, pagundas, sielvartus, praradimus; dažnai

panaudojamas kelionių motyvas – žmogaus išbandymo būdas, atskleidžiantis jo

charakterio savybes.

Romanai dažniausiai skirstomi pagal kelis požymius. Reikia

pabrėžti, kad nė vienas klasifikavimo principas nėra tikslus ir iki galo

nuoseklus, nepaaiškina visos šio žanro įvairovės. Pagal priklausymą

literatūrinei epochai ar srovei skiriami antikinis, barokinis,

šviečiamasis, sentimentalinis, romantinis, realistinis, natūralistinis ir

kt. romanai; pagal tematiką skiriamas riterinis, plėšikų, meilės, šeimos,

menininko, gamybinis romanai; pagal tematiką ir siužeto pobūdį – nuotykių,

kriminalinis, kelionių, psichologinis, filosofinis; pagal pasakojimo būdą –

laiškų, dienoraštinis, pasakojimo pirmuoju asmeniu, vidinio monologo ir kt.

Iki XVIII a. romanas Europoje buvo laikomas žemuoju, pramoginiu,

prastuomenei skirtu žanru. XVIII a. jis įgijo tokį pat prestižą, kaip ir

seni aukštieji žanrai, t.y. tragedija, epas, poema, o XXIX a. viduryje tapo

vyraujančiu literatūros žanru. Nuo tol nacionalinės literatūros branda

vertinama pirmiausia pagal romano laimėjimus. XVIII a. – XX a. – žanro

klestėjimo metai. Didieji XIX a. romanistai (O. Balzakas, Stendalis, G.

Floberas, Č. Dikensas, L. Tolstojus, F. Dostojevskis) suformavo vadinamąjį

klasikinį romano mmodelį. Romano teorijos sferoje ima vyrauti sudėtinga „aš”

ir „pasaulio” kontfrontacijos (ir taikios, ir aštresnės) problema. Pamažu

įsigalint realizmui jau vyksta įvairiausi formos bei turinio eksperimentai,

ir romanas tampa patraukliausiu modernių kūrėjų įrankiu.

Realistai tarėsi atstovaujantys gyvajai, novatoriškai literatūrai

ir skelbėsi pakeisią išsisėmusius klasicistus ir romantikus, pernelyg

atitrūkusius nuo tikrovės ir linkusius į kraštutinumus. Anot realistų,

menininkas privalo atrinkti pirminę medžiagą, ją sukomponuoti ir išdėstyti

taip, kad gimtų meno kūrinys – romano stilius turi būti tobulai paprastas.

Jie siekė atmesti romantizmui būdingą subjektyvistinį, idealizuojantį

pradą, iškelti tikrovės objektyvumą, istorinį ir socialinį konkretumą,

kritiškai vaizduoti realią žmogaus aplinką, kurti tipiškus charakterius

tipiškomis aplinkybėmis. Tikrovę vertino humanizmo ir socialinės teisybės

požiūriu. Stengėsi išlaikyti tipiškų ir individualių ypatybių pusiausvyrą.

Vaizdų objektyvumas ir realistinis, socialinis konkretumas, žmogaus

paveikslo įvairiapusiškumas, socialiniai, moralinai ir psichologinai

konfliktai – tai realistinio kūrinio reikalavimai. Suklesti proza, drama,

satyra. Ypač populiarus romanas – socialinis, istorinis, autobiografinis,

psichologinis, satyrinis. Rašytojai realistai stengiasi perteikti objektyvų

gyvenimo vaizdą, pastebėdami visa, kas yra teigiama ir neigiama. Realistai

sukuria tipizavimo principus. Kūrėjas renkasi tai, kas būdinga aprašomai

epochai, žmonių klasei, o ne atsitiktinius dalykus. Realistai daug dėmesio

skiria detalei, tiksliam aplinkos vaizdavimui. Rašytojai realistai parodo

ir to meto visuomenės gyvenimo normas, papročius, žmonių santykius, nupiešę

nepatrauklų visuomenės vaizdą, drauge verčia skaitytoją mąstyti ir

įvertintį jį. Kaip toliau matysime, šiam laikotarpiui bus galima priskirti

ir P. Cvirkos romaną „Žemė maitintoja”.

Pirmieji llietuvių romanistai siekė įvairiausių tikslų: I. Šeinius

„Kuprelyje” (1913) atskleidė atskiro žmogaus likimą, jo jausmų ir

išgyvenimų bangavimą, o socialinę aplinką atspindėjo taip, kaip ją regėjo į

save įsigilinęs herojus. Vaižganto „Pragiedruliai” (1918) – ekstensyvaus

pobūdžio romanas. Vaizduodamas nacionalinės visuomenės formavimąsi, kovas

dėl kultūros savarankiškumo, Vaižgantas kūrė plačią geografinę, istorinę

bei socialinę panoramą. Romano vientisumą lėmė ne siužeto raida, ne vieno

herojaus likimas, o autoriaus minties plėtotė. XX a. ketvirtojo dešimtmečio

romanų gausa ir jų žanrinis savitumas (apie tai minėta Įvade) gerokai

pastūmėjo lietuvių romaną į meno aukštumas, nes rašytojų tikslas buvo

aiškus ir suprantamas – kuo greičiau priartinti tautinę lietuvių literatūrą

prie bendro Europos literatūros konteksto.

1.2. Teoriniai romano žanro

aspektai.

Galima teigti, jog jau daugiau nei du šimtus metų romanas yra

nepaprastai populiarus. Romanai klesti, jų rašoma vis daugiau, ypač

Europoje ir Amerikoje, ir netgi tolimiausiuose pasaulio pakraščiuose. Apie

romaną žodynuose ir enciklopedijose pateikiami patys bendriausi teiginiai.

Gana ilgas, vaizduote paremtas kūrinys proza, vaizduojantis veikėjus (kurie

pateikiami kaip realūs) ir parodantis jų gyvenimą tam tikroje aplinkoje,

atskleidžiantis jų psichologiją, pasakojantis jų likimus ir nuotykius.

(Chartier, Pierre, 2001, 14).

Tačiau romano žanrą itin sudėtinga apibūdinti dėl kelių priežasčių:

rašant romaną paprastai nesilaikoma formalių taisyklių; jo kilmė neaiški ir

ginčytina; laikui bėgant keitėsi jo objektas; pasakojimo būdo ir tono

įvairovė neišsemiama. Romanų mėgėjas, prieš peržvelgdamas teorinių požiūrių

įvairovę, norintis pasiremti paprastu ir aiškiu kokio nors specialisto

apibrėžimu, kuriuo objektyvumo vardan norima išskaičiuoti esminius šio

žanro bruožus, susiduria su maždaug tokiu apibūdinimu: romanas yra prozos

kūrinys; romanas – tai žanras be nusistovėjusios formos; romane vaizduojama

vien konkretybė; romanas yra fikcija; romanas – tai istorija; romanas – tai

pasakojimas. (Chartier, Pierre, 2001, 14). Jau pirmas ir trečias punktai

duoda dingstį diskusijai, kuri, turime pripažinti – nors negalime pasiūlyti

nieko geresnio, lieka bevaisė. Romano tyrinėtojai po kelių amžių pakankamai

gausių ir įvairiapusiškų teorinių romano apmąstymų pripažįsta, kad šio

žanro esmę sunku apčiuopti, todėl ir tikslaus, visus patenkinančio romano

žanro apibrėžimo iki šiol negali pateikti nei literatūros teoretikai, nei

patys romanistai. (Lazdynas, Gintaras, 1999, 7).

Kaip jau minėta anksčiau, romano žanras nuo XVIII a. pabaigos tampa

vyraujančiu bei pagrindiniu Vakarų Europos literatūrose ir, nepaisant

gausių jo išsekimo pranašysčių, iki šiol yra gyvybingas. Tačiau iki pat XIX

a. pabaigos lietuvių literatūroje stigo tokio kūrinio, kuriam galima būtų

taikyti romano terminą, bet per pirmąjį XX a. dešimtmetį pasirodo bent

keletas veikalų, kuriuos jau galima vadinti romanais: V. Pietario

„Algimantas”, Lazdynų Pelėdos „Klaida”, V. Krėvės „Šarūnas” ir kt. Vis

dėlto lietuvių literatūra nuo to laiko įgyja naują – europietiškesnį –

pavidalą, ir ji pagaliau gali sakytis turinti romaną. (Lazdynas, Gintaras,

1999, 6). Staigus romano raidos lūžis įvyksta tik apie 1932/33 m. ir jis

siejamas su Putino vardu: Pasirodžius Mykolaičio – Putino veikalui, tartum

suintensyvėjo visa lietuvių romano raida. Prasidėjo tikras šio žanro

kūrinių antplūdis. (Lazdynas, Gintaras, 1999, 6).

Su tautinės sąmonės išbaigtumu bei individualiųjų sąmonės sluoksnių

išsiskyrimu siejama ir romano modernėjimo pradžia Vakarų Europoje. Šios –

antrosios – pakopos stokoja lietuviškoji sąmonė, todėl lietuvių romanai

pasižymi labai stipriu sinkretiškumu. (Lazdynas, Gintaras, 1999, 324).

Pirmiesiems lietuvių romanams labiau rūpėjo ne pasaulis žmoguje,

bet žmogus pasaulyje, epinis žmogaus santykio su pasauliu rakursas.

Daugelyje romanų pasaulis, kaip objektyvi būtis, dar nebuvo įžengęs į žmogų

ir egzistavo tik objektyviu pavidalu. Bandymai atverti dvasinį žmogaus

pasaulį vyko per gamtą, jos artimumo žmogaus fizinei ir dvasinei būčiai

vaizdavimą. Tad nors lietuvių romanistai ėmėsi tikrojo romaninio objekto –

individualaus žmogaus vaizdavimo, tačiau kartais jų pasakojimai

neperžiangia epinės sąmonės apibrėžtų ribų. Lietuvių romanistai dažnai

vaizduodavo lietuviškąjį kaimą, bet retai tesiimdavo atskleisti kaimo žmogų

kaip pagrindinį romano objektą. Tad P. Cvirkos įvairių tipų romanai rodo

rašytojų romaninės sąmonės brendimą, kaip ypač sėkmingi bandymai lietuvių

romano raidoje minimi P. Cvirkos „Žemė maitintoja” ir „Meisteris ir

sūnūs”. Toks vertinimas patvirtina rašytojo P. Cvirkos meninę brandą.

2. PETRO CVIRKOS KŪRYBOS APŽVALGA

Didelį ir reikšmingą kūrybos turtą paliko lietuvių literatūrai

Petras Cvirka. Anksti pasireiškė jo įgimtas menininko talentas, nuostabi

pasakotojo ir vaizduotojo dovana, kurią jis su tikru kūrybiniu polėkiu

atidavė tautai, gausiais savo raštais nusipelnydamas vieno žymiausiųjų mūsų

rašytojų vardą.

Kilęs iš vargingųjų valstiečių, sunkiomis

sąlygomis siekęs mokslo,

P. Cvirka jau nuo pat jaunystės visa savo esybe pasinėrė į kūrybinį darbą.

Mėgo piešti. Buvo temperamentingas, visada besišypsantis, kupinas sąmojo,

mėgo žmones, turėjo be galo didelį humoro jausmą. Humoras paliko didžiulį

pėdsaką jo kūryboje. Labai brangino draugus. Jo kūrybos kelią įtaigiai

apibūdina P. Bražėnas: Su pasakomis jis ateina į raidžių nepažįstančios

vaikystės pasaulį ir greitai tampa vienu pirmųjų savarankiškai skaitomų

autorių, „Cukriniais avinėliais”, „Šyvio gyvenimu”, „Vaikų karu” leidžia

pajusti, kas yra žodžio magija, duoda mums pirmąsias gyvenimo pamokas,

„Paslaptimi” ir „Lakštingala” sutinka neramią, vyriškų nuotykių ir žygių

trokštančią paauglystę, “Franko Kruko”, „Meisterio ir sūnų” humoru bei

satyra patraukia linksmai ir negailestingai pasaulį priimančią jaunystę,

„Žemės maitintojos” ir „Kasdienių istorijų” realizmu kloja pamatus rimtam

žmogaus, gyvenimo ir žodžio meno supratimui. ( Bražėnas, Petras, 1998, 9).

Pirmoji P. Cvirkos knyga buvo poezijos žanro – tai nedidelis

eilėraščių rinkinys „Pirmosios mišios”, išleistas 1928 m. Čia stipriau

iškyla jaunojo autoriaus opozicinės ir antiklerikalinės nuotaikos,

išreikštos, tiesa, dar gana netiesiogiai, daugiausia alegorinėmis poetikos

priemonėmis. Tačiau jau pačiais pirmaisiais, išspausdintais dar

periodikoje, savo apsakymais P. Cvirka pasirodė kaip ryškių gabumų

beletristas. KKai 1930 m. išėjo pirmoji jo novelių bei apsakymų knyga

„Saulėlydis Nykos valsčiuje”, P. Cvirka iš karto užkariavo visos to meto

skaitančios visuomenės, daugiausia, kaip tvirtino K. Korsakas, pažangiųjų

skaitytojų dėmesį. (Korsakas, Kostas, 1977, 9). Ši knyga patraukė ryškiais

vaizdais, taikliomis buitinėmis ir psichologinėmis detalėmis, spalvinga,

liaudiška kalba, o dar labiau savo pažangiu turiniu, atskleidžiančiu ano

meto provincinio gyvenimo nykumą.

Petro Cvirkos apsakymai ir pasakos vaikams – didelis turtas ir

savitas reiškinys mūsų nacionalinėje kultūroje. 1934 m. išeina jo knygelės

„Rainiukai” ir „Lapė karalienė”, o 1935 m. – apsakymų rinkinys „Cukriniai

avinėliai”, kuris vėliau susilaukia net keleto leidimų. Gyvas pasakotojo

talentas, sąmojis ir humoras, nuspalvinti šviesaus lyrizmo, taurios mintys,

meistriškai valdomas žodis jau savaime darė šiuos P. Cvirkos raštus

mėgstamus mūsų jaunuomenės, tačiau ir suaugusiam skaitytojui jie teikė

tikro estetinio pasigerėjimo. P. Cvirka taip pat rinko iš senų leidinių

archyvų lietuvių liaudies pasakas, jas redagavo, perkūrė arba pats rašė

originalias literatūrines pasakas tautosakos motyvais. 1948 m. pasirodė jo

rinkinys „Nemuno šalies pasakos”.

Vaiko išgyvenimus vaizduodamas rašytojas savo apsakymais griauna

nerūpestingo gyvenimo iliuzijas ir iš mažens formuoja sudėtingo gyvenimo

sampratą. Be šių apsakymų tiesiog būtų buvęs neįsivaizduojamas greitas mūsų

vaikų literatūros aktualėjimas.

P. Cvirkos – romanisto telentas visuotinai pripažintas, jo romanai

ir dabar tebėra literatūrinėje rikiuotėje, gyvi ir veiksmingi, nepraradę

nei pažintinės, nei estetinės emocinės vertės. Visi trys P. Cvirkos

romanai, tik pasirodę, susilaukė didelio kritikos ir skaitytojų dėmesio.

Jau pirmasis P. Cvirkos romanas „Frank Kruk” buvo nekasdieninis literatūros

gyvenimo įvykis, kaip rašė A. venclova, tegu dar ne visai subrendusio, bet

aiškiai talentingo rašytojo darbas. (Venclova, Antanas, 1974, 30). Šiame

romane greta realistinio pastabumo pasireiškė dar vienas PP. Cvirkos talento

bruožas – gaivališkas humoras. „Frank Kruk” ne tik pirmasis jo romanas, bet

ir pirmasis satyrinis romanas lietuvių literatūroje. Čia buvo aštriai

kritikuojama amerikietiška kapitalistinė visomenė ir lietuvių miesčionija.

Trečiasis P. Cvirkos romanas „Meisteris ir sūnūs” susilaukė

mažesnio dėmesio, o kartais ir prieštaringų vertinimų. Šiame romane

rašytojas siekė pavaizduoti mūsų liaudies žmonių gyvybingumą, jų buities ir

papročių džiugiąją pusę, jų sveiką sąmojį ir lakią vaizduotę, jų veržimąsi

į šviesesnį rytojų ir laisvesnės bei laimingesnės ateities troškimą, jų

neapykantą ponams ir prispaudėjams, pagaliau revoliucines tendencijas bei

tradicijas.

Ryškiausiai P. Cvirkos talentas iškilo antrame romane „Žemė

maitintoja”. Vos pasirodęs 1935 m., šis romanas tuoj visuomenės buvo

sutiktas kaip išskirtinis lietuvių literatūros reiškinys ir pažymėtas

premija. Romane buvo paliesta viena aktualiųjų ir opiausių Lietuvos

gyvenimo sričių – žemės reforma. Visi jo romanai labai aktualūs, tiesiog

sklidini ano meto svarbių socialinių įvykių, reiškinių, faktų, juose visada

galima apčiuopti rašytojo gyvenamosios epochos pulsą. P. Cvirkos romanų

platų įvertinimą yra davęs A. Bučys: Galima pagrįstai tvirtinti, kad P.

Cvirkos įnašas į lietuvių romano raidą yra keleriopas. Pirma, jis sukūrė

naujas socialinio romano atmainas, pagrįstas rašytojo gyvenamojo meto

aktualiomis problemomis, žmogaus ir tautos istorinių lūžių panoramą.

Socialinės bendruomenės ir individualios žmogaus būties sąveika čia

organiška ir visaapimanti, o rašytojo pozicija remiasi liaudiškumo ir

revoliucinio visuomenės pertvarkymo kriterijais. Antra, P. Cvirka įvedė

laisvą ir nesuvaržytą pasakojimą, natūraliai suderindamas įvairias

pasakojimo intonacijas, įtvirtindamas lyrizmą kaip svarbią sudedamąją

rašytojo pasaulėjautos dalį. Trečia, P. Cvirkos sukurti romano modeliai,

kad ir nebūdami iki galo tobuli, ir žanro požiūriu labai paįvairino

lietuvių romaną, darė poveikį tolesnei jo raidai, padėjo atsirasti naujiems

jo tipams. (Bučys, A., 1979, 36-37 ).

P. Cvirka nebuvo vien geriausių savo pirmtakų tradicijų tęsėjas. Į

tradicijas jis visada žiūrėjo kūrybiškai, perimdamas tik tai, kas ištvėrė

laiko išbandymą, kas buvo aktualu gyvenamajam metui, atitiko naujas

literatūros raidos tendencijas. Todėl tradicijas jis visada savaip

transformuodavo, papildydavo sukaupta literatūros pažinimo patirtimi,

atsižvelgdamas į sau, kaip rašytojui, keliamus uždavinius. Jis daug kuo

buvo novatorius, į lietuvių literatūros istoriją įėjęs ir kaip trijų

skirtingų romanų tipų autorius, kiekviename romane sugebėjęs atskleisti

savitą pasakojimo būdą, suteikęs pasakotojui specifinę romano tipui

reikalingų bruožų. Visi P. Cvirkos romanai žavi pasakojimo laisvumu ir

gražia lyrinės bei humoristinės intonacijos derme.

3. ROMANO „ŽEMĖ MAITINTOJA” MENINIO PASAULIO STRUKTŪROS ELEMENTAI

Du nepriklausomi Lietuvos dešimtmečiai lietuvių literatūrai buvo

spartaus brendimo metai. Įvairiai žvelgdami į vaizduojamąją tikrovę,

rašytojai rinkosi literatūros raidos ištobulintus meninės išraiškos būdus.

Naujos srovės, žanrai, naujos kūrybinės nuostatos išaugo ant tvirto

tradicijų pamato – žemdirbio buities ir pasaulėjautos, tautosakos ir

mitologijos vaizdinių, istorijos prisiminimų. Savo ruožtu socialinės

permainos skatino ieškoti dinamiškesnių meninės išraiškos formų.

Sulaukęs kritikos priekaištų po romano „Frank Kruk” pasirodymo, P.

Cvirka „Žemei maitintojai” pasirenka itin paprastą kompoziciją ir siužetą:

beveik nuosekliai pasakojamas pusantro dešimtmečio trunkantis Taručių

šeimos gyvenimas, net nepažeidžiant chronologijos, o įvykių grandinę pinant

iš šeimyninio ir visuomeninio gyvenimo epizodų.

„Žemė maitintoja”, – rašė J. Šimkus, – tai epochinės reikšmės

romanas mūsų literatūroje. Galimas daiktas, kad tą laikotarpį ir tuos

žmones kas nors dar geriau pavaizduos, bet kol kas Cvirka padarė tik

vienas. (Šimkus, Jonas, 1986, 215).

3.1. Tematika ir veiksmo

eiga

Epochos įvykiai – tai Lietuvos socialinis-politinis gyvenimas:

žemės reforma, seimų rinkimai, naujų dvarininkų įsigalėjimas, emigracija,

valstiečių ūkių varžytynės. Visus įvykius vienaip ar kitaip išgyvena,

aptaria, vertina pagrindinių romano veikėjų – Juro ir Monikos Taručių

šeima. Jų šeimos kūrimosi, ūkininkavimo pradžios ir eigos, vaikų gimimo,

augimo ir jų likimo istorijos – dar viena romano tematikos plotmė, kuriai

priskirtina Juro ir Monikos meilės bei jų gyvybinės energijos saviraiška,

jos resursai. Trečioji tematikos plotmė – naujakurių santykiai su

Višinskynės dvaro ir kumetyno gyventojais, kasdieninė socialinė būtis,

socialiniai konfliktai.

Kadangi romano tipologija nusakoma remiantis ir tematiniais

kriterijais, galima teigti, jog P. Cvirkos romanas yra socialinis. Atrodo,

kad pačiam rašytojui, užaugusiam kaime, rūpėjo suvokti, kaip gebėjo

lietuviai kurtis savo žemėje tarsi be nieko – be lėšų, be paramos. Dėmesį

traukiantis yra žmonių optimizmas. Tokią autoriaus poziciją atskleidžia

Juro ir Monikos bendro gyvenimo pradžios detalės. Kumetynėse būtent Jurui

ir Monikai buvo iškeltos mažutės vestuvės – išleistuvės pirmiesiems

naujakuriams, atsiskyrusiems nuo dvaro. (Cvirka, Petras, 1977, 15).

Rašytojas nepamiršta

priminti, koks „turtingas” buvo Tarutis tuo

metu: Pinigų neturėjo ir degtukui nusipirkti. (Cvirka, Petras, 1977, 15).

Galima puikiai suvokti rašytojo norą kuo išsamiau aprašyti lietuvių

gebėjimą kurti gyvenimą, jų pastangas kabintis į jį, žmonių prieraišumo,

pasitikėjimo vienas kitu motyvus. P. Cvirkai rūpi pabrėžti pagrindinių

veikėjų kilmę, kad tarsi savaime suprantamas pagalbos ir paramos motyvas

būtų atmestas: Monika pašonėje neturėjo nei tėvų, nei brolių, gal tik vieną

kitą giminę – devintą vandenį nuo kisieliaus. (Cvirka, Petras, 1977, 15).

Žinoma, kad Petrą Cvirką viliojo vidinė žmogaus galimybių gelmė, nes pats

jis bbuvo patyręs daug vargo ir puikiai suprato savijautą kito žmogaus,

kuriam gyvenimą tenka pradėti su tokiais „turtais”: Monikos kraitis tilpo

mažoje skrynelėje, kurią kitą rytą išsivežė pasisėdus. Tuo ir baigėsi

vestuvės. Niekas jų nepalydėjo į naują šalį. Paskum skolintą vežimą sekė

Jarmalos dovanota ožka, kurią išdaigininkai apkabinėjo skuduriukais, po

kaklu parišo varpelį. (Cvirka, Petras, 1977, 17)

Socialinis konfliktas tarp smulkiojo valstiečio ir dvarininko yra

pagrindinė varomoji „Žemės maitintojos” siužeto jėga, – teigia J. Žėkaitė.

(Žėkaitė, Janina, 1970, 228). „Žemėje maitintojoje” tokiu varikliu galėtume

pavadinti pakankamai uždarą, autonomišką viensėdijos valstiečių šeimos

gyvenimą ir neišvengiamus tos šeimos kontaktus, santykius su gamtine bei

socialine aplinka. Tarybinė literatūrologija paprastai labiau pabrėždavo

pastaruosius bruožus, – primena P. Bražėnas. (Bražėnas, Petras, 1998, 322).

P. Cvirka pasirinko paprastą, laiko išbandytą, bet ir neišsemiamą siužetą –

tam tikrą šeimos gyvenimo atkarpą, ir būtent dėl to romano „Žemė

maitintoja” siužetas kritikų, be abejo, ir J. Žėkaitės, buvo vadinamas

primityviu. Tačiau P. Cvirkai jo pasirinkimas siužetinę šeimos liniją

vaizduoti nuo šeimos gimimo iki jos gyvavimo pabaigos neatrodė tuo metu

primityvus. Nepataikavo jis ir skaitytojų vaizduotei – nepridėjo nei

prologo, nei epilogo, kurio tarsi savaime reikalauja pagrindinio romano

veikėjo Juro likimo klausimas.

Paskutiniame romano sakinyje (Savanoris buvo pirmas toje naujoje

kovoje už žemę, už duoną) – pagrindinis žodis yra „naujoje”. Juk pirmas jis

jau buvo, už žemę, už duoną plušo nuo jaunų dienų, tad žodžio „nauja”

semantinis laukas ir yra visas romano epilogas. Žodžio reikšmė suteikia

optimistinių vilčių ir leidžia prieiti prielaidą, kad ne visos kovos būna

pralaimėtos. „Nauja” kova gali būti laimėta. Tokia yra gyvenimo realybė, ir

šios minties turbūt pakako rašytojui Petrui Cvirkai, taip lakoniškai

baigusiam rromaną.

Siužetinės linijos aukščiausi taškai sutampa su šeimos egzistavimo

gražiausių bei skaudžiausių išgyvenimų amplitude: vaikų gimimai, jų mirtys,

Monikos liga, o visa kita – darbas, trumpos atokvėpio, pramogų akimirkos ir

beveik jokių nukrypimų į pašalines peripetijas. Bet vis dėlto kyla

klausimas: kodėl P. Cvirka lėmė savo herojams tiek daug, kodėl Jurui jis

„uždėjo” titanišką jėgą? Pavyzdžiui, netekusį artimųjų, Jurą aprašo taip:

Vėl arimuose, vasarodirbėj, supamos didelio liūdesio, praėjo dienos. Jurui

atrodė, kad pagaliau iš jo atimta viskas, kas buvo brangiausia. Kaip tas

peršautas šuo, ilgainiui Tarutis sulaižė, užgydė savo žaizdas. Praslinko

metai.

Tokią Petro Cvirkos poziciją vaizduoti žmogų – titaną jam diktuoja

ne kas kita, o savosios tautos gyvenimo pavyzdžiai. Suvokti tokias

pastangas padeda rašytojo užrašų knygelių apie būsimus kūrinius kelių

padrikų štrichų citavimas: Aprašyt to meto kaimo pramogas, žmonių gudrumą,

slepiant grūdus, maistą, kaip į girią išeina šeimos, vyrai.kovai.(Cvirka,

Petras,1986, 177). Matyti, jog P. Cvirka tiki savo tautiečių dvasine

stiprybe, fizine ištverme, mokėjimu rasti savyje gyvybinių syvų, gebėjimu

gyventi dėl ateities. Juk daugelio lietuvių kartų gyvenimas aukojamas dėl

ateities. Tokia archetipinė lietuvių savimonė.

Taigi grįžkime prie siužetinės romano linijos. Dvarininkas romane

vaizduojamas tik vienas – Jarmala. Bet juk tai nebe grafas Višinskis,

absoliučioje savo valioje laikęs kumečius. Tarutis yra visuomenės narys,

kuriems kuriamas seimas, kuriuos nori patraukti besiriejančios partijos,

kuriems yra skirta žemės reforma, ją įgyvendinti pasirengę „padėti” bankai.

Būtent jiems skirta nepriklausomybės iliuzija, sunkus gyvenimas dabar ir

šviesi ateitis. Tad ar Jarmala yra iš tiesų charakteringiausia griaunamoji

jėga? Deja, ne. Stiprų smūgį ekonominiams Taručio gyvenimo pagrindams

suduoda viską nusiaubusi audra. Be abejo, P. Cvirkos kaimiškoji prigimtis

neleido jam kurti romano – pasakos, kuriame gamta būtų tik gėrio ir gausos

šaltinis, nes atšiaurus Lietuvos klimatas ne kartą, kaip pateikia

rašytiniai šaltiniai, koregavo ir Petro Cvirkos – vaiko planus. Taigi

rašytojas nesistengia aprašyti pirmąjį žmogų, nugalėjusį gamtos stichiją.

Ne, toks Juras tikrai nėra. Kita vertus, romane Jurą ir Moniką nuolat lydi

amžinas žmogaus ir gamtos ryšys: lietus – pirmąją vestuvių naktį; žvaigždės

– nuolatinis ir vienintelis atsiskyrusių naujakurių ryšį su pasauliu

patvirtinantis objektas (žvaigždės žiūri į juos, stebi juos, jomis nuolat

grožisi Juras); audra – gamtos galybė, jos niekam neatsiskleidžianti staigi

energija skirta žmogaus mąstymui tobulinti. Deja, ir Jurui tenka sunkus

amžinųjų jėgų išbandymas.

Kaip teigia P. Bražėnas, visos siužetinės linijos turi savo

kulminacines aukštumas: motinystė – vaiko mirtį, šeima – motinos mirtį,

naujakurys – varžytines, gamta – viską griaunančią audrą. (Bražėnas,

Petras, 1998, 323). Žmogaus ir gamtos santykių neišvengė gal nė vienas

lietuvių rašytojų kūrinys, o tai, ką P. Cvirka meniniu sumanymu lėmė

ištverti vienam Taručiui, patiria ir patirdavo ne viena karta, ne viena

tauta, ne viena šalis. Gamtos ir žmogaus dermė ir šiandien tebėra viena

aktualiausių problemų – stichiškai įsisiautėjusios ar už mūsų ekologines

nuodėmes kerštaujančios gamtos jėgos. (Bražėnas, Petras, 1998, 324).

Taigi galima drąsiai teigti, jog P. Cvirkos romano siužetas yra

paprastas, bet tikslingas, nepretenzingas, tačiau funkcionalus. Vienintelis

romano „Žemė maitintoja” siužetui netinkantis epitetas – primityvus,

kadangi siužetas yra kompoziciškai sutvarkyta fabula. Būtent tokią funkciją

P. Cvirkos sumanymu šis elementas ir atliko.

3.2. Problematika ir

kompozicija

Skaitytojui, mėgstančiam įsiminti smulkiausias detales, kartais

norėtųsi sušukti: „Negali būti!” Mat kartais P. Cvirka per daug smulkiai

aprašo Taručių gyvenimo „gerėjimą”, tiksliau sakant, kelią nuo „ožkos” iki

„batisto suknelės” ( Motina buvo pasipuošusi savo geriausia batisto

suknele. Pirktinio drabužio malonus kvapas tiesiog svaigino moteriškę. Juk

ji pirmąkart ta suknele vilkėjo.) (Cvirka, Petras, 1977, 50). Tokiais

atvejais vertėtų prisiminti, kad romano „Žemė maitintoja” problematika –

tai ne tik tikrovės panorama ar aktuali socialinė dilema, kurios sprendimą

rūpi aprašyti Petrui Cvirkai. Problematiką pildo žmogaus egzistencinės

problemos, jo gebėjimas mokėti daryti „viską iš niekur”. Tokias galias

žmogui suteikia meilė. Anot P. Bražėno, Cvirka vaizduoja abipusės meilės

istoriją, nė karto nepažeistą nei išdavystės, nei jokių trikampio

situacijų. (Bražėnas, Petras, 1998, 299).

Rašytojas neaprašinėja jausmų, juos pakeičia gana subtiliais

gestais, judesiais, poelgiais, intencijomis, kuriuos gerai jaučia ir

greitai sugauna mylinti siela. Tokių iškalbingų detalių galima rasti visame

romane: dažnai Juras puolasi užvaduoti Moniką darbuose, rūpinasi jos

pašlijusia sveikata po pirmojo gimdymo ir atvirai grožisi ja, atsigavusia,

pastambėjusia, antrą sūnų pagimdžiusia ir naują gyvybę nešiojančia. Taigi

meilė romane traktuojama kaip iššūkis skurdui ir vargui, o Juro – vyro

dominavimas šeimoje – tai XIX a. pabaigos – XX a. pradžios lietuvių šeimos

santykių archetipas, kuriam iš gerosios pusės atskleisti P. Cvirka negaili

detalių visame romane. Nevertėtų pamiršti, kad iš negausios lietuvių prozos

pavyzdžių skaitytojų sąmonėje jau buvo įsitvirtinęs kitas archetipas, kurį

pateikė rašytojos moterys: Žemaitė, pateikusi nevykelių vyrų Vingių Jono ir

Petro Kurmelio paveikslą, G. Petkevičaitė – Bitė apsakyme „Dievui atkišus”

atskleidusi liūdną suvedžiotos dvaro samdinės Magdės (dvaro samdinė buvo ir

Monika) istoriją.

Petro Cvirkos pozicija priešinga: kaimynai, stebėdami

laimingus Taručius, samprotauja: Sako, jei neturtas, vargas – ir meilė

nieko nepadės, pešis kaip gaidžiai. Tu pažiūrėk į juos – pliki apsivedė, o

kaip jie vienas kitam – ranka rankon, pėda pėdon. (Cvirka, Petras, 1977,

63) Taigi galima teigti, jog rašytojui rūpėjo atkovoti arba tiesiog

pabandyti pasakyti, jog Lietuvoje gyvena ir mokančių mylėti bei kurti

gyvenimą vien meilės, ne turto ar jo išskaičiavimo pagrindu vyrų. Todėl

Juro Taručio paveikslas romane patrauklus ir įtikinantis, stebi ir žavi jo

vidinių galimybių gelmė, nesenkantis optimizmas, gebėjimas būti kitokiam,

išsiskiriančiam iš bendruomenės, nors kartais ir juokingam. Anot P.

Bražėno, griežčiau neapibrėžtą personažo nuotaiką sąlygoja ir

psichologiniai motyvai (tiek tas Tarutis ir gaudėsi toje didžiojoje

politikoje), ir idėjinio charakterio sumanymo diktuojama būtinybė palikti

jam laisvas rankas (juk jis ir po to, kaip sakė Monika, dar „juokins

žioplius” su savo šauliais). (Bražėnas, Petras, 1998, 330).

Vis dėlto Juras Tarutis įkūnija tai, kas buvo geriausia darbo

valstiečių charakteryje ir kas dar tik brendo jų sąmonėje – suvokimą, kad

reikia kovoti dėl duonos ir žemės, kad šiai kovai reikia atiduoti visą

energiją, vyrišką galią, sumanumą, ir šio tikslo siekdamas Petras Cvirka

nepamiršta priminti, jog geriausias gyvybinės energijos šaltinis yra šeima.

Tad ir Monika yra vienas šviesiausių moters paveikslų lietuvių literatūroje

– mylinti, atsidavusi šeimai, kupina gerumo visiems. (Galinis, Vytautas,

1983, 15)

Romano kompozicija irgi reikalauja atskiro dėmesio. Palyginti mažos

apimties romanas (nėra nė 200 psl.) suskirstytas į 22 skyrius, kurie žymimi

romėniškais skaitmenimis. Paprastai vieną skyrių nuo kito skiria ne tik

laiko, bet ir problemų bei motyvų įvairovė, dažnai veiksmas skyriuose

skaldomas į dar smulkesnius epizodus ir scenas. Bet vis dėlto sąsajų

kompozicijos sąrangoje galima įžvelgti.

Kaip teigia kritikas P. Bražėnas, kompozicijoje įžvelgiamos dvi

linijos: viena – orientuota į meninį laiką, kita – lyg ir skirta meninės

erdvės „apgyvendinimui”. (Bražėnas, Petras, 1998, 324) Pavyzdinis turėtų

būti pirmasis romano skyrius, kuriame pateikiama ekspozicija, išaiškėja

skyriaus tematika bei problematika, šiam tikslui pasiekti puikiai dera

stiliaus priemonės (aprašymai, monologai, dialogai).

Tokį pat meninį principą P. Cvirka taiko septintajame

(šventadienis, šeimos iškyla, šaulių renginys ir iškilusi problema –

Jarmala ieško žindyvės savo dukrai).

Keturiolikto skyriaus akcentai – žinios apie perversmą, naujas

pavasaris tuščiais aruodais, „geradario” Jarmalos pažadas duoti sėklos ir

„prašymas” leisti sūnų į dvarą piemenauti; šeimos gyvenimo pakitimai –

Kaziukas piemenauja, Monika laukiasi trečiojo. Dvidešimt antrajame

(paskutiniajame) romano skyriuje (trumpiausiame visame romane) beveik

kiekviena pastraipa informuoja apie ką kita: Klangių jaunimo dvasinis

„merdėjimas”, žmonių emigracija, dirvonuojanti naujakurių žemė, šeimos

gyvenime – Monikos liga, mirtis, laidotuvės, Taručio išvykos į Klangius

rezultatas – streiko komitetas. Pažvelgę dar kartą, randame gana tolygų

kompozicinių taškų išdėstymą: I – VII – XIV – XXII.

Kituose skyriuose aprašomi vienalytiškesni veiksmai, konkretesnė

veiksmo vieta: naujakurio ūūkyje, už viensėdžio ribų – miestelyje, kaimiečių

sueigose, dvaro laukuose, Kaune. Ritmo tolygumas, nuosekli veiksmo vietos

kaita autoriaus sumaniai paslėpta, bet akivaizdi.

Atidžiau pažvelgus į dvi kompozicines romano skyrių grandines

randame dar vieną rašytojo meninę įžvalgą patvirtinantį dėsningumą: šeimos

„grandinėje“ lemiamas faktorius yra laikas, t.y. chronologinis principas, o

antrojoje – Taručio ir aplinkinio pasaulio santykių – liniją sieja

spinduliniai erdvės, veiksmo vietos, veiksmo dalyvių ryšiai: Taručiai,

Jarmala, kaimynai, klebonas, nuovadas, miestas, audra, emigracija,

mokytoja, kurių centre – Juras Tarutis.

Daugiausia kritikos yra susilaukęs P. Cvirka už VIII, XIII bei XV

skyrius. Tai audros (VIII) bei Taručio samprotavimų apie mokslą, švietimą

ir mokytus žmones skyriai (XIII ir XV). Audros epizodas išsiskiria tuo, jog

romano laikas – vidurvasaris, o žmonės paliekami be derliaus. Taigi gresia

badmetis. Kritikų nuomone, šis skyrius tėra tarsi specialiai sugalvotas

naujakurių ryžtui atskleisti (kontrasto principu).

Net du skyriai, skirti mokslo motyvui, atskleidžia ne Taručio, o

rašytojo požiūrį į švietimą. Šie skyriai išsiskiria iš kitų motyvacijos

silpnumu, iliustratyvumu, idealizacija. Neišvengta čia ir šaržo elementų.

Pavyzdžiui, XV skyriuje aprašomas Juro Taručio bendravimas su mokytoja,

besiskundžiančia įžūlėjančiu Kaziuko elgesiu. „Mokslinyčia”, – meta Juras

jai įkandin, nors pats svajoja apie mokytus savo vaikus. Galima tik

pasidžiaugti, jog Petras Cvirka nesistengė idealizuoti pagrindinių romano

veikėjų.

Tačiau būtina dar kartą sugrįžti prie romano pabaigos – XXII

skyriaus. Didžiausią kompozicinę duobę, kaip minėta, randame romano

pabaigoje, – tteigia P. Bražėnas. (Bražėnas, Petras, 1998, 325). Toliau jis

teigia, kad skyriaus tarp Monikos mirties ir Taručio išėjimo į sukilimą

tikrai trūksta. Ypač šokiruoja Monikos laidotuvių sceną aprašantis sakinys:

Pakasė Tarutis pačią toje pačioje žemėje, kur ilsėjosi jų vaikai, tuo pačiu

kastuvu, kuriuo kažkada supylė dvarlauky ežiaženklius. (Cvirka, Petras,

1977, 181). Beje, skyriaus pradžioje irgi aprašomos laidotuvės, bet: Atgulė

muzikantas į parapijos kapus. Muzikantas atgulė, Moniką – pakasė. Kokia

meninė mįslė mums yra palikta Petro Cvirkos šiame skyriuje? Nė žodžio apie

likusį gyvą sūnelį Jonuką, apie dviejų Taručių vyrų gyvenimą, tik išvada:

Kaip tas peršautas šuo, ilgainiui Tarutis sulaižė, užgydė savo žaizdas.

Praslinko metai. Galima manyti, kad rašytojas tiesiog vaduoja skaitytoją iš

persmelkusių jį problemų rato, o gal papraščiausiai grįžta prie romano

pavadinimo esmės – žemė maitintoja. Ta pati žemė – amžinasis ciklas, žmogus

– mažasis ciklas. Belieka priminti, kad į mirtį XX a. pradžioje lietuviai

žiūrėjo kiek kitaip – jos nebandė pergudrauti (džiova pjovė visus, kas

papuolė, karo suirutės, badmetis buvo natūralios atrankos laikmetis, kai

išgyvena stipriausieji), kita vertus, Juras pats kartą vos neįkišo galvos į

kilpą (Nežinau, kas užėjo.dar kiek, ir būčiau pasikabinęs po skersiniu).

(Cvirka, Petras, 1977, 92) Mano manymu, lakonišku kalbėjimu P. Cvirka jokiu

būdu neatskleidžia Taručio atmestinumo, gal tik pabrėžia jo dvasinių jėgų

išsekimą ir fiksuoja pralaimėjimą, kurio niekas neįstengtų pralaimėjimu

pavadinti. Juk ar gali žmogus ppralaimėti gyvenimą? Ne. Pasakytų kitaip –

taip lėmė likimas. Juk Juras matė ir įvertino Monikos pastangas žemėje ir,

ko gero, galėtų pasakyti – vargo ir laimės kelias. Todėl lakoniška romano

pabaiga tarsi perša mintį, jog iš vargų išvaduoja tik mirtis. Tokia būtų

mano nuomonė, bet P. Bražėnas mano kitaip: Trumpai sakant, net tas

lakoniškumas, kurį dažnai nurodom kaip kūrinio privalumą, šiuo atveju

nepateisina paskutiniojo romano skyriaus, tiesiog paskutiniojo puslapio

greitakalbės. Tik gal čia jau ne tik kompozicija kalta? (Bražėnas, Petras,

1998, 326).

Vis dėlto tai yra tikra, natūrali pabaiga, kadangi vargti, kentėti

ir kaip nors ramstyti savo gyvenimą šie žmonės galėjo tik abu, nuolat

susiėmę už rankų. Kai Monika miršta, Taručių gyvenimas sugriūva. Pagal

meninę logiką toks gyvenimas nebegali būti atstatytas. Juras gali virsti

kovotoju, bet nebegalės būti tas, kas buvo. Šis P. Cvirkos sumanymas – tai

romano charakterių autentiškumo bruožas, išskiriantis „Žemę maitintoją” iš

kitų romanų netradicine pabaiga.

3.3.

Veikėjai

Petras Cvirka pateikia Taručių šeimą kaip vieną iš daugelio tokių,

kuriančių gyvenimą naujomis sąlygomis: persekiojami panašių bėdų, rūpesčių

ir išgyvenimų gyvena išartomis linijomis atskirti naujakuriai Jonas, Kazys,

Tadas. Tačiau autorius atsisako paralelionio šeimų ar charakterio linijų

vaizdavimo, apsiriboja minimaliu romano personažų ansambliu, ir todėl

Taručių šeimos istoriją romane suvokiam metonimiškai – kaip dalį,

nusakančią visumą, kaip vargingosios Lietuvos valsteitijos gyvenimą.

(Bražėnas, Petras, 1998, 317). Trumpalaikiai, epizodiniai kaimiečių

pasirodymai romane tėra tik atskiri

vieno didelio valstiečio buities

paveikslo potėpiai. Kitų paveikslų detališkumui pabrėžti romane P. Cvirka

imasi vienos itin subtilios kaimo tradicijos – žmonių vadinimo ar

įvardinimo. Kaip žinome, kiekviename kaime žmogus tebuvo vadinamas ar

vardu, ar pavarde, ar pravarde, bet retai kada – abiem. Tokia tradicija

padėjo skirti žmogų iš panašius vardus ar pavardes turinčių žmonių rato.

Tad P. Cvirka vardu ir pavarde teįvardina kelis antraeilius romano

veikėjus: Baltramiejus Linkus, Agnieška Duobienė. Tačiau Linkaus žmona tėra

tik Linkuvienė, Monikos draugė ir guodėja Marcė – tik pamestinukė Marcė.

Kitų vyrų paminėtos tik pavardės. Tačiau rašytojui svarbu

atskleisti jų socialinę prigimtį, todėl jis kaip pašalinis stebėtojas pats

komentuoja savo sumanymą: Tos visos pavardės, kurias nešioja valstiečiai, –

Beržinis, Muštinis, – liudijo apie jų tragišką kilmę. (Cvirka, Petras,

1977, 97). Šios pavardės, kurių kilmė sietina su žodžiais „beržas” ir

„mušti”, atskleidžia beteisių žmonių padėtį. Kiti personažai tėra tik

visuomeninių pareigų atlikėjai: klebonas, nuovada. Tik Jarmala dialoguose

virsta „ponu”, o pasakotojo kalboje jo pavardė skamba kaip savanaudiškumo,

suktumo, gobšumo įvaizdis. Šitoks pasirinkimas neįpareigoja autoriaus

išsamiai atskleisti antraeilių personažų gyvenimo įvykių, suteikia galimybę

rašytojui llaisvai manipuliuoti pasirenkamų veikėjų reikalingumu.

Kaip jau minėjau, veikėjų romane paminėta nedaug. Jų net negalima

skirstyti į pagrindinius ir antraeilius pagal kokius nors kriterijus, nes

skirstymas itin paprastas: Juras ir Monika Taručiai yra pagrindiniai, o

kiti – tik statistiniai. Juos būtų galima grupuoti ppagal tik šiam romanui

būdingus kriterijus. Rašytojo P. Cvirkos sumanymo esmę suvokiau tik tada,

kai atidžiai ištyriau visus romane paminėtus veikėjus. Pirmoji grupė – tai

Juro Taručio jaunystės, t. y. kumetynės laikų draugai: Linkus, Gruodis,

Dauba, Bepirštis. Mat būtent jiems atiteko žemės rėželiai netoli Taručio:

Likusieji sklypai atiteko Juro kumetynės draugams: Linkui, Gruodžiui,

Daubai, Bepirščiui ir keliems dar nepažįstamiems iš toliau. (Cvirka,

Petras, 1977, 34).

Baltramiejus Linkus – vienintelis veikėjas, kurį galėtume pavadinti

Juro Taručio draugu. Mat jis žino ir sekė Monikos „bėdą”, kol Tarutis

kovojo savanorių pulke. Šiam grįžus, Linkus Baltramiejus į šoną pasivedė

Tarutį, ir visi matė, kaip jam kažin ką pasakė. Dar viena frazė, kurią jis

pasako, atskleidžia artimą vyrų draugystę: Nueik nors nuraminti. Visi ant

jos šunis karia.- pasakė Linkus. – Nesigink, juk tu mergaitę.Kitoje Linkaus

frazėje slypi ir vyriškasis solidarumas (Nueik, dėl žmonių akių), ir

savotiškas gailestis Monikai: Galą pasidaryt norėjo. Ai, kas čia buvo!..

skandinosi.išgirsi.

(Cvirka, Petras, 1977, 11). Šiam personažui rašytojas romane skyrė dar

daugiau dėmesio ir aprašė jo psichologinį lūžį. Romano pabaigoje būtent į

šio žmogaus dvasinę būseną nukrypsta rašytojo dėmesys. Vertėtų paklausti,

kokiu tikslu? Iš pradžių tarsi atrodo, jog tokia scena reikalinga vis

blogėjančiai valstiečių padėčiai atskleisti: Be reikalo, Juruk, guodi mane.

Manai, kad aš iš paikystės kvailioju. Nesitikėjau, kad ateis laikas –

druskos neturėsiu iš ko nusipirkt. (Cvirka, Petras, 1977, 169).

Psichinė LLinkaus būsena iš tiesų neramina: Bijojo vienas pasilikti

namie, net dienos metu ėmė rakinėti duris, naktimis neužmigo, vaikštinėjo

basas pakampiais. (Cvirka, Petras, 1977, 166). Aprašydamas šios kaimynų

problemos sprendimą, P. Cvirka iš tiesų tik pabrėžia Monikos ir Juro

išgyvenimų amplitudę. Mat Linkuvienei Monika atsako: Iš tų sunkumų,

mergele, iš pavargio durnumas į galvą įsimeta. Prieš keletą metų, kai visi

lėkė į Brazilijas, štai Jurui ir man taip buvo. Toks nerimas, tokia

niekurdėtis užeidavo, kad, rodos, prapulsi. Paskum, mergele, ir vaikas

mirė, ir varžytynės, o pernešiau, iškentėjau. Taip mums skirta. Taviškis

per daug į širdį ima, kaip ir aš. (Cvirka, Petras, 1977, 167).

Iš kreipinio „mergele” suvokiame, kad autoriui terūpi priminti, jog

Juras ir Monika – tik pirmieji naujakuriai, bet ne paskutiniai. Po jų eina

kita karta, puoselėjanti tas pačias gražesnio gyvenimo viltis savoje

žemėje. Minimalistinė detalė (šis monologas nepapildytas nei klausimu, nei

atsakymu, nei pasakotojo žodžiais apie Linkuvienės reakciją į Monikos

žodžius) autoriui pavyksta praplėsti romano siužetinę liniją (veiksmo

trukmės detalė ir kitos šeimos dvasinės krizės pavyzdys) bei atskleisti

Monikos gyvenimo patirties vertę, jos gebėjimą vis dar tikėti ateitimi.

Šiame epizode svarbus ir Juro atsakymas Linkui : Buvo caras,

vokietis, badmečiai, karai teriojo, o ar neiškentėm? Pernešim ir tuos

kryžius. Ateis dar, Baltrau, ir mums laikai. Šis pavyzdys puikiai

iliustruoja rašytojo talentą detalėmis aprėpti vaizduojamą visumą.

Manyčiau, kad būtent tai yyra P. Cvirkos siekimas rasti naują formą, kam iš

esmės jis skyrė labai daug dėmesio. Juk šioje scenoje Baltraus būsena

aprašoma ir toliau: Linkus žymiai pagerėjo, išdulo baimė. (Cvirka, Petras,

1977, 169). Kai skaitytojas jau pradeda tikėti Taručio žodžių apie ateitį

įtaigumu Linkui ir atjautos jam verte, vėl yra šokiruojamas – Linkus išeina

iš namų, palikęs keistą daiktų simboliką: prie slenksčio buvo padėtas

kirvis, švariai nuvalytos klumpės, dėklas nuo pelenų, ant jo laikraštis ir

ant laikraščio – Linkuvienės brolio forografija. (Cvirka, Petras, 1977,

169). Taip P. Cvirka nusako vargų naštos tikrąjį sunkumą, nuo optimistinės

Juro ir Monikos gyvenimo nuostatos pereina prie gyvenimo lemties klausimo,

tarsi rengdamas skaitytoją Monikos mirties epizodui: ne visi viską

išgyvena, ne visada iškenčiamas dvasinis skausmas nesužaloja žmogaus

gyvybinės energijos šaknų, dažniausiai tiesiog nematomai jas sunaikina,

palaužia.

Tik keliems veikėjams Petras Cvirka suteikė šiokių tokių gebėjimų.

Pavyzdžiui, romane minimas kalvis Divonyzas: Petronis buvo kalvis,

savanoris, nepriklausomybės kovų metais sukilėliams ir partizanams taisęs

ginklus ir aštrinęs durtuvus. Jo gebėjimas – ne tik kalvystės amato

išmanymas, bet ir oratoriaus prigimtis: Divonyzas, apie kurį žmonės

kalbėjo, kad jam nereikia žodžio skolinti, buvo įrašytas seimo atstovų

kandidatų sąrašan, prie valstiečių frakcijos, kaip naujakurių gynėjas. Šio

žmogaus optimizmas bei geresnio gyvenimo siekimas telpa į vieną jo lūpomis

ištariamą frazę: Jei reikės, mes vėl paimsime ginklus. Nusikalsime juos iš

noragų. Lietuvoj nebus buržujų! Galima teigti, jjog Petras Cvirka, keliais

štrichais paryškinęs kalvio paveikslą, norėjo patvirtinti bendrą to meto

žemiausiojo socialinio sluoksnio nuostatą – geresnio gyvenimo troškimą,

kurio idėjomis gyveno ir Juras Tarutis.

Įdomus ir kitas rašytojo Petro Cvirkos sumanymas – lietuvių talentų

apibūdinimas. Manyčiau, jog minėdamas išvykstančių į svetimas šalis žmonių

brangiausiųjų daiktų dalybas, rašytojas siekė kelių tikslų: priminti

skaitytojams lietuvių tautos muzikalumą bei sentimentalumą. Juk šie bruožai

ir kituose lietuvių rašytojų kūriniuose traktuojami, kaip aprašytų veikėjų

nacionalinio charakterio bruožai. (Vaižganto apysakos „Dėdės ir dėdienės”

Mykoliukas; romano „Pragiedruliai” Napalys ir kt.). P. Cvirka pabrėžia

kolektyvinio muzikavimo tradicijas: Gale kaimo Simų Viktoras, Antanas,

Jokubauskų Petras, Tadas ir Katinas – muzikantai dar prieš karą, kai visi

dvare kumečiais gyveno – jau laukė, pasitvėrę dūdas. Ir į naujakurius

išėję, laimingai susibūrę į vieną kaimą, jie neišardė savo orkestro.

(Cvirka, Petras, 1977, 101).

Koks svarbus kaimo žmogui ryšys su bendruomene, atskleidžia vyrų

muzikantų atsisveikinimo scena: Pašušvys, griežęs kornetu, paėmė tuojau

kornetą iš Linkaus.

– Noriu, – sakė jis, – vyrai, aš su jumis dar paskutinį kartą pagroti.

Šimts nematė, kad daugiau neteks pūsti, krakadylius suės. (Cvirka, Petras,

1977, 101). Sakinys Kornetą Pašušvys padovanojo Linkui, savo pusbroliui yra

išskirtas į atskirą eilutę, taip norint pabrėžti, jog pačių brangiausių

daiktų žmonės neėmė į svetimas šalis, norėdami bent šiokį tokį prisiminimą

apie save palikti gimtojoje žemėje. (Cvirka, Petras, 1977, 101). Tokią

išvadą iliustruoja sakinys, kuris beveik

nesusijęs su kontekstu: Jonai, še

pypkę, rūkyk ir mane atsimink. Abu pas mergas juk ėjom. (Cvirka, Petras,

1977, 102). Neaišku, į kokį „Joną” kreipiamasi, kam šie žodžiai priklauso,

nes rašytojui, matyt, labiausiai rūpėjo pateikti detalę – pypkę, kuri tampa

talismanu. Vadinasi, toks sakinys „paklydėlis” iliustruoja bruožus –

prisiminimų vertinimą.

Apie artimus kaimynų ryšius, apie išvykusiųjų pastangas palaikyti

ryšį su gimtine liudija Monikos žodžiai: Jureli, Vilingiai parašė laišką iš

Argentinos, kur pernai išvažiavo. (Cvirka, Petras, 1977, 100). Šiame

sakinyje P. Cvirka pateikia daugiau informacijos skaitytojui: kur pernai

išvažiavo; iš Argentinos, nes į atskiras siužetines linijas lietuvių

kelionės neišplėtojamos. Tačiau šalis, į kurias lietuviai vyko ieškoti

geresnio gyvenimo, rašytojas mini: Prieš petrines iš Klangių išsiruošė į

Ameriką trys šeimos, iš viso – dvylika žmonių. Patys stipriausi, tvirčiausi

vyrai ir moterys. (Cvirka, Petras, 1977, 100). Kitus rašytojas tiesiog

pavadina „brazilijonais”. Tai tie, kurių kelionės tikslas – Brazilija. Šis

pavyzdys atskleidžia P. Cvirkos norą giliau analizuoti emigracijos

priežastis. Jis tarsi gina lietuvių teisę gyventi geriau ir motyvuoja

apsisprendimą – patys stipriausi, tvirčiausi. Šie epitetai patvirtina,

kokia vis dėlto sunki socialinė padėtis buvo Lietuvoje – tvirčiausi,

stipriausi neištveria vargo naštos, o ką kalbėti apie tuos, kurie yra ir

fiziškai, ir dvasiškai silpnesni. Išvykstančiųjų į svetimas šalis aprašymus

dar būtų galima skirstyti į vyriškąją (jau pateikti pavyzdžiai) ir

moteriškąją liniją. Matyt, toks buvo P. Cvirkos sumanymas – detalėmis

atskleisti vvyrų sentimentalų drovumą bei dar didesnį moterų jausmingumą: Į

Taručius atbėgo atsisveikinti Kaupienė su dukterimis ir Monikos jaunystės

draugė, Pušušvių Autosė. (Cvirka, Petras, 1977, 101). Veiksmažodis „atbėgo”

atskleidžia moterų ryšio stiprumą, jo vertę, o priedėlis „jaunystės draugė”

išduoda pagrindinės veikėjos – Monikos – gyvenimo praeities detales, kurių,

deja, romane nėra daug.

Tik du kartus romane paminėta Monikos kilmė, tiksliau pasakius,

minima tėvo linija, bet nė žodžio neužsimenama apie motiną. Kai Monika

rinko pirmagimiui vardą, panoro pavadinti sūnų Kaziu. Tai atsiminimui bus

apie jos tėvą, kurį grafas girtas užmušė dvaro kūtėje. (Cvirka, Petras,

1977, 22). Dar kartą rašytojo sumanymu Monikai leista prisiminti praeitį,

kai ji eina į dvarą žindyti Jarmalos dukters: Tose žemėse, dirvose, dabar

jau susmukusiose, iš dalies paverstuose į tvartus kumetynių namuose Monika

praleido juodžiausius samdinės mergos metus. Čia palaidojo tėvą, kentėjo

blogų žmonių pajuoką, tyčiojimąsi dėl pirmojo meilės vaisiaus, norėjo

nusiskandinti. (Cvirka, Petras, 1977, 72). Tai beveik ir visos jos kilmę ir

giminystės ryšius liudijančios detalės, belieka pridurti tik tai, jog

nuplaukę garlaiviu į Kauną, bandė išpildyti pusseserės prašymą: Kada būsite

Kaune, neužmirškite pas mane, prie rinkos, šešioliktas numeris. (Cvirka,

Petras, 1977, 52). Tad Monika ir teiraujasi dar garlaivyje: Kažin, kuris

Baužų nmas? – ji paklausė apie vieną pažįstamą, pas kurį tarnavo jos

pusseserė. (Cvirka, Petras, 1977, 52). Tačiau susitikimas Kaune neįvyksta,

iš to galima spręsti, jog rašytojas nesistengia plėtoti šalutinių

siužetinių linijų, išsamiai pasakoti apie pagrindinių romano veikėjų

praeitį, vaikystę, kilmę. Jam kur kas svarbiau tiksliai ir trumpai pateikti

aprašomojo meto pagrindinių ir antraeilių veikėjų santykius. Pavyzdžiui,

kelionei į Kauną besiruošdama Monika įsigijo batisto suknelę. Pirktinio

drabužio malonus kvapas tiesiog svaigino moteriškę. (Cvirka, Petras, 1977,

50.). Tačiau P. Cvirka kita detale pabrėžia ribotas Taručių šeimos turtines

galimybes: Skurlinius batelius teko pasiskolinti iš draugės, prisižadėjus,

kad iki miesto važiuos basa ir tik ten apsiaus. (Cvirka, Petras, 1977, 50).

Šis sakinys primena ne vieno rašytojo kūryboje paminėtą moterų taupumo ir

skurdumo pavyzdį – batai buvo vos ne didžiausias turtas, ir įsigijusios

juos moterys labai taupė, vaikščiodamos basos. (Apie tai rašė Žemaitė

apsakyme „Petras Kurmelis”, pats P. Cvirka yra sukūręs novelę „Kurpės”,

kurioje aprašo tragišką samdinės Domicelės likimą būtent dėl nutryptų ir

suplėšytų kurpių). Taigi Monika – ne išimtis. Tik reikia pridurti, jog P.

Cvirka romane „Žemė maitintoja” pateikia ir daugiau žmonių solidarumo bei

gebėjimo pagelbėti vienas kitam pavyzdžių. Romano pradžioje (II skyrius)

aprašytoje vaiko gimimo scenoje dalyvauja tik Monika ir Juras, užtat po

gimimo P. Cvirka ir vėl stengiasi smulkiai aprašyti moterų būdą, jų

solidarumą tą džiaugsmo valandą. Svarbus vaidmuo šioje moterų „sueigos”

scenoje tenka jau romano I skyriuje paminėtai Monikos draugei Marcei.

Išgirdusi iš Taručio apie vaiko gimimą, Marcė apsisvarstė, kad pačiai

reikia eiti: žinojo, kad neturi motina kažin kokių skanėstų nė pieno.

(Cvirka, Petras, 1977, 21). Taigi jos ryžtas kuo nors padėti Monikai –

moterų solidarumo bei atjautos pavyzdys, tačiau šioje situacijoje

gelbstinti yra trečioji grandis – Ulijona: Marcė nubėgo pas gerąją Ulijoną.

Pas ją visuomet skrynioje, po rakčiuku, uoga, grybas, medaus korys

laikydavosi – vaistams, kaip ji sakydavo. Gal todėl ją ir vadino kumetynėse

– Gerąją. (Cvirka, Petras, 1977, 21). Toks moters apibūdinimas pateikiamas

romane tik vieną kartą, ir jis puikiai iliustruoja rašytojo sumanymą

priminti skaitytojams įvairią žmonių prigimtį, jų altruistinius jausmus.

Šiam įspūdžiui sustiprinti P. Cvirka kuria trumpą, bet įtaigų Ulijonos

monologą: Širdis atsigaus moteriškei nuo to rūgštymėlio, sakau. (Monikai ji

įkrėtė vyšnių į lėkštelę, į skudurėlį įvyniojo penkis gabaliukus gerojo

cukraus). (Cvirka, Petras, 1977, 21). Dalijimasis taip stropiai saugomu

„turtu” – skanėstais, turinčiais gydomųjų savybių, – tai žmogaus rūpinimosi

bendruomenės nariais pavyzdys, Ulijonos gebėjimo suvokti, ko reikia

nusilpusiam moters organizmui, iliustracija. Tačiau jai svarbu pačiai viską

įvertinti, pamatyti, todėl ji taria: Bėgsiu pati pažiūrėti. Vyras – bene

jis išmano! (Cvirka, Petras, 1977, 21).

Pateikdamas Juro lūšnos aprašymą apie vidurdienį, P. Cvirka

primena, kad kiekvienos naujos gyvybės atėjimas į pasaulį – įvykis, kuriam

nelieka abejingi net varguoliai: Gerokai įdienojus, Juro lūšnon susitelkė

ir daugiau moteriškių iš kaiminystės, kurios tūpčiojo aplink motiną,

kilnojo vaiką, vystė, svėrė. Žinojo iš moterų kiekviena savo artimųjų

padėtį, todėl ateidama viena atsinešė vystyklų, kita margą juostą, iš

batisto. Ulijona porą marškinėlių prižadėjo – ir dar vienerius pasiūsianti

iš didesnių: išaugę vaikai, o daugiau jai neprireiksią. (Cvirka, Petras,

1977, 22).

Romano pradžioje minima ir kita „sumani moteris” – Vanagienė. Apie

ją išgirstame iš Monikos, kalbančios su grįžusiu iš kovų Juru: Galva

aptemo.kvailiojau.parako gėriau, įkalbėjo boba ta, Vanagienė.(Cvirka,

Petras, 1977, 13). Žodis “boba” išduoda moters amžių – pagyvenusi moteris.

Be to, paprastai tokiu žodžiu „apdovanojama” kokią nors gyvenimo bėdų sritį

išmananti moteris, gal sukta, gudri, patyrusi. Taigi jos „talentas” –

moterų „paslapčių” sritis. Romane jos daugiau rašytojas nemini, kitokių

šios moters gebėjimų neaprašo.

Kitas labai svarbus naujakurių bendruomenę egzaminuojantis įvykis –

Taručių pirmagimio Kaziuko liga ir mirtis. Skaudus įvykis reikalauja žmonių

sutelktumo, paramos ir pagalbos. Pirmiausia Taručiai sulaukia dvasinės

paramos: Nepastebint į vidų įkiūtino davatkėlės – Marcė ir Karusė. Be jų

neapsiėjo nė vienos laidotuvės. Abi nepamainomos giesmininkės. (Cvirka,

Petras, 1977, 131). Jų apsilankymo tikslas – prikalbinti tėvus kviesti

sūnui kunigą. Jos puikiai žino Taručio nuomonę: Žinom, kad jūsiškis ne prie

dievo. Valia kiekvienam šiaip ar taip mąstyti. (Cvirka, Petras, 1977, 132).

Taigi davatkėlėms rūpi įkalbinti Moniką. Tam tikslui pasiekti jos vadina

motiną „Monikute”, „Monikut”. Pateikia jos ir Selmoko atsivertimo pavyzdį:

Štai Selmokas – netikėjo. Ką jis jaunas nedarė, Jėzusėliau, nuo kryžių akis

badinėjo, o kai sveikatos nustojo, šonus pragulėjo – šaukėsi prie

išganytojo. (Cvirka, Petras, 1977, 132). Nors Taručio

įkalbėti nepavyksta

(Tu jam duona – jis tau akmeniu, – bambtelėjo pirmoji, nešdama ilgus sijono

pridurkus pro duris), tačiau Monika patiki moterėlių kalbomis, ir todėl

taria Jurui: Man vis vien. Jeigu nebus geriau, tuščia jų – parvežtum

kunigą. (Cvirka, Petras, 1977, 133). Juras Tarutis vis dėlto bando ieškoti

kitos, realesnės pagalbos: Juras beveik tekinas pasileido į kaimynus, pas

Lukošių, kuris karo metu buvo sanitaras. Ir ten patarė ligonį vežti į

Kauną. (Cvirka, Petras, 1977, 134). Ši citata atskleidžia Juro ir Monikos

tikėjimą kaimo bendruomenės nariais, labiau išmanančiais sveikatos

klausimus, tačiau iki graudulio skaudu suvokti, kad be šio žmogaus žodžių

jie tik sielvartavo budėjo prie vaiko, bet neįvertino situacijos rimtumo.

Matyt, P. Cvirka labiau norėjo atskleisti šeimos susitelkimą skaudžią

nelaimės valandą ir svarbiausią neveiklos priežastį – pinigų stygių ir

Jarmalos beširdiškumą: Teko užsukti į dvarą. Tėvui buvo sunku ir pagalvoti,

kad jam reikės kalbėti su žmogumi, pražudžiusiu vaiką. Kitos paspirties

nebuvo. (Cvirka, Petras, 1977, 134). Jarmala teduoda tik dešimt litų (Juras

gailėjosi, kad nesviedė tų dešimties litų Jarmalai į veidą, ištiestų lyg

pasityčiojimui, bet lygiai tiek duoda iir kaimynai: Linkuvienė iš skarutės

išrišo dešimt litų. (Cvirka, Petras, 1977, 134-135). Tokiu gretinimu

rašytojas atskleidžia du dalykus: nelaimė suartina kaimo žmones, bet pono

sąžinės ji negraužia: nors parodė didelį susirūpinimą, bet Jarmala stovėjo

nepaleisdamas radijo sukiklio, po Jarmalos pirštais iškilo ir šilta srove

pasiliejo nnauja smuiko melodija. (Cvirka, Petras, 1977, 135). Jarmalos

abejingumą kompensuoja Dauba, kuris arklį ir geresnius ratus pasiūlė,

Linkuvienė, jau kelintą kartą vaduojanti Moniką: Be tėvo ir ligonio, vežime

dar sėdėjo Linkuvienė. Motina dėl širdies negalėjo. (Cvirka, Petras, 1977,

134-135). Linkų šeima romane gelbsti Taručiams ne pirmą kartą. Kai Kaziukas

buvo mažas, o Taručiai vyko į Kauną pas daktarus dėl Monikos negalavimų,

būtent jie globojo vaiką: Jie išsiruošė tik priešpiečiais, palikę vaiką

Linkams. (Cvirka, Petras, 1977, 65). Ir paskutinę vaiko pagerbimo valandą

gelbsti Linkuvienė: Kaziuką pašarvojo tėvas ir Linkuvienė. (Cvirka, Petras,

1977, 136). Iš pateiktų pavyzdžių galima daryti išvadą, jog rašytojas

stengiasi visame romane išlaikyti žmonių gerumo ir pasiaukojimo aprašymo

liniją, tačiau nekuria nė vieno iš paminėtų veikėjų išsamesnių paveikslų.

Skaitytojams paliekama užduotis suvokti visos bendruomenės dvasinius

ryšius, jų gerumo pavyzdžiais sukurti vaizduotėje bendrą naujakurių

gyvenimo atmosferą.

Svarbiausias dėmesys romane tenka pagrindiniams – Juro ir Monikos –

paveikslams. Jau minėtos kelios Monikos giminaičių detalės, panašiai

aprašoma ir Juro vaikystė: Išeidami iš kumetynių, įkišdavę tėvai jį į maišą

su broliu, pakabindavę prie sienos ar lovos kojos, įbrukdavę burnon

miežinės duonos kriaukšlę, nors dvėsk – neišlipsi iš užrišto maišo.

(Cvirka, Petras, 1977, 40). Sužinome Juro „brandos” etapus: Šešerių metų

vaikinas jau klebonijoje bandą ganęs, o nušalusias kojas šiltame karvės

mėšle šildydavęs. Penkiolika metų turėdamas, pirmąkart cukraus paragavęs.

Mušdavę už mažiausią nieką – kraujas čiurkšlėmis tekėdavęs. (Cvirka,

Petras, 1977, 40). Ši citata atskleidžia Juro stiprybės šaknis, tačiau tai

vienintelė Juro kilmę iliustruojanti pastraipa, daugiau romane P. Cvirka

Taručio kilmės neaprašo, tik pabrėžia jo tvirtą būdą, keletą pomėgių

(mėgsta stebėti žvaigždes; Juras net perkūnsargį bandė dirbti), artimai

bendrauja su seminaristu, apiberdamas jį klausimais: O kas tas Galilėjus

buvo? Kalendoriuje radau. Norėjau apie jį daugiau sužinoti. Kai buvau

Kaune, ieškojau tokios knygos, bet negavau. (Cvirka, Petras, 1977, 110).

Vadinasi, į dangų Tarutis žvelgia bandydamas įspėti pasaulio sutvėrimo

mįsles, tačiau nepriskiria šios misijos Dievui. Juro – bedievio

pasaulėjautai atskleisti P. Cvirka skiria visą pastraipą: Juras augo labai

dievobaimingose rankose. Jaunystėje tarnavo klebonijoje ir buvo liudininku

to nuolatinio prekiavimo išganytojo vardu. Jo ausyse tebeskambėjo

nuskriaustų, apgautų skundai, paniekintų tų pačių dievo žodžių skelbėjų. Ir

jis nejučiomis atitolo, atšalo nuo tikėjimo. (Cvirka, Petras, 1977, 107).

Tokią Juro nuostatą rašytojas pabrėžia ir keliuose dialoguose:

Sako, į dangų eisi, jeigu taip ir taip darysi, į pragarą, o ar mes išmanėm,

kur dangus, pragaras. Ar žino kas? Niekas nežino. (Cvirka, Petras, 1977,

107). Taigi Tarutis tiki tuo, ką žino, ką knygose perskaitė. Tai patvirtina

Juro bandymas pajusti žemės sukimąsi: Paskum išskaitė, kad, pririšęs kur

nors iš aukšto plona viela sunkumą – gali patirti žemės sukimąsi. Dvaro

klojime Juras padarė bandymą. Stebuklo ėjo žiūrėti visi kumetynių žmonės.

Tačiau Jurui nepavyko įrodyti. (Cvirka, Petras, 1977, 108). Ši citata

atskleidžia plačius Taručio interesus bei gebėjimą burti, telkti žmones,

būti jų dėmesio centre. Tai žmogaus – pradininko bruožai, kurių P. Cvirka

Jurui suteikia ir daugiau. Drąsumas, ryžtas, savęs negailėjimas – tokių jo

bruožų pavyzdžių pateikiama romane: Juras nejučiomis pasidavė tai srovei,

plėšė nuo stulpų, šventoriaus mūro krikščionių plakatus, skelbimus, klijavo

saviškių, bėgiojo po kaimus su glėbiu proklamacijų. (Cvirka, Petras, 1977,

28). P. Cvirka stengiasi pabrėžti jo vyriškumą, kai aprašo Juro norą

neįvelti į agitatoriaus veiklą Monikos, kurios prispirtas išsisukinėja, kad

paslydęs ar susimušęs. Ji žinojo, kad vyras meluoja.(Cvirka, Petras, 1977,

28). Atrodo, jog P. Cvirka kuria vienišiaus paveikslą, kuriam svarbu turėti

saugią šeimą ir asmeninės veiklos sritį, kurioje jie, vyrai, gali tiek daug

nuveikti. Ir romano pabaigoje minimi Juro Taručio – organizatoriaus

įgūdžiai: Tarutis, viską metęs, išbėgo į miestelį. Tą pačią dieną Klangiai

jau turėjo savo streiko komitetą. (Cvirka, Petras, 1977, 181). Vadinasi,

daug bendraminčių Tarutis pažinojo, mokėjo įtikinti žmones ir jiems

vadovauti. Toks žmogaus gebėjimas reikalauja ir fizinės stiprybės. Šią

savybę P. Cvirka atskleidžia aprašydamas Juro norą dirbti savo žemę, jo

siekius pastatyti trobą, ypač sumaniai jis taiso „pirmuosius” savo namus: O

visa kita savo jėgomis sutvarkė: pelkių švendrėmis uždengė stogą, pasirovęs

samanų, iš naujo užkamšė sienų plyšius, išplakė, sulygino dilgėlių

prižėlusią aslą, sulipino šiokią tokią krosnį. (Cvirka, Petras, 1977, 14).

Tikruosius savo namus Tarutis stato dirbdamas visus žemdirbystės ciklo

darbus. MMatyt, Cvirkai rūpėjo atskleisti įvairiapusį Taručio talentą, ramų

jo požiūrį į būtiniausias vyro pareigas: Rudeniop, laisvesnis nuo darbų

dvare ir savo laukuose, Tarutis sudėjo gyvenamajam langus, iš lentų likučių

sukalė prie durų tiltelį, kad basam vaikui žiemą būtų kur sėdėti. Tokį pat

padarė asloje, prie krosnies. Užtvėrė ir darželį. (Cvirka, Petras, 1977,

42). Aišku, kad P. Cvirka piešia Tarutį kaip atidų tėvą, rūpestingą vyrą,

kuriam svarbi sodybos estetika. Svajonėse dar buvo ir kitų sumanymų:

Nupirksiu gatavų mietų, užtversiu sklypą.<.>padarysiu tikrą bataniko sodą.

(Cvirka, Petras, 1977, 42).

Juro Taručio – žemdirbio vargų rašytojas nedetalizuoja. Tai tarsi

savaime Juro gyvenimą tvarkantys darbų etapai, kuriuos naujakurys išmano iš

prigimties. P. Cvirkai svarbiau atskleisti jo norą daryti viską, dalyvauti

visur ir nebūti tik stebėtoju nė vienoje gyvenimo veikloje. Tad Juras

„tampa” artistu: Tais pačiais metais tiek buvo gausu vaidinimų, kad ir

Juras turėjo pasirodyti senovės lietuvių karo vadu. Rolę savanoriui teko

mokytis gana sunkiomis sąlygomis, patį darbymetį: pyko apsiėmęs, nėjo į

galvą monologo žodžiai, bet vis dėlto, baigęs mėšlą mėžti, jis rolę

išprakaitavo, ir žolinės išvakarėse, palikę net sergantį vaiką svetimiems,

abu išdūmė puošti salės, sukalti scenos. (Cvirka, Petras, 1977, 64).

Veiksmažodžiu „išdūmė” rašytojas atskleidžia Taručių norą gyventi įdomų

gyvenimą, jų energiją, jaunystę. Literatūros kritikas P. Bražėnas šitaip

apibendrina Taručio gebėjimus: Emocinį ir buitinį Taručio meilės bei

šeimyninio gyvenimo aspektus praplečia, papildo įprasmina ir sąmoningas jo

požiūris,

kai intymieji, individualieji motyvai susilieja su

visuomeniniais, pilietiniais. (Bražėnas, Petras, 1998, 306). Todėl romane

P. Cvirka dažnai mini fizinio Juro grožio detales: Tarutis žengė dideliais

žingsniais, iš tolo jo pušnys (batai) spindėjo. (Cvirka, Petras, 1977, 65).

Taigi Juras – savo vertę ir orumą žinantis žmogus. Šiam įspūdžiui

sustiprinti keletą kartų romane Jurą vertina Monika. Pirmiausia pateiksiu

Juro, išsiruošusio į Kauną, išvaizdos aprašymą: Pats jis užsimovė

perdažytas juodai kareiviškas kelnes, apsiavė didelius aulinius batus,

apsikirpo ant sprando gulusius plaukus. Su šventadieniais drabužiais jis

buvo tiesus, jaunas, ir Monika kiekvienai jo būtų pavydėjusi. (Cvirka,

Petras, 1977, 50). Tokiu būdu, labai subtiliai atskleisdamas, kad

sutuoktiniai stebi vienas kitą, P. Cvirka kuria vienas kitą mylinčių žmonių

paveikslus. Monikai jis suteikia progą didžiuotis Juro gabumais: Monikai

viskas buvo kaip sapne. Negalėjo atsidžiaugti vyru, kurį daugelis vadino

ponu vadu, daugelis klausė patarimų. <.> Tikrai smagu turėti vyrą šaulį.

(Cvirka, Petras, 1977, 66). Vadinasi, Moniką labiausiai džiugina fizinis

vyro tvirtumas, jo vaidmuo bendruomenėje, jo gebėjimai. Na, o sveiką vyro

prigimtį rašytojas iliustruoja Juro dėmesiu Monikai – moteriai. Jo elgesys

su pačia sulaukdavo ir kaimynų rreakcijos: Žiūrėkite, savanoris ką daro su

pačia. Še, še, še, ar tik nesibučiuoja. Tai balandžiai – bučiuojasi.

(Cvirka, Petras, 1977, 63). Net ir smuklę pamėgęs, Tarutis grįždavo namo

gerai nusiteikęs: paskum puldavo prie pačios ir darydavosi jai toks

saldukas, toks šilkinis, – nors prie žžaizdos dėk. (Cvirka, Petras, 1977,

162). Apie šiltus jų santykius galima spręsti iš retų kreipinių: Tu

nelynok, debesėli; Pyksti, zuikio skrandele? (Cvirka, Petras, 1977, 162;

166). Tiesa, kartais iš Juro lūpų išsprūsta ir visai nešvelnus kreipinys:

Gana, tu šarka, einam!; ponia sėdėsi namie; durniuke, lepšele; bobike;

silkele. (Cvirka, Petras, 1977, 65; 64; 14; 12; 47). Bet šie pavyzdžiai –

tai tik P. Cvirkos noras atskleisti šeimos „galvą”, su kuo Monika be jokių

išlygų sutinka. Būtent ši mylinčio vyro – Juro Taručio paveikslo pusė ir

yra novatoriaus P. Cvirkos sumanymas: Cvirkos novatoriškumas prasideda

drąsa pavaizduoti laimingos meilės istoriją.<.> Taigi jau pačiu užmoju – ne

novelėje, o romane – papasakoti laimingos meilės istoriją, meile paremtos

šeimos gyvenimą Cvirka metė drąsų novatoriaus iššūkį. (Bražėnas, petras,

1998, 306).

Taigi Juras rinkosi Moniką ne tik jųdviejų gyvenimui, bbet ir naujam

gyvenimui. Toks pasirinkimas įpareigoja, todėl visiškai motyvuotas romane

atrodo Juro siekis turėti namuose ne tik šeimininkę, vaikų motiną, bet ir

bendramintę, bendražygę, draugę. Taigi Juras yra kūrėjas, iniciatorius,

naujos šeimos ašis, kuriai svarbiausia ne tik emocinė dviejų žmonių trauka,

objektyvios socialinės šeimos funkcijos, bet ir sąmoningas savo pareigos

suvokimas. Juk Monikos mokymo scenose Juras pasitelkia visą turimą liaudies

išmintį, skelbenčią mokslo vertę ir naudingumą: Jau viena koja

remi.pamatysi, visai kitas žmogus būsi. Prieš tave rojaus vartai atsivers.

Ir ten be abėcėlės tik bulbes šventiesiems skusi. (Cvirka, Petras, 1977,

46).

P. Bražėnas teigia: Klausydamasis tokių monologų net šiandien

nejauti juose anachronizmo, o Tarutį suformavusiu, jam tekusiu istoriniu

laiku herojus stovi vos ne naujausių mokslinių idėjų aukštumoj. Mokslinių

idėjų aukštumą čia, suprantama, suvokiama sąlygiškai, kaip romantišką jų

atbalsį nemokyto valstiečio sąmonėje, bet Taručio siekius, jo intuityvias

nuostatas jos iliustruoja įtikinamai ir realistiškai. ( Bražėnas, Petras,

1998, 308).

Bendrame pagrindinių veikėjų – Monikos ir Juro kontekste jau

aptarta Monikos kilmės, jos gyvenimo sąlygos kumetynėse, tačiau būtinai dar

reikia aptarti Monikos paveikslo vaidmenį romane. Taigi jos paveikslo

detalės suintriguoja skaitytoją jau pirmuose romano scenose: nekantrus

mylinčios merginos lūkestis susipina su apgautosios įvaizdžiu: Davatkos net

nuodėmės mėnesį ir tėvą žinojo; Nurūkė kaip papirosą ir numetė. Pražudė

mergučei gyvenimą. (Cvirka, Petras, 1977, 6; 7). Plakama liežuvių, ji

nebetiki net mylimuoju: Ji vis bandė nuo jo nusigręžti. Per prievartą

priartino ją prie savęs ir pabučiavo į tvirtai suspaustas lūpas. (Cvirka,

Petras, 1977, 12). Ją slegia vaisiaus naikinimo nuodėmė, todėl pačios

gamtos padiktuota meilė dar tik besibeldžiančiam į pasaulį kūdikiui yra

slopinama, ją dažnai pakeičia natūrali neapykanta skriaudėjui – būsimo

vaiko tėvui. Monikos – motinos, būsimos gyvybės nešėjos, įvaizdis tarsi

susilieja su romano pavadinimu: „Žemė maitintoja”. Juk to istorinio

laikmečio moteriai pratęsti gyvybę žemėje teko visai nepaisant nei

socialinių, nei buitinių sąlygų. Kaip teigia kritikas P. Bražėnas, Monikos

paveikslo meninis brandumas ir prasmė geriausiai atsiskleidžia ne

hierarchiškai sudėliojus ttauriuosius jos bruožus ar apskritai jai būdingas

moralines savybes, o suvokiant ją tokią, kokia pasisuka į mus ją

pasiglemžusiame gyvenimo verpete. (Bražėnas, Petras, 1998, 294).

Romano pradžioje atrodo, kad P. Cvirka tęs nelaimingos, nemylimos,

suvedžiotos ir paliktos moters gyvenimo liniją. Bėdos baisumą ne tik

Monikai, bet ir kitoms to meto moterims ir literatūros kūriniuose, ir

realiame gyvenime iliustruoja Monikos pastangos atsikratyti vaisiaus: Visi

į mane liežuvius valė lyg į paleistuvę.nusiskandinti norėjau.bridau,

bridau.iki kaklo.šalta buvo.nenorėjau mirti.(Cvirka, Petras, 1977, 13).

Kaip matyti, Cvirka nesiskverbia į Monikos dvasinį pasaulį, jos

psichologiją, tik užsimena apie „minčių tėkmę”, tačiau jos elgesį stengiasi

motyvuotai pabrėžti. Kai Juras „apkabino”, „prislinko prie savęs”, tiek ir

tereikėjo Monikai, kad sugrįžtų saugumo jausmas: Po jo kareiviška miline

pakišo galvą merga ir pravirko. (Cvirka, Petras, 1977, 12). Jos pastabumą,

jautrumą P. Cvirka psichologiškai tiksliai iliustruoja santykių su Juru

„atšilimu”: Surado bliuzelėje adatą ir siūlą. Moterišku stropumu ėmė

tvarkyti kareivio drabužį. (Cvirka, Petras, 1977, 13). Tai bandymas

priglusti prie mylimojo, pajusti jo kūno kalbą: Pabaigusi siūti, ji

prilenkė galvą ir visai arti prie kūno nukando siūlą. (Cvirka, Petras,

1977, 13). Savanoris ilgai neatlaikė: Prispaudė ją ir pabučiavo dar kartą.

(Cvirka, Petras, 1977, 13). Vėl atsiradusi dvasinė jungtis greitai tampa

varomąja gyvenimo jėga. Kuklios vestuvės, bendro gyvenimo pradžia įsuka

Moniką į naujų pareigų ratą. Bet rašytojui P. Cvirkai jos gebėjimai dirbti

visus lietuvei moteriai būdingus darbus nekelia abejonių: Sėdėdama prie

verpstės, Monika seiliojo pirštus. Siūlas bėgo, lindo į gerklę, lyg

nuobodi, nepasibaigianti mintis. (Cvirka, Petras, 1977, 115). Rūpinimasis

šeimos drabužiais – dar viena Monikai „įkandama” pareiga: Nutarė pasiūti iš

savo pamuštinio jam (Kaziukui) drabužį. (Cvirka, Petras, 1977, 115). Lauko

darbai naujakurių ūkyje – irgi Monikos pareigos, tarsi savaime dvare

išmokta: Iki saulėlydžio pasikamavo su šienu ir, kai kupetos ištiesė jų

namų pusėn ilgus šešėlius, susikabinę už rankų, juokaudami, su grėbliais

patraukė pieva. (Cvirka, Petras, 1977, 118). Net ir žindydama pirmagimį

Monika yra vyro talkininkė, tik jau sielvartaujanti dėl lėtesnio darbo:

pats turi matyti, kaip bėgioju, – čia rugių pėdas, čia vaikas, nežinau,

kaip suspėt. Suplušusi, sudrėkusi. Kad ne tas žindymas, daugiau jėgos

turėčiau. (Cvirka, Petras, 1977, 40). Tačiau greitai tas savęs negailėjimas

tampa pastebimas ir Jurui: Dažnai pati turėjo visokių priepolių, kvaitulių,

kaip ir kiekviena persidirbusi, blogai mintanti, neatsigavusi po gimdymų.

(Cvirka, Petras, 1977, 116). Bet Monika bando sau padėti: Džiovino ji

žoleles: puplaiškius, debesylus nuo širdies silpnumo, baugių sapnų.

(Cvirka, Petras, 1977, 161). Taigi rašytojo pirmasis sumanymas Moniką

aprašyti kaip darbščiosios lietuvių tautos atstovę, yra neginčijamai

pavykęs. Ji rūpestinga jauna mama, gera draugė kaimynėms: Monika širdele,

jeigu nesivilksi, paskolink žaliąją bliuskelę. (Cvirka, Petras, 1977, 64).

Moterų „baltasis” pavydas dėl gražesnio rūbelio yra toks įtikinantis,

iliustruojantis ir moteriškumo gelmes (noras patikti), ir bendravimo

džiaugsmą (Monikai draugė paskolina skurlinius batelius

kelionei į Kauną).

Estetinė jausena – dar viena puikiai atskleista Monikos savybė: Tai gražus

podelės darželis – vienas žydėjimas; Juruk, pašerk tu kiaules, aš

rengsiuos. (Cvirka, Petras, 1977, 64). Taigi Monikos rūpinimasis savo

išvaizda sulaukia dėmesio. Net turto varžytynėms surašyti atvykęs nuovadas

įvertina Monikos grožį: kai išėjo iš tumsas, susigėdau moma pavadinęs. Moma

dar jauno be-erno verta.(Cvirka, Petras, 1977, 158).

Monikos širdies gerumą P. Cvirka aprašo detalėmis, keliais

sakiniais. Pavyzdžiui, XIX skyrius baigiamas šuns Naro ir Monikos

bendravimo scena: Moteriškė pakėlė jį ir prispaudė prie savęs kaip tikrą

kūdikį. ŽŽmogaus ir šuns kančia šią valandėlę pasidarė bendra. (Cvirka,

Petras, 1977, 161). Šuo gina namų teritoriją nuo piktavalių žmonių, Monika

išgyvena svetimo vyro žvilgsnių „ataką”, ir abu jie pasijunta bejėgiai savo

namų erdvėje.

Monikos gyvenimas, skirtingai nuo Juro, Cvirkos sumanymu apribotas

tik viena – namų, šeimos – sfera, bet akivaizdžios Juro pastangos praplėsti

žmonos akiratį ir išmokyti skaityti papildo jos paveikslą vaizdingomis,

nuotaikingomis jos elgesio detalėmis: Monika tikrai nusišluostė kaktoje

iššokusius prakaito lašus. Nežinijo, ar drauge juoktis, ar pykti. Ji senu

įpratimu vyrui uždavė per nugarą. (Cvirka, Petras, 1977, 46). Vaizdinga

Monikos kalba (Duosiu į marmūzę, kad kojom dangų išmatuosi), neskaudus vyro

baksnojimas suteikia skaitytojui prielaidą, jog Monika yra tikroji namų

šeimininkė, savo vyro partnerė, turinti mylimos moters statusą šeimoje.

(Cvirka, Petras, 1977, 47). Jųdviejų sąjungą puikiai papildo pirmagimio

sūnaus augimo istorija: Kiekvienam žingsny naujakurių porą lydėjo mažo

padarėlio verksmas ir juokas. (Cvirka, Petras, 1977, 47).

Aprašydamas „nebylės prakalbėjimo” sceną, autorius neformuoja jos

sąmonės, intelekto brendimo. Priešingai, aprašydamas Taručių kelionę į

Kauną, rašytojas tarsi mėgaujasi jos naivumu, bejėgiškumu, net vaikiškumu.

Šitokio vaizdavimo siekis – kontrasto principu atskleisti Juro patyrimą, jo

pasaulio pažinimą ir tvirtumą, prie kurio taip lengva atskleisti Monikos

pasaulio ribas – jai tebuvo pažįstamos tik Jarmalos dvaro ir jo žemių

ribojamos pasaulio paslaptys. Tačiau ši naivi moteris pasirodo esanti

praktiška: Monika buvo įbauginta kalbų apie miesto kišenvagius; dešimtinę,

vyrui nežinant, užsiuvo jo švarko pamušale; nešė prispaudusi krepšį,

bijodama, kad iš jo kas neišimtų virtų kiaušinių. (Cvirka, Petras, 1977,

52). Užkandinės, kino, vizito pas gydytoją epizoduose šalia naivios moters

reakcijos atsiskleidžia ir Monikos taupumas, šeiminiškumas (Sakei – dalgį

pirksi, dar žadėjai lempą) valstietiškas orumas ir pasipiktinimas miesto

lupikautojais: Trys markės! Mano, kad iš kaimo, tai ir kvailas. (Cvirka,

Petras, 1977, 56; 54). P. Bražėnas monografijoje „Petras Cvirka” teigia,

jog su užuojautos šypsenėle Monikos mokslus vaizduodamas ar rodydamas ją,

pirmąkart į miestą patekusią, Cvirka anaiptol nesumenkina jos

intelektualinių potencijų, ne vienoj vietoj užfiksuodamas jos nuovokumą,

blaivų protą, moterišką intuiciją, padedančią kai ką suvokti greičiau negu

šviesiausio kaime vyro galva. (Bražėnas, Petras, 1998, 302). P. Cvirka

nesistengia vaizduoti Moniką prieinančią prie kokių ypatingų gyvenimo

išminties išvadų, jos žavesiui ir meninei charakterio prasmei ir be to

pakanka ir bbruožų, ir motyvų. Tačiau būtinai reikia atkreipti dėmesį į

retkarčiais prasiveržiantį socialinės skriaudos jausmą. Dvaras jai ir dėl

jau minėtos tėvo mirties yra blogio ir neteisybės židinys. Tad apsipręsti,

ar eiti žindyve pas Jarmalos dukterį, Monikai reikia didelių dvasinių

pastangų. Juk įsikurdama savo žemėje ji yra pažadėjusi: Verčiau vienąkart

per dieną ėsime – ponų pastumdėliais nebūsime. (Cvirka, Petras, 1977, 72).

Tačiau ji savo principų atsisako ne dėl savęs, o dėl savo vaikų: Ką

sugriebus, iš ponų gavusi, nuo savo valgio nuvogusi, į antį įsidėjusi

pyragaitį, cukraus gabaliuką, nešė savo vaikams. (Cvirka, Petras, 1977,

45). Monikai svarbiausia yra savosios šeimos socialinis saugumas, bandymas

savo kūno syvais sumažinti Juro skolas Jarmalai: (Prižadėjo skolos šiemet

nereikalauti ir mūs vaikams pirktines kelnaites, marškinius pasiūti, –

tokiais žodžiais sumaišė Monikos protą Juras). (Cvirka, Petras, 1977, 71).

Kai vis dėlto Monikos pastangos neišveda šeimos iš finansinės

krizės, rašytojas piešia jos bandymą rasti paguodą bažnyčioje. Žinant gana

griežtas autoriaus antiklerikalines pažiūras iš pradžių sunku suvokti,

kodėl vienai brangiausių savo herojų jis patiki tokią misiją. Tačiau tai

tėra tik bandymas atskleisti Monikos – psichologiškai bepalūžtančios dėl

suniokoto derliaus (audros epizodas), dėl nekalto Kaziuko mirties, dėl

smuklėse vis dažniau užtrunkančio Juro, dėl svajonėse regėtos, bet gimusios

negyvos dukrelės išgyvento sielvarto. P. Cvirka keliomis eilutėmis

perteikia psichologiškai motyvuotą jausmų prieštaringumą, tikėjimo ir

nevilties sumaištį, bet nuo platesnių komentrų susilaiko. Monikos bandymas

rasti ppaguodą bažnyčioje, tikėjime baigiamas jos nualpimo scena: Staiga jai

šilta, nesava pasidarė. Atsistojo, norėjo išeiti. Akys aptemo. <.> Garsiai

suklikusi, Monika pargriuvo. (Cvirka, Petras, 1977, 147). Atsigavusi

šventoriuje, ji daugiau nebegrįžta į bažnyčią. Nesišaukia ji kunigo ir

mirties valandą. Juk jos ramstis – vyras, su kuriuo jai taip sunku

išsiskirti, bet prie kurio taip lengva išeiti: Daug valandų abu išsėdėjo,

žiūrėdami vienas į kitą, laikydamiesi už rankų, kaip pirmojo jos gimdymo

metu. (Cvirka, Petras, 1977, 180). Vadinasi, nei charakterių skirtumai, nei

sunki vargų ir rūpesčių našta, nei neišvengiami pasižodžiavimai, nuomonių

susidūrimai, nei penkiolika kartu praleistų metų neįstengė atšaldyti

jausmų. Gili, tikra, pirmoji ir vienintelė abipusės meilės istorija,

nepažeista nei išdavystės, nei jokių trikampio situacijų – vienas

gražiausių romano bruožų. P. Cvirkai pavyko išvengti sentimentalumo bei

idealizavimo, kadangi didžiausią dėmesį rašytojas skyrė subtilių ir

nežymių, bet mylinčių sielų greitai sugaunamų gestų, judesių poelgių,

intencijų fiksavimui. P. Bražėnas teigia, jog meninis rezultatas jau

atlaikė laiko bandymą. (Bražėnas, Petras, 1998, 299).

Romane būtent per Monikos paveikslą autorius atskleidžia paprasto

žmogaus daliai tekusią skausmo naštą. Tai ir jos bandymas atsikratyti

meilės vaisiaus bei gyvenimo pabaigoje, po Kaziuko mirties, motinai likusi

amžinoji kaltė, ir jos kitoks, gal kartais net nemotyvuotas santykis su

antruoju sūnumi, kuriam lemta išgirsti tokius motinos žodžius: Abu tėvai

budėjo lyg prie pašarvoto, dalinosi su juo mirtimi ir gyvenimu, visai

užmiršę antrąjį, mažąjį Joną, kkuris skambiu balsu reikalavo motinos: Tu

varge vargeli.Nutilk! (Cvirka, Petras, 1977, 131). Apskritai Jono

paveikslui, kaip jau esu minėjusi rašytojas skyrė mažai dėmesio, tad ši

romano linija labiau primena novelės žanrą, kuris autoriaus neįpareigoja

atskleisti visų pagrindinių veikėjų likimo. Kodėl vis dėlto P. Cvirka

nemini Jonuko net motinos mirties valandą, lieka dar viena literatūros

meninio savitumo mįslė.

Taigi P. Cvirkai tikslingomis ir efektyviomis meninėmis priemonėmis

(šmaikštus pasakojimas, psichologinę potekstę turinčios detalės, subtilūs

niuansai dialoguose) pavyko sukurti įsimenantį moters paveikslą,

apibendrintą nacionalinį charakterį. Jame randame daug šviesiausių liaudies

žmogaus bruožų: meilę ir pasiaukojimą, darbštumą ir sąžiningumą, gerumą ir

dosnumą, kantrybę ir atsparumą gyvenimo negandoms bei kančiai, gebėjimą

nugyventi gyvenimą oriai, susitaikyti su nebūtimi ir išeiti iš šio pasaulio

oriai su žodžiais lūpose: Vyturėliai virva.(Cvirka, Petras, 1977, 181).

Detalių prasminis akcentavimas, jų tarpusavio sąsajos, mozaikinis

scenos dėliojimas iš tarsi niekam nesakomų monologų ar labai trumpų, bet

giliausią informatyvinę reikšmę meninei visumai turinčių monologų – visa

tai ir yra Petro Cvirkos naujos formos ieškojimų rezultatas. Pati

bendriausia, o gal net pati universaliausia kūrinio formos apraiška yra jo

žanras, kurį menininkas pasirenka savo idėjiniam sumanymui išreikšti. Bet

žanras yra ir taikomosios formos paskirties, ir aktyvaus grįžtamojo jos

poveikio įrodymas. Romano žanras, kaip rodo jo raida, plėtojasi greičiau už

teorinę mintį, – teigia P. Bražėnas, pridurdamas, jog pagrindinės

orientacinės takoskyros neaprėpiamose romano valdose rodosi prasmingesnės

negu smulkių rėžių

linijos, ir anksčiau pateiktas „Žemės maitintojos” kaip

socialinio romano apibūdinimas gali būti visiškai pakankamas, pridūrus, kad

tokį apibrėžimą jau įteisino nacionalinė literatūrologija, kai kada

pasiremdama, beje, kad ir netiesiogiai, paties Cvirkos samprotavimais.

(Bražėnas, Petras, 1998, 320).

Rašytojo nuomonė apie rašomą romaną išlikusi jo laiške M. Bulakui,

dailinikui iliustratoriui, raižiniais ketinusiam papuošti knygos leidinį.

P. Cvirka rašo: Na, geriausi linkėjimai. Girdėjai, Švietimo ministerija

paskyrė 5000 litų už geriausią šių metų romaną. Galutinai paskyrė. Taigi

jeigu neatsižvelgs į tai, kad mano romanas priešvalstybiškas ir

antifašistinis, gal laimėsiu premiją. Be to, ir „„Spaudos fondas” paskyrė du

tūkstančius! Būkime biznieriai ir stenkimės, kad tavo raižiniai, o mano

proza šįmet išlaikytų ir laimėtų bent vieną mūšį. (Cvirka, Petras, 1986,

243). Iš P. Cvirkos žodžių aiškėja labai įdomi mintis – vertinimo komisija

turinti nepastebėti tikrųjų autoriaus ketinimų. Kodėl pats autorius leido

sau daryti tokią prielaidą? Pirmiausia, matyt, todėl, kad storokas buities

sluoksnis, kurį nulėmė vienos šeimos pasirinkimas, reikalingas žanrinio

atspalvio paryškinimui puikiai, slepia tik romano pabaigoje atskleistą Juro

Taručio – revoliucionieriaus (tą pačią dieną įkurtas Klangių streiko

komitetas) sąmonėjimo kelią. Kita vertus, besikeičiančių išorinių sąlygų

piešinys, vidinė Juro ir Monikos charakterių raida, jų dvasinio pasaulio,

minčių ir išgyvenimų ribų platėjimas ir psichologine prasme skaitytojui yra

įdomesni, turtingesni, nes galima sekti veikėjų elgsenos ir galvosenos

keitimosi būdą.

Baigdama šią dalį, prieinu prie svarbiausios išvados: išsami romano

„Žemė maitintoja” tematikos, problematikos iir veikėjų analizė atskleidžia

esminius socialinio romano bruožus:

a) istorinio laiko koloritą,

b) socialinių jėgų priešpriešą istorinėje epochoje,

c) vieningas pagrindinių veikėjų asmenybes, kurias itin skaudžiai užgauna

socialiniai konfliktai,

d) romano veikėjams vis dėlto pati svarbiausia yra kasdieninė socialinė

būtis – žmogaus egzistencijos pagrindas.

4. STILISTINIS ROMANO SAVITUMAS

4.1. Pasakojimo erdvė ir pasakotojo vaidmuo romane „Žemė

maitintoja”

Pasakojimo struktūros ypatumai – tai kūrinio stiliaus ir

stilistikos zona. Literatūros teorija akcentuoja keletą elementų,

dažniausiai išskirdama pasakotojo figūrą, aprašymus, vaizdavimą bei

personažų kalbą. Klasikinis lietuvių kaip ir rusų bei Vakarų Europos

romanai dažniausiai remiasi objektyviu autoriniu trečiojo asmens

pasakojimu, kur įvykių, situacijų, veiksmo eigos aprašymas susipina su

gamtos vaizdais, išoriniais personažų bruožais, kitomis statiškomis

tikrovės „nuotraukomis” ir „citatomis” iš personažo kalbos bei minčių,

dialogų ar kolektyvinių pokalbių. (Bražėnas, Petras, 1998, 327).

Ir P. Cvirka romanų pasakojimo sstruktūros svarbiausioji ypatybė –

pasakotojas, esantis už pavaizduoto pasaulio ribų. Tas pasakotojas turi

autoriaus visažinystės statusą. Jis gali „nukelti stogus”, pažvelgti, kas

dedasi tarp lietuvių sienų, jis viską žino – ir kas atsitiko jo herojams,

ir ką jie galvoja ar jaučia, – teigia Vytautas Galinis. (Galinis, Vytautas,

1984, 14). Tokiam pasakotojui romane leista labai daug: jis pasirenka

įvairius stebėjimo punktus, interpretuoja ir vertina, teisia ar išteisina,

tipizuoja ir apibendrina, bet svarbiausia yra tai, kad jis remdamasis visa

pavaizduoto pasaulio konstrukcija, formuluoja išvadas, išsako savo nuomonę.

P. Cvirka romano „„Žemė maitintoja” pasakotojas išsiskiria tuo, kad

jis yra formaliai objektyvus ir tartum neutralus. Bet jo objektyvumą riboja

lyrinė pasakojimo tonacija, todėl visą pavaizduotą romano pasaulį

skaitytojas regi tokio pasakotojo akimis – ir herojus, ir aplinką, ir

peizažą, nors distancija tarp pasakotojo ir pavaizduoto pasaulio visada

išlieka. Ši sąlyga visada reikalinga rašytojui, pasirinkusiam tokią

poziciją, kuri geriausiai leidžia įkūnyti jo meninį sumanymą. Bet paprastai

visuomet analizuojant tokį kūrinį iškyla ir autoriaus paveikslo problema.

Kaip teigia V. Galinis, autoriaus paveikslas – tai ne realaus autoriaus

asmenybė kaip tikros biografijos ar psichologijos išraiška, o veikiau tam

tikra konstrukcija, kylanti iš paties kūrinio ir jo sąlygota. (Galinis,

Vytautas, 1984. 14). P. Cvirkos romano pasaulis šiaip ar taip yra

reliatyviai autonomiškas, tad dėti lygybės ženklo tarp realaus autoriaus ir

autoriaus paveikslo kaip kūrybinio subjekto negalima. Galima teigti, jog

autoriaus paveikslas vis dėlto yra labai artimas realaus autoriaus

asmenybei.

Toks pasakojimo būdas, visažinio pasakotojo pozicija ir sieja

labiausiai P. Cvirkos romanus su klasikinio realistinio romano tradicija.

Be šio ypatumo, yra dar viena svarbi jungtis: tai dvikalbė sistema, kai

romane skirtingais pagrindais funkcionuoja pasakotojo ir personažų kalba,

kurių kompetencija nevienoda. (Galinis, Vytautas, 1984, 15). Pagrindinė

išvada būtų tokia: veikėjų kalba nedaro įtakos pasakotojo kalbai, ji

nereikalinga jokio motyvavimo ir dažniausiai griežtai atskirta nuo

personažų kalbos. Pasakotojas visai nesikiša į veiksmą, bet ir neslepia

savo požiūrio, savo artimo santykio su pagrindiniais hherojais. Tas santykis

– tai idėjinis, klasikinio solidarumo santykis, įprasminantis pagrindinių

veikėjų kitimą veiksmo eigoje. Abiejų herojų gyvenimo scenos išdėstytos

romane linijiniu principu, laikantis laiko sekos, bet ne per daug paisant

atskirų epizodų priežasties – pasekmės ryšių. Pasakotojas pabrėžia naujas

veikėjų savybes, dažnai žvilgteri į jų vidų, į jausmų ir minčių tėkmę, o jo

nuoširdi ir jautri pasakojimo intonacija ir yra svarbiausia romano meninio

žavesio sąlyga. (Galinis, Vytautas, 1984, 23).

4.2.

Aprašymai

Kaip teigia A. Kalėda, pasakotojas gali būti traktuotinas kaip

savotiškas autoriaus pasirinktas šnekos būdas bei kaip subjektas,

įkūnijantis tam tikras vaizdavimo procedūras ir vykdąs strateginius kūrėjo

tikslus. (Kalėda, Algis, 1996, 112). P. Cvirkos romane tokie strateginiai

kūrėjo tikslai – tai aprašymai, kuriais kartais pasakotojas išsiduoda ir ne

viską žinąs. Ši pozicija leidžia jam sukurti platesnį panoraminį vaizdą:

Sužinojo Višinskynės kumečiai ir aplinkiniai bežemiai, kad matininkai ir

komisijos nariai iš apskrities miesto į jų padangę atklydo. Pirmiausia jie

be pasigailėjimo griebę didžiausią Sarmantų krašte dvarą – Pamituvį. Po

kelių dienų žemę gabalais supjaustę, nutupdę ežiaženkliais ir naujus

valstiečius įkurdinę. (Cvirka, Petras, 1977, 29). Atpasakojamosios

dalyvinės kalbos ypatumai (griebę, supjaustę, nutupdę, įkurdinę)

atskleidžia tai, jog informacija žmones pasiekusi per „ausis”, t. y. gando

forma. Šis pavyzdys parodo, kad pasakotojas – ne paukštis, kitomis Lietuvos

krašto apylinkėmis nesidomi, tačiau toks aprašymas atskleidžia valstiečių

gyvenimo aktualijas. Išgirdę šią žinią, jie smalsumo pagauti, jojo, ėjo

pėsti ir vvažiavo pasižiūrėti Pamituvio dalinimo. (Cvirka, Petras, 1977,

29). Gando forma informacija pasiekia naujakurius, į kuriuos sutelktas

pasakotojo dėmesys, ir apie esminius Lietuvos įvykius: jauni karininkai

išvaikę seimą; vieni sakė profesorių Voldemarą išvaikius seimą ir užmušus

prezidentą; kiti –kad Kaune sėdį lenkai. (Cvirka, Petras, 1977, 112). Tokiu

būdu sukuriamas suirutės įspūdis, kuris nuolat lydėjo visomenės įvykiais

besidomintį Tarutį, ir pasakotojas neišvaduoja iš šios suirutės jo, palieka

mąstantį: Tarutis vis dar kaip pritrenktas nesusivokė, kas įvyko. (Cvirka,

Petras, 1977, 112). Toks vaizdavimo būdas suteikia galimybę stebėti

veikėjus įvairiu aspektu: tikinčius, nebetikinčius, veikiančius ir

abejojančius, įkalbinėjančius kitus tikėti šviesia ateitimi arba aktyviai

veikiančius. Beveik visi išvardinti bruožai priskirtini Taručiui, o išvada

būtų tokia: kol jo sąmonė „suvirškina” gandų srautą, iš kurio, kaip

minėjau, Taručio neišvaduoja pasakotojas, pateikdamas objektyvią tiesą, tai

Tarutis žemę dirba, namus stato, myli žmoną, kuria gyvenimą. Tokiu būdu

ilginama veiksmo eiga.

Taigi menamosios, atpasakojamosios kalbos motyvai ir tikslai

suteikia autoriui galimybę išvengti tiesioginio savo nusiteikimų

deklaravimo, susidūrimo su cenzūra, kadangi gandai atspindi tikrąjį

vaizduojamojo meto kaimo informuotumą ir valstiečių politinio išprusimo

lygį, be to, autorius gali paprasčiausiai skaudžiai ar dygiai šyptelėti

ten, kur negalima ar nėra reikalo paisant literatūrinio sumanymo leistis į

rimtą kalbą.

4.3. Monologai ir

dialogai

Panašią funkciją romane atlieka ir keli „pasiklydę” monologai,

kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo visai nesusiję su scenos kontekstu. Toks

pavyzdys būtų Monikos kalba: Iš tų sunkumų,

mergele, iš pavargio durnumas į

galvą įsimeta. Prieš keletą metų, kai visi lėkė į Brazilijas, štai Jurui ir

man taip buvo. Toks nerimas, tokia niekurdėtis užeidavo, kad, rodos,

prapulsi. Paskum, mergele, ir vaikas mirė, ir varžytynės, o pernešiau,

iškentėjau. Taip mums skirta. Taviškis per daug į širdį ima, kaip ir aš.

(Cvirka, Petras, 1977, 167). Šis pavyzdys suteikia galimybę prieiti prie

išvados, kad „Žemės maitintojos” herojai jau turi psichologinį matą ir

raidą, tačiau psichologinės analizės gilumos dar nepasiekta, kaip V.

Mykolaičio – Putino „Altorių šešėly” tai pavyko padaryti aautoriui. Bet juk

P. Cvirka meninis sumanymas visų pirma reikalavo ne tiek psichologinės,

kiek socialinės analizės, jis kūrė tokius personažus, per kurių sąmonę

organiškai būtų galima pavaizduoti ištisą istorinę epochą su plačiais

socialiniais reiškiniais ir prieštaravimais. Šiuos teiginius papildo

menamosios kalbos pavyzdžiai: Grįždamas iš laukų, tarytum visus negerumus

užmiršęs, Juras galvojo: Vieni mėgsta žiūrėt, kaip dygsta jo pasėtas

grūdas, kiti – kaip plečiasi jų žemės ir auga pinigų krūvos, treti – kaip

smunka ir žūva už jį mažesnis, o mes, vargšai, prisiperime vaikų. Juose

mūsų laimė, tur būt. Juk gražu, kai toks pilvūzėlis darosi žmogumi.

(Cvirka, Petras, 1977, 42). Tai žodžiai apie savosios laimės sampratą,

gyvenimo esmės klausimo svarstymas, kuris kitokiu būdu romane gal ir

negalėtų būti pateiktas – juk esminė kova vyksta dėl duonos kąsnio,

išgyvenimo, kam jau čia kalbėti apie laimę. Tačiau Jurui ne vien šis

klausimas kartais rūpi. Jis ir apie Moniką, neišmokusią skaityti, taip

gražiai mintis audžia: Kuo ji kalta, – galvojo tada Juras, – kuo kalti visi

tamsuoliai, jei žmogų laikė tamsoje, nedavė laisvos valandėlės šviestis,

žinių įsigyti? (Cvirka, Petras, 1977, 43). Šie žodžiai – tai ne tik gili

istorinio laikmečio analizė, bet ir vyro – globėjo pozicijos išsakymas.

Monikos ašaros, ištryškusios nuo kunigo žodžių dėl jos neraštingumo, giliai

įsismelkusios į Juro širdį, tačiau nė krislelio gėdos nejunta Tarutis dėl

beraštės žmonos, tik analizuoja padėtį ir kuria gražius planus: Prie

Lietuvos taip nebus! Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius lydės! – pats sau

tvirtino, atsiminęs reikšmingus žodžius. (Cvirka, Petras, 1977, 43). Štai

kaip paprastai autorius atskleidžia neišsenkančio Juro Taručio optimizmo

gelmes, motyvuoja meilės jausmą vyro širdyje ir, be abejo, supažindina

skaitytoją ssu to meto žmonių problemomis, siekiais, svajonėmis, pažinimo ir

suvokimo įgūdžiais. Juk Kaziuko ligos scenoje pats pirmasis Juras įvertina

kritišką situaciją: Silpnėja – pamanė sau, – miega vis. Ar ne prieš galą?

Reikia ką nors šauktis. Kad nors daktaras būtų buvęs protingesnis, pataręs

ką. Žlibas senis – tik pinigai jam rūpi. (Cvirka, Petras, 1977, 131).

Menamosios kalbos intarpai praplečia autoriaus galimybes individualizuoti

veikėją, išduoti jo mintis, kurios nebūdingos kitiems romano veikėjams,

atskleisti vyro gebėjimą tvardytis, rūpintis visais, o tai juk yra

intelekto galimybių analizė.

Dialogai „Žemėjė maitintojoje” vietos užima palyginti nedaug ir

išsiskiria pabrėžtinu žodžio taupumu: Juras sakė:

– Galiu ir neleist, bet tuo napabaidysi Jarmalos. Dvaro šunį reikia

glostyti. Tegul ponas ir sukčius, tegul jį keikiame, bet, kai nelaimė,

vis dvaran akys atgręžtos.

Monika sutiko, pritarė:

– Taip, taigi, Jureli, o kaip kitaip. (Cvirka, Petras, 1977, 114).

Šis dialogas – tai šeimos santykių ekopozicija, kurioje Monika meiliai

pritaria vyrui. Bet yra ir tokių pavyzdžių, kuriuose dominuoja Monika:

-Jureli, pašnekėkim geruoju, – sakydavo ji, – kokia iš to nauda ar pelnas?

Kodėl kitų vyrai nesikiša. Jau prikariavai, gana tau. Daugiau nieko

nesakysiu, tik, jeigu bus karas ir tu išeisi, aš numirsiu.

–Eik, tu durnike. Galėčiau išaiškint – bene tu suprasi. Kalk, kalk – tu

vis vien savo. Iš visko tau tik – ar bus pelnas? O kad tu myli vaiką ir ji

gini, ar žiūri pelno? Taip ir čia – tėvynė! (Cvirka, Petras, 1977, 116).

Atrodo, Juras pateikia svarių argumentų žmonai įtikinti, bet Monika

kaimynėms sako: Išrinko ten jį – juokinti vėploms. (Cvirka, Petras, 1977,

116). Vadinasi, dialogo paskirtis romane – pateikti platų šeimos narių

santykių koloritą, „išduoti”, kaip bendrauja nuolat vargo lydimi žmonės, ką

atveria jų gerumo gelmė, bet iš esmės galima kalbėti apie du savarankiškai

mąstančius, savo nuomonę turinčius ir ją ginančius veikėjus. Kartais

pasakotojui rūpi papasakoti apie veikėją ir kaip apie kenčiantį dvasinę

disharmoniją žmogų: Verpt jai nesisekė, krito kuodelis, nesilaikė pakojė,

kuri tarškėdama prikėlė Jurą:

– Čia dabar!

Ji nuleido galvą, tik siūlan žiūrėdama, atsakė:

– Negaliu, antra naktis neima miegas. (Cvirka, Petras, 1977, 115).

Šio dialogo įrėminime – krintančiame kuodelyje, tarškančioje pakojėje ir

žiūrėjime siūlan – išryškėja epizodo psichologiškumo ištakos. P. Bražėnas

teigia: Dialogas romane pirmiausia liudija subtilią pasakotojo klausą,

saugančią nuo herojui primestų, ne jo dvasinę būseną, ne jo mentalitetą ar

minčių reiškimo būdą reprezentuojančių, o bendrai kūrinio idėjai reikalingų

replikų ar samprotavimų. (Bražėnas, Petras, 1998, 332). Pasakotojui

lengviau užsiminti apie sudėtingesnes herojų mintis, kurios šmėsčioja jų

sąmonėje, bet nekeičia charakterio visumos, neįgyja romane adekvataus

žodinio pavidalo. Taip lengviausia prabilti apie tyliai išgyvenamus herojų

jausmus.

4.4. Gamtos

vaizdai

Skaitytojo nuotaiką nuolat veikia kitas labai svarbus pasakojimo

struktūros elementas – peizažas. Tai filosofinės potekstės šaltinis,

meninės romano vertės dėmuo. Peizažą P. Cvirka romane kuria kaip valstiečio

gyvenimo sferą, kuris priklauso ir nuo metų laikų, ir nuo jo veiklos

indėlio: Gamta, žemė yra pirmoji, labai subtili jo grožio jausmo ugdytoja

ir jau gimusių estetinių poreikių tenkintoja, kūrybinių pradų žadintoja.

(Bražėnas, Petras, 1998, 333).

Peizažas romane atskleidžia besikartojančių metų ir paros ciklus,

stiprina laiko bėgsmo pojūtį. Būtent gamta tampa konkrečios žmogaus veiklos

akstinu ir jo pasireiškimo sfera. Be to, gamtos pokyčiai ir žmogaus

veiksmai ir išgyvenimai yra amžinoji archetipinė paralelė, vienur puikiai

viena kitą akomponuojanti, o kkitur – kontrastuojanti. P. Cvirkos kuriamas

peizažas – ne statiškas, nekintantis, o nuolat judantis: Lėtai, didelėje

tyloje grįžo blausi, ūkanota diena. <.> saulės spindulys, pragręžęs tamsą,

nubėgo drėgnais pasėlio laukais. (Cvirka, Petras, 1977, 5). Šiame epizode

bėgantis yra saulės spindulys, kitur – garsas: Ją paskelbė dar miegančių

kaimų gaidžiai. <.> Ūmai ganyklų plotuose pakilo baugus, įspėjantis balsas.

Nuo jo suvirpėjo lapas, ir išsigandęs paukštis suplasnojo medžio viršūnėje.

(Cvirka, Petras, 1977, 5). Tai plati, kosminė erdvė, kurioje įžvelgiamos

minimalistinės detalės. Žvilgsniui nukrypus į žemę, čia maurodamas lekia

bulius; ėjo būreliais susimetę žmonės. Ir šis reginys nepaliekamas be

saulės spindulio: Iš tolo sužvilgo dalgio ašmenys, grėblio kotas. (Cvirka,

Petras, 1977, 5).

Kitur judantys objektai palyginami: kaimynijoje taip pat matei po

kiemą šaudančias lyg kregždes mergaites, girdėjai rėkiant. (Cvirka, Petras,

1977, 64). Kitur P. Cvirkai labai svarbu atskleisti peizažo koloritą:

Vežimai jau rečiau buvo sutinkami vieškely, dulkės nusėdo, diena rymojo

aukšta, šventadieniška. Žmonių kaime beveik nebuvo matyti, tik kai kur

trobas saugojo iki stogų pasikėlusios geltonos saulėgrąžos, būriu

apstojusios mažučius langus. (Cvirka, Petras, 1977, 65). Vieškelis –

baltas, diena – saulės akinanti spalva, saulėgrąžos – geltonos, langai –

sidabrinis stiklo švytėjimas. Ir vėl erdvė pilna spindesio, šviesos spalvų

žaismo, taip atskleidžiama vasaros dienos mozaika, puikiai deranti su

žmogaus ramybės ir džiugesio būsena. Kitur P. Cvirka stengiasi aprėpti dar

platesnį erdvės plotą, sutirštindamas spalvas ir ieškodamas

gamtos fone

įspėjimo ženklų: Buvo gaudu, toli matyti, ir perregimos girios sunkiai

slėpė užklydusį paukštį. Laukai tyvuliavo kaip ramūs ežerai, su žalsvai

pilkšvomis dėmėmis. Vienišas klevas Klangių palaukėje raudonavo lyg

degantis šieno kūgis. (Cvirka, Petras, 1977, 124). Raudona spalva –

įspėjimo spalva, todėl raitelis šiame fone jau yra nelaimės pranašas: arklį

plakė iš abiejų šonų, rankomis mušdamas per kaklą. (Cvirka, Petras, 1977,

124). Tai nelaimės požymiai, ir šitaip „paruoštas” skaitytojas sužino apie

Kaziuko tragediją. Išsiliejęs vaiko kraujas – tai to paties klevo spalvos

ženklas žemėje, vėl pranašaujantis nelaimę.

Ypač meistriškai P. Cvirka aprašo nuolat kintantį peizažą VIII

skyriuje – audros vaizde. Ir čia keistų ženklų apstu: pačiame karštymetyje,

pavakry. Pakilo tolumoje, saulėlydžio krašte, mažas debesiukas. (Cvirka,

Petras, 1977, 77). Įterpęs į šią sceną dialogą, rašytojas vėl stiprina

baugumo įspūdį: Greitai saulę uždengė bėgliai debesys, pranešdami

artėjančią audrą. (Cvirka, Petras, 1977, 78). Aprašęs žmonių veiksmus (Čia

krovė į šieną kupetas, ten į vežimus, trečiur tuščias vežimas tarškėjo),

rašytojas vėl grįžta prie detalių: Vėl žybtelėjo. Šiuo kartu žaibas buvo

panašus į daugiašalį ugnies medį. (Cvirka, Petras, 1977, 78). Ir vėl

piešiama plati erdvė, tarsi norima parodyti, kad žmogus nuolat yra tik maža

didelio gamtos pasaulio valdoma detalė. Gamta galinga, lyg iš niekur

atsirandanti jėga viešpatauja žmogui priklausančiose valdose: Vieškely

atsirado vėjovirpa ir, pakėlus dulkių stulpą, išvertus pakely kelias šieno

kupetas, dingo. (Cvirka, Petras, 11977, 78).

Aprašęs griaustinį, lietų, krušą, rašytojas vėl žaidžia peizažo

spalvomis: Vaivorykštė apvainikavo naujakurių žemę, kuri šnekėjo, murmėjo

ir godžiai rijo vandenį, bet jo buvo tiek daug, kad žemumose apsėmė pasėlį.

(Cvirka, Petras, 1977, 81).

Taip šio skyriaus reikalingumas ir prasmė yra neabejotinas:

stichinės nelaimės, kaip karai, kaip santvarkų pasikeitimas, ilgam išlieka

liaudies atminty, atsiliepia jos gyvenimui. Į bendrą romano audinį šis

skyrius natūraliai įauga ne tik todėl, kad visame romane tegu iš

mikrovaizdų yra sudėliotas gamtos fonas, bet kad ir vidine savo sąranga jis

yra tiek pat peizažiškas, kiek ir socialus. (Bražėnas, Petras, 1998, 336).

Mat šiame gamtos fone lygia greta eina valstiečio jausena, su jo mintim

apie audros pasekmes: Tarutis įbrido kviečiuosna, pasilenkė ir bandė

rankomis pakelti išmuštą derlių. (Cvirka, Petras, 1977, 82). Naikinanti

gamtos jėga negali visiškai sunaikinti žmogaus pastangų galios, todėl

pasibaigus kontrastui, vėl tarsi tęsiama gamtos ir žmogaus galių paralelė,

vietoj lyriškų registrų įjungiami dramatieškieji, tačiau vaivorykštė,

sujungusi du kosminės erdvės taškus, vėl tarsi primena žmogui: Čia tavo

žemė maitintoja, čia tavo veiklos sfera, čia tu gali jaustis saugus, nors

ir patyręs išbandymų.

4.5. Kalbos

ypatumai

Liaudiška kalbėjimo maniera, sakiniai – frazeologizmai, žodžiai –

naujadarai, randami šiame P. Cvirkos kūrinyje, į visą romaną įterptos

tarmybės – tai dar vienas itin svarbus rašytojo sumanytas meninio įtaigumo

kūrimo kriterijus. Šie pavyzdžiai iliustruoja rašytojo norą sukurti kuo

artimesnius liaudžiai romano ppersonažus. Tad jie ir čiauška: Boba, uždaryk

duoninę skrynią!; Duosiu į marmūzę, kad kojom dangų išmatuosi; šaiposi

vieni iš kitų: Tai man vyras, avies neįveikia, o prie sijono kimba;

Tarutuks apie mergučę kaip apynys aplink liepą; Birba kaip avis, į uodegą

įkirpta. (Cvirka, Petras, 1977, 33; 47; 6; 7; 46). Iš visų pastebėtų romane

frazeologizmų (iš viso 18) (priedas Nr. 1) apibendrinančių prasmę veikėjų

lūpose turi tie, kuriais įvertinama socialinė nelygybė: Turtingajam ir

velnias košę verda, biednam ir skylėj kaulas; O dėlto ir Lietuva nesulygo:

sukčiai – šilkuos, dori – varguos; Ką tu padarysi Jarmalai: jam grietinė –

mums išrūgos; Badu stipsiu – kojos daugiau čia neįkelsiu. (Cvirka, Petras,

1977, 44; 74; 87; 135). Kartais šie frazeologizmai artimi liaudyje

paplitusioms patarlėms, tačiau romane jais siekiama ne oficialumo, tik

veikėjų paveikslų sugyvinimo, jų pasakytų minčių loginio užbaigtumo.

Bet ne tik veikėjų kalba puošni. P. Cvirka ir į pasakotojo lūpas

įdėjo naujadarų: Užeidavo toks širdapykis.; Tas virvakaklis užklupo; Staiga

kambarį ožpildė garsų vandenkritis; vartojami naujadarai balažemiuose;

vėjovirpa; perkūnija skardėsis; kaimo gėrūnų žmonos. (Cvirka, Petras, 1977,

41; 135; 77; 78; 79; 160). Kartais meninio įtaigumo siekiama iškraipant

žodžius: pabauda; prauda; kumunistų darbai. (Cvirka, Petras, 1977, 96; 173;

135). Jie yra puiki to veikėjo, kurio lūpomis tariami, iliustracija,

semantinio krūvio nešėjai.

Apibendrinant galima pasakyti, jog pagrindinių herojų charakteriai,

taupiais štrichais nupiešti antraeiliai personažai, romano konflikto raida

ir atskiros situacijos, įvykių aprašymai, peizažo detalės, veikėjų dialogai

ir replikos perteikti sodria, spalvinga, turtinga leksika, talpia menine

detale, sakinio plastika, intonacijos įvairove. Turtinga ir turininga

forma, harmoningai deranti su paprastu, nepretenzingu romano turiniu,

laiduoja klasikos statusą turinčiai „Žemei maitintijai” ir gyvą nervą

išsaugojusio šiuolaikiško kūrinio kasdienybę. (Bražėnas, Petras, 1998,

338).

IŠVADOS

1. XX a. pradžioje lietuvių menininkų suvokta estetinė veikla buvo kaip

moralinė pareiga meninės kūrybos pavidalais perduoti grožį kitiems, todėl

rašytojai sekė Europos tautų literatūros tradicijomis ir kūrė įvairių

žanrų kūrinius.

2. Epikos žanro – romano – raida ypač intensyvi buvo Nepriklausomos

Lietuvos gyvenimo antrajame dešimtmetyje, kai įvairiai žvelgdami į

vaizduojamąją tikrovę rašytojai rinkosi naujus meninės išraiškos būdus,

kūrė įvairių tipų romanus, stengdamiesi savo kūriniais įeiti į bendrą

Europos tautų literatūrų kontekstą.

3. Socialinės permainos Lietuvoje skatino rašytojus ieškoti dinamiškesnių

meninės išraiškos formų, stiprėjo intelektualinė literatūros įtampa ir

kritinė savistaba, bet lietuvių romanistų tikslas buvo itin reikšmingas:

jie stengėsi tautos gyvenimo vaizdais teigti universalias humanistines

idėjas.

4. Romanas suteikia galimybę plačiai atsiskleisti ir herojaus, ir autoriaus

individualybei. Įgimtas menininko talentas, nuostabi pasakotojo ir

vaizduotojo dovana subtiliai atsispindi Petro Cvirkos romane „Žemė

maitintoja”.

5. P. Cvirkos romanas „Žemė maitintoja” – tai reikšmingas romanas lietuvių

literatūroje, kuriame aprašomi šie epochos įvykiai: buržuazinė žemės

reforma, seimų rinkimai, naujų dvarininkų įsigalėjimas, emigracija į

Ameriką, Argentiną, Braziliją ir kitas šalis ieškoti geresnio gyvenimo

sąlygų, valstiečių ūkių nuskurdimas ir varžytynės Lietuvoje. Romano “Žemė

maitintoja” centre – Juro ir Monikos Taručių šeima, kūrusi gyvenimą

naujomis sąlygomis 15 metų, jų bendro gyvenimo nuo pradžios iki pabaigos

gilesnė analizė suteikia teorinį pagrindą vadinti romaną socialiniu,

kuriam būdingas realistinis vaizdavimo būdas.

6. Juro Taručio paveiksle rašytojas pirmiausia išskiria

bendražmogiškuosius, bet kuriuo istoriniu laiku aktualius, iš jokios

vertybių sistemos neišskiriančius bruožus. Monikos paveikslas – vienas

gražiausių moters paveikslų lietuvių literatūrologijoje, kuriame

akcentuojama moters meilės istorija, jos prieraišumas ir ištikimybė,

švelnus jos būdas ir gebėjimas būti lygiateise naujakurio žmona, mokančia

dirbti visus lietuvei moteriai priskirtinus darbus. Ji puikiai dera prie

Juro – ateities idėjomis gyvenančio vyro – kovotojo, šeimos galvos, vaikų

tėvo, atliekančio romane pačią universaliausią žmogaus pareigą.

7. Petro Cvirkos sumanymas pavaizduoti laimingos meilės istoriją – vienas

iš novatoriškų romano bruožų. Emocinius ir buitinius Taručių meilės ir

šeimyninio gyvenimo aspektus praplečia, papildo, įprasmina sąmoningas

rašytojo Petro Cvirkos siekis susieti intymiausius, individualiuosius

motyvus su visuomeniniais, pilietiniais. Tokie pirmapradžiai įvaizdžiai

ir sąvokos, kaip žemė maitintoja, motina maitintoja, nuo seniausių

tautosakos pavyzdžių iki naujausių grožinės literatūros kūrinių

asocijuojasi su gerumu, atsidavimu, pasiaukojimu. Tad kurdamas Monikos

paveikslą P. Cvirka galėjo pasiremti turtinga ir galinga tradicija,

imliai ir

kūrybiškai įsisavinta visuotine literatūros patirtimi.

8. Žodis, žodžių junginys, sakinys, pastraipa – smulkiausios meninio

kūrinio ląstelės – vieną adekvačiausių išraiškų yra įgijusi P. Cvirkos

kūrybiniame palikime. Turtinga ir turininga romano forma, harmoningai

deranti su paprastu, nepretenzingu romano turiniu, laiduoja klasikos

statusą turinčiam romanui „Žemė maitintoja” ir šiuolaikiško kūrinio

poziciją.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Bražėnas, Petras, 1983: Romano šiokiadieniai ir šventės, Vilnius: Vaga.

2. Bražėnas, Petras, 1998: Petras Cvirka, Vilnius: Vaga.

3. Bučys, A., 1977: Romanas ir dabartis. Žanro raida iki 1970 m. Žanro

problemos, II lleidimas, Vilnius: Vaga.

4. Bučys, A., 1979: Literatūros atvaizdai, Vilnius: Vaga.

5. Bukelienė, Elena ir kt., 1988: Literatūros kritika ir dabartis, Vilnius:

Vaga.

6. Chartier, Pierre, 2001: Įvadas į didžiąsias romano teorijas, Vilnius:

Baltos lankos.

7. Cvirka Petras literatūros moksle ir kritikoje, Vilnius, 1977.

8. Gaižiūnas, Silvestras, 1985: Vertybės ir literatūrinė tradicija.

(Kultūrologinio romano estetika). // Pergalė, 1985, Nr. 4, 143-155.

9. Galinis, Vytautas, 1983: Petro Cvirkos kūrybinis kelias. Petras Cvirka,

Raštai. T. 1., Vilnius: Vaga.

10. Galinis, Vytautas, 1984: Šaknys ir atžalos, Vilnius: Vaga.

11. Kalėda, Algis, 1996: Romano struktūros matmenys, Vilnius: Lietuvių

literatūros ir tautosakos institutas.

12. Korsakas, Kostas, 1983: Literatūros praeitis, Vilnius: Vaga.

13. Kubilius, Vytautas, 1986: XX a. Lietuvių poetai, Kaunas.

14. Kubilius, Vytautas, 1986: Žanrų kaita ir sintezė, Vilnius: Vaga.

15. Kubilius, Vytautas, 1995: XX amžiaus literatūra, VVilnius: Alma litera.

16. Lazdynas, Gintaras, 1998: Romano teorijos pradmenys, Šiauliai.

17. Lazdynas, Gintaras, 1999: Romano struktūrų formavimasis Lietuvoje: nuo

„Algimanto” iki „Altorių šešėly”, Kaunas: Naujasis lankas.

18. Lietuvių literatūros enciklopedija, Vilnius, 2001.

19. Literatūros teorijos apybraiža, Vilnius, Vaga, 1982.

20. Petras Cvirka – mūsų amžininkas, Vilnius, 1979.

21. Skeivys, R., 1996: Petro Cvirkos prozos lyrizmas. Humanitarinių mokslų

literatūrologijos krypties daktaro disertacijos tezės, Vilnius.

22. Sluckis, M., 1984: Rašytojas apie rašytojus, Vilnius: Vaga.

23. Šimkus, Jonas, 1986: Žodžiai idėjos draugams, Vilnius: Vaga.

24. Venclova, A., 1936: Dar dėl “Žemės maitintojos” //Kultūra. Nr. 12.,

Vilnius.

25. Viliūnas, Giedrius, 2004: Naujausioji lietuvių literatūra /1988-2002/,

Vilnius: Alma litera.

26. Vilnonytė, V., Lukošiūnas A., 1974: Petras Cvirka. Bibliografija,

Vilnius.

27. Zaborskaitė, V., 1982: Literatūros mokslo įvadas, Vilnius: Mokslas.

28. Zaborskaitė, V., 2002: Tarp istorijos ir dabarties. Literatūra,

atsiminimai, publicistika, Vilnius.

29. Zinkus, J., ir kt. (Red.).1976: Lietuviškoji tarybinė anciklopedija,

Vilnius: Mokslas.

30. Žėkaitė, Janina, 1970: Lietuvių romanas, Vilnius: Vaga.

ŠALTINIŲ SĄRAŠAS

1. Cvirka, Petras, 1977: Žemė maitintoja, Vilnius, Vaga.

2. Cvirka, Petras, 1983: Raštai, T. I., Vilnius: Valstybinė grožinės

literatūros leidykla.

Cvirka, Petras, 1986: Raštai, T. VII., Vilnius: Vaga