Petro Sabaliūno paveikslas. Jono Biliūno pasakojime „Ubagas“ pavaizduotos labai svarbios ir šiuolaikiniam pasauliui būdingos problemos.

Jonas Biliūnas „Ubagas“

REFERATAS

J.Bilūno Biografija

Jonas Biliūnas – lyrinės lietuvių prozos pradininkas. Jis gimė 1879 m. balandžio 11 d. Niūronių kaime Anykščių valsčiuje, pasiturinčių ūkininkų šeimoje.

Gimnazijai J. Biliūną paruošė kaimo daraktorius (mokytojas). 1891-1899 m. būsimasis rašytojas mokėsi Liepojos gimnazijoje. Čia įsitraukė į visuomeninę, politinę veiklą. 1893 m. mirė J.Biliūno tėvai. J.Biliūnas, atsisakęs stoti į kunigų seminariją, neteko giminių materialinės paramos. Vertėsi privačiomis pamokomis.

1900 m. J.Biliūnas įstojo į Tartu (Dorpato) universiteto medicinos fakultetą. Už dalyvavimą studentų demonstracijose 1901 m. iš universiteto buvo pašalintas.

1901-1902 mm. gyveno Liepojoje, Šiauliuose ir Panevėžyje, vertėsi pamokomis, rašė į lietuviškus laikraščius. 1903 m. įstojo į Leipcigo Aukštąją prekybos mokyklą, kur greta studijų domėjosi literatūra. 1904 m. įstojo į Ciuricho universitetą studijuoti literatūros. Sveikatai pablogėjus, J.Biliūnas 1905 m. grįžo į Lietuvą. Tais pačiais metais išvyko gydytis į Zakopanę, vasaromis gyveno Lietuvoje (Niūronyse, Rozalime, Kačerginėje). Tuo metu daug rašė. Pirmoji grožinė knyga „Įvairūs apsakymėliai“ išėjo 1906 m. Rašė ir literatūros kritikos bei istorijos, publicistikos straipsnius, mokslo populiarinimo, politinio pobūdžio brošiūras.

Mirė 1907 mm. gruodžio 8 d. Zakopanėje; 1953 m. palaikai perkelti į Lietuvą ir palaidoti Liūdiškių piliakalnyje netoli Anykščių.

J.Bilūnas

Jono Biliūno kūryba

Visas kūrybinis Jono Biliūno palikimas sudaro du jo “ Raštų “ tomus. Jis parašė daugiau kaip trisdešimt apsakymų , keliolika eeilėraščių , straipsnių literatūros klausimais , politinių ar mokslo populiarizacijos brošiūrų , paliko plačią korespondenciją – laiškus draugams. Kiekviena J. Biliūno literatūrinio darbo sritis savotiškai įdomi, tačiau didžiausių laimėjimų jis pasiekė prozoje.

Eilėraščiai. Daugiausia eilėraščių J.Biliûnas parašė savo kūrybinio kelio pradžioje – 1900-1902 m. Juose iškyla darbo

žmonių kovos dėl laisvės vaizdai („O saule, saulute „, „Kalinys „), naujai sprendžiama meilės tema – meilė padeda kovotojui nugalėti ir su mylimąja jis eina “ pirmyn keliu atgaivintos žmonijos “(“Mano lelija “, “Esmu tau dėkingas “).

Iš ankstivųjų J. Biliūno eilėraščių reikšmingiausias – “Draugams“ . Čia autorius kreipiasi į draugus – kovotojus dėl socializmo, šaukia juos ginti vargdienių teises , visą jaunatvišką jėgą atiduoti gyvenimo kūrimui:

Draugai ! Juk da jauni mes esam vvisi,

Da dega mūs širdys krūtinėj,

Da rankos mūsų tiprios, mintis da drąsi,

Da trokštam tarnaut mes žmonijai.

Tad ženkim iš vieno mes drąsiai pirmyn,

Raudoną vėlia iškelkim

Ir, panėius nelaisvės numetę tolyn,

Ant amžių vergiją prakeikim.

Toks entuzijastingas, jaunatviųškai veržlus poeto kreipimasis į kovos draugus naujai nuskambėjo ano meto revoliucinėje Lietuvių poezijoje.

Prie poezijos J. Bilūnas dar kartą grįžo 1905 m. sukurdamas eilėraščius “Kalnuose“, “Kad numirsiu, man’ pakaskit“ ir keturis sonetus (“Kūdikystės aidas“,“Viltis“). Vieniems jiems būdingos antikarinės nuotaikos, kkitiems – nuoširdūs kūdikystės prisiminimai, tretiems – šviesūs kalnų vaizdai.

Proletarinės tematikos apsakymai. Jau pirmiesiems J. Biliųno apsakymas (“Klebonas“,“Per sapną“) būdingos demokratinės antiklerikalinės idėjos. Juose rašytojas, nors ir naivokai, jau kėlė svarbius išsivadavimo iš socialinės ir dvasinės priespaudos klausimus.

Naujas žingsnis jo kūrybiniame kelyje buvo apsakymai “Pirmutinis streikas“, “Be darbo“. Tai kūriniai proletarijatogyvenimą ir kovą.

“Pirmutinis streikas“ prasideda šviesiu džiugiu akordu : žinia apie streiką maloniai sujaudina ir pavasariškai nuteikia pasakotoją ir Rokų – du jaunus moksleivius, kurie savo akimis pirmą kart pamato darbininkų klasės jėgą.Darbininkų demonstraciją rašytojas vaizduoja jaunuolio akimis, reikšdamas jo susižavėjimą ir nustebimą. J. Biliūno nupiešta darbininkų masė – tai jėga, prieš kurią dreba fabrikantai, pirkliai, visokie ponai, kuriai nieko negali padaryti nė policija.

“Pirmutinis streikas“ – labai šiltas, emocingas kūrinys. Nes čia į viską pažiūrime jautriomis pasakotojo akimis, visur jaučiame jo reagavimą, ir mus pagauna ta revoliucinė nuotaika, neapykanta smurtui ir išnaudojimui.

Alegorinį apsakymą “Laimës žiburys“ J. Biliūnas parašė, veikiamas 1905 – 1907 m. revoliucijos nuotaikų. Apsakyme ryškiai atsispindi rašytojo tikėjimas, kad tik revoliucinė kova atneš liaudžiai pergalę.

“Laimės žiburyje“ rašytojas pasakoja apie stebuklingą žiburį, pasirodžiusį ant aukšto, stataus kalno. Vienas senelis išaiškina susirinkusiai miniai, kad tas, kuris užkops ant kalno ir ranka palies žiburį, padarys vvisus žmones laimingus. Tačiau pasiekti kalno viršūnę būsia ne taip jau lengva: baidysiančios šmėklos, o kas išsigąs ir pažiūrės atgal, pavirs akmeniu. Pagaliau tas, kuris pasieks žiburį ir jį palytės, taip pat pavirs akmeniu, savo mirtimi atnešdamas laimę kitiems.

Apsakyme rašytojas pabrėžia, kad kova reikalauja daugybės aukų, bet tos aukos prasmingos: žuvusiųjų draugų drąsa kitų kovotojų širdyse žadina stebuklingą galią, kuri jiems padeda lipti į kalną. Ir štai po daugelio metų, kritus gausybei aukų , drasuolių miniai šturmuojant kalno viršūnę , saujeliai drąsuolių pagaliau pavyksta ją pasiekti ir palytėti žiburį. Ir tada išsipildo senelio pranašystė – visi žmonės tampa laimingais.

Kituose apsakymuose, parašytuose 1905-1907 m. J. Biliūnas dažniausiai vaizdavo valstiečių gyvenimą. Jam mažiau negu Žemaitei, rūpėjo kaimo buities reiškiniai ir socialiniai konfliktai.

Šviesūs moraliniai liaudies žmogaus pradai iškyla apsakymuose „Žvaigždėje“ ir „Lazdoje“.

Socialinės skriaudos motyvai atsispindi apsakymuose „Ubagas“ ir „Brisiaus galas“.

„Liūdna pasaka“- paskutinis ir didžiausias J. Biliūno kūrinys. Kūrinio veiksmą rašytojas nukelia į 1863 m. sukilimo laikotarpį.

Savo kūryboje J. Biliūnas pirmasis pavaizdavo darbininkų klasės gyvenimą ir revoliucinę kovą toliau tęsė ir vystė pažangios lietuvių literatūros realistines tradicijas: humanizmą ir meilę darbo žmogui, neapykantą jo išnaudotojams, nesitaikstymą su socialine skriauda ir neteisybe. Jis buvo puikus žmogaus sielos žinovas.

P.Cvirkos žžodžiais tariant, „Biliūnas – sielvartingos prozos meisteris“, yra lyrinio apsakymo, poetinės prozos pradininkas lietuvių literatūroje.

V. Mickevičius – Kapsukas didžiai vertino J. Biliūną, kaip realistą, sugebantį savo kūryboje pavaizduoti svarbiausius tikrovės reiškinius. „Kaip tikras realistas, ima jisai kiekvieną dalyką tiesiai iš gyvenimo,“ – rašė kritikas. „Biliūnas mokėjo tai dabarčiai giliai į akis žiūrėti, į gilius sielos slėpinius dirstelti ir matė tai, ko kiti nematė. Jis mokėjo pastebėti vis augančius toje dabartyje priešingumus.“

J.Bilūnas ,, Ubagas“ analizė

„ Senelis drebančiom rankom atidarė vartelius ir įėjo kieman. Buvo tai ubagas. Teisybė, neturėjo jisai didelių lazdų geležiniais galais, su ilgais botagais, nebuvo toksai drąsus, kaip dažnai esti drąsūs mūsų ubagai. Bet tai buvo ubagas, nes nešėsi pasikabinęs per pečius krepšį, teisybė visai dar dyką.

Užlipęs gonkelis, senelis vėl bailiai apsistojo, nežinodamas, kur dėtis. Kadangi troboj nieko nebuvo, — visi buvo išvažiavę bulvių sodintų, ir aš vienas namie atlikau, — prašiau senelį sėstis gonkely. Atsisėdo ir, palenkęs galvą, pradėjo kalbėti poterius.

Nežinau, kodėl man pasirodė, kad ir poterius jisai kalba ne taip, kaip paprastai ubagai pripratę yra kalbėti. Buvaunas ubagas kad kalba, taip kaip žirnius beria, arba vėl kalba giedančiu, gailestingu balsu, kur reikia pratęsdamas ir apsimesdamas. Šitas gi senelis kalbėjo visai taip, kaip

kalba nelaimingas žmogus, — tyliai, lūpom drebančiom; vietomis jis visai nebegalėjo kalbėti, tartum jam kas kvapą gniaužė: mačiau tik, kaip jo lūpos dar labiau drebėjo, virpėjo; jo balse kelis kartus, visai, rodės, netikėtai, taip skaudžiai suskambėjo apmaudo ir baisios nelaimės styga, kad mane visą šiurpas paėmė. Į jį žiūrėdamas, pamačiau, kaip per raukšlėtą, išdžiūvusį jo veidą rieda gailios karčios ašaros.“

Jono Biliūno apsakyme „Ubagas“ pavaizduotas labai svarbios šiuolaikiniam pasauliui būdingos problemos. Pagrindinis kūrinio veikėjas – Petras Sabaliūnas, savo išgyvenimais ir rūpesčiais ppanašus į daugelį iš mūsų senos kartos žmonių.

Petras Sabaliūnas – žilas, geros širdies senelis, kaip ir daugelis senų žmonių, turintis savo pomėgį – bites. Senelis labai jas mėgo, gerai jomis rūpinosi ir visada kalbėjo, kad bitės geros ir paklusnios tik tada, kai „bičiuoliai nešykštūs ir vienybei gyvena“. Dėl to jis kiekvienam pasitaikiusiam žmogui nepamiršdavo medaus duoti. Bitės jam padėdavo tvirčiau žengti gyvenimo keliu ir įveikti gyvenimo sunkumus. Savo praeityje turėjęs jaukų būstą ir gražią šeimyną, vieną dieną Sabaliūnas suvokia, kkad viską prarado. Atidavęs meilę, rūpestį, švelnumą savo vaikams, jis supranta labai skaudžią tiesą, kad pasenęs ir ligotas jis tampa niekam nereikalingas, net savo paties vaikams. Ir atrodo, tik vienintelės bitės ilgisi jo šilumos ir supranta jo skausmą. Suprasdamas, kad ssavo namuose laikomas nepageidaujamu, ir nenorėdamas būti našta, Petras Sabaliūnas išeina laimės ieškoti svetur.

Sabaliūnui nelengva susitaikyti su ubago dalia, nelengva prašyti žmonių pagalbos ir sau pačiam pripažinti, kad jam jos iš tikrųjų labai reikia. Jis suprato, kad daug lengviau duoti, kai viską turi, nei imti, kai nieko neturi. Tačiau jis neturi kitos išeities, kaip tik prašyti išmaldos. Senukas – nepaprastas ubagas. Jis ne toks kaip kiti ubagai, jis kalba apie savo skausmą atvirai, neapsimesdamas ir nevaizduodamas nelaimėlio. Jo ašaros tyros, tekančios iš širdies gilumų, o senuko žodžiai – nuoširdūs. Pirmą kartą apsilankęs svečiuose namuose, Sabaliūnas supranta, kad ubago dalia nėra jau tokia lengva, kaip jis manė. Jo akyse pasirodo ašaros. Gal iš gėdos ar iš skausmo senukas slepia savo aakis, kuriose slypintis skausmas ir neviltis užgožia jo laimę, gyvenimo prasmę bei džiaugsmą.

Pasakotojas, duodamas seneliui duonos riekę, jaučiasi kaltas. Jis pajuto savyje „dalį amžinos vaikų kaltės“. Gal dėl to, kad mažai aplankydavo savo tėvus, ir tik po jų mirties suprato, kokie jie buvo jam svarbūs ir kaip jis juos mylėjo. O gal jis prisiėmė sau dalį Sabaliūno sūnaus kaltės, nes vaikystėje jie žaidė kartu, buvo geri draugai. Bet kad ir kiek skausmo Sabaliūnui suteikė jo sūnus, jis vis tiek nnelaiko pykčio savo širdyje, o kaip tik savo pasąmonėje bando jį pateisinti.

Skaitydami šį kūrinį mes galime pamatyti, kokie žiaurūs mes galime būti savo tėvams, ir kokie kartais atlaidūs tėvai gali būti savo vaikams. Iš šio apsakymo mes galime daug ko pasimokyti ir nedaryti tų pačių klaidų, kurias padarė senuko sūnus, ir kurias net šiuolaikiniame pasaulyje dažnai kartojame mes patys.Taigi iš visko galima spręsti, kad J.Bliūnas buvo laibai idomi ir kūribinga asmenybė, kovojusi uz proletarijato teisese ir visaip kitaip ji gindama netgi savo kuriniuose, tai puikei atsispindi jo kūryboje. Jis buvo kovotojas už tiesa ir prieš proletarijato išnaudojima. J.Biliūnas buvo gana gili ir kūribinga asmenybė.