Pirmieji lietuviški raštai

Rašto kilmė ir raida.

Pasaulio rašto apžvalga.

Dabar susipažinkime su kitu galingu žmogaus įrankiu, kultūros ir apžvalgos laidu, glaudžiai susijusi su kalba,- su raštu.

Kalba yra dovana žmogui. Ji atsirado kartu su žmogumi.Raštą pats žmogus sukūrė. Buvo laikai, kai žmonės dar nemokėjo rašyti. Taip tobulai rašyti, kaip mes dabar rašome žmonės išmoko ne staiga, bet palenva, per ištisus tūkstantmečius.

Dabar sunku tiksliai nustatyti, kada žmonėms atsirado reikalas rašyti. Aišku tai turėjo atsitikti labai senai. Dabar pirmykščiai žmonės, susijungę į kkolektyvus bendrai kovai priš gamtos jėgas, susidūrė su reikalu perduoti vieni kitiems, arti nesantiems. Pavizdžiui ,medžiotojas atradęs gerą vietą medžioklei, nužymėdavo šakelėmis, štaip padėdamas kitiems atrasti. Norėdami parodyti kuria kryptimi reikai iškoti, medžiotijas palikdavo strėlę, nukreipęs jos smaigalį į reikiamą pusę. Tokiame medžiotojo elgesyje jau galime įžiurėti tam tikras tiesas, labai primityvias, tačiau vis dėlto sąmoningas pastangas regimu būdų perduoti kitiems savo mintis. Ši labai sena priemonė reikiamai krypčiai parodyti ir dabar mūsų tebevartojama. Juk ir mes norėdami parodyti kryptį, ppiešiame strėlę.

Be čia paminėto strėlės pavizdžio, seniausiais laikais žmonės turėjo įvairių kitokių būdų tam takroms savo mintims išreikšti. Sakysime, norėdamas ranka ar suduodamas į būgną, jis galėjo prišaukti toliau esančius žmones. Kad ko nors svarbaus nepamirštų, jau nuo llabai senų laikų žmonės užmegzdavo mazgus. Šis paprotys dar ir dabar yra išlikęs, ypač tarp neraštingų žmonių. Pietų Amerikos piemenys iki pastarųjų laikų plačiai nbaudijama virvės su mazais, kaip savo bandos sąrašą. Vienoje virvėje piemuo užmezdavo tiek mazų, kiek jis gavo karvių, kitoje- kiek avių, trečije- kiek ožkų ir t.t.Centrinbės Amerikos gentys turėjo paprotį:prieš išvykdami į kelione, palikti žmonai virvutę su mazais. Kazdien atrišdama po mazgą, žmona žino, kada vyras grįš iš kelionės.

Be mazgų, žmonės nuo labai senų laikų panašiems reikalams vartojo medžio gabalėlius su reikiamų skaičiumi skersai išbrėštų brūkšnelių ar kitokių ženklų. Tie mežio gabalėliai su išpjautais ženbklais, reikalui esant, būdavo perskeliami į dvi dalis ir vartojami kaip šių dienų kvitai. Norint patikrinti tapatybę, pakakdavo tik sudėti aabi dalis. Iš tam tikros minties išreiškimo priemonė yra išlikusi iki mūsų laikų ir plačiai naudojama, kultūrinių požiuriu atsilikusiuose kraštuose.

Tačiau to kas buvo pasakyta, dar negalima vadint raštu. Tai yra tik ženklai, kuriais išreiškiama tam tikra viena mintis. Bet juk įvairių kitokių minčių jais išreikšti, kaip kad darome raštu negalima. Tai tėra tik pirminė, paruošemoji stadija į raštą.

Mokslininkų tvirtai nustatyta, kad tikrojo rašto pradžios, jo užuomazgų reikia iškoti piešiniuose.

Nuo seniausių laikų žmonės mėgdavo įvairiausias įrankiais aant uolų ir šeipjau daiktų piešti juos supančius objiektus. Buvo piešiama įvairiais tikslais: ir pagražinimui ir todėl, kad nepažindami gamtos jėgų, pirmykščiai žmonės tikėjo, jog tam tikras piešinys ar ženklas gali juos apsaugoti nuo nelaimių ar nesekmių. Ilgainiui piešinėliai imti vartoti ir kiap tam tikros mintis išreiškimo priemonė. Prisiminkie jau minėtos strėlės pavizdį, kur šalia strėlės nupieštas meškos paveikslėlis medžiotojui rodė, kad stėlės nurodyta kryptimi yra meškų. Taigi, pasakytume, pirmykštis žmogus, norėdamas parašyti žodį meška senų senovėje ir piešė mešką, norėdamas parašyti žodį liūtas, piešė liūtą. Šitokiame pirmykšio žmogaus elgesyje jau galima įžiūrėti rašto,tiesa, dar labai tolimo nuo mūsų dabartinio, tačiau vis dėlto rašto, užuomazgų.

Paties primityviausių paveikslėlio rašto pavyzdžių galime rasti ir naujųjų laikų atsilikusiose tautelėse. Tokių pavyzdžių gali būti prekybos sutartis tarp dviejų Amerikos indėnų žr. 15 pav. Joje ant žievės antroje pusėje nupieštas bebras ir į jį atkreiptas šautuvas. Šalia bebro nubrėžta trisdešimt brūkšnelių. Kitoje žievės pusėje nupiešti ūdros, bizono ir avies paveikslėliai. Viduryje žievės pažymėtas kryžminis ženklas. Kryžminis ženklas viduryje žymi mainus. Trisdešimt brūkšnelių prie bebro reiškia trisdešimt bebro kailių. Šautuvas, nukreiptas į bebrą, rodo, kad tie bebrai buvo nušauti medžioklėje. Kitoje kryžminio ženklo pusėje ūdros, bizono ir avies atvaizdai rodo, kad medžiotojas juos išmainė į ūdrą, bbizoną ir avį.

Paveikslėliais rašyti žmonėms buvo nepatogu pirmiausia todėl, kad piešdami juos žmonės sugaišdavo daug laiko. Tada jie ėmė tuos paveikslėlius prastinti ir per ištisus šimtmečius tiek suprastino, kad daugelis jų nebebuvo panašūs į tuos daiktus, kuriuos iš pradžių vaizdavo. Taigi žmonės palengva ėmė piešti jau nebe paveikslėlius, bet ženklus, išsirutuliojusius iš paveikslėlių.

Žiūrėdami, pavyzdžiui, į egiptieių herogifus, matome, kad šale dar aiškių paveikslėlių yra ir šeip įairių ženklų, nebeprimenančų arba mažai primenančių daiktus, iš kuruių atvaizdų jie yra atsiradę. Tačiau dabar aiškiai jaučiame, kad Eipto hiroglifai yra kilę iš piktogramų, tai yra atskirų paveikslėlių. Senovės egiptiečiai rašydavo, tai yra atskirų paveikslėlių. Mat senovės eiptiečiai rašydavo, teisingiau, paskui piešdavo, papiruso laišuose arba ant pastatų sienų, tai yra ant tokių objiektų, ant kurių nesunku piešti. Tuo tarpu bobiloniečiai, ir kiti senovės Mezopotamijos gyventojai rašimui naudojo molio plyteles. Specialiu pagaliuku jie minkšto molio plytelėse išspausdavo rašto ženklus, o vėliau plyteles išdegindavo. Žinoma, piešti minkštame molyje buvo daug sunkiau negu ant papiruso lakšto. Todėl mezopotamiečiams pišemus vaizdus teko dar labiau pratinti, ir ilgainiui jų rašto ženklai tiek nutolo nuo vaizduojamų daiktų bei padarų, kad tapo visai nebepanašūs į pastaruosius.

Iš to kas buvo pasakyta, jog egiptietis ilgainiui atskiru piešinėliu arba ženklu ėmė žymėti nebe aatskirą žodį, bet atskirų garsų skiemenį, veliai ir priebalsį. Nuo šitokio rašto pereiti prie tikro raidinio bereikia tik vieno žingsnio: užuot žymėjusi atskiru ženku skiemenį ar priebalsį imti žymeti jais garsus taip kaip mes dabar darome. Šį mūsų akimis žiūrint paprastą išradimą-atskiru ženklu žymėti kiekvieną garsą-žmonija padarė ne taip greitai ir lengvai. Ištisas epochas žmonės rašė sunkiu piktografiniu ir ideografiniu raštu. Garsinis raštas buvo išrastas maždaug apie tūkstantį metų prieš mūsų erą.

Pirmieji kurie suskaičiavo savo kalbos garsus ir kiekvieną jų ėmė žymėti atskiru ženklu. Tai išrado Finikiečiai.

Nors kinų rašto ženklai-ideogramos jau nebeprimena daiktų vaizdus, bet ir jie yra kilę atskirų daiktų piešinėlių-piktogramų. Tai aiškiai rodo seiausių laikų kinų rašto paminklai, kuriuose atskiri ženklai dar primena daiktų atvaizdus.

Žinoma nemaža tokio rašto sistemų, kuriomis niekas nebesinaudoja. Tais raidynais rašiusios tautos jau senai išnyko, palikdamos uolose, molio plytelėse ar papiruso lapuose prirašytų įvairaus turinio tekstų. Mokslininkai daugelį tų tekstų jau yra išskaitę, tuo būdu labai daug sužinodami apie tuos rašmenis įrašiusius žmones apie jų gyvenimą, darbą. Senovės tekstų perskaitymas turėjo didžiausią reikšmę istorijos mokslui. Tačiau tai padaryti nelengva. Mokslininkams teko padėti daug vargo, triūso, praleisti naktų be miego kol pagaliau 1822 m. prancūzas Ž. F.Šapoljonas iššifravo senųjų egiptiečių nuostabiausius heroglifus, o vokietis

G. F. Grotefebndas 1802 m.-painų senovės kyliaraštį. Tekstų išskaitymas tūkstanteriopai atlygina mokslininkams:perskaitę heroglifus, kyliaraščius ir kitus senuosius raštus jie sužinojo daug tautų preities paslapčių, jiems prieš akis atsivėrė labai seni laikai, pasidarė žinoma įvairių valstybių, egzistavusių dar gerokai prieš mūsų eros pradžią, istorija; jie sužinojo, kaip žmonės gyveno tais senais laikais, ką jie dirbo, kokį civilizacijos bei kultūros laipsnį jau buvo pasiekę.

Tačiau nevisi išlikę senųjų tautų tekstai jau yra perskatyti. Kai kurie tik dabar yra šifruojami. Yra ir tokių senų ttekstų, kurių perskaityti mokalininkai dar nemoka. Perskaite tuos tekstus žmonės, dar daug nauja sužinojo apie tolimąją praeitį, apie senuosius laikus.

Kalbant apie rašto kilmę pora žodžių reikia pasakyti ir apie skaitmenų ženklų atsiradimą.

Dabar daugelyje šalių vartojami tokie ženklai skaitmenims pažimėti: 0,1,2,3,4,5,6,7,8,9.

Pas mus dabar kasdien leidžiama daugybę laikraščių. Kai kurie mūsų laikraščiai išeina tokiu milžinišku egzempliorių skaičiumi, kad vienas žmogus jokiu būdu nesuspės perašyti ranka ir per visą savo amžių. Taigi ir raštas-spauda, tobulėjant techikai, pasidarė visiems prieinamas.

Lietuvių raštas

Raštas Lietuva pasiekė ppalyinti velai. Iki krikščionybės įvedimo (XIV a. pradžios) Lietuvoji buvo vartojami tik tam tikri ženklai laukui ar nuosavybei žymėti. Kai kurių kronikinių bei istorikų pateikiami tariamo lietuviško rašto pavizdžiai greičiausiai yra falsifikatas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų raštinėse nuo Vytauto laikų bbuvo vartojama ankščiau minėtoji slaviška kanceliarinė kalba ir senovinis slavų raštas-kirilica. Ryšiams su vakarų kraštais palaikyti Lietuvos vadovai daugiausia vartojo lotynų kalbą ir lotynišką raštą. Lietuviškai imta rašyti ir leisti lietuviškas knygas tik nuo XVI amžiaus. Lietuviškas raidynas buvo sudarytas lotynų alfabeto pagrindu. Sekta kai kuriomis lenkų, iš dalies vokiečių rašto bei rašybos manieromis.

Vilniaus universiteto bibliotekoje 1962 m. buvo atrastas poterių tekstas, parašytas nežinomo asmens ranka vienos 1503 m. išleistos lotyniškos knygos paskutiniame puslapyje. Tyrinėtojai nustatė, kad rašyta XVI amžiaus pradžioje. Tai pats seniausias iš visų iki šioliai žinomų lietuvių kalba tekstų.

Pirmoji spausdinta lietuviška knygayra Martyno Mažvydo katekizmas, išleistas 1547 m. Karaliaučiuje.

Mažojoje Lietuvoje šias raides (gotškas stilus) lietuviai vartojo ilgą laiką, iki pat antrojo pasaulinio karo, o Lietuvos DDidžiosios Kunbigaikštystėje jos išnyko jau XVII amžiuje. Tačiau XVI amžiaus antroje pusėje LDK teritorijoje išleistos knygos vyrauja “gotiškos”raidės. Tai matyti, kad ir iš garsiosios Mikalojaus Daukšos “postilė”, išleistos Vilniuje 1599 metais. Kadangi Lietuvą raštas pasiekė per lenkus ir iš dalies per vokečius, tai iš jų ir buvo pasisavintos kai kurios rašymo manieros.

Lyingdami pirmųjų Lietuviškų knygų rašyba su dabartinbe, pastebime ne tik tuos skirtumus kurie dabar pamokose aptaremi, bet daugeli kitų. Reikia pasakyti, kad tais laikais mūsų kaip ir kitų tautų, rrašyba ir nbebuvo nusistovėjusi, joje knibždėte knibždėjo įvairausių nevienodumų, buvo vartojama visokių mums dabar neįprastų pagalbinių ženklų. Be to kai kurioms raidėms tam tikrais atvėjais galėjo būti reiški

mi kiti garsai, negu dabar jomis reiškiame kai kurių to meto raidžių dabar nebevartojame.

Išskyrus pirmąjį žodį, visur kitur vartojamos “gotiškos” raidės.

Priedai

Naudota literatūra

Zinkevičius Z.

Zi – 102 Kalbotyros pradmenbys . – K .: Šviesa, 1980. – 118 p., iliustr.