R.A.Cipelis

R.A.Cipelis gimė 1813m. Lapkričio 30d. Kalnininkų kunigo K.V.A.Cipelio [1783- 1874] šeimoje, susijusioje su sena Mažosios Lietuvos evangelikų liuteronų dvasininkų gimine. Daugelis jos narių pasireiškė lietuvių raštijoje. Būsimojo redaktoriaus tėvas baigė teologiją Karaliaučiaus Universitete ir nuo 1809m. su nedidele pertrauka iki mirties kunigavo Priekulėje. Jis ir jo šeima gerai mokėjo lietuvių kalbą, parapijiečių buvo gerbiami ir mylimi. K.V.A.Cipelį per 1852m. kelionę po Mažąją Lietuvą aplankė žymus indoeuropeistas, Prahos universiteto profesorius A.Šleicheris. Mokslininkas su kunigu susitarė dėl lietuvių kalbotyros medžiagos tiekimo ir ssusilaukė reikšmingos paramos. Apie tai pažymėta A.Šleicherio “Lietuvių kalbos vadovėlio” [Praha,1856] pratarmėje.

Greičiausiai nuo vaikystės lietuvių kalbą mokėjo Rūdolfas Andrius.Jis 1833 m. baigėTilžės gimnaziją ir įstojo į karaliaučiaus universiteto feologijos fakultetą,kuriame turėjo galimybių patobulinti lietuvių kalbos žinias.Būsimasis redaktorius nurodytas L. Rėzos vadovaujamo lietuvių kalbos seminaro 1834-1835 m. dalyvių sąraše.Galbūt R. A. Cipelis užsiėmimus epizodiškai lankė dėl to,kad jis lietuvių kalbos žinioms toli pralenkė kitus seminaristus.Jaunuolio biografijos tarpsnis po studijų neišaiškintas.Tikriausiai keletą metų bus mokytojavęs kurioje nors parapijos mokykloje.Atsiradus vakuojančiai vietai, RR. A. Cipelis 1841-1835 m. gegužės 16 d. buvo ordinuotas evangelikų liuteronų dvasininku ir paskirtas Kretingalės kunigo adjunktu.Netrukus ( vienais duomenimis 1844, kitais –1846 m. ) jis gavo Klaipėdos lietuvių parapijos antrojo kunigo vietą.Uostamiestyje veikusi F. V. Horcho spaustuvė, leidusi llietuviškas knygas ir kalendorių, sudarė sąlygas į spaudos darbą įsitraukti ir geram lietuvių kalbos mokovui R. A. Cipeliui.

Neaiškios redaktoriaus išvykimo iš Klaipėdos aplinkybės. Negalima sutikti su tais autoriais, kurie teigė, kad kunigas prievarta dvasinės vyresnybės 1849 Gruodžio mėnesį buvo iškeltas į Darkiemį.Šiam teiginiui prieštarauja Mažosios Lietuvos evangelikų liuteronų kunigų darbo taisyklės-dvasininkus konkurso būdu rinkdavosi pačios parapijų tarybos. R. A. Cipelis konkurse dalyvavo kartu su kitais dviem pretendentais ir per rinkimus, išvykusius lapkričio 12 d., laimėjo. Gruodžio 16 d. jis buvo įvestas kunigu. Taigi kalbėti apie prievartinį “Lietuvininkų prietelio” redaktoriaus perkėlimą į Darkiemį negalima. Pasaulietinė ir dvasinė vyresnybė galėjo būti nepatenkinta R. A. Cipelio veikla uostamiestyje ir trukdyti jam normaliai dirbti, įvairiopiai diskriminuoti arba net suvilioti prestižine vieta kitame kkrašto gale. R. A. Cipelio išvykimą nereikėtų tiesiogiai sieti ir su laikraščio leidimo nutraukimu. Redaktorius jau buvo paliikęs Klaipėdą, kai leidėjas gruodžio 20 d. kreipėsi į skaitytojus, ragindamas pratęsti prenumeratą. Prenumeratorių, matyt, užtektinai neatsirado. Taigi, “Lietuvininkų prietelio” sustojimo priežastimi laikytina skaitytojų stoka, kuriai neabejotinos įtakos turėjo R. A. Cipelio išvykimas ir nepalanki visuomeninio politinio gyvenimo aplinka. Senatvėje susirgęs gerklės liga, R. A. Cipelis buvo priverstas atsisakyti dvasininko pareigų. Apie 1870-1874 m. jis persikėlė į Drukių kaimą netoli Priekulės, kur įsigijo ssodybą ( dabar joje gyvena Antano Stalnionio ir Petro Dyglio šeimos). Gyvendamas tarp priekuliškių, padėjo nusenusiam tėvui eiti kunigo pareigas, o po jo mirties įsteigė ir vadovavo paskolos draugijai. R. A. Cipelis sulaukė gilios senatvės ir mirė 1894 m. vasario 19 d. Palaidotas šalia tėvų ir kitų parapijos kunigų prie Priekulės bažnyčios. Ją ir aplinką per antrajį pasaulinį karą sunaikinus, kapo vieta nežinoma.