R.Granauskas Gyvenimas po klevu

Apysakoje “Gyvenimas po klevu” (1988) R. Granauskas kalba apie tautos tźstinumo problemą. Autorius primena: kiekviena tauta kuriasi savo gyvenimą (savo namą), o forma ir turinys skiria tautas vien nuo kitos. Kaip ta savita pasaulėjauta funkcionuoja, kai tauta stovi ant pražūties slenksčio? Pradėjęs nuo konkretaus buitinio vaizdo (senosios Kairienės sodybos po klevu), rašytojas pereina į abstrakčią plotmź, kur “gyvenimą po klevu” suvokiame kaip mitologinź: visų trijų sferų (požemio, žemės ir dangaus) tarpusavio ryšį, priklausomybę ir amžinumą. Tai nedidelė apysaka, kur vveiksmas vyksta vos vieną dieną ir apima senosios Kairienės kelionę iš kaimo į gyvenvietę. Bet tai tik paviršius, o apysaka turi giluminį, mitologinį klodą. Todėl tai ne tik dramatiška vienos žemaitės ar jos artimųjų gyvenimo istorija, bet ir ištisos lietuvių tautos likimo apibendrinimo. Senoji Kairienė – tarpininkas, nueinantis kelią nuo senojo iki naujojo pasaulio, ji vertybių atskaitos taškas. Kartu su atgimstančia pavasarį žeme ji išeina iš savo sutvarkytų namų į svetimą, chaotišką erdvę – gyvenvietę, kuri net vardo neturi. Išeidama MMonika apžvelgia savo gyvenimą: kiekvienas daiktas turi savo vietą, nieko nėra nereikalingo. Garbingiausioje vietoje – kiemo viduryje – svirtis. Senų namų sienose tarsi gyvena artimų žmonių atmintis, jų darbai, likimai. Net vienišas žmogus, jeigu jis savo namuose, – dar ne vvienišas. Todėl lietuviui svarbiausia – išėjimas iš namų. Visai kitokia gyvenvietė – bevardė, svetima, beveidė, nejauki ir maloni. Žmonės taip pat tapo beveidţiai kaip ir jų namai (Kairienė niekaip neatsimena buvusios marčios veido, kuri taip ir nesukūrė savo namų). Kairienė prisimena buvusį, dabar jau išdraskytą Budrių kaimą. Bet baisiausia – pasekmės: jaunoji karta jau nebeturi tikrųjų namų sampratos. Senosios Kairienės sodyboje atpažįstame baltiškąjį gyvenimo (net pasaulio) modelį: namas – žmogaus gyvenimo vieta – stovi pačiame visatos centre, ant klevo šaknų, po klevo šakomis. Nors apysakos pavadinimas deklaruoja gyvenimą, aplink tvyro mirties slogutis. Mirtis nebuvo blogybė mūsų senojoje pasaulėžiūroje. Kairienė užsuka į kapinių kalnelį. Tai ne tik mirusiųjų aplankymas (nes jie gyvi stovi tol, kol juos kas nors atsimena), bet ir ddvasinis apsivalymas. Kairienė pralinksmėja, kai nuo kalnelio pamato sodresnių rugių laiko vietas – tai buvę kaimynų gyvenimai. Jos kaimas nugalėjo mirtį! Nauja gyvybės forma žaliuoja pats žmonių gyvenimas. Žemė saugo atmintį. Kodėl išsigimė žmogus? Todėl, kad buvo pasikėsinta į žemdirbio gyvenimo būdą, į save įprasminantį darbą – žemės dirbimą. Žemė – pastovumo ir saugumo garantija. Išplėšus ją iš žmogaus, jis neteko stiprybės, gyvenimo pamato, išseko kūrybinės galios, darbštumas. Atimta žemė. Ar begali kas būti baisiau: “plėšė iš žmogaus žemę, plėšė jjo širdies stiprybę, griovė viso gyvenimo, viso likimo pamatą”. Atimta darbo prasmė. Kairienės žmogus, mėgęs kiekvieną darbą, kolūkyje nenorėjo dirbti: “Koks ten darbas? Visą laiką talkoj ir talkoj. Nu kiek tu gali, žmogus, talkininkais eiti?..”. Darbas tapo sunkia, varginančia baudžiauninko prievole. Senoji stebi vaikaičio darbą: “Dabar jis suprato. Jis nekentė paties darbo: tų bulvių, tų maišų, tos purvinos žemės aplinkui, to visko. Greičiau, greičiau! – tartum pats save ragino. Dantis sukandus, jėgas įtempus, – kad tiktai greičiau tas darbas pasibaigtų!”. Senoji Kairienė prisimena savo gyvenimo kelią: savo žmogų ir jo mirtį, nenusisekusį sūnaus Stepono gyvenimą ir mirtį, anūką Darių. Tai lyg trys nuopuolio ratai. Visų žlugimų priežastys išorinės, tačiau vis giliau prasiskverbiama prie žmogaus dvasios. Toliau eiti nebėra kur: Ignelis, proanūkis, jau įkūnija protinį nepilnavertiškumą. Todėl Kairienei baisu, kad nebebus kam palikti buvusio gyvenimo atminties. Požiūris į moterį – svarbus tautinės kultūros rodiklis, nes motina – dvasinės gyvybės simbolis. Apysakoje matome, vienišą, apleistą, paniekintą seną moterį- Kairienę. Praradusi artimiausius žmones, ji užsirišo seną skarelę ir po šiai dienai nenusiėmė. Tai siejama su ištikimybės tema. Išblėsęs ne tik ištikimybės vyrui, tėvui, bet ir tėvynei jausmas. Kairienė dar gyvena senajame pasaulyje, bet jos ėjimas nenutiesia tilto tarp seno ir naujo. Nors Kairienė ppasirengusi aukotis, atgailauti už visų nuodėmes, Prisikėlimo, Atgimimo vilties mums beveik nepalikta. Apysakos pabaiga sukrečianti, šaukianti: “Sustokime, tuo keliu nebėra kur eiti – toliau žūtis!”. Paguosti gali senesnė – mitinė pasaulėžiūra, kurios atšvaitai visada pulsuoja R.Granausko prozos potekstėje. Mitinė sąmonė nepripažįsta baigiamumo: kiekviena mirtis slepia prisikėlimo daigą.