R. Granausko apysakos „Gyvenimas po klevu“ problematika

Pagal kūrinių tematiką Romualdas Granauskas yra tradiciškiausias lietuvių kaimiškosios prozos kūrėjas, vaizduojantis žemdirbio pasaulį ir jo saulėlydį. Rašytojas sukūrė paminklą nykstančiam senajam kaimui, atskleidė agrarinės kultūros esmę, užčiuopė giliausias jos šaknis. Apysaka „Gyvenimas po klevu“ nėra moralizuojantis kūrinys, tačiau juo R. Granauskas parodė, jog stagnacijos metais kūrusiam rašytojui rūpėjo mūsų egzistencijos pradai, praeities nuoskaudos bei miglota ateities vizija.

• Viena svarbiausių problemų apysakoje „Gyvenimas po klevu“ – suardyti tradiciniai šeimos ryšiai. Rašytojui svarbi ne tik pati šeima, jos vidinis grožis, savitumas, tradicijos, ttačiau ir kartas skirianti savitarpio nesupratimo, atšiaurumo siena, kuria nyki realybė (miestų kūrimasis, „naujasis pasaulis“) perskyrė dvasinį žmonių vientisumą, pagarbą, prieraišumą šeimai, pakeitė požiūrį į tėvus, namų dvasines vertybes. Šeima – svarbiausias visuomeninis vienetas, kuris turėtų mokyti visuomenei priimtino elgesio ir papročių.

• Skaudu Kairienei, kad žmonės nebemoka dirbti, kad atimta darbo prasmė. Jos anūkas Darius dirba kiek galima greičiau, kad tik to darbo atsikratytų. Jam tai – našta, kurioje nemato jokios prasmės, išskyrus medžiaginį atlyginimą. Nekęsti žemės, nekęsti darbo – ppaskutinis nuopuolio ratas, žmogaus paskirties žemėje paniekinimas. Moralinės sistemos suirimas ypač skaudžiai suvokiamas daugiaamžės agrarinės lietuvių kultūros fone – darbas ilgus amžius buvo pagrindinis žmogaus vertės matas.

• Išnykusi pagarba žmogui dar labiau skaudina senąją Moniką. Kadaise šeimoje itin svarbus buvęs moters, mmotinos kultas pamažu nuvertėja. Gyva Kairienė – gyva moters ir motinos pareiga šeimoje. Kenčia ji ir alkį, ir šaltį. Kenčia savo sūnaus ir anūko žmonų moralinį smurtą. Kenčia nuovargį ir tylą, kurioje girdisi tik jos pačios pasenęs alsavimas. Kenčia begalinį vien į mirtį vedantį vienišumą. Ir visa tai ji pakeltų, bet baisiausia yra tai, kad nėra, kas išgirstų jos balsą.

Rašytoją domina giliosios vienkiemių naikinimo priežastys. Kodėl išnyko senieji Budriai ir dešimtys panašių kaimų, kodėl plikose vietose išdygo mūrinės nejaukios, greitomis suprojektuotos „centrinės gyvenvietės“? Todėl, kad žmogus paverstas paprasčiausiu daiktu, kurį gali stumdyti, kaip nori. Niekas gyventojų neatsiklausė, ar jie norėtų persikelti. Kodėl išsigimė žmogus? Nes socializmo doktrinomis, paremtomis prievarta ir melu, pirmiausia siekta sunaikinti dvasią, tikėjimą, atmintį, nes valdyti lengva ttik tokius, kuriems nebėra nieko brangaus, švento, saugotino, kurie už nieką neatsakingi.

• Anapilin išėjusieji greitai pamirštami naujosios kartos. Kairienės artimieji nėra gobšūs, jie tiesiog visai nesupranta Monikos noro pastatyti paminklą mylimiems mirusiesiems, nes neturi dvasinės dimensijos, praeitis ir tradicija sumaterialėjusiam žmogui – tik nereikalingas balastas. Senolė nemaldauja ir nesižemina: juk ji bus palaidota ne iš jų malonės. Jei jie neturi pagarbos jai, ji turi savigarbą. Kapinaičių kalnelis Kairienei – šventa giesmių vieta.

• Žmogaus kūnas ir siela serga beprasmybės liga, kuri „gydoma“ alkoholiu. UUždarame rate priežastys ir pasekmės nuolatos keičiasi vietomis ir sunku pasakyti, kas lemia žmogaus išsigimimą, degradavimą ir visuotinę sumaištį. Galbūt kaltas alkoholis, o gal atvirkščiai – sugriuvusi pasaulio darna šaukiasi nors laikino užsimiršimo. Apsvaigimas, į kurį pabėga žmonės, praradę pagarbą darbui, pražudo ir Monikos sūnų bei anūką. Netaisyklingos, negražios mirtys, sekančios viena po kitos, yra blogo, neteisingo, suardyto, prageriamo gyvenimo ženklai.

• Vienas iš didžiausių praradimų – atimti namai, nugriautos sodybos, nes būtent čia yra žmogaus dvasią maitinančios šaknys. Namai saugo protėvių atmintį, tradicijas, vaikystę, ramybę. Tai traukos centras, kurį žmogus jaučia visą gyvenimą, net negyvendamas juose. O kaimo žmogui namai – tai jo tvirtovė, ginanti ir apsauganti nuo svetimo pasaulio. Šventvagystės, išdraskius Budrių kaimą, pasekmės aiškios: iš jaunosios kartos sąmonės dingsta namų samprata.

• Atimta žemė, suardyta gamtos pusiausvyra žmogų stipriai pakeitė. Ji lietuviui buvo viskas: egzistavimo galimybė, materialinės gėrybės ir, svarbiausia, savęs įprasminimas. Žemė – jo istorija ir genealogija, nes, perduodama iš kartos į kartą, ji saugojo savyje senolių darbą, mintis. Jos vaisingumas garantavo nenutrūkstamą gyvybės tąsą. Žemė – pastovumo ir saugumo garantas. Tik išplėšus iš žmogaus žemę, jo stiprybės, jo viso gyvenimo pamatą, nebeliko ir žmogaus, išseko jo kūrybinės galios, darbštumas. Nutrūko ryšys su viskuo, kas buvo gera laisvoje žemėje, ką bbūtina išsaugoti, branginti miške, lauke, upėje ir žmogaus sieloje.

• Rašytojo pozicija dėl dabarties negailestinga – mes nebeturime ateities. Jis perspėjančiu balsu lyg Biblijos Apokalipsė pranašauja realią žmonijos susinaikinimo grėsmę, nes pažeista ekologinė pusiausvyra, santykiai tų, kurie gyvena žemėje – medžio, paukščio, žmogaus, visuomenės, nebėra ryšio su viskuo, kas buvo. Senoji Kairienė – tarpininkas, nueinantis kelią nuo senojo pasaulio iki naujojo. Ant jos pečių rašytojas uždeda visą senojo, natūralaus, normalaus, nesugadinto pasaulio idealybę. Tačiau senasis pasaulis neturi perspektyvos, jis jau pakeliui į kapinių kalnelį.

R. Granausko apysaka „Gyvenimas po klevu“ – kūrinys apie neseną mūsų praeitį. Kaip rašytojas apysakoje, taip šiandieninė laisvė apnuogino mūsų dvasią, ištraukė visus į dienos šviesą ir parodė, kokie mes esame, ko kiekvienas esame vertas. R. Granausko kūriniai, ypač „Gyvenimas po klevu“, gali padėti suprasti, kodėl šiandien mes tokie silpni, kas mus taip nepataisomai suluošino.