R.Granausko “Gyvenimas po klevu”.Kūrinio analizė

Apysakoje “Gyvenimas po klevu” (1988) R. Granauskas kalba apie tautos

tęstinumo problemą. Autorius primena: kiekviena tauta kuriasi savo gyvenimą

(savo namą), o forma ir turinys skiria tautas vien nuo kitos. Kaip ta

savita pasaulėjauta funkcionuoja, kai tauta stovi ant pražūties slenksčio?

Pradėjęs nuo konkretaus buitinio vaizdo (senosios Kairienės sodybos po

klevu), rašytojas pereina į abstrakčią plotmę, kur “gyvenimą po klevu”

suvokiame kaip mitologinį: visų trijų sferų (požemio, žemės ir dangaus)

tarpusavio ryšį, priklausomybę ir amžinumą. Tai nedidelė apysaka, kur

veiksmas vyksta vos vieną ddieną ir apima senosios Kairienės kelionę iš

kaimo į gyvenvietę. Bet tai tik paviršius, o apysaka turi giluminį,

mitologinį klodą. Todėl tai ne tik dramatiška vienos žemaitės ar jos

artimųjų gyvenimo istorija, bet ir ištisos lietuvių tautos likimo

apibendrinimo. Senoji Kairienė – tarpininkas, nueinantis kelią nuo senojo

iki naujojo pasaulio, ji vertybių atskaitos taškas. Kartu su atgimstančia

pavasarį žeme ji išeina iš savo sutvarkytų namų į svetimą, chaotišką erdvę

– gyvenvietę, kuri net vardo neturi. Išeidama Monika apžvelgia savo

gyvenimą: kiekvienas daiktas turi savo vietą, nieko nėra nereikalingo.

Garbingiausioje vvietoje – kiemo viduryje – svirtis. Senų namų sienose tarsi

gyvena artimų žmonių atmintis, jų darbai, likimai. Net vienišas žmogus,

jeigu jis savo namuose, – dar ne vienišas. Todėl lietuviui svarbiausia –

išėjimas iš namų. Visai kitokia gyvenvietė – bevardė, svetima, beveidė,

nejauki ir mmaloni. Žmonės taip pat tapo beveidžiai kaip ir jų namai

(Kairienė niekaip neatsimena buvusios marčios veido, kuri taip ir nesukūrė

savo namų). Kairienė prisimena buvusį, dabar jau išdraskytą Budrių kaimą.

Bet baisiausia – pasekmės: jaunoji karta jau nebeturi tikrųjų namų

sampratos. Senosios Kairienės sodyboje atpažįstame baltiškąjį gyvenimo (net

pasaulio) modelį: namas – žmogaus gyvenimo vieta – stovi pačiame visatos

centre, ant klevo šaknų, po klevo šakomis. Nors apysakos pavadinimas

deklaruoja gyvenimą, aplink tvyro mirties slogutis. Mirtis nebuvo blogybė

mūsų senojoje pasaulėžiūroje. Kairienė užsuka į kapinių kalnelį. Tai ne tik

mirusiųjų aplankymas (nes jie gyvi stovi tol, kol juos kas nors atsimena),

bet ir dvasinis apsivalymas. Kairienė pralinksmėja, kai nuo kalnelio pamato

sodresnių rugių laiko vietas – tai buvę kaimynų gyvenimai. Jos kaimas

nugalėjo mirtį! Nauja gyvybės forma žaliuoja pats žmonių gyvenimas. Žemė

saugo aatmintį. Kodėl išsigimė žmogus? Todėl, kad buvo pasikėsinta į

žemdirbio gyvenimo būdą, į save įprasminantį darbą – žemės dirbimą. Žemė –

pastovumo ir saugumo garantija. Išplėšus ją iš žmogaus, jis neteko

stiprybės, gyvenimo pamato, išseko kūrybinės galios, darbštumas. Atimta

žemė. Ar begali kas būti baisiau: “plėšė iš žmogaus žemę, plėšė jo širdies

stiprybę, griovė viso gyvenimo, viso likimo pamatą”. Atimta darbo prasmė.

Kairienės žmogus, mėgęs kiekvieną darbą, kolūkyje nenorėjo dirbti: “Koks

ten darbas? Visą laiką talkoj ir talkoj. Nu kiek tu gali, žmogus,

talkininkais eiti?..”. Darbas tapo sunkia, vvarginančia baudžiauninko

prievole. Senoji stebi vaikaičio darbą: “Dabar jis suprato. Jis nekentė

paties darbo: tų bulvių, tų maišų, tos purvinos žemės aplinkui, to visko.

Greičiau, greičiau! – tartum pats save ragino. Dantis sukandus, jėgas

įtempus, – kad tiktai greičiau tas darbas pasibaigtų!”. Senoji Kairienė

prisimena savo gyvenimo kelią: savo žmogų ir jo mirtį, nenusisekusį sūnaus

Stepono gyvenimą ir mirtį, anūką Darių. Tai lyg trys nuopuolio ratai. Visų

žlugimų priežastys išorinės, tačiau vis giliau prasiskverbiama prie žmogaus

dvasios. Toliau eiti nebėra kur: Ignelis, proanūkis, jau įkūnija protinį

nepilnavertiškumą. Todėl Kairienei baisu, kad nebebus kam palikti buvusio

gyvenimo atminties. Požiūris į moterį – svarbus tautinės kultūros rodiklis,

nes motina – dvasinės gyvybės simbolis. Apysakoje matome, vienišą,

apleistą, paniekintą seną moterį- Kairienę. Praradusi artimiausius žmones,

ji užsirišo seną skarelę ir po šiai dienai nenusiėmė. Tai siejama su

ištikimybės tema. Išblėsęs ne tik ištikimybės vyrui, tėvui, bet ir tėvynei

jausmas. Kairienė dar gyvena senajame pasaulyje, bet jos ėjimas nenutiesia

tilto tarp seno ir naujo. Nors Kairienė pasirengusi aukotis, atgailauti už

visų nuodėmes, Prisikėlimo, Atgimimo vilties mums beveik nepalikta.

Apysakos pabaiga sukrečianti, šaukianti: “Sustokime, tuo keliu nebėra kur

eiti – toliau žūtis!”. Paguosti gali senesnė – mitinė pasaulėžiūra, kurios

atšvaitai