Rablė

Rablė

Paruošė: Aistė Stragytė

Jono Jablonskio gimnazijos

1c klasės mokinė

Sakiniai, praturtinantys knygą

· Mano amžinybė – tai gėrimas, o gėrimas – tai amžinybė.

· Aš teorijų neišmanau; aš tik su praktika šiaip taip varausi.

· Jei man sektųsi taip gerai lipti kaip pilti, jau seniai būčiau aukštybėse.

· Seniau gerdavau iki dugno, dabar geriu ligi paskutinio lašo.

· Visame kūne nėra tokio urvo, kame troškulys galėtų nuo vyno pasislėpti.

· Jei pametei troškulį, nebeieškok jo savo viduriuose – jį plovė ir išplovė ilgas gėrimas.

· Viešpats dievas iš malonės sutvėrė žemę, o žmogus girtas ssilpnai kojom į ją remia

· Apetitas ateina bevalgant, bet troškulys dingsta tik geriant.

· Bėk paskui šunį – šuo neįkąs; gerk pirma troškulio – troškulys neužeis.

· Meilė neieško savo naudos.

· Neužmiršk su kuo turi reikalą; pilk dviem; bus nebevartojama.

· Susigerkim, bičiuli.

· Kaip žemė be vandens.

· Neturėjimas suponuoja įsigijimą.

· Kas nuo pilnų taurių nepasidarys iškalbingas?

· Iš taurės i burną.

· Gamta nekenčia tuštumos.

· Skubėk nuosaikiai.

· Kuris prilygintas gyvuliams, neturintiems proto, ir pasidarė panašus į juos.

· Aš taip argumentuoju: kiekvienas varpas varpiškas, varpinėje variuojantis, varpuodamas varpingai, priverčia varpuoti varpiškuosius.

· Bergždžia jums keltis prieš aušrą.

· Prieš priešininkų kaltas. už taiką.

· Palaimintas ttebūnie viešpats, kuris mūsų neatidavė jų dantims sutriauškinti. Mūsų siela išsprūdo it žvirblis iš medžiotojų žabangų.; žabangos yra suardytos. ir mes išvaduoti.

· Dideli mokslinčiai nebūna išminčiai .

· Trumpa malda eina į dangų, ilgas gėrimas ištuština taures.

· Vienuolis vienuolyne nevertas nė poros kiaušinių, o uuž jo sienų – vertas gerų trisdešimties.

· Tinkamu laiku ir tinkamoj vietoj.

· Įtaisyti kam nors vienuolį reiktų.

· Aš taip tvirtinu, bet į laužą už tai eiti nenorėčiau.

· Sėdint ir ilsintis siela išminties įgauna.

· Kokie bus rūbai, tokiais ir širdis patrauks.

· Duodančiojo jausmus vertina tas, kuris griausmus valdo.

· Geriau šiandien kiaušiniai negu rytoj viščiukai.

· Kai darbas niekinamas užpuola didis skurdas.

Knygos aprašymas

Ypatingas vaikas gimė Prancūzijoje. O buvo jis Gargamelos ir Granguzjė sūnus. Gal būtų jis ir paprastas kūdikis jei nebūtų gimęs tokiu keistu būdu ir nebūtų ištaręs tokiu įdomių žodžių tik gimęs. Taigi viskas buvo taip. Vienuolika mėnesiu kūdikėlis praleido mamos Gargamelos įsčiose, gal būtų ten likęs ir dar ilgesniam laikui jei ne žarnokų šventė. Mat Gargamela persivalgė žarnokų ir vaikas jau netilpo jos pilve, bet jis ir negimė kaip ppaprastas vaikas, nes kažkokia nevalyva ir girta senė davė Gargamelai kažkokių keistų vaistų nuo kurių jai pasidarė dar blogiau. Tad vaikas nieko nelaukęs jai iššoko iš ausies ir jo pirmi žodžiai buvo : noriu gerti. Kas nenorėtų tiek žarnokų prisivalgęs. Bet jis norėjo ne vandens, o vyno. Argi paprasti vaikai, būdami tokie maži nori vyno? Bet juk kaip jau sakiau, jis buvo ypatingas vaikis. Vardą gavo taip pat keistu būdu, tačiau tikrai nekeistesniu negu gimė. Nuo pat gimimo Gargantiua(toks buvo yypatingo vaikio vardas) buvo gudrus pašnekovas ir protingas vaikis. Greitai įsisavindavo naujus dalykus ir jo pirmasis mokytojas Tabalas išmokė jį skaityti ir pasakoti elementorių taip, kad jis žodį žodin galėjo atpasakoti elementorių nuo pradžios iki galo ir nuo galo iki pradžios.

Savo mokytojams Gargantiua pasakodavo viską ką pamatydavo, išgirsdavo, sužinodavo ar perskaitydavo. O, kad turėtų ką pasakoti mokytojams labai bendraudavo su keliautojais ir karžygiais.Būdavo dienų, kai jis neturėdavo ką pasakoti mokytojams, nes lydavo, bet tada jis stengdavosi vis ką nors nugirsti ar sužinoti namuose.

Kartą tarp kepėjų ir Gargantiua pavaldinių(t.y. piemenų) kilo karas dėl keturių ar penkių tuzinų raguolių. Paskui miestelio gyventojai, kuriame gyveno ir kepėjai užpuolė Gargantiua pavaldinius. Kad nekiltų labai didelis konfliktas Gargantiua liepė visiems nusiraminti ir, kad visi susitaikytų liepė atiduoti pavogtus raguolius kepėjams. Po kurio laiko, kai visi miestelio gyventojai nusiramino ir viskas susitvarkė vėl visi ramiai gyveno ir vieną dieną Gargantiua, bevalgydamas salotas netyčia suvalgė ir šešis piligrimus kurie buvo jo salotose, vėliau, kai vienas iš piligrimų įlindo į jo danties skylę, Gargantiua suskaudo dantį ir jis pradėjo krapštyti dantis ištraukė visus piligrimus.

Neturėdami ką veikti Gargantiua, vienuolis ir Granguzjė išvyko laimės ieškoti. Nebūtų kelionė jei ji nebūtų su nuotykiais. Taigi kitą keliones dieną vienuolis užsikabino už mmedžio ir niekaip ir niekaip negalėjo iš jo išlipti, o draugai jam taip pat niekaip negalėjo padėti, bet galiausiai jis išsigelbėjo. Ilgai nereikėjo laukti ir Granguzjė ir Gargantiua jau buvo susekti Pikrocholio žvalgų, o kaip tik tuo metu vienuolis užmušė kapitona kulnanešį. Tada pakliuvo į nelaisvę, tačiau jo gudrumas neapvylė eilinį kartą ir jis išsilaisvino. O Gargantiua puolė Pikrocholį ir sumušė jo armiją. Mūšiui pasibaigus Gargantiua kariuomenė buvo dosniai apdovanota, o vienuoliui Gargantiua pastatė neeilinį vienuolyną, kuriame buvo visiška laisvė ir vienintelis nuostatas: “ daryk ką nori”.

PIRMOS KNYGOS PABAIGA

Pasaulyje atsirado dar vienas nepaprastas ir ypatingas vaikėzas – Gargantiua ir Badbekos sūnus. Jo vardas buvo išrinktas jo tėvo, o vardas buvo Pantagriuelis. Panta reiškia “viskas”, o griuel reiškia “ištroškęs”, “suprasti reiktų taip, kad viena, jo gimimo dieną visi buvo ištroškę, o antra, kad tėvas pranašiškai numatė, jog sūnus vieną gražią dieną bus visų ištroškusiųjų viešpačiu”. Kad ir koks laimingas buvo Gargantiua sūnaus gimimu, įvyko ir labai liūdnas dalykas – jo žmona Badbeka mirė begimdydama. O Pantagruelis gimė net keistesniu būdu negu, kad jo tėvas “ kai jo motina Badbeka atgulė gimdyti, o bobutės priėmėjos laukė kūdikio, tai pirmiausia iš jos įsčių šešiasdešimt aštuoni mulo varovai, ir jie kiekvienas vedė už aapinasrio mulą, apkrautą druskos maišais, paskui išėjo devyni vienakupriai, nešini rūkytais kumpiais ir jautienos liežuviais, septyni dvikupriai, nešini unguriais, paskui išvažiavo dvidešimt penki vežimai, prikrauti česnakų, porų, česnakų galvučių”. O tik po to Išlindo Pantagriuelis, visas plaukuotas kaip meška. Tikriausiai motina tokio sunkaus gimdymo nepakėlė ir mirė.

Kai jis gimė ir augo iškrėsdavo tokių kvailysčių, kad net kai kurie manė, kad iš jo nieko nebus, tačiau kilnusis Pantagriuelis pasitaisė ir jaunuose dienose atliko keletą kilnių žygių.Vieną iš jų papasakosiu: Pantagriuelis buvo išsiųtas mokytis į Puatjė ir matydamas, kad vaikai turintys laisvo laiko neturi ką veikti specialiai jiems keturiolikos sprindžiū akmenį laisvai užkėlė ant keturių akmens šulų vidury lauko, kad vaikai galėtų šokinėti ant ir nuo jo.

Kartą Pantagriuelis po vakarienes su savo draugais išėjo pasivaikščioti už miesto vartų ir sutiko limuzinietį, kuris darkė savo gimtąją kalbą. Šis labai pasipiktino ir prižadėjo pamokyti normaliai šnekėti, nes jis daro gėdą Prancūzijai.

Prisistudijavęs Orleane, Pantagriuelis sumanė aplankyti didįjį Prancūzijos universitetą, o svarbiausia norėjo pamatyti Švento Viktoro biblioteką. Jį sužavėjo ne tik daugybė knygų, bet ir nepakartojamas bibliotekos grožis. Dar niekur nebuvo matęs tokios bibliotekos.

Kaip jau pastebėjote Pantagriuelis ėjo mokslus itin uoliai ir didelę iš to turėjo naudą, nes į savo galvą galėjo

krauti kaip į dvidugnę skrynią, o atmintis jo buvo dvylikos bačkų talpumo.

“kartą Pantagriuelis, vaikšinėdamas užmiesty palei švento Antano vienuolyną ir šnekučiuodamasis bei filosofuodamas su kitais studentais, sutiko gražaus stoto ir visomis kūno linijomis išvaizdų vyrą”. Kai tik Pantagriuelis jį pamatė suprato, kad mylės jį visą gyvenimą. Neklydo. Jie ilgai buvo patys geriausi draugai. Panurgas buvo labai įdomus pašnekovas. Pasakojo kaip ištrūko iš turkų nagų taip pat mokė Pantagriuelį mūryti sienas nauju būdu ir daug pasakojo apie savo papročius ir įpročius. ĮĮdomus buvo tas Panurgas.Tik, kad gyvenimas jo nelabai mylėjo, tačiau , kai pradėjo gerai sutarti su Pantagriueliu ir jam sektis pradėjo. Mat Panurgas laimėjo disputą su anglu ir pasidarė labai garsus Paryžiaus mieste. Net dainą apie jį sukūrė.Tačiau, deja, mylėti Panurgas nemokėjo. Labai negražiai kalbėdavo su damomis ir negražiai elgdavosi.

Pantagriuelis, Karpalimas, Eustenas, Panurgas ir Epistemonas nusprendė pakeliauti po Prancūziją, tačiau kelionės pradžia nebuo jau tokia laiminga, jiems teko susikauti su šešiasdešimt riterių, tačiau jie sudorojo visus riterius. Visi buvo laimingi ttik Karpalimui atsibodo valgyti sūdytą mėsą todėl jis paniuręs buvo, bet juk nėra padėties be išeities: nusprendė visi eiti šviežienos medžioti ir sumedžiojo didžiulę mešką. Jų žygdarbio priminimui Pantagriuelis pastatė iš trofėjų paminklą, o Panurgas – kitą, kiškių atminimui.

Vykdami namo kkeliautojai patyrė dar daugiau nuotykių. Pantagriuelis keistu būdu nugalėjo dipsodus ir milžinus taip pat sutriuškino tris šimtus milžinų ir vilkolakį, jų vadą. O Panurgas išpiršo amaurotų miesto karaliui pačią, o iš jo padarė žaliojo padažo pardavėją.

Deja, kartais ne viskas sekasi gerai. Pantagriuelis susirgo – jam taip suėmė vidurius, jog visai nebegalėjo nei valgyti, nei gerti. O juk negerti tai nuodėmė. Todėl pasveikti jis turėjo labai greitai. Ir pasveiko greitai.

“Čia ir baigiasi kronikos pasakojimai apie Pantegriuelį, Dipsodų karalių, argyvintą tikruoju pavidalu su visais baisiais savo darbais bei žygiais.”

Esu atkeista nuo vienos knygos.

· Veikliems žmonėms į pagalbą ateina įstatymai.

· Nosį prie pasturgalio prikišo.

· Kas nenori dirbti, tenevalgo.

· Kalbos dovana duota visiems, išmintis – tik nedaugeliui.

· Saldesnis vaisius, nuskintas po daugelio pavojų.

· Neapkęsiu jei galėsiu; jei ne, norom nenorom mmylėsiu.

· Forma teikia dalykui esmę.

· Nuo bylinėjimosi teisė klesti; per bylinėjimąsi teisybė atrandama.

· Kai vienas nestengia, sutelktos pajėgos gelbsti.

· Pinigai yra antrasis kraujas.

· Pinigai yra žmogaus gyvybė ir geriausias vaduotojas iš visų bėdų.

· Dėl prarastų pinigų tikras mes ašaras liejam.

· Visi mes mylime viską, kas iš svetur,