Radausko kurybos interpratacija

Lietuviu(radauskas)

Iš ko gimsta eilėraštis? H. Radauskas atsako: “O eilėraštis gimsta kaip vėjas – iš nieko.” (“Žiemos daina”). Ši metafora gana tiksliai nusako poeto poziciją: ji kuria naują tikrovę, žodžio ir vaizduotės galia transformuodamas realybę. Jis tartum palenkia pasaulį savo valiai, jį griauna ir pertvarko, pasikliaudamas savo vaizduote, jos žaismu.

H. Radauskas – ypač orginalus ir indvidualus poetas, netelpantis jokiame XX a. lietuvių poezijos raidos laikotarpyje. Be to, jo kūryboje tėra vos keli tiesioginiai atgarsiai tų tragiškų įvykių, užgriuvusių Lietuvą pper keletą paskutinių dešimtmečių – poetas panašus į tą neįvardintą esybę, kuri jo eilėraštyje “Trys eilutės” kuria savo eiles žmonėms juokiantis, prekiaujant, pranašams klykaujant apie pražūtį. Jo poezija yra lyg atskirta , ypatinga, daugialypė ir daugiabraunė visata, sudaryta iš “mūsų” pasaulio daiktų, tačiau vaizduotės pertvarkya, o kartais ir iš esmės perkurta. Medžiai, vaisiai, krautuvėlės, traukiniai, patefonai, vinys, mėsinės H.Radausko eilėraščiuose transformuojami į daiktus-jausmus, daiktus-idėjas. Mums kalba poeto vaizduotės transformuotas pasaulis, o ne į tikrovę nusižiūrėjęs, ją suabstraktinęs ir susimbolinęs poetas. <

Dažnai transformuojami ne tik išorinio pasaulio daiktai, bet vaizduojamojo meno, muzikos kūriniai. Tada metamorfozė tampa labai ryški, komplikuota, daugiassluoksnė, transformacijų seka – dinamiška, veržli. Paprasti teiginiai įgyja simbolinę prasmę, tampa įvaizdžiais; ir pas meno kūrinys tampa poetiniu įvaizdžiu. Paimkime, ppavyzdžiui, eilėraštį “Mūza”. Eilėraščio vaizdų sistemą sudaro paprasti daiktai. Jo paskutinėje strofoje pasirodo asmuo, “vyras”, kurio vaizduotė turi galią paversi visą tą aplinką menu. Ta ypatinga galia įkūnyta mūzoje, kuri yra centrinė meno kūrinio figūra, ir kurios judėjimas poeto link sukuria eilėraščio dinamiškumą. Jai besiartintinant regime du transformacijos etapus, kurie baigiasi kūrybiniu aktu. Pirmiausiai metamorfozės vyksta su pačia mūza, ji palaipsniui praranda materialią substanciją, ištirpsta aplinkoje – iš siuvėjos virsta suknele, figūra tampa vėju (“Praeina tartum vėjas ir iš karto /Kaip statula išauga kambary”). Mūzai transformuojantis, keičiasi ir patys daiktai, jie darosi vis poetiškeni ta prasme, kad įgauna jiems nebūdingų savybių (“Ir kūdikiai, plasnodami sparnais,/Kaip angelai į aikštę nusileidžia./Gėlė pragysta paukšteliu,/ir kanarėlė pradeda žydėti (.)” ). Tai antras transformacijos ciklas. RRealybė, pavyzdžiui, durys , – kliūtis įkvėpimui. Akmuo daro tai, daro poetas – transformuoja būtį į grožį, versdamas paprastus daiktus atsidurti rojuje ir tapti ten angelais. Eilėraštis aprašo meno kūrimo procesą, prasidedantį susidūrus realybei ir meno kūriniui, kai abu elementai supriešinami (mūza su akmeniu, daiktas su grožiu), o paskui drauge susilieja vienas į kitą, sudarydami harmoningą struktūrą. Be to, meninių kūrinių kaip įvaizdžių vartojimas atitinka poeto prigimtį, vaizduotės gyvumą, kuriam būdinga transformuoti, pereiti nuo vieno būties matmens prie kito. H.Radauskas ssugebėjo taip kūrybiškai transformuoti svetimus, kitų menininkų kūrinius ir impulsus, kad suteiktų savo eilėraįčiams daugiaprasmiškumo, daugiasluoksniškumo (o vis dėlto įdomu sužinoti, kas slypi po tais sluoksniais).

Poeto ankstyvuosiuose rinkiniuose “Fontanas “ ir “Strėlė danguje“ menas ir tikrovė dar nėra visiškai priešinguose poliuose, meno ir gyvenimo ryšiai nėra dramatiški, katastrofiški. Jis akcentavo meno transformuojančią galią, ryškino poezijos – pasakos paralelę, atsivėrė fantazijos, sapno nuotaikoms (“Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu”). Tačiau net ir pirmaisiais kūrybos metais Radauską traukė ne tiek pati pasaka, kiek tie momentai, kai pasaka, pro realaus pasaulio medžiagą prasiveržusi, medžiagoje pražysta nuostabiais, bet nuodingais žiedais. Vėlesniuose rinkiniuose vaizduotė,minties prasiveržimas tikrovę ne tik transformuoja, bet iš ikrųjį ją neigia, griauna, degindamas viską, kas nesderina su poeto maištaujančia gelme. Tad poetas įgauna aktyvumo, pasaulį palenkia savo valiai. Šis vaizduotės avantiūristas keturiasdešimt metų vis gilino ir stiprino aktyvios, tikrovę griaunančios poezijos sampratą, meno ir gyvenimo sandūra jo kūryboje įgavo vis daugiau dramatiškumo. Kūrybinės minties tekėjimą į išorę poetas išreiškia karšto vėjo vaizdu (“Poetai”). Panašiai iš faunų ir vienaragių staigių šuolių (“Vienaragiai”),ar iš nerimaujančiį, su daiktais nesutinkančių tonų maišto pažįstame H.Radausko poetinės vaizduotės veržlumą, kuris, pasiekęs aukščiausią laipsnį, įgauna žudančios jėgos eilėraštyje “Furioso”: “Įniršę nušoka uno linijų tonai/Ir sienom – kaip žvėrys nnubėga po tris./Nuplėšo pirštus chrizantemai geltonai/Ir skersvėju išmuša namo duris.” Šis vaizduotės maištas kyla dėl to, kad tikrovės daiktai poeto sąmonėje įšala, sustingsta į banalius vaizdus ir savo kieta, suakmenėjusia medžiaga varžo poeto polėkį.

Norėdamas ištrūkti iš daiktų kalėjimo H.Radauskas rašo taip, kad kiekvienu ritmu, kiekviena vaizdo linija prieštarautų tokiam pasauliui, kokį mato pasyvi, tingi akis. Todėl jo kūryboje labai svarbios daiktų metamorfozės. Pavyzdžiui, statiškiems daiktams suteikiamos tekėjimo savybės: kandeliabrai tįsta, marmuras į erdvę liejasi, namai – vienas stipriausiai į žemę įaugusių simbolių – pradeda tekėti, o spalvos, kurios paprastai daiktus įrėmina erdvėja, poeto dinamiškai išgyventos, išmoksta dainuoti. Kartais, atvirkščiai, lietus, debesys, paukščiai sustingsta stiklo ar vario formose. Ypač ydomūs tie vaizdai, kur Radauskas ne įprastines savybes sukeičia, o derina visiškai priešingas ir tuo būdu daiktus įstato į priešingų savybių dinaminę įtampą. Tokių netikėtų deformacijų pagrindas – pašėlęs vaizduotės žaismas ,pasaulis atrodo kupinaas stebuklų, pasakiškai nuostabus ar grėsmingas Čia “du medžiai rieda tartum rutuliai” dangaus mėlynėj, “nuo kalno upėn ritasi peizažas” (“Peizažas”), ąžuolas plaukia erdvėj kaip senas burlaivis (“Ąžuolas”), alyvos, “pralaužę pasenusią tvorą”, išskrenda iš sodo, o joms įkandin tartnaitė “šoka į dangų” (“Stebuklas”), žemė švelniai glosto “šilto vakaro ranka” (“Vakaras”). Poeto plunksnai seniai pažįstamus gamtos reiškinius sužmogina, padaro ffantastiškai judrius, kaip eilėraštyje “Afroditė ir Narcizas” (“Plyšta plazdantys šilkai:/Miglos,ūkanos, rūkai”). Fantasinių metamorfozių nemaža visoje poeto lyrikoje. Čia tartum pro rūką gali mosuoti trapi paupy meškeriojančio, bet pernai mirusio piemenuko ranka, čia ragana Kornelija, vaikiškai kvatodama, skandina žvejų laivelius, lunatikė stovi aukčiausiam bokšte, kalbasi su mėnuliu ir nuskrenda “elektros laidais” (“Lunatikė”), mirties angelas praeina per granito kiemą, ir “medžio kraujas ima stingti” (“Mirties angelas”). Apskritai, metamorfozė – vienas savičiausių H. Radausko kūrybos motyvų. Jo eilėrašis yra įvykstantis, tampantis, todėl vieno virtimas kitu atrodo esąs dėsningas. Metamorfozės juk glūdi ir gausiose metaforose. “O angelas, į židinį įėjęs,/Pavirsta dūmais, pelenais, žarijom” (“Mirties angelas”). Ne išnyksta, ne sudega, o pavirsta. Yra vienas H. Radausko eilėraštis, kuris ir pavadintas “Metamorfozė”: tai medžio – žmogaus metamorfozė: “Jisai pasikeičia migloj, / Šakom pavirsta jojo rankos.”. Metamorfozė – tai ir eilėraščio vyksmas, ir metaforos principas.

Menas – metamorfozės valdovas, kaip ir poetas –valdovas transformuoto, pagal savo dėsnius sukurto pasaulio. H. Radausko sukurta pasaulio vizija – hermetiška, užsisklendus vaizdų plotmėje, ji žavi fantazijos žaismu, veikia plastinę vaizduotę, supurto žvilgnį, kviečia išsivaduoti iš trafaretinio regėjimo, į pasaulį pažvelgti kitaip. Poetas tikrovę transformuoja į meno kūrinį, ir taip magiškai pakeista tikrovė giliau atsiveria poetams,vaikams ir visiems tiems, kurie dar

tiki pasakomis.

Naudota literatūra:

Viktorija Skrupskelytė “Dinamiškoji Radausko poezijos samprata”

Rimvydas Šilbajoris “Radauskas – modernistas”

R. Šilbajoris “Menai kaip įvaizdžiai Radausko poezijoje”

Vytautas Galinis “Henriko Radausko poezija”

Juozas Girdzijauskas “Eilėraščio grožis ir prasmė”

Lietuvių literatūros vadovėlis XII klasei