Raganos

Įžanga

Šis referatas yra apie lietuvių mitinę butybę raganą. Jame rašoma apie jos įvaizdį, padetį mitinėje visuomenėje, bei jos poelgius.

Raganos

Iš visų ,,nepaprastų” žmonių Lietuvoje labiausiai buvo žinomos raganos. Sakmių apie jas ,,Lietuvių pasakojamosios tautosakosmotyvų kataloge” užregistruota apie 150, o iš viso, apytiksliais duomenimis, – arti tūkstančio. Visose Lietuvos etnografinėse srytise žinomos sakmės, kuriose pasakojama, kaip raganos, o drauge su jomis ir smalsusis bernas skrenda į susirinkimus, kaip jos mėgina pakenkti gyvuliams ir žmonėms, joninių rytą atima karvėms pieną, kenkia žmonėms vestuvėse, ššunim ir žvirbliu paverčia savo vyrą, užjodinėja arkliais paverstus bernus ir t.t. visos šios sakmės turi pastovius tradicinius siužetus. Kai kurios, pavyzdžiui, ,,Šunimi ir žvirbliu paverstas vyras”, savo meninėmis ypatybėmis labai artimos pasakoms. Apie raganas daugiau, negu apie kitas mitines būtybes, pasakojami yvairūs memoratai, ypač apie jų kenkimą žmonėms ir gyvuliams. Pasitaiko sakmių apie raganų plukdymus irdeginimus, kuriuose nesunku įžiūrėti tikrų įvykių atspindžius.

Sakmės apie raganas mažai teturi nacionalinių bruožų – gerokai mažiau, negu sakmės apie laumes, aitvarus ir kitas mitines bbūtibes. Šių sakmių tradiciniai siužetai žinominetik lietuviams, bet ir kitoms tautoms. Panašus netgi įvairių tautų memoratai.

Apie raganas Lietuvoje užfiksuota nepaprastai daug tikėjimų, burtų ir prietarų. Dauguma jų rodo, kad buvo įsivaizduojama, jog raganos kenkia žmonėms ir gyvuliams. Tikėjmų atspindinčių kitas jjų savybes, pasitaiko mažiau. Pavyzdžiui, beveik visai nėra tikėjimų, kad raganos žiemą skristų žirniauti, nors sakmėse apie tai kalbama.

Apibūdinant lietuvių liaudies sakmių raganos paveikslą, kaip tik ir bus remiamasi tais ypač gausiais ir populiariais praeities tikėjimais, burtais bei prietarais.

Raganų vardai

Lietuvių liaudies sakmėse ir tikėjimuose raganos dar vadinamos: čerauninkėmis, viednomis, burtininkėmis, kerėtojomis ir žynėmis.

Vardas žynė, Mūsų turimais duomenimis, yra pavartotas tik kelis kartus Klaipėdos krašte užrašytose sakmėse. Toks pat retas vardas kerėtoja.

Vardas burtininkė vartojamas kiek dažniau. Kartais šiuo vardu vadinamos būtybės atlieka tokias pat funkcijas, kaip ir raganos, – kenkia žmonėms ir gyvuliams, tik kada-ne-kada joms priskiriamos nebūdingos funkcijos – sakoma, kad gydo žmones.

Sakmės, kuriose raganos vadinamos čerauninkėmis ir viednomis, sudaro dešimt procentų visų sakmių apie raganas. Žodis viedna buvo vartojamas vvie Lietuvos – Gudijos pasienyje. Šiuo vardu vadintos neva raganaujančios moterys ir mitinės būtybės, neva gyvenančios rugiuose, kalnuose ir kitose vietose. Žodis čerauninkė daugiausia buvo vartojamas vidurio Lietuvoje. Abu vardai slaviškos kilmės.

Raganų išvaizda

Lietuvių liaudies sakmėse ir tikėjimuose minimos raganos yra mirtingos moterys, gyvenančios žmonių bendruomenėje ir iš jos išsiskiriančios ypatingomis galiomis. Savo išvaizda jos dažnainuo moterų nesiskiria. Sakoma:

Raganos nuo kitų moterų niekuo nesiskiria, bet ką ir kokius ji burtus galvon turi, tai nepamatysi.

Raganas, sako, buvusęs iš tų pačių žmonių, tiktai mmokėjusęs žmonis pagadinti, iš karvių pieną atimti ir t.t. ir į visokius gyvuolius parsivesti.

Raganos dažniausiai vaizduoja kaip senas moteris arba merginas. Sakmėse, kuriuose kalbama kaip apie pagyvenusias moteris, sudaro net 80 procentų visų sakmių apie raganas. Retkarčiais net pabrėžiama, kad tai esančios senos moterys. Apie raganas merginas arba jaunas moteris užsimenama kur kas rečiau. Raganų moterų arba merginų išvaizda smulkiai neapibūdinama, tik pažymima, kad tai esanti kokia moteriškė, boba, kaimynė, merga. Kartais net konkrečiai pasakoma raganaujančios moters pavardė ir adresas.

Nors retokai, bet vis dėlto nurodoma, kad raganos nuo kitų moterų skiriasi ir išvaizda. Pabrėžiama, jog raganos esančios negražios.

Retkarčiais pažymima, kad raganos turinčios ilgus palaidus (susivėlusius) plaukus. Ši raganų išvaizdos ypatybė atspindi ir patarlėse bei priežodžiuose.

Pasitaiko tikėjimų, kur raganos – stambios moterys, su uodegpmis ir pan. Tačiau tokios raganų išvaizdos ypatybės užfiksuotos tik po vieną kitą kartą, ir jų negalima laikyti tipiškomis.

Atlikinėdamos vienokius ar kitokius veiksmus, daugiausiai kenkdamos žmonėms ir gyvuliams, raganos sugebančios pakeisti savo išvaizdą. Jos galinčios pasiversti gyvuliais, žuvimis, ropliais, paukščiais arba net negyvais daiktais.

Raganos pasiverčiančios šiais gyvuliais: kiaulėmis, katėmis, kalėmis, kumelėmis, ožkomis. Sakmių ir tikėjimų, kad raganos pasiverčia gyvuliais yra užfiksuota visose Lietuvos etnografinėse srityse. Raganos mėgstančios pasiversti ypač rupūžėmis, lydekomis bei šarkomis.

Prigimtis

Lietuvoje labai mažai ttėra užfiksuota sakmių ir tikėjimų, pasakojančių, kaip atsiranda raganos. Iš turimos medžiagos aiškėja, jog raganomis ne apsigemama, o pasidaroma. Raginavimo „meno”, esą, galima išmokti. Raganauti išmoko arba vyresnės raganos, arba velniai. Už tai žmogus turįs atsisakyti Dievo ir pasižadėti velniui. O Vilkaviškio apylinkėse užrašytame tikėjime sakoma, kad Vokietijoje buvusi net raganysčių mokykla. Dažnai teigiama, kad raganauti išmokstama Joninių naktį.

Santykiai su velniais

Sakmėse keletą kartų užsiminta apie raganų draugiją su velniais. Apie raganų ir velnių ryšius kalbama daugelyje sakmių ir tikėjimų. Paprastai nurodoma, kad raganosbendraujančios su velniais, tačiau konkrečiau tas ryšys neapibūdinamas. Tačiau kartais pažymima, kad raganos tarnaujančios velniams ir vykdančios jų įsakymus. Jeigu raganos nevykdo velnių įsakymų, šie jas mušą. Už tarnavimą velniams raganos iš jų gaunančios kenkiamąją galią. Raganų ir velnių ryšiai kartais ęsą dar glaudesni – raganos su velniais gyvenančios kaip su vyrais.

Tikėjimas, kad raganos bendrauja su velniais, byloja lietuvių patarlės ir priažodžiai.

Išvados

Raganos buvo vienos iš labiausiai paplitusių mitinių butybių lietuvių sakmėse. Jos buvo vaizduojamos kaip velnių pasiuntinės, piktadarės.

Raganų prigimtis nėra aiški.Vienuose šaltiniuose teigiama, kad tai nepaveldimas dalykas. Raganavimo galima išmokti.

Raganos turėjo įvairių vardų. Jos buvo vadinamos čerauninkėmis, viednomis, burtininkėmis, kerėtojomis ir žynėmis.

Jos dažniausiai vaizduojamos kaip senos arba jaunos moterys. Raganos yra mirtingos. Gyvena tarp žmonių. Retkarčiais pabrėžiami jų iilgi plaukai. Raganos moka pasiversti įvairiais gyvais ar negyvais daiktais.

Naudotos literatūros sąrašas

Vėlius N. Mitinės lietuvių sakmių būtybės. V. 1977. P. 218 – 256.

Lietuviškoji Tarybinė Enciklopedija. 9 tomas V., 1982. P.309.

http://www.ateiviai.lt/raganos/raganą išgasdino priešė