Ramutė Skučaitė „Takelis iš naujo“

RAMUTĖ SKUČAITĖ

„Esu laiminga, kad rašau vaikams. Jaučiu, kad tuomet iš tiesų galiu nuveikti kažką

naudingą visiems. Manau, kad gera vaikų poezija reikalinga visiems. O ypač vaikui reikalinga poezija. Ji gydo mažylio sielą“

R.Skučaitė

Lietuvių vaikų literatūra turi daug šviesių protų, iškiliausių asmenybių, kurių kūrinius, pasak J. Linkevičiaus, galime sulyginti su gintarais gintarėliais. Viena iš jų – poetė R. Skučaitė. Jos kūrybinis kraitis ir turtingas, ir įvairiaspalvis. Gimė poetė 1931 m. Palangoje, pedagogų šeimoje. Dar vaikystėje išsiskyrė lakia vaizduote, išmone iir neapsakoma meile knygoms: „ dovanų gaudavau tik knygas.“ („ Kur auga medis sidabro lapais“. Rubinaitis 1997/2). Didelės įtakos tokiam pasirinkimui turėjo inteligentai tėvai ir močiutė.

Pirmus eilėraščius Ramutė sukūrė mokydamasi penktoje gimnazijos klasėje. Neilgai trukus, ji jau garsėjo kaip rimta poetė ir deklamatorė.

Pirmoji išleista eilėraščių knyga buvo suaugusiems – poezijos rinkinys „ Žydintis speigas“ (1965).Vėliau sekė kiti rinkiniai: „Keliai ir pakelės“(1969), „ Pusiausvyra“ (1972), „Apeisim ežerą“ (1977) ir kiti.

Į vaikų literatūrą Skučaitė atėjo tuo metu, kai ppoezijoje pradėjo atsigauti gamtinė lyrika.Jai buvo artima mintis, kad „ kas moka klausytis ir suprasti medžių gėlių ir žolių kalbą, tas visada ras kalbą ir su žmonėmis“. Pirmieji nedideli poetės rinkiniai („Gėlių gegužinė“ (1969), „Kiškių troleibusai“ (1970), „Kas klausosi lietučio“ ((1972)) buvo greitai pastebėti, o iš jų sudaryta rinktinė „Žvangučiai“(1976) net pristatyta respublikinei premijai.

Vaikams poetė paskyrė didžiausiąją savo kūrybos dalį. Išleido per 20 poezijos rinkinių, daugiausia eilėraščių, tačiau ji rašė ir nedideles pasakėles, eiliuotas mįsles, šaradas ir galvosūkius.

Palankiausio kritikų vertinimo susilaukė eilėraščių knyga apie muziką ir muzikos instrumentus „ Susiradom smuiko raktą“ (1980). Sudominti skaitytoją poetei pasisekė dėl jos pačios artumo muzikos pasauliui.

Devinto dešimtmečio rinkiniai: „Uogelė ant smilgos“ (1982), „ Laikrodis be gegutės“ (1985) – tai nauji laipteliai į kūrybos pilnatvę.

Poetė debiutavo ir kaip scenos kūrinių vaikams autorė. Jos plunksnai priklauso vienuolika pjesių. Didelio populiarumo sulaukė pjesės: „Mergytė ieško pasakos“ (1972) ir „ Tegu mergytė šypsosi“ (1973).

Be viso to Skučaitė dar – dramaturgė , vvertėja, operų libretų autorė ir vertėja, publicistė, reporterė.

Nepriklausomybės laikotarpiu poetė reiškėsi labai aktyviai, už eilėraščių rinkinius „Lopšinė ešeriukui“ (1993) ir „ Laiškas sekmadieniui“ (1998) ji pelnė geriausios metų knygos vaikams laureatės titulus.

Kad Skučaitei artimesnis tapo mažasis skaitytojas, lemiamos įtakos turėjo polinkis į pedagoginį darbą, vaikystei artima poetinė prigimtis. Kaip ji pati teigia, į vaikams skirtą kūrybą įdeda daugiausia darbo , visada galvoja apie mažajį skaitytoją, jo suvokimo galimybes ir poetinio žodžio reikšmę ankstyvam asmenybės formavimuisi.

„TAKELIS IŠ NAUJO“

Pati naujausia poetės R. Skučaitės knyga „ Takelis iš naujo“ (2001). Tai eilėraščių rinktinė, kurioje be 100- to eilėraščių vaikams yra dar 10- imt eilėraščių suaugusiems. Jie eina kiekvieno iš dešimties rinkinio skyrių pradžioje, po biografinio pobūdžio miniatiūrų, prisiminimų ir apmąstymų, ir padeda atsigręžti į poetės pradžių pradžią ir eiti su ją iki mūsų dienų.

„ Takelį iš naujo“ sudaro anksčiau išleistų rinkinių eilėraščiai ir keletas naujų, dar nepublikuotų.

Daugiausia eilėraščių yra paimta iš rinkinių „ Lopšinė ešeriukui“ (22), „ Laikrodis be gegutės“ (13), „Kas klausosi lietučio“ (12).

Jau pirmame knygos skyriuje poetė apibūdina savo eilėraščių kilmę. Jos eilėraštis „iš daugelio gražių dalykų ir noro, kad pasaulyje būtų gražiau“.

Kiekvieną iš dešimties skyrių pradedančiuose „nevaikiškuose“ eilėraščiuose kalba suaugęs žmogus, besiilgintis saugaus vaikystės pasaulio:

„Ten dar tikrai atplūsta šiluma

Per vėjų metą iš raudonos uogos,

Ten už tave dar meldžiasi mama,

Ir blogas metas – ten visai ne blogas.“

(„Raudona“)

Proziniai intarpai tarsi priartina ir prie dainelių, pasakėlių,lopšinių skyrių.

Pirmųjų dviejų skyrių eilėraščiai skirti patiems mažiausiems, kurie jau skaito nesudėtingus tekstus. Juose stabtelima prie kurio nors vieno reiškinio ar gamtos būtybės ypatumo, įtraukiant vaiką ir padarant jį įvykio bendrininku („Pelėdžiukas ir uogelė“, „Obuoliai“, „Lašai“)

Gamta – R. Skučaitės eilėraščiuose užima labai svarbią vietą .. Gamta ir vaikas juose neišskiriami, apgaubti paslaptingumu („Paslaptis“, „Baltumėlis“), linksmais pamokymais:

„Kad neliktum be minčių,

Tik naktim skraidyt kviečiu“

(„Pelėda“)

Gamta yra ta vienintelė erdvė, kurioje tarpsta lyrinis herojus. Gyvatė, pelėda, saulėgrąža, voratinkliai, ešeriukas – tai vis lyriniai objektai, kurie užpildo spalvų, garsų ir jausmų aplinką.

Tradicinis gamtos pasaulis R.Skučaitės poezijoje persipynęs su „fantastiniu“ pasauliu.Stebuklinių pasakų veikėjams atiduotas devintas ir dešimtas skyriai. Jie pradedami vienu romantiškiausiu eilėraščiu visoje poetės kūryboje „Kumeliukas“, kuris tarsi viso skyriaus prologas – kviečia į pasakų, svajonių, gėrio ir grožio pasaulį:

„Širmasis kumeliuk,

Atbėk iš pasakos!-

Tegul per kalnus

Dunda tavo pasagos.“

(„Kumeliukas“)

Stebina pasakų įvairovė. Vienose aptinkame pasakėčių elementų („Burtai“), kitose girdime lopšinių gaidą („Pasaka apie laumę ir lopšinę, kurią mudu sudėjome laumiukui“), trečiose viešpatauja visiška fantastika („Pasaka apie kiaušinį“). Čia fantastinis pasakojimas prasmingas, giliamintis, su gana akivaizdžiu moralu: tikroji vertė ne išoriniame blizgesyje:

„Buvo vienąsyk kiaušinis.

Bet ne paprastas – auksinis.

Oi, koks tvirtas, oi, koks kietas!

Na, žodžiu – iš aukso lietas!

<.> Patupėjo ligi ryto:

Nieks daugiau neišsirito-

Likęs gūžtoje kiaušinis

Buvo šaltas ir auksinis,

Nes per tvirtas, nes per kietas,

Nes – deja! – iš aukso lietas.“

(„Pasaka apie kiaušinį“)

Prie dialogo su savimi, prie poetinio jausmo išjudintų situacijų, pprie atsiminimų,prie poetinio „aš“ priartėjama jau trečiame knygos skyriuje. Rūpestis savais namais, geros namų dvasios motyvai pasigirsta eilėraščiuose („Mes kalbamės su kurmiu“, „Kikilio lizdelis“), gerumo ieškoma nežinomybėje:

„ Kai manęs nėra namie,

Po namus sau vaikšto Jie.“

(„Jie“)

Nuo dešimtojo XXa. dešimtmečio, kūrybai atsiradus daugiau pasirinkimo laisvės, jau galėdama geriau atskleisti savo poetinę prigimtį, R.Skučaitė imasi dainų ir lopšinių. Knygoje „Takelis iš naujo“ vaikiškom dainom atiduotas visas penktas skyrius. Skučaitės dainelėse vyrauja gamta, netgi tautosakiniai herojai (lapė ir kiškis). Daugelis tų dainelių „atlikėjų“ (miško varpeliai, voras, lakštingala) labai saviti.

Lyginant su kitais poetės eilėraščiais, dainelėse daugiau improvizacijos, jos skamba kaip muzika, ir šito pasiekiama ne tik trumpa eilute, bet ir skambiais ritmais, skirtingomis intonacijomis, liūdnomis ar linksmomis nuotaikomis:

„Rieda kiškių troleibusai,

Lylia lylia,

Važinės jie kol nubusi,

Tyliai, tyliai.“

(„Kiškių troleibusai“)

R.Skučaitės poezijoje daug švelnumo, jautrumo, gerumo. Jai artimos ir lopšinės žanras. Aštuntame rinkinio skyriuje rasime lopšinių, į kurias sudėtos šviesiausios motinų svajonės, linkėjimai mažyliams susapnuoti gražų sapną („Lopšinė ešeriukui“) nuraminti, kai jiems liūdna, įspėti apie galimą pavojų:

„Užmik, zuikeli,

Miegok, zuikeli,

Stačiom auselėm,

Plačiom akelėm.

Žiūrėk, kad nepagautų

Klausyk, kad nenušautų.“

(„Zuikelio ir Elenytės lopšinė“)

Labai savita „Juoda lopšinė“, kurios „atlikėja“ pantera savo vaikus „kai džiunglėse

visiems nyku“ „migdo staugimu“. Ir panteriukai miega net nejudėdami:

„Nes taip migdo juos mama,

Lopšinę juodą staugdama.“

(„Juoda lopšinė“)

R.Skučaitė stengiasi tiesiogiai bendrauti su savo skaitytoju:

„Išrašytus puslapius vartau.

Kur lopšinėlė, mano vaike, tau?

<.> Pasupau tave ir supratau:

Visos lopšinėlės buvo tau.“

(„Mano lopšinėlė tau“)

Tai, kad R.Skučaitė yra ryški lyrinio romantinio tipo eilėraščių kūrėja, susiję su jos talentu, charakteriu, asmeniniais išgyvenimais tiek ankščiau, tiek dabar. Iš jos eilėraščių, linksmesnių ir liūdnesnių, sklinda raminanti, džiuginanti, drąsinanti šiluma. Poetė ssuranda šimtus gėrio ir grožio šaltinių, juos aptinka pačiose netikėčiausiose vietose („Kaliausės ir paukščių šneka vyšnyne“).

Elegiškiausias rinkinio šeštasis skyrius, jame, surandama įvairiausio liūdesio apraiškų. Skaitytojas raginamas ieškoti tokių herojų, kuriems reikalinga pagalba. Užuojautos sulaukia balta kaip sniegas pelytė, kuri lieka lauke dėl savo išskirtinumo viena („Balta pelytė“), zylei, kurių „šitokia dalia – nė cyptelt nevalia“ („Zylės“), net nelaimingas medis („Drebulė“). Ir kaip malda įtaigus vienas paskutiniųjų rinkinio eilėraščių.

„Viešpatie,

Šią gūdžią naktį

Leisk žvakelei šviesiai degti.

Visiems, kkas iš kelio,

Visiems, kas sušalę,

O vargšą kiškiuką,

Benamį šuniuką,

Boružės vaikus po šerkšnotu medžiu –

Sušildyk, sušildyk, sušildyk – meldžiu.

(„Vieną neramią naktį“)

Rinkinyje „Takelis iš naujo“ yra ir eilėraščių, kurie siejasi su praetimi:

„Močiutės spinta“, Mama ir saulelė“, „Apie mmus ir kitus“. Jie išsiskiria nuoširdžiu poetiniu žodžiu, vaikiška ir motiniška meile.

R.Skučaitės eilėraščių rinkinio „Takelis iš naujo“ apipavidalinimas ne tik patrauklus ir savitas, bet ir labai prasmingas. Daug džiovintų žiedlapių knygoje pabėrė jos dailininkė Jūratė Račinskaitė. Žvilgsnį masina daugybė senų nuotraukų – mažos poetės ir jos artimųjų, poetės vaikystės piešinių, kurie puikiai iliustruoja nuotaiką, dvasią. Knyga buvo vainikuota didele sėkme, ji išrinkta gražiausiai iliustruota 2001m. knyga.

„ Takelyje iš naujo“ – nuotaikinga, skaidri, vaiko pasaulėjautai artima poezija, tačiau ji mielai sudomintų kiekvieną suaugusįjį. Pakankamai jautrūs, mąslūs, nestokojantys vidinės logikos R. Skučaitės eilėraščiai, skirti skaitytojo vidinio pasaulio turtinimui, asmenybės formavimuisi.

Poetė savo knygos lyriniame prozos žiupsnelyje rašė:

„Kam nors ir šita knyga bus takelis į pačią trečio tūkstantmečio pradžią. Tikrai bbus – nori to kas nors ar nenori. Žinau iš patirties.

Žinoma taip ir bus, bet tik tiems, vaikams ir suaugusiems, kurie atidžiai perskaitys šią gražiausią irgeriausia praėjusių metų neeilinės poetės neeilinę knygą vaikams.

NAUDOTA LITERATŪRA:

1.Jonas Linkevičius „Iš gintarų vėrinio“.Vilnius:Agora, 2002.

2.www.culture.lt Jonas Linkevičius „Ne tik šimtas eilėraščių visiems“

3. Elona Varnauskienė „ Kur auga medis sidabro lapais“, Rubinaitis 1997/2

4. Loreta Žvironaitė „Lopšinė vaikų poezijai“, Rubinaitis 1994/1

5. Loreta Jakonytė „Literatūros gražuolių beieškant“, Rubinaitis 2002/1

6. Ramutė Skučaitė „Takelis iš naujo“.Vilnius: Lietuvos rašytojų s- gos lleidykla, 2001.