Rašinys „Laiškas mamai“

Sveika Mamyte,

Štai ir vėl tau rašau šį ilgą ir kupiną naujienų laišką. Labai pasiilgau ir nekantraudama laukiu tavęs sugrįžtant. Gaila, kad tu buvai priversta išvažiuoti į tą niūrią sanatoriją.Dažnai pasigendu to protingo, kupino meilės žvilgsnio, tų švelnių it šilkas rankų bei gausybės meilių žodžių. Norėčiau aplankyti tave, paklaust kaip sekasi, prisiglausti prie šono ir ramiai užmigti. Tačiau viskas savu laiku, nes tu dabar sergi ir esi toli.

Kiekvieną vakarą aš atsisėdu ir vis mąstau, kada tu grįši, pabelsi į duris.Praeidama pro jjas visada stabteliu ir pasiklausau ar niekas už jų nekrebžda. Jei kas nors pasigirsta, tuoj pat puolu link išėjimo ir beveik visada nusivylusi pasuku atgal.

Vakar sapnavau sapną, mačiau tave, rodės, prieini prie lovos krašto, pasilenki, švelniai paglostai mano plaukus, pabučiuoji lyg atsisveikindama, apsisuki ir iš lėto išeini. Pabundu su šypsena lūpose, bet apsidairiusi ir pastebėjusi, kad tavęs nėra, imu šaukti. Su ašarom akyse bėgu pas tėvelį ir viską papasakoju. Šis pradeda pasakoti apie tave, mamyte, kokia tu gera, graži, rūpestinga iir be abejo mylinti. Kiek aprimstu, tačiau ilgesys vis tiek neduoda ramybės, tuomet ir vėl neturiu kur dėtis, vaikštau po kambarius lyg ko ieškodama ir vis nerasdama.

Galiausiai susikaupiu, susirandu popieriaus lapą, tušinuką, atsisėdu už stalo ir pradedu darbą. Rašau ttik apie tave ir mūsų prisiminimus bei išgyvenimus .Vėliau užsimanau paskaityti knygą,beskaitydama negaliu susikaupti, man vis iškyla tavo veidas prieš akis.Metu knygą į vidurį kambario, užsidengiu rankomis veidą ir imu verkti, tyliai šaukiu tave, bet niekas neatsiliepia, nenuramina.Einu miegoti ir vėl tas pats kartojasi, vėlgi matau tave savo sapnuose, kaip visada šaukiu ir ryte vėl pabundu su šypsena.

Ir taip kiekvieną dieną ir naktį aš laukiu tavęs. Turiu daug brangių žmonių, tačiau tu brangiausia. Kai išvyksta koks nors mano draugas, aš net nepastebiu kaip prabėga laikas ir jis grįžta. Bet, kai išvyksti tu arba tėvelis, tai minutės virsta valandomis, o valandos – amžinybe. Kai palieki mane, jaučiu, kad dingsta ir dalelė manęs. Jos aš labai pasigendu. Tavęs taip pat, nes tu eesi pats brangiausias žmogus pasaulyje, kurio man labiausiai trūksta, kai tu išvažiuoji.

Tavo mylima dukrelė..