Romantizmas

www.nesimokau.com

ROMANTIZMO LITERATŪRA

Romantizmas yra meninis ir intelektualinis sąjūdis susiformavęs XVIII a.

pabaigoje, kuris pabrėžė stiprias emocijas, vaizduotę, individualumą,

subjektyvumą, iracionalumą, spontaniškumą, transcendeciją laisvę nuo

klasikinių griežtų meno formų ir maištavo prieš socialines konvencijas.

Tipiškos romantizmo charakteristikos: žavėjimasis gamtos grožiu; bendras

emocijų pakylėjimas virš proto ir jausmų virš intelekto; posūkis į save ir

žmogaus asmenybės, jo nuotaikų ir protinių sugebėjimų nagrinėjimas;

genijaus, didvyrio ir kitų ypatingų figūrų naudojimas ir dėmesio sutelkimas

į jų jausmus ir vidinę kovą; naujas požiūris į menininką kaip individualų

kūrėją, kurio kuriančioji dvasia yra svarbesnė nei griežtas formalių

taisyklių ir tradicinės tvarkos; vaizduotės kaip vartų į transcendentinius

potyrius pabrėžimas; ypatingas susidomėjimas liaudies kultūra, tautine ir

etnine kilme bei Viduramžiais; potraukis egzotikai, keistenybėms,

paslaptims, okultiniams ir šėtoniškiems reiškiniams.

Romantizmas kaip literatūros srovė, atsirado Vakarų Europoje XIX amžiaus

pradžioje. reiškėsi tiek poezijoje, tiek prozoje. Romatizmo rašytojai

pabrėžė vaizduotės reikšmę ir teigė, jog turi mažėti literatūros taisyklių

reikšmė. Romantizmo herojai siekia vienatvės ir kenčia dėl negalimos

meilės. Po 1830-ųjų romantizmas keičiasi (tai aiškiausiai matosi prancūzų

romantizme) ir įgauna papildomų socialinių aspektų. Herojai įsitraukia į

kovas už laisvę. Romantizmo autoriai ypač puoselėjo kūrėjo literatūrinio

herojaus savianalizę, labai vertino rašytojo asmeninį požiūrį į gyvenimo

reiškinius.

Anglų literatūroje romantizmo pradininkais laikomi Vordsvortas (Wordsworth)

ir Kolridžas (Coleridge), 1798 metais išleidę “Lyrines balades”. Santūrioje

Anglijoje šios knygos pasisekimas buvo milžiniškas ir po dvejų metų ji buvo

pakartota. Jos pratarmėje Vordsvortas rašė, kad tikįs, jog poezija yra

nesąmoningo ir galingo jausmų pertekliaus padarinys ir primygtinai teigė,

kad poezijoje turi būti taikoma kasdienio gyvenimo natūrali dikcija.

Kolridžas pabrėžė poeto vaizduotės reikšmę ir sakė, kad turi mažėti

literatūros taisyklių reikšmė. Anglų romantizmo tradicijas kūrė Baironas

(Byron), Šelis (Shelly), Bernsas (Burns), Kytsas (Keats). Jie ypač

puoselėjo kūrėjo literatūrinio herojaus savianalizę, labai vertino poeto

asmeninį požiūrį į gyvenimo reiškinius. Šie bruožai buvo būdingi ir prozos

kūriniams (pvz., Tomo De Kinsi (De Quincey) autobiografinis kūrinys “Anglo

opiumo vartotojo išpažintis. Dalis britų romantikų ieškojo kūrybinio peno

viduramžių mistikoje. Tokio teiginio įrodymų gausiai galima rasti gotikinio

ir istorinio romano autorių kūryboje. Ypač savitas romantizmo laikotarpio

kūrėjas buvo dailininkas ir poetas Viljamas Bleikas (William Blake). Iš

esmės jis jau buvo simbolistas.

Vokietijos romantizmo kelius tiesė “Audros ir veržimosi” judėjimas.

Fridrichas Šlėgelis (Friedrich Schlegel) pirmasis pavartojo terminą

romantic pavadinti judėjimui, atsiradusiam kaip prieštara klasicizmui.

Žymiausi romantizmo kūrėjai ir teoretikai buvo G. E. Lesingas (Lessing), J.

G. Herderis, F. Helderlinas (Hölderlin), F. Šileris (Schiller) ir iš dalies

J. V Gėtė (Goethe).

Prancūzų romantizmo principus išdėstė Viktoras Hugo savo dramos “Kromvelis”

pratarmėje (1828). Jis skelbė menininko laisvę rinktis ir traktuoti kūrinio

siužetą: “romantizmas – tai literatūros liberalizmas”. Prancūzų romantizmas

darė didelį poveikį ne tik šalies visuomenei, bet ir kitų šalių menininkų

kūrybai ir apėmė gana ilgą laikotarpį – nuo XVIII amžiaus iki XIX amžiaus

pabaigos.

Romantizmas, kaip ir kitose šalyse, atsirado kaip pasipriešinimas

racionalizmui arba, kitaip sakant, klasicizmui, kuris reikalavo atidžiai

sekti Antikos pavyzdžiu, visur vadovautis protu, griežtai laikytis

taisyklių. Europos visuomenė buvo pribrendusi sulaužyti šias taisykles ir

laisvinti kūrybos formas. Prancūzų romantizmo pirmieji žingsniai sutapo su

Prancūzų revoliucija. Ryškiausias jo pradininkas – Fransua Rene de

Šatobrianas (Chateaubriand).

Literatūros istorikai prancūzų romantizmo skiria tris pagrindinius etapus.

Pirmajam etapui (1820- 1826) būdingos dar labai miglotos aspiracijos, kurių

pradininkas poezijoje buvo A de Lamartinas, o prozoje –Š. Nodje. Jo

novelėse ypač ryškus fantastinis elementas, gana būdingas apskritai visiems

romantikams. Tuo metu prie romantikų būrelio prisideda ir tada dar labai

jaunas rašytojas Viktoras Hugo (1802 – 1885). Visi romantikai labai vertina

Šatobriano kūrybą, stengiasi mėgdžioti jo kūrybos stilių, visuomenė

stengiasi gyventi taip, kaip gyvena jo kūtinių teigiamieji veikėjai. Po

kurio laiko susiburia kita romantikų grupė, kurios aktyviausi nariai –

Stendalis, Prosperas Merimė, Sent-Bevas. Jie  griežtai nusistatę prieš

klasicizmo tradicijas. Labai reikšmingas to meto programinis dokumentas –

Stendalio brošiūra “Rasinas ir Šekspyras”. Joje labai aiškiai autorius

pasisako prieš Rasino klasicistinį teatrą ir iškelia Šekspyro teatrą.

Netrukus abi grupės susivienija ir prasideda antrasis romantizmo etapas..

Šis metodas visiškai įsitvirtina prancūzų literatūroje. Šiame judėjime

dalyvauja ir vėliau išgarsėsiantis savo realistine kūryba O. Balzakas. Nuo

1830 metų romantikai išsisklaido kas sau. Tik V. Hugo ištikimas savo

suformuluotiems principams. Jo romanas “Devyniasdešimt tretieji metai”,

išleistas 1873 metais, taip pat romantizmo metodu parašytas kūrinys, kaip

ir visi iki tol.

Jungtinėse Valstijose romantizmo filosofinis pamatas buvo

transcendentalizmo teorija, ryškiausiai atsiskleidusi Emersono,  Toro

(Thoreau), E. A. Po (Poe) ir Longfelou (Longfellow) kūryboje. Romantizmo

tradicijų atspindžius galime rasti Volto Vitmeno (Whitman), Džeimso

Fenimoro Kuperio (Cooper), Natanielio Hotorno (Hawthorne) ir Melvilio

kūryboje.

Lietuvių romantizmas susijęs su XIX a. sukilimais (1831, 1863 m.),

nacionalinio išsivadavimo kovomis. Vilniaus universitetas buvo bendra

lietuvių ir lenkų romantizmo mokykla. Vilniaus romantizmo branduolį sudarė

A.Mickevičius, J.Slovackis, J.Kraševskis, V.Sirokomlė-Kondratovičius. Lenkų

kalba jie rašė apie Lietuvą, jos praeitį. Lietuvių romantizmo plėtotei buvo

svarbus ir žemaičių kultūrinis sąjūdis, kuriam atstovavo S.Daukantas,

sukūręs romantizuotą ikiistorinės Lietuvos vaizdinį, S.Stanevičius,

išreiškęs herojinę tautos valią (“Šlovė Žemaičių”), Silvestro Viliūno,

sukūrusio “Birutę”. Ryškus romantizmo poetas – A.Baranauskas, poetizavęs

gamtą, jos ryšį su žmogaus dvasia (“Anykščių šilelis”), sukūręs romantinio

žmogaus ir tėvynės ryšio, grožio supratimo, kontrasto poetikos pavyzdžių.

Svarbiausias lietuvių romantizmo atstovas – Maironis. Jis ne tik sukūrė

tautinės svarbos romantinio tipo lyriką, bet ir įjungė Lietuvą į bendrą

Rytų Europos “tautų pavasario” erdvę.

Romantizmas

(XVIII a. pab. – XIX a. pr.)

 

|Dramatizmas |Išorinis ir vidinis konfliktas. Atskleidžiamas psichologinis |

| |veikėjų dramatizmas, parodoma žmogaus prigimties sudėtingumas,|

| |prieštaringumas. Gėrio ir blogio kova pasaulyje ir žmoguje. |

|Santykis su |Subjektyvus laikas. Svarbiausia – amžinybės matas, požiūris į |

|laiku |žemiškąją dalią. Staigus žmogaus, jo sielos atsivėrimas. |

| |Žmogus universalus ir fatališkas. Dėmesys viduramžiams |

| |psichologiniu aspektu: ieškoma uuniversalių dvasinių vertybių. |

| |Taip pat domimasi dramatiškomis praeities epochomis (XVII a. |

| |ir kt.). |

|Santykis su |Žmogus iškeliamas virš aplinkos. Aplinkybės – menkniekis, |

|aplinka |viską lemia charakteris. |

|Kiti |Priešingybė klasicizmo estetikai, jos racionalumui |

|estetikos |priešpriešinamas „laukinis skonis“, gamtiškojo ir natūralaus, |

|principai |originalaus ir pagal antikos meno kanonus neidealizuoto grožio|

| |samprata, atnaujinama kūrybos nuostabos ir stebuklo, naivumo |

| |ir paprastumo estetinė vertė. Improvizacijai suteikiama didelė|

| |reikšmė. Tikrovės perkūrimo principas. Teigiama, kad tikrasis |

| |pasaulis yra ne tas, kurį regime, juntame ir girdime; sielos |

| |pasaulis yra tikrasis, nes jis yra amžinas ir begalinis. |

| |Kultūros, civilizacijos kritika. Paneigiamos kūrybos |

| |taisyklės, todėl aukštinama intuicija, vaizduotė. Idealo ir |

| |tikrovės priešprieša. Veržiamasi į erdvės ir laiko tolius. Jų |

| |pažinimas siejamas su jausmų patyrimu, o ne su protu. |

| |Dabarties ir praeities opozicija iškeliant tautos idealus: |

| |didvyriškumą, darbingumą, gėrį, optimizmą. Didingas tautos |

| |senovės kultas. |

| |Charakteriui būdingas konfliktiškumas, nesutapimas su išoriniu|

| |pasauliu. Trokštama to, kas nepasiekiama, norima pakeisti |

| |egzistencijos ribas. Tai vienišas maištaujantis |

| |individualistas, linkęs aukotis, nesuprastas, todėl visuomenės|

| |atstumtas. Tai asmenybė su stipriomis aistromis, apdovanota |

| |talentu, linkusi į melancholiją, svajones, ironišką būties |

| |traktavimą. Dominuoja dvi tendencijos: (1) pabrėžianti gamtos,|

| |paprastumo, tautosakos, natūralumo pradus ir

(2) |

| |transcendentinė, išaukštinanti kūrybą, atskleidžianti |

| |komplikuotą būties esmę. |

|Stiliaus |Kompozicijos laisvė. Fragmentiškumas, fantastika, ironija, |

|bruožai |paslapties, fatališkos meilės ir siaubo motyvai, religinė |

| |mistika, mirties poetizavimas. Emocinis kūrinio nuspalvinimas,|

| |poetiškumas ir muzikalumas, tautosakinės tradicijos |

| |panaudojimas. Subjektyvus pasakotojas. |

|Žanrai |Lyrika (baladė, eilėraštis, daina). Lyrinė draminė poema. |

| |Romantinė tragedija. Romantinė proza – apysaka, psichologinis |

| |ir istorinis romanas. |

|Atstovai |Dž. Baironas, V. Hugo, H. Heinė, V. Skotas, A. Puškinas, A. |

| |Mickevičius, M. Lermontovas, P. Šelis, Ž. Sand, EE. Po.S. |

| |Daukantas, A. Baranauskas, Maironis. Atskiri stilistiniai |

| |bruožai V. Krėvės, K. Borutos, S. Nėries, J. Degutytės |

| |kūryboje. |