Romantizmas
Turinys
Įvadas 3
Romantizmas 3
Romantizmo literatūra 3
Romantizmo menas 4
Mickevičius ,,Ponas Tadas” 5
Lietuvių literatūra romantizmo laikotarpiu 6
Išvados 8Įvadas
Romantizmo sąvoka yra daugiareikšmė. Ja įvardijamas meninio vaizdavimo
tipas, priešingas realistiniam (dominuoja tikrovės atkūrimo, bet perkūrimo
principas).
Literatūros istorijoje romantizmu vadiname literatūros ir meno kryptį,
kuri Vakarų Europos šalyse formavosi XVIII ir XIX amžių sandūroje , vėliau,
XIX amžiaus pirmoje pusėje, paplito Rytų Europoje, Šiaurės Amerikoje. Ši
kryptis atsispindėjo nusivylimą Švietimo epochos idėjomis, klasicizmo
estetika.
Terminas romantizmas susijęs su ispanų kalbos žodžiu romance, kuriuo
viduramžiais buvo vadinami eiliuoti kūriniai, dažniausiai vaizdavę senovės
karžygių žygdarbius. IIš jo kilęs ir XVIII amžiuje paplitęs angliškas žodis
romantic reiškė keistą, fantastinį, avantiūristinį kūrinį. XIX amžiaus
pradžioje žodis romantizmas įsitvirtina kaip naujojo meno, priešingo
atgyvenusiam klasicizmui, pavadinimas. Romantizmas
Romantizmo tėvyne laikoma Vokietija, – iš jos romantinio meno idėjos
sklido po visą Europą.
Romantizmas yra meninis ir intelektualinis sąjūdis susiformavęs XVIII
a. pabaigoje, kuris pabrėžė stiprias emocijas, vaizduotę, individualumą,
subjektyvumą, iracionalumą, spontaniškumą, transcendeciją laisvę nuo
klasikinių griežtų meno formų ir maištavo prieš socialines konvencijas.
Tipiškos romantizmo charakteristikos: žavėjimasis gamtos grožiu; bendras
emocijų pakylėjimas virš proto ir jausmų virš intelekto; posūkis įį save ir
žmogaus asmenybės, jo nuotaikų ir protinių sugebėjimų nagrinėjimas;
genijaus, didvyrio ir kitų ypatingų figūrų naudojimas ir dėmesio sutelkimas
į jų jausmus ir vidinę kovą; naujas požiūris į menininką kaip individualų
kūrėją, kurio kuriančioji dvasia yra svarbesnė nei griežtas formalių
taisyklių ir tradicinės ttvarkos; vaizduotės kaip vartų į transcendentinius
potyrius pabrėžimas; ypatingas susidomėjimas liaudies kultūra, tautine ir
etnine kilme bei Viduramžiais; potraukis egzotikai, keistenybėms,
paslaptims, okultiniams ir šėtoniškiems reiškiniams. Romantizmo literatūra
Romantizmas kaip literatūros srovė, atsirado Vakarų Europoje XIX
amžiaus pradžioje. reiškėsi tiek poezijoje, tiek prozoje. Romatizmo
rašytojai pabrėžė vaizduotės reikšmę ir teigė, jog turi mažėti literatūros
taisyklių reikšmė. Romantizmo herojai siekia vienatvės ir kenčia dėl
negalimos meilės. Po 1830-ųjų romantizmas keičiasi (tai aiškiausiai matosi
prancūzų romantizme) ir įgauna papildomų socialinių aspektų. Herojai
įsitraukia į kovas už laisvę. Romantizmo autoriai ypač puoselėjo kūrėjo
literatūrinio herojaus savianalizę, labai vertino rašytojo asmeninį požiūrį
į gyvenimo reiškinius.
Anglų literatūroje romantizmo pradininkais laikomi Vordsvortas
(Wordsworth) ir Kolridžas (Coleridge), 1798 metais išleidę “Lyrines
balades”. Santūrioje Anglijoje šios knygos pasisekimas buvo milžiniškas ir
po dvejų metų ji buvo pakartota. Jos pratarmėje Vordsvortas rašė, kad
tikįs, jjog poezija yra nesąmoningo ir galingo jausmų pertekliaus padarinys
ir primygtinai teigė, kad poezijoje turi būti taikoma kasdienio gyvenimo
natūrali dikcija. Kolridžas pabrėžė poeto vaizduotės reikšmę ir sakė, kad
turi mažėti literatūros taisyklių reikšmė. Anglų romantizmo tradicijas kūrė
Baironas (Byron), Šelis (Shelly), Bernsas (Burns), Kytsas (Keats). Jie ypač
puoselėjo kūrėjo literatūrinio herojaus savianalizę, labai vertino poeto
asmeninį požiūrį į gyvenimo reiškinius. Šie bruožai buvo būdingi ir prozos
kūriniams (pvz., Tomo De Kinsi (De Quincey) autobiografinis kūrinys “Anglo
opiumo vartotojo išpažintis. Dalis britų romantikų ieškojo kūrybinio peno
viduramžių mistikoje. Tokio tteiginio įrodymų gausiai galima rasti gotikinio
ir istorinio romano autorių kūryboje. Ypač savitas romantizmo laikotarpio
kūrėjas buvo dailininkas ir poetas Viljamas Bleikas (William Blake). Iš
esmės jis jau buvo simbolistas.
Vokietijos romantizmo kelius tiesė “Audros ir veržimosi” judėjimas.
Fridrichas Šlėgelis (Friedrich Schlegel) pirmasis pavartojo terminą
romantic pavadinti judėjimui, atsiradusiam kaip prieštara klasicizmui.
Žymiausi romantizmo kūrėjai ir teoretikai buvo G. E. Lesingas (Lessing), J.
G. Herderis, F. Helderlinas (Hölderlin), F. Šileris (Schiller) ir iš dalies
J. V Gėtė (Goethe).
Prancūzų romantizmo principus išdėstė Viktoras Hugo savo dramos
“Kromvelis” pratarmėje (1828). Jis skelbė menininko laisvę rinktis ir
traktuoti kūrinio siužetą: “romantizmas – tai literatūros liberalizmas”.
Prancūzų romantizmas darė didelį poveikį ne tik šalies visuomenei, bet ir
kitų šalių menininkų kūrybai ir apėmė gana ilgą laikotarpį – nuo XVIII
amžiaus iki XIX amžiaus pabaigos.
Romantizmas, kaip ir kitose šalyse, atsirado kaip pasipriešinimas
racionalizmui arba, kitaip sakant, klasicizmui, kuris reikalavo atidžiai
sekti Antikos pavyzdžiu, visur vadovautis protu, griežtai laikytis
taisyklių. Europos visuomenė buvo pribrendusi sulaužyti šias taisykles ir
laisvinti kūrybos formas. Prancūzų romantizmo pirmieji žingsniai sutapo su
Prancūzų revoliucija. Ryškiausias jo pradininkas – Fransua Rene de
Šatobrianas (Chateaubriand).
Literatūros istorikai prancūzų romantizmo skiria tris pagrindinius
etapus. Pirmajam etapui (1820- 1826) būdingos dar labai miglotos
aspiracijos, kurių pradininkas poezijoje buvo A de Lamartinas, o prozoje
–Š. Nodje. Jo novelėse ypač ryškus fantastinis elementas, gana būdingas
apskritai visiems romantikams. TTuo metu prie romantikų būrelio prisideda ir
tada dar labai jaunas rašytojas Viktoras Hugo (1802 – 1885). Visi
romantikai labai vertina Šatobriano kūrybą, stengiasi mėgdžioti jo kūrybos
stilių, visuomenė stengiasi gyventi taip, kaip gyvena jo kūtinių
teigiamieji veikėjai. Po kurio laiko susiburia kita romantikų grupė, kurios
aktyviausi nariai – Stendalis, Prosperas Merimė, Sent-Bevas. Jie griežtai
nusistatę prieš klasicizmo tradicijas. Labai reikšmingas to meto
programinis dokumentas – Stendalio brošiūra “Rasinas ir Šekspyras”. Joje
labai aiškiai autorius pasisako prieš Rasino klasicistinį teatrą ir iškelia
Šekspyro teatrą. Netrukus abi grupės susiv.ienija ir prasideda antrasis
romantizmo etapas.. Šis metodas visiškai įsitvirtina prancūzų literatūroje.
Šiame judėjime dalyvauja ir vėliau išgarsėsiantis savo realistine kūryba O.
Balzakas. Nuo 1830 metų romantikai išsisklaido kas sau. Tik V. Hugo
ištikimas savo suformuluotiems principams. Jo romanas “Devyniasdešimt
tretieji metai”, išleistas 1873 metais, taip pat romantizmo metodu
parašytas kūrinys, kaip ir visi iki tol.
Jungtinėse Valstijose romantizmo filosofinis pamatas buvo
transcendentalizmo teorija, ryškiausiai atsiskleidusi Emersono, Toro
(Thoreau), E. A. Po (Poe) ir Longfelou (Longfellow) kūryboje. Romantizmo
tradicijų atspindžius galime rasti Volto Vitmeno (Whitman), Džeimso
Fenimoro Kuperio (Cooper), Natanielio Hotorno (Hawthorne) ir Melvilio
kūryboje.
Lietuvių romantizmas susijęs su XIX a. sukilimais (1831, 1863 m.),
nacionalinio išsivadavimo kovomis. Vilniaus universitetas buvo bendra
lietuvių ir lenkų romantizmo mokykla. Vilniaus romantizmo branduolį sudarė
A.Mickevičius, J.Slovackis, J.Kraševskis, V.Sirokomlė-Kondratovičius. Lenkų
kalba jie rašė apie Lietuvą, jos praeitį. Lietuvių romantizmo plėtotei buvo
svarbus iir žemaičių kultūrinis sąjūdis, kuriam atstovavo S.Daukantas,
sukūręs romantizuotą ikiistorinės Lietuvos vaizdinį, S.Stanevičius,
išreiškęs herojinę tautos valią (“Šlovė Žemaičių”), Silvestro Viliūno,
sukūrusio “Birutę”. Ryškus romantizmo poetas – A.Baranauskas, poetizavęs
gamtą, jos ryšį su žmogaus dvasia (“Anykščių šilelis”), sukūręs romantinio
žmogaus ir tėvynės ryšio, grožio supratimo, kontrasto poetikos pavyzdžių.
Svarbiausias lietuvių romantizmo atstovas – Maironis. Jis ne tik sukūrė
tautinės svarbos romantinio tipo lyriką, bet ir įjungė Lietuvą į bendrą
Rytų Europos “tautų pavasario” erdvę. Romantizmo menas
Terminas ,,romantizmas” meno istorijoje turi keletą reikšmių. Kaip
laiko ir erdvės apibrėžta meninė kryptis jis vyravo maždaug 1800-60 m.
laikotarpiu. Romantizmo terminas pradėtas vartoti XIX a. pr., pirmiausia
kalbant apie literatūrą. Bendrieji romantizmo bruožai – siekimas išreikšti
jausmus, intuicijos ir vaizduotės priešinimas racionalumui, veržimasis iš
klasicizmo rėmų, ekspresyvių išraiškos priemonių pomėgis. Menininkai
romantikai žavisi stichija, gamta, griuvėsiais, istorija, egzotika,
liaudies tradicijomis, mitais.
Romantinė pasaulėžiūra visų pirma ėmė formuotis Anglijoje,
Prancūzijoje ir Vokietijoje, nors pirmas šauklys gimė Ispanijoje.
Anglų tapyboje ankščiau negu kitur Europoje atsakoma išankstinių
stilistinių reikalavimų, dominuoja nesuvaržytas nuoširdus požiūris į gamtą.
Žymiausi anglų peizažinės tapybos atstovai – Džonas Konsteblis ir Viljamas
Terneris.
Visiškai kitoks temų ir išraiškos priemonių požiūriu romantizmo tipas
susiklostė vokiečių tapyboje. Jam būdinga religinė, patriotinė, o vėliau ir
herojinė tematika, paslėptų simbolių ir prasmių gausa, artima viduramžių
legendoms dvasia.
Savaip romantinę pasaulėžiūrą interpretavo prancūzų dailininkai,
naudojęsi tradicinėmis, visų pirma iš baroko imtomis meninėmis
priemonėmis
– kompozicijos dinamika, vaizdo patosu, ekspresyviais šviesos, šešėlių ir
spalvų deriniais.
Prancūzijoje labiau nei kitur romantizmas buvo susijęs su politiniais
įvykiais, jame atsispindėjo dailininkų nusivylimas savo epocha. Mickevičius ,,Ponas Tadas”
|Adomas Mickevičius |[pic] |
| | |
|(1798 – 1855) | |
Adomas Mickevičius (Adam Mickiewicz) – pasaulinio masto rašytojas,
rašęs lenkų kalba, vienas žymiausių romantizmo atstovų visuotinėje
literatūroje. Jis gimė 1798m. gruodžio 24d. Zaosėje, netoli Naugarduko
(dab. Baltarusijoje). Tėvas buvo Minsko matininkas ir dirbo advokatu
Naugarduko teisme, motina – ekonomo duktė. Šeima turėjo Harbatovičių
(Harbatowicze), Zaosės (Zaosie) dvarus ir nnamą Naugarduke. Tai buvo
kilminga lietuviška giminė, kurios protėvis Rimvydas gyveno dar pagoniškoje
Lietuvoje.
Naugarduke A.Mickevičius praleido laimingus vaikystės ir ankstyvos
jaunystės metus. Poeto tėvas išugdė sūnui gilų patriotizmo jausmą. Šeimoje
A.Mickevičius pažino liaudies buitį, papročius, pamėgo liaudies kūrybą.
1807-1815m. A.Mickevičius lankė dominikonų apskrities mokyklą
Naugarduke. Ją baigęs, įstojo į Vilniaus universitetą. Pirmus metus mokėsi
Fizikos ir matematikos fakultete, vėliau perėjo į Literatūros ir laisvųjų
menų fakulteto mokytojų seminariją. A.Mickevičiui dėstė įžymūs Vilniaus
universiteto profesoriai: G.E.Grodekas, L.Borovskis, J.Lelevelis.
Universitete jis įsigijo aukštąjį humanitarinį išsilavinimą, gavo puikų
literatūrinį pasirengimą, išmoko svetimų kkalbų, kurioms ir vėliau skyrė
daug dėmesio. 1817m. universitete buvo įkurta slapta Filomatų draugija,
kurios literatūros ir moralės mokslų skyriui vadovavo A.Mickevičius.
1819m., baigęs universitetą, A.Mickevičius buvo paskirtas dirbti į
Kauną – apskrities mokyklos mokytoju. Ten dėstė visuotinę literatūrą,
istoriją, poetiką, retoriką, bendrąją gramatiką, ppolitinę ekonomiją, buvo
mokyklos bibliotekos vedėjas.
1821-1822 mokslo metus A.Mickevičius praleido Vilniuje. Čia 1822m.
išleido pirmąjį savo Poezijos tomą, kurio pagrindą sudarė Baladės ir
romansai. 1822m. rugsėjo mėnesį vėl grįžęs į Kauno apskrities mokyklą,
1823m. išleido antrąjį Poezijos tomą, į kurį įėjo poema Gražina ir dvi (II
ir IV) Vėlinių dalys.
Už dalyvavimą Filomatų draugijos veikloje 1823m. spalio 23d.
A.Mickevičius buvo suimtas, pervežtas į Vilnių ir įkalintas bazilijonų
vienuolyne, o 1824m. spalio 25d. ištremtas į Rusiją. Gyveno Peterburge,
Maskvoje, Odesoje, išleido Krymo sonetus, (1826), poemą Konradas Valenrodas
(1828).
1829m. A.Mickevičius išvyko į Vakarų Europą, gyveno Vokietijoje,
Italijoje, Šveicarijoje. Sužinojęs apie sukilimą Lenkijoje, 1831m. atvyko į
Poznanę, bet 1832m. vėl išvyko į Drezdeną, kur parašė Vėlinių III dalį.
Tais pačiais metais įsikūrė Paryžiuje, dalyvavo lenkų bei lietuvių
politinių emigrantų (1831m. sukilimo dalyvių) veikloje, išleido eeuropinę
šlovę autoriui pelniusią politinę brošiūrą Lenkų tautos ir lenkų
piligrimystės knygos (1832) ir stambiausią savo kūrinį – poemą Ponas Tadas
(1834). 1839 – 1840m. dėstė lotynų literatūrą Lozanoje, Prancūzų koledže
(Collège de France) 1840 – 1844m. – slavų literatūrą.
Ponas Tadas yra unikalus kūrinys, gimęs iš skausmingos nostalgijos ir
apoteoziško bandymo prikelti bei įamžinti didžios valstybės – Lietuvos ir
Lenkijos Respublikos – palikimą, kasdieninio smulkių bajorų (pagrindinių
Žečpospolitos piliečių) gyvenimo, papročių, buities vaizdus. Poema yra
prisodrinta lietuviškų realijų (dažnai minimi Lietuvos kunigaikščiai,
pasakojama Vilniaus įkūrimo legenda, įterptas D. PPoškos Baublio aprašymas,
ataidi lietuvių tautosakos motyvai), nuostabiai aprašytų gamtovaizdžių,
lyrinių refleksijų.
Epinės poemos žanras iš autoriaus reikalavo naujų meninių registrų,
tad Mickevičius, tarsi atidavęs duoklę ekspresyviai tonacijai Vėlinėse,
siekė harmoningos pusiausvyros tarp lyriškumo ir epiškumo. Ramiai, bet
kryptingai tekanti fabula (prasidėjusi Tado ir Zosės meilės gijos
užuomazga) įtraukia vis daugiau veikėjų ir reiškinių: nuo pagrindinio
intrigos mazgo (Soplicų ir Horeškų giminių nesantaikos) .einama prie
politinio gyvenimo realijų, vaizduojami santykiai su rusų valdžia,
lūkesčiai, laukiant išvadavimą atnešančios Napoleono armijos. Pono Tado
erdvė labai plati – kūrinį galima laikyti visos tautos gyvenimo ir vilčių
modeliu, savotišku apibendrintu kvazimitu.
Dėl nuolatinio dėmesio tautos likimui, jautraus ir įkvėpto tėvynės
gamtos, papročių, buities vaizdavimo „Poną Tadą“ literatūros tyrinėtojai
neretai vadina „terapeutiniu“ kūriniu. Poetas stiprino praradusių tėvynę
žmonių dvasią, sukūrė gražų poetinį pasaulį, kuriame vyrauja tradicinės
vertybės, pastovumas, aiškūs ir suprantami žmonių santykiai. Poema – tai
atsisveikinimas su idealizuotu vaikystės kraštu, pagarbos ir meilės
tėviškei išraiška. Kartėlio, pesimistinių nuotaikų kupinas „Pono Tado“
epilogas dar kartą išryškino itin skaudžiai romantikų išgyvenamą prarają
tarp idealaus pasaulio ir tikrovės.
Įkvėptomis „Pono Tado“ strofomis 36 m. poetas dar kartą patvirtino, jog jis
yra talentingiausias lenkų rašytojas. Poema epopėja buvo jo gulbės giesmė:
vėlesni metai, kupini gyvenimo permainų, visuomeninio aktyvumo, atnešė
nedaug ryškių kūrinių. Kūrybinio išsekimo, nenoro grįžti prie poezijos
priežasčių buvo daug – tai ir šeimos nesklandumai, dažni lenkų emigrantų
kivirčai, ir didelio darbo rreikalaujančios paskaitos Paryžiaus Kolež de
Frans katedroje. Ypač daug poeto energijos atėmė nenusisekę bandymai
suorganizuoti lenkų emigrantų legionus. Tarsi pratęsdamas nuolat kūryboje
skambančius kovos už laisvę motyvus, poetas ir asmeniniu pavyzdžiu siekė
įkvėpti drąsą ir viltį pavergtų tautų atstovų širdyse. A. Mickevičius
aistringai pasisakė prieš bet kokią tironiją, aukštino internacionalistinę
Europos tautų vienybe, – tai atsispindėjo ir revoliucinio judėjimo lozunge
„Už mūsų ir jūsų laisvę“, ypač populiariame tarp lenkų emigrantų. 1855 m.
Konstantinopolyje, burdamas lenkų karius į žygį prieš Rusiją, poetas
susirgo ir mirė.
1841 – 1847m. bendravo su mistiku A.Towiańskiu, propagavo jo idėjas.
Nutraukęs su juo santykius, 1848m. išvyko į Romą, kur norėdamas padėti
italams, suorganizavo lenkų legioną kavai su Austrija. Grįžęs į Paryžių,
1849m. redagavo laikraštį Tribune des Peuples (Tautų tribūna), kuriame
ragino kurti revoliucinę tautų sąjungą. Kilus Krymo karui, 1855m. nuvyko į
Turkiją organizuoti lenkų dalinių kovai su Rusija. Ten tapo choleros
epidemijos auka – mirė Konstantinopolyje 1855m. lapkričio 26d. Palaidotas
Krokuvoje.
A. Mickevičiaus kilmė, gyvenimas, veikla ir kūryba glaudžiai susiję su
Lietuva, su Lietuvos istorija ir lietuvių kultūra. Pats A.Mickevičius laikė
save bendros Lietuvos bei Lenkijos valstybės piliečiu, vadino Lietuvą savo
Tėvyne.
Lietuvių literatūra romantizmo
laikotarpiu
Lietuvių romantizmas susijęs su 1831 ir 1863 m. Sukilimais,
nacionalinio išsivadavimo kovomis. Vilniaus universitetas buvo bendra
lietuvių ir lenkų romantizmo mokykla. 19 a. pradžioje ir pirmoje pusėje
Vilniuje lenkų kalba rašė keliolika autorių, ssudariusių Vilniaus romantizmo
branduolį. Svarbiausi jų- A. Mickevičius, J. Slovackis, J. Kraševskis, V.
Sirokomlė-Kondratovičius. Lenkų kalba jie rašė apie Lietuvą, apie jos
praeitį- apie Margirį, Vytautą, Mindaugą. Šie autoriai darė poveikį
lietuvių literatūrai.
Lietuvių romantizmo plėtotei buvo svarbus ir žemaičių kultūrinis
sąjūdis, atstovautas Simono Daukanto, sukūrusio romantizuotą ikiistorinės
Lietuvos vaizdinį, Simono Stanevičiaus, išreiškusio herojinę tautos valią
(„Šlovė Žemaičių“), Silvestro Valiūno, sukūrusio „Birutę“. Ryškus
romantinis poetas yra Antanas Baranauskas, poetizavęs gamtą, jos ryšį su
žmogaus dvasia („Anykščių šilelis“), sukūręs romantinio žmogaus ir tėvynės
ryšio, grožio supratimo, kontrasto poetikos pavyzdžių. Smulkesnių
romantizmo bruožų galima įžvelgti pirmojo lietuvių žurnalo „Aušra“ (1883-
1886) skelbtuose eilėraščiuose ( pasididžiavimas praeitimi, kalbos
kėlimas).
Svarbiausias lietuvių romantizmo atstovas yra Maironis. Jis ne tik
sukū.rė tautinės svarbos romantinio tipo lyriką, bet ir įjungė Lietuvą į
bendrą Rytų Europos „tautų pavasario“ erdvę.
|Antanas Baranauskas |[pic] |
| | |
|(1835 – 1902) | |
Pavardės formos: Baranowski, Baranauskis, Baronas. Pasirašinėjo: A.B.,
Bangputys, Jurksztas Smalaūsis, Jurkštas Smalaūsis.
Antanas Baranauskas – žymiausias feodalizmo epochos pabaigos lietuvių
poetas. Jis gimė 1835m. sausio 17d. Anykščiuose gausioje „karališkųjų“
valstiečių šeimoje. Poeto vaikystė buvo sunki ir varginga: jis nuo mažens
piemenavo, dirbo sunkius ūkio darbus.
Pirmųjų mokslo žinių A.Baranauskas gavo iš savo tėvo. 1845-1848m. lankė
Anykščių parapinę mokyklą, kur pasižymėjo gabumais, ypač matematikai. Sūnui
toliau mokyti Baranauskai lėšų neturėjo, tad būsimajam poetui teko 1848-
1849m. tarnauti Gelvonų klebonijoje, o paskui vėl dirbti tėvų
ūkyje. Dėl
silpnos sveikatos ir gabumų mokslui, A.Baranauskas buvo išsiųstas į
valsčiaus raštininkų mokyklą Rumšiškėse (1851-1853). Čia turėjo progos
gerai išmokti rusų kalbą, tačiau gilesnio išsilavinimo negavo. Baigęs
Rumšiškių mokyklą, A.Baranauskas kurį laiką raštininkavo Vainute,
Raseiniuose, Sedoje, Skuode. Laisvalaikiais mėgino eiliuoti lenkų, o
kartais ir lietuvių kalba. Didelę reikšmę turėjo draugystė su
K.Praniauskaite, bajoriškos kilmės poete, kuri padėjo A.Baranauskui geriau
pažinti lenkų literatūrą, klasikinę lenkų poeziją. Jos tėvai ir brolis
kunigas, siekdami nutraukti draugystę, sudarė A.Baranauskui sąlygas 1856m.
įstoti į Varnių dvasinę seminariją. Besimokydamas (1856-1858) poetas parašė
visus pagrindinius savo poezijos kkūrinius, tame tarpe ir „Anykščių šilelį“.
Bažnytinė vyriausybė A.Baranauską išsiuntė studijuoti į Peterburgo
dvasinę akademiją (1858-1862), kurią baigęs įgijo teologijos magistro
laipsnį ir gavo stipendiją teologijos mokslams tęsti užsienyje. 1863-1864m.
studijavo Miuncheno, Romos, Insbruko, Liuveno katalikiškuose
universitetuose. 1865m. buvo Peterburgo Dvasinės akademijos profesoriumi.
Tais pačiais metais paskirtas Kauno katedros vikaru, nuo 1867 Kauno kunigų
seminarijos profesoriumi, vėliau inspektoriumi. Tuo metu susidomėjo
lietuvių kalbos mokslu: tyrinėjo ir aprašinėjo Lietuvos tarmes, rengė
lietuvių kalbos gramatiką. Kai kurie filologiniai darbai turėjo svarbią
reikšmę lietuvių kalbotyrai.
Tapęs Žemaičių pavyskupiu (1884), o vėliau Seinų vvyskupu (1897),
A.Baranauskas nutolo nuo liaudies ir jos kultūros, atitrūko nuo lietuvių
literatūros ir atsidėjo matematikai. Matematiniai jo darbai mokslinės
reikšmės neturėjo.
Į senatvę A.Baranauskas vėl grįžo prie lietuviškosios raštijos. Parašęs
keletą religinių giesmių, paskutiniais gyvenimo metais jis pradėjo versti į
lietuvių kalbą bibliją, tačiau ssuspėjo atlikti tik dalį šio darbo.
A.Baranauskas mirė 1902m. lapkričio 26d., Seinuose, kur ir palaidotas.
|Kristijonas Donelaitis |[pic] |
|(1714-1780) | |
Lietuvių literatūra jau buvo nuėjusi ilgoką kelią kai XVIIIa. viduryje
Mažojoje Lietuvoje iškilo Kristijonas Donelaitis – pirmųjų lietuviškų
pasakėčių ir poemos “Metai” autorius. Nė vienas iš ankstesnių amžių
rašytojų neprilygsta jam nei meniškumu, nei turinio gilumu todėl K.
Donelaitis užima išskirtinę vietą – jis pirmas didelis lietuvių poetas. Jo
kūryba priklauso pereinamajam laikotarpiui, kai dar nebuvo pasibaigusi
Baroko epocha, bet tolydžio stiprėjo švietimas. Religija ar mokslas,
jausmas ar protas – kas svarbiau? Šie klausimai jaudina Europos visuomenę.
Atėjo galas ir feodalinių ponų savivaliavimui.
Kristijoną Donelaitį daug kas sieja su Bardu, pirmiausia,
krikščioniškoji pasaulėžiūra ir moralė. Bet jaučiame “Metuose” ir švietimo
dvelksmą – lietuvių tautos, vilkusios baudžiavos jungą, panieką ir rūstybę
prispaudė.jams. Patyrė ppoetas ir antikinės literatūros poveikį.
K. Donelaitis gimė 1714m. sausio 1d. Lazdynėlių kaime, netoli Gumbinės
Nūnai Lazdynėliai – visiškai išnykusi sodbvietė.
Lazdynėlius įkūrė, kaip dabar spėjama, poeto senelis valstietis. Prieš
ateinant į pasaulį Kristijonui, visas kraštas pergyveno siaubingą maro
epidemiją (1709 – 1711m.). Lazdynėliai, įsikūrę didelioje girioje, gal liko
jos nepaliesti. Po maro prasidėjo Mažosios Lietuvos apgyvendinimas
kolonistais. Poeto jaunystės metais joje gyveno jau maždaug po lygiai
lietuvių ir vokiečių.
K.Donelaičio „Metai“ – lietuvininkų (Mažosios Lietuvos lietuvių) epas.
Kaip ir įprasta epinėms poemoms bei epopėjoms, kūrinyje aprėpta ttautos
gyvenimo visuma. Tautą čia reprezentuoja būrai. Jie vaizduojami remiantis
cikline laiko, istorijos ir gyvenimo samprata. Atskleidžiami žmogaus (būro)
santykiai su gamta, su Dievu, parodomi būrų tarpusavio santykiai; būrų ir
ponų santykiai; pavaizduojama būrų buitis, papročiai, jų darbai ir šventės.
Būrų, kaip ir gamtos, gyvenimas sukasi amžinu ratu, paklūsta tiems patiems
Dievo nustatytiems dėsniams. Kaip gamtoje po pavasario ateina vasara, po to
– ruduo ir pagaliau žiema, o paskui vėl viskas kartojasi iš naujo, taip ir
žmogus, kaip ir augalas, gimsta, subręsta, duoda vaisius ir numiršta. Su
pavasario stebuklu būrai dvasiškai atgimsta, vasarą jie kimba į darbus,
rudenį suvalo gamtos duotas gėrybes, o žiemą apmąsto savo dalią ir vėl
rengiasi ateinančiam pavasariui – naujam metų laikų ir būro darbų ciklui.
Būrai giriami ir barami, raginami ar atgrasinami pagal krikščioniškosios
dorovės normas, visas jų gyvenimas bei elgesys vertinami pagal Šventojo
Rašto tiesas. Pagrindinėmis žmogaus dorybėmis laikoma darbštumas,
pamaldumas, teisingumas, ištikimybė tautos tradicijoms bei papročiams, o
didžiausiomis ydomis – tingėjimas, bedievystė, žiaurumas, svetimų madų bei
įpročių vaikymasis. K.Donelaitis savo kūriniu nori įtvirtinti per amžius
sukauptas tautos moralines vertybes, išnaikinti ydas, išugdyti dvasinį
tautos atsparumą.
K.Donelaičio „Metai“, sukurti XVIII amžiaus 7-ame – 8-ame dešimtmetyje,
pirmą kartą paskelbti 1818m., padėjo pagrindus pasaulietinei grožinei
lietuvių literatūrai. Išvados
Romantizmas iškilo pačioje 18 a. pabaigoje. Jis yra reikšmingiausia 19
amžiaus Europos literatūros, meno, filosofijos kryptis. Ji prasidėjo
pasipriešinimu klasicizmui, jo racionalumui, nnormoms, taisyklėms.
Romantikai skelbė laisvę gyvenime ir kūryboje, teikė pirmenybę tam, kas
natūralu, įgimta, neigė dirbtinumą, šabloną. Už šių nuostatų slypi gilesni
besikeičiančio pasaulio ir jo sampratos, pasaulėžiūros klodai. Europoje tuo
metu prasidėjo kova prieš vienvaldžius monarchus, prieš tironiją.
Romantizmo laikas yra revoliucijų ( pradžia sietina su Prancūzijos 1789-
1794 m. Revoliucija), sukilimų, tautų išsilaisvinimo iš svetimųjų
priespaudos laikas. Už savo laisvę kovojančios tautos ima girdėti ir kitas
panašaus likimo tautas, pasigirsta solidarumo balsų. Tautos ima domėtis
savo istorija, kūryba. Svarbus darosi ir žmogaus, ir tautos individualumas.
Kūryboje individualumas virsta individualizmu. Romantikų dėmesys
nukreipiamas į reiškinius ir į žmones, kurie iki tol nebuvo centre, o
labiau nustumti į pakraščius (pvz., žydų tema Bairono cikle „Žydų
melodijos“, M. Lermontovo „Žydų melodija“).
Naudota
literatūra:
1. Juozas Brazauskas ,,Naujųjų amžių istorijos skaitiniai”
2. Irena Kanišauskaitė ,,Romantizmo literatūra”
3. Janina Celiešienė ,,Meno istorijos ir dailės pažinimo pagrindai”
