romualdas granauskas

Romualdas Granauskas: jo gyvenimas ir kūryba

Romualdas Granauskas gimė 1939 m. balandžio 18 d. Mažeikiuose;

prozininkas, dramaturgas. Baigė Sedos darbo jaunimo mokyklą, dirbo Skuodo

laikraščio “Mūsų žodis” ir žurnalo “Nemunas” redakcijose, statybininku,

šaltkalviu, radijo korespondentu, mokytojavo Mosėdyje. Apsakymus pradėjo

spausdinti 1954 m. Rinkiniuose “Medžių viršūnės” (1969), “Duonos

valgytojai” (1975) kalba apie išeinančios senosios žemdirbių kartą, jos

papročius, buitį, moralinį kodeksą. Bene svarbiausias Granausko kūrinys

buvo apysaka “Gyvenimas po klevu” (1988), kuri atkreipė visos visuomenės

dėmesį. Vienišos išdidžios senutės, gyvenančios kaimo pakraštyje,

papasakota šeimos žlugimo istorija žymi lietuvių kaimo smukimo kelią.

Magiškas klevo ir senutės ryšys yra augalo ir žmogaus paralelė, kuri yra

būdinga lietuvių literatūrai. Gamta, istorija ir mitologija – visu tuo

pasižymi brandžiausia apysaka “Jaučio pasakojimas” (1975). Ypatinga formos

naujovė – trijų labai ilgų sakinių struktūra, atitinkanti tris apysakos

skyrius – iki šiol nepakartotas atradimas lietuvių prozoje. Granausko proza

universali tuo, kad jis tiesiai žiūrėjo į istoriją, į laiko gilumą ir

praeities kultūrą. Rašytojo kūrybos epicentre atsiduria kaimas, nes

pastoviosios vertybės geriausiai likusios būtent valstiečio sąmonėje. 1998

m. Granauskas išleido apsakymų knygą “Gyvulėlių dainavimas”, kurioje

septyni kūriniai iš dešimties parašyti prieš trisdešimt metų. Apsakymų

tekstą paįvairina padavimo, sakmės pasakos elementai, drąsiai kryžminami su

kasdieniškomis aplinkybėmis. Tekste svarbios visos detalės, žodžiai, gestai

ir net tyla – taip kuriamas Granausko prozos išskirtinumas, rašytojas

parodo žmogaus turtingą organišką būtį. Savita Granausko kūrybos sfera –

esė (apie BBiliūną, Gurauskį, Daukantą ir kt.). Esė knygoje “Žodžio agonija”

(1999) rašytojas kalba apie dabarties dvasinę krizę ir apie kūniško

gyvenimo pergalę.

Granauskas – puikus stilistas, jam nesvetimas kalbos poetiškumas.

Tekstas prisotintas tropų, pasakotojo raiškai būdingas oratoriaus tonas, o

personažų kalbėsena natūrali. Granauskas pamėgo taip vadinamą triadą: 3

vienarūšės sakinio dalys, 3 vienarūšiai sakiniai, trinaris laipsniavimas ir

kt. Tai suteikia tekstui tam tikrą emocinę nuotaiką.

Dar ir dabar Romualdas Granauskas gyvena ir kuria. Manau, kad jo

kūryba ne vieną žmogų privers susimąstyti apie tas temas, kurios yra

minimos rašytojo kūryboje. Apie vieną iš svarbiausių jo kūrybos vaisių

dabar ir pašnekėsime.

“Gyvenimas po klevu”

Žymiausias R. Granausko kūrinys – apysaka “Gyvenimas po klevu”.

Rašytojas pasakoja apie seną, vienišą, visų apleistą moterį, likusią

vienintelę numelioruotame kaime, visiems išsikėlus į naują gyvenvietę. Iš

kiekvienos šio kūrinio eeilutės sklinda gailestis, supratimas ir atjauta.

Tačiau “Gyvenimas po klevu” nėra moralizuojantis kūrinys, kuriame autorius

tik norėtų pabarti beširdžius vaikus ir anūkus, kad šie neužmirštų senų

tėvų. Tuo metu niekur taip atvirai ir tiesiai nebuvo sakoma apie tuos

svarbiausius dalykus, kuriuos mūsų žemėje ir mūsų žmoguje sunaikino sovietų

valdžia ir kolchozai. Fiziškai ir dvasiškai labiausiai nualintas ir

suluošintas kaimo žmogus.

Senosios Kairienės ėjimas į gyvenvietę yra simbolinis. Tai viso

gyvenimo kelionė iš namų į naujuosius laikus, kuriuos simbolizuoja kiaulių

ferma ir bevardė gyvenvietė molyne prie kelio, be medžio ir paukščio. Jau

pačioje kelio pradžioje krinta vyras, vėliau sūnus. Tame pačiame kelyje

blaškosi ir žūsta anūkas, o jo vaikas jau iš anksto pasmerktas kaip

beprotiško pasaulio auka.

Rašytojas išvardija visus praradimus, visa, kas buvusį prie žemės

žmogų atskiria nuo senojo gyvenimo būdo ir veda į pražūtį:

• Atimta žemė. Argi gali kas būti baisiau: “Plėšė iš žmogaus žemę, plėšė

jo širdies stiprybę, griovė viso gyvenimo, viso likimo pamatą.”

• Atimta darbo prasmė. Kairienės žmogus, mėgęs gražiai, su džiaugsmu ir

nepavargdamas visus darbus dirbti, kolūkyje darbuotis nenorėjo: “Koks

ten darbas? Visą laiką talkoj ir talkoj. Nu kiek tu gali žmogus

talkininkais eiti?..”

• Atimti namai. Nugriautos sodybos – tai vienas iš pačių didžiausių

praradimų, nes būtent namuose yra žmogaus dvasią maitinančios šaknys.

Namai saugo protėvių atmintį, tradicijas, vaikystę, ramybę. Tai

traukos laukas, kurį žmogus jaučia visą gyvenimą, net negyvendamas

juose. O kaimo žmogui namai – tai jo tvirtovė, ginanti ir apsauganti

nuo svetimo pasaulio.

• Suardyti tradiciniai šeimos ryšiai. Ryšiai tarp vyro, žmonos, vaikų ir

anūkų. Neliko prisirišimo, tarpusavio meilės, o ypač – pagarbos ir

užuojautos senam žmogui. Jis vienišas, apleistas, paniekintas.

• Suardyta šeimos pusiausvyra. Pažeisti santykiai tarp tų, kurie gyvena

žemėje: medžio, paukščio, žvėries, žmogaus. Nutrūkęs ryšys su viskuo,

kas buvo gera llaisvoje žemėje, ką būtina išsaugoti, branginti miške,

lauke, upėje ir žmogaus sieloje. Prieita lemtinga riba.

Kairienė – tai lyg mūsų Tėvynė, pagimdžiusi ir išauginusi visus mus,

bet bejėgė apginti, išsaugoti vaikus, įveikti totalinę svetimųjų

priespaudą. Ji prisiima kaltę, kovoja, nesitraukia ir pasirenka mirtį kaip

atpirkimą, kaip auką ir viltį prisikelti.

“Gyvenimas po klevu” – tai sukrečiantis kūrinys apie neseną mūsų

praeitį. Šiandien gyvename laisvėje. Kaip rašytojas apysakoje, taip laisvė

gyvenime apnuogino mūsų dvasią, ištraukė visus į dienos šviesą ir parodė,

kokie mes, kas ko esame vertas. R. Granausko kūriniai, ypač “Gyvenimas po

klevu”, gali padėti suprasti, kodėl šiandien mes tokie silpni, kas mus taip

nepataisomai suluošino.

Romualdas Granauskas apie save ir savo kūrybą

Galima dar gana ilgai dėstyti ir kalbėti apie Granausko kūrybą ir jo

gyvenimą, tačiau aš manau, jog geriausia būtų suteikti žodį pačiam

rašytojui. Čia pateiksiu paties Romualdo Granausko žodžius, posakius,

frazes ir mintis apie jo kūrybą ir kūrybą apskritai, apie jo gyvenimą ir

vargus. Mano manymu, tai daug labiau išryškins rašytojo pasaulėžiūrą ir jo

kūrybos tikslus, negu sausi dėstymai ir kūrinių analizės, kurių galima

prigalvoti visokių. Taigi – žodis Romualdui Granauskui:

“Kas yra ta kūryba – ir po šiai dienai nežinau. Kita vertus, tas, kas

kuria, nieko ir neklausinėja. Kuria sau, ir tiek. Nelieka laiko tokiems

klausimams. Niekam kitam jo nelieka, kartais – nnet pavalgymui, net miegui,

net normaliam žmogiškam poilsiui. Todėl, kad visa kita nebesvarbu.”

Apie kūrybinio kelio pradžią: “Kodėl pradėjau rašyti – taip pat

nežinau. Žinau, kada pradėjau. Ir kur. Literatūra mums buvo viskas, nes

turėjom po trylika, po šešiolika metų. Ji mums buvo ir televizorius, ir

magnetofonas, ir radijas, ir elektros šviesa. Mes galėjom be jos sužvėrėti,

šitie alkani, sušalę, pasimetę pokario vaikai. Daug ką galėjom. Negalėjom

nerašyti. Tai pats didžiausias mūsų negalėjimas. Didesnio ir nežinau. Labai

mums skaudėjo širdį. Ir dabar tebeskauda. Dėl ko – kartais nė pats

nebežinai, skauda, ir tiek. Tačiau dėl to skaudėjimo reikia tik džiaugtis,

nes kol skauda, tol gyvas. O kol gyvas, tol ir rašai”.

Manau, jog šie nuostabūs rašytojo žodžiai puikiai tiks referato

pabaigai. Iš jo mes sužinojome, kad Romualdas Granauskas yra gilus

mąstytojas, siekiantis savo kūriniuose išreikšti savo pergyvenimus, savo

širdies skausmą ir gilią mintį. Ir tai jam pavyksta. Tikiuosi, kad,

skaitydami Granausko kūrinius, žmonės nors šiek tiek taps geresni.