Romualdas Granauskas – „Gyvenimas po klevu“

Romualdas Granauskas – realistinės krypties rašytojas, vaizduojantis kaimą ir jo žmogų.Herojai, kaip ir pats rašytojas, žiūri ne į save, o į pasaulį, kuris yra pripildytas daiktų. Daiktai yra tik priemonės, per kurias rašytojas išreiškia savo pasaulėžiūrą.Vienas iš pagrindinių Granausko kūrybos centrų – mirtis.Neišimtis ir kūrinys „Gyvenimas po klevu“.

Apysakoje mirtys pasveria, ne tik užbaigtų gyvenimų vertybes, bet ir šalia esančios močiutės Kairienės tragedijos dydį.Pasakojimo struktūrą sudaro kelio motyvas ir seno žmogaus vidinis monologas. Neišimtis ir ištraukoje, kurioje matome vienišą, apleistą, vvisų nuskriaustą Kairienę, laidojančią savo kaimą, kurio kapas prieš jos akis matomas jai einant plentu.Juk net pats kūrinio pavadinimas – „Gyvenimas po klevu“.Gyvenimas, tai ne begalinė ir mistinė erdvė, o plotas, namas, gyvūliai, daržai, ir viskas, kas supa Žemaitijoj gyvenantį žmogų (močiutę), bet viso to jau nebeliko.Ji yra priversta matyti, kaip viskas baisiai pasikeitė, kaip yra išdraskyta ir sugriauta daug namų, senajam kaimo žmogui, tai yra tiesiog nesuprantama.Nuo to ir prasideda ištraukoje senolės vidinis monologas einant keliu.Dvasiškai, ji yra prislėgta, mmatydama, kad namai, kurie saugojo protėvių tradicijas ir atmintį, yra sugriauti ir vietoj jų pastatyta kiaulėms ferma.O juk kaimo žmogui, namai tai tvirtovė, bet dėja, Budrių kaimo nebėra, o jų žmonės statosi naujus namus. Galbūt jie statosi geresnius, daug patogesnius iir šiltesnius namus, bet senam kaimo žmogui, tai nesuprantama. Nesuprantamas, ne namų sugriovimas, t.y. materialus dalykas, bet žmonių dvasinė būsena, juk jie čia sodino medžius, kurie jau iškirsti, juk tie sodai, kurie ne vienam atnaujino energiją, jau sunaikitni, nieko.nieko nebeliko: „O kur dar išgriauti senieji gyvenimai, išpjauti senieji medžiai, kur iškirsti gražiausi sodai!” Šaukiamasis senolės sakinys, kuris tik parodo, jos dvasiškai sukrėstą būseną.Bet pati Kairienė, stengiasi pateisinti kaime gyvenusius ir mato tik vieną pusę: “Argi žmonės sakė, ar šaukė, kad nebenori gyventi senajame kaime?Argi patys prašėsi, kad juos čia sukeltų?“ Tačiau senolė, net nepagalvoja, jog tie patys žmonės galėjo priešintis ir bandyti neleisti sugriauti kaimo, kaip ir ji pati.Negi jeigu visi kaimo žmonės nueitų pas pirmininką ir pasakytų, jog nori llikti savo kaime, būtų sugriautas kaimas?Bet pas pirmininką nuėjo tik ji viena.viena ir liko.

Šeimyninis jos gyvenimas dar tragiškesnis: vyras – žuvo, sūnus taip pat, liko tik anūkas, kuris irgi nemato gyvenimo be degtinės ir niekada jos neaplanko.Bet senolė nepyksta , kaip ir visame kūrynyje, nepyksta, o tik bando viską pateisinti ir suprasti. Vos tik išvydus traktorių, ji iškart stengiasi įsižiūrėti: „Bene anūkas?“ Frazė, kuri nuskambėjus iš Kairienės lupų, parodo, jog ji, kad ir koks būtų anūkas, laukia jo visada, nnors ir retai jis aplanko. Deja, laimė nenusišypso ir šį kart, tai tik žmogus, kuris, kaip visi svetimi, užduoda tą patį šiurkštų klausimą: „Vargiau, Kairienę!.Ar tu gyva dar, ar nenumirei per žiemą?“ Bet senolė, kaip jai ir būdinga – nesupyko.

Iš tokio seno žmogaus elgesio mums prieš akis iškyla paveikslas žmogaus, kuris yra netvirtas fiziškai, bet dvasiškai jis stipresnis už tuos, kurie tik „svaido kandžias“ replikas. Juk jaunam žmogui pasakius ką nors „kandaus“, jis iškart skubės atsakyt ką nors pikto atgal, o senelė yra kitokia, ji nenusileidžia iki dabartinės kartos lygio, ji tik bando, kas jai ir būdinga, suprasti šių dienų žmonių gyvenimą: “Nežinau, man taip atrodo, – galvoja eidama senoji. –Dabar tas žemės darbas kitoks paliko: su mašinom, su traktoriais.Tokius laukus apsėja, nupjauna, iškulia, grūdo į saują nepaėmą.“ Toks gilus senolės mąstymas tik parodo, kokia didžiulė praraja, tarp praeities ir dabarties kartų. Apysakos pabaiga – tragiška, senelė, gindama savo tvirtovę, savo būstą, kuriame tradicijos ir išgyvenimai, nesitraukia iš kelio ir bando neleisti sunaikinti traktoriui savo namuko, bet deja..jos pastangos ir jėgos per menkos, kad sulaikytų šių dienų (dabartinės kartos sukūrtą) žvėrį, ji žūva.

Romualdas Granauskas, pukiai suderino mirties, gamtos ir namų sampratą šioje apysakoje. Kiekviena eilutė, kelia vis didesnį ssusimąstymą: ar mes, dabartinės kartos atstovai, vertiname tai, be ko praeities kartos atstovai neįsivaizdavo gyvenimo.