Romualdo Granausko „Gyvenimas po klevu“ pabaigos analizė

Romualdas Granauskas- modernus lietuvių literatūros prozininkas. Jis pabrėžia gilią dabarties ir praeities priešpriešą, meilę žemei, namams ir gimtinei. Svarbiausia rašytojo kūrybos tema- senasis Lietuvos kaimas, jo vertybių nykimas, jaunosios kartos degradavimas, nesugebėjimas įsitvirtinti gyvenime.

„Gyvenimas po klevu“- tai skaudus ištisos epochos lietuvių tautos apibendrinimas, kuriame pateikiamas žmogaus ryšys, santykis su istorija, namais, gamta, darbu, kitu žmogumi. Likusi viena griūvančioje troboje, kuri tik mena čia kadaise buvusį kaimą, Kairienė prisimena savo vyrą, mirusį prieš trisdešimt metų. Ji spanuoja mirusiuosius, su jais kalbasi, jjiems guodžiasi. Artimųjų mirtys (vyro ir sūbaus)- vieninteliai įvykiai, kuriais Kairienė gyvena. Jos atmintyje išlikę senojo kaimo trobos, žmonės, kurie vieni kitus pažinojo, apylinkės, seni keliai ir medžiai. Ji prisimena ir kapinių kalnelį, kuris tuomet buvo laikomas šventa vieta.

Kairienės anūkas Darius- šiuolaikinio jaunimo tingėjimo pavyzdys. Jis nekentė darbo, jam rūpėjo tik greičiau jį pabaigti.

Gyvenvietėje žmonės gyvena arti veinas kito, tačiau jie vieni kitims priešiški, susvetimėję. Žmonės praradę namų šventumo jausmą. Kaime pasilikusi tik viena Kairienės troba. Ji buvo senosios ggyvenimo simbolis.Namų aplinka jai buvo be galo artima: čia ji laimingai gyveno su savo žmogumi, čia augo hos sūnus, čia ji dirbo ir rūpinosi darželiu, buvusiu šalia namo. Čia prabėgo jos jaunystės dienos ir namo sienos tarsi prisigėrusios to jaukumo iir artimųjų šilumos. Jaunosios kartos sąmonėje dingsta gimtųjų namų samprata, ji praranda ryšį su protėviais, su žeme. Jei kairienei žemė šventa ir teikia stiprybės, tai jaunoji karta nejaučia pagarbos jai ir mirusiesiems. Praradusi ryšį naujoji karta tampa silpna ir pažeidžiama, pasiduodanti pražūtingiems įpročiams. Tik senoji kairienė iš paskutiniųjų stengiasi apginti savo „gyvenimą po klevu“. Ji tik čia gali gyventi, nors ir slegiama vienatvės. Nėra kaimo, bet jame gyvenusių žmonių atminimą saugo žemė.

„Traktorius važiavo į trobą“ konkrečiu sakiniu prasideda kūrinio pabaiga. Ištraukos erdvė labai konkreti- per kiemą nuo daržinės, pro šulinį, pro pamestą vištų geldą traktorius, lekiantis tiesiai į trobą. Apysakos laikas – dabartis. Autorius tarsi stebėdamas iš šalies kuria ši vaizdą, ryškiai pabrėždamas kairienės jausmus ir veiksmus.

Traktorius- senajai Kairienei aatrodė didžiulė metalinė pabaisa artėjanti tiesiai į ją. Senoji nesitraukia ir nepalieka savo namų. Ji iš visų jėgų priešinosi traktoriui gimdama ne gyvybę, bet troba. Taikydamsi į stiklinius traktoriaus žibintus, primennančius dvi didžiules šviečiančias ir žudančias akis, tikėjosi kad traktorius:“gal apaks, gal sustos nieko nebematydamas?“ Jai neskaudėjo,: „ji nejuto sakusmo, tiktai išgirdo, kad trakštelėjo kažkas krūtinej“. Širdies skausmas buvo daug stipresnis už kūnišką. Nes toje troboje buvo viso senojo kaimo gyvybė, visos jos šeimos atminimas, meilės, protėvių atminimo simbolis.

Jaučiamas rryškus Senosios Kairienės nerimas, liūdesys. Traktoriui suteiktos žmogiškos savybės ir jo palyginimai su kokia tai pabaisa, stiprus kūrinio žmogaus kovojimas, neatsitraukimas suteikia kuriniui baugumo, susikaupimo, priverčia susimastyti apie pačių aukštinamas vertybes.

Romualdas Granauskas išsiskiria kaip žodžio estetas, kuris puikiai jaučia ir paprasto žmogaus mąstysenos bei kalbėjimo būdą.