Rudens patalai

Nuošaliame dzūkijos kaime , kur molingą žemę ištrypė tik keletas žmo-

nių , stipruolis klevas aplinkinį kraštovaizdį gerai pažįsta . Kiekvieną dieną

paūgėdamas po milimetrą ar po du , jis mato vaizdą ir iš apačios , ir iš vir-

šaus .

Šiame paveiksle stambus ir laibas klevo liemuo stūkso pirmame plane

prie pat vandens . Šiek tiek kairiau , po karštos vasaros , spalvos dar nepra-

radęs ir žiemos kerams nepasidavęs styro ryškus žolių kuokštas , tačiau vi-

sur taip nyku , šalta , tylu .. Žemė kieta lyg akmuo , medžiai basi – gamta

pasiruošusi žiemai . Baigiąs supūti tiltelis , nors ir jauno ąžuolo gaminys bu-

vo , jau seniai jautė sunkų kojų trepsejimą . Tikriausiai netoliese yra naujas ,

gražesnis , tvirtesnis tiltas , o šis taip ir liks supūti . Lengvai virstančias bangeles upelis vis lėčiau neša , atrodo , jis ims ir sustos , virs lygiu veidro-

džio paviršiumi . Kiek toliau šaknis į žemę įleidę keli vieniši beržai . Jie pas-

kutinius lapus žemei aatiduoda ir tarsi miršta , rodos , matai , kaip paskutinį

atodūsį išleidžia ir nutyla . Tyli , kol saldus saulės spindulys juos vėl pažadi-

na .

Ir taip metai iš metų , gamta tai atsigauna , tai miršta . Tik gal kkada

nors , bet tik gal , niūrus dangus jau nebeduos saulei rakto ir ji neatrakins

didžiulių vartų , vedančių į žamę , o švelnūs spinduliai taip ir nebučiuos plo-

nų šakų , žolių ir krūmų , taip ir liks gamta be batų – visada basa ir niūri .