S.Nėries eilėraščio „Rudenio arimuos“ analizė

S.NĖRIES EILĖRAŠČIO ,,RUDENIO ARIMUOS“ ANALIZĖ

Apibrėžtą kūrinio laiką ir erdvę atitinka tikslios eilėraščio parašymo koordinatės: Palemonas, 1937.X. 14. Įžvelgiame sukūrimo laiko ir nuotaikos atitikmenį — ruduo, paaštrinantis tylų išnykimo liūdesį. Su vienišumo, rudeniško graudulio gaida susijęs poetinio vyksmo ir parašymo vietos kontrastas. Širvinta — gimtinė: „Tikrai neužeičiau pasaulyje poetiškesnio kampelio. Kada tik parvažiuoju namo, tai pirmiausia bėgu į paupį. Čia smagiausia ir gražiausia mano tėviškės vietelė. Kad nebūtų Širvintos, tai visa būtų kitaip. Ir mano gyvenimas, ir būdas daug nuo ttos vietos priklauso“,— rašė poetė dienoraštyje. Rudenio nuotaika, vienišumo, liūdesio, iš pradžių tarsi „prisitvirtina“ tėviškės gamtos vaizde, randa jame save ir atramą. Atsiveria subtiliu punktyru nužymėta paralelė: vienišas žmogus pasaulyje — vieniša ramunėlė rudenio arimuos.

Labai paprasta, aiški kompozicija: visas eilėraštis yra tarsi vienas įvykis, kurį galima iš eilės papasakoti. Kiekvienas posmas iš naujo ir vis stipriau atskleidžia liūdną kontrastą tarp vargšės ramunėlės ir jos skriaudėjų. Ypač prasmingas III posmas. Į užjaučiantį lyrinio subjekto klausimą ramunėlei („Kam viena likai tu rrudenio arimuos?“ – jis yra kulminacinė vieta) atsako nėra, tik aiški atomazga – „akmenėlius skaito Širvinta nurimus“.

Itin svarbi eilėraščiui yra pradžia — ji tiksliausiai intonuoja, labiausiai individualizuoja metrą, tarsi nustato kalbėjimo tempą. Antrojoje frazėje pagrindinis akcentas vėl tenka ppradžios žodžiui „rymo“. Intonacijai svarbu, kad abu frazių pradžios žodžiai yra dviskiemeniai, su pirmu kirčiuotu skiemeniu ,,Rymo“ išskyrimas svarbu ir semantiškai. Tai nėra visai įprastas, kasdieniškas, neutralus žodis, ramunėlei jis taikomas tik perkeltine prasme, nes reiškia susimąstymą, rimtį, atskirais atvejais — liūdesį. Patekęs į frazės pabaigą, žodis „rymo“ nebetenka išskirtinumo, pabrėžtumo, kuris turi atkreipti dėmesį ir į perkeltinės reikšmės buvimą — nuorodą į žmogų. Suprantama, tai tik aspektas, bet ir jis patvirtina pagrindinį tobulo eilėraščio dėsnį — nepažeidžiama, vientisa, organiška ir unikali struktūra. Ji unikali ir vienintelė konkrečiu meniniu įkūnijimu, kurį sustiprina ryškūs asonansai(vienodų priebalsių pasikartojimai: ,,rymo ramunėlė rudenio arimuos“). Kartu ji bendra kaip menininko patirtis, nepakartojama, bet ir neišnykstanti, kitokiomis išorinėmis ir vidinėmis aplinkybėmis galinti įgauti skirtingą eilėraščio pavidalą iir skirtingą tobulumo apraišką. Salomėjai Nėriai buvo lemta vieną tobulumo formą keisti kita, tačiau tokia pat individualia ir autentiška.