Salomėja Nėris

Kūryba

Salomėja Nėris- tai dramatiškų vidinių lūžių poetė, sukūrusi sugestyvios potekstės ir trapaus melodinio virpesio eilėraštį, kuriam keletą dešimtmečių teko reprezentuoti prieškario poetinę kultūrą ir legalizuoti jos tąsą sovietinėje Lietuvoje. Vienintelė iš neoromantikų, ateitininkė ir „Šatrijos“ auklėtinė, sukilo prieš valstybiškai nusistovėjusių vertybių skalę (Tėvynė+Dievas), ieškodama išganingų pasaulio raidos perspektyvų socializmo teorijoje ir praktikoje. Talentingiausia XX a. lietuvių poetė pateko į žiaurias istorijos peripetijas, įstūmusias ją į žūtbūtinius apsisprendimus (arba tauta, arba socializmas), į didžiules psichologines įtampas, kurios neleido atslūgti jos kkūrybiniam potencialui, o plėtė jį naujomis kryptimis.

Baigusi 1928 m. Kauno universiteto Teologijos- filosofijos fakultete gimnastikos ir lituanistikos studijas, Nėris mokytojavo Lazdijuose, Panevėžyje, Kaune. Mokėsi vokiečių ir prancūzų kalbų kursuose Vienoje bei Paryžiuje. Likusi be darbo po antiburžuazinio pareiškimo „Trečiame forte“ 1931 m. vertė religinio turinio beletristiką Kazimiero draugijos leidyklai. 1940 m. rugpjūčio 3 d. SSRS Aukščiausios tarybos sesijoje, įjungiant Lietuvą į SSRS sudėtį, skaitė pagal V. Dekanozovo nurodymą parašytos „Poemos apie Staliną“ ištrauką. Karo metais gyveno Penzoje, Ufoje, Maskvoje. SSovietiniai bombonešiai, atskridę ligi hitlerininkų okupuotos Lietuvos, barstė atsišaukimus su jos eilėraščių tekstais.

„Negaliu padaryt iš savęs realistės, romantikė ir mirsiu“,- rašė Nėris 1935 m. Pirmuose lyrikos rinkiniuose „Anksti rytą“ (1927), „Pėdos smėly“ (1931) vyravo romantinis pasaulėvaizdis- kaip priešprieša kasdienybei kkeliama svajonė, meilės jausmas, tobulesnio gyvenimo ilgesys. Jos ankstyvuosiuose eilėraščiuose „sukasi pinasi sutemų pasakos“, kaip ir B. Sruogos lyrikoje („Supasi, supasi lapai nubudinti“), o iš sutemų ateina viešnia žydrais sparnais, „žemės aistrų žibintus užgesinus, kaip ir V. Mykolaičio- Putino knygoje „Tarp dviejų aušrų“. Tai perdėm pasakiškas gamtovaizdis: čia tebeskraido „tylios fėjos“ ir „baltos laumės“, tebešūkauja „mėlyni šešėliai“ ir tebegaudžia „prieblandos trimitai. Atėję iš anapus realumo ribos, šie bekūniai pavidalai ketina pranešti kažką svarbaus apie gyvenimo esmę, laimę ar mirtį. Bet nieko aiškaus nepasako, palikdami tik „baltą sapną“, „ilgesio dainą“ ir nebylią nuojautą.

Į supasakintą gamtovaizdį įeina emocinė situacija kaip galutinis ir aukščiausias dydis. Vidinės būsenos neprisiima jokio moralinio komentaro. Tai jaunystės ekspansija, nesidairanti į šalis; naivus pasitikėjimas pasaulio tvarka ir ssavimi, neleidžiantis abejoti ir krimstis; džiaugsmingas harmonijos jutimas, trykštantis iš vidinių jėgų ir gamtos pusiausvyros. Nėris kuria eilėraštį kaip jausmo ekstazę- be jokių kontempliacijos priemaišų, pakartodama J.Tysliavos, „entuziazmo grenadieriaus“, dainuojančią eilutę, lakų vaizdą, greitą judesį. „saulė žeria anksti rytą / Daug auksinių valandų / Rytą auksu parašytą / Savo vardą aš randu“. Nėriai, besiilginčio, mylinčio ir nusiviliančio moteriškumo poetei, rūpi tiesiog pats psichikos virpesys, jo dinamika ir grožis. Jos talentas- žmogiško tikrumo talentas, atveriąs žodyje tik švarų išgyvenimo branduolį, be jjokio manieringumo ar pozos, savotiškai ištirpdąs literatūrinę formą vidiniame judesyje, kuris, rodos, vienas ir telieka eilėraščio erdvėje. Dar tolima avangardizmo sąjūdžiui, poetė nejučia pakluso jo antimetafiziniams principams- nėra jokios aukštesnės vertybės už galimybę gyventi; nėra nieko gražesnio už pačią jutimo energiją.

Neoromantinis eilėraščio tipas, pagrįstas šiek tiek susimolintų vaizdų simetrišku kartojimu, buvo pirmoji Nėries literatūrinė mokykla, davusi jai naiviai paprastą ir skaidrų poetinį žodį, išliūliuotą dainiškumo tradicijos, išlaikantį vibruojantį vidinės šilumos ir vidinio subtilumo toną, kuris jos lyrikoje įgavo pavergiančios atvirumo sugestijos. Nėris pynė eilėraštį iš vieno balso moduliacijų, nedrįsdama įsileisti kelių balsų, loginio rečitatyvo ar polifoninės kompozicijos. Pradžioj mylimiausi jos poetai buvo H.Leutholdas (šį elegiškai jausmingą šveicarų poetą ji daugiausia vertė į lietuvių kalbą) ir A.Achmatova. Vėliau žavėjosi P. Varlin‘u ir lenkų lyrike M. Pawlikowska. Dėstydama vokiečių kalbą Lazdijų gimnazijoje, deklamuodavo vaikams melodingus H. Heinės eilėraščius iš atminties. Lenkų romantikai A. Mickevičius ir J. I. Kraševskis lydėjo ją iki pat gyvenimo pabaigos.

Keliaudama po Vakarų Europą, 1929 m. vasarą Nėris sutiko Vienoje K. Borutą, šaukusį į nesitaikstomą kovą su Lietuvoje įsigalėjusia automatine valdžia. K. Marxo raštai, gauti iš komunistinio pogrindžio, vokiečių komunistų partijos leidžiamas žurnalas „Die Linkskurve“ paskatino ją stoti socializmo pusėn ir nulaužti savo nueitą kelią „kaip vvyšnios išdžiūvusią šaką“. „Trečio fronto“ kritiko K. Korsako išaukštintas jos „pasukimas kairėn“ reiškė posūkį į lyrikos intelektualizaciją. Kairysis avangardizmas įsakmiai mokė: poeto uždavinys pasakoti ne apie save, o parodyti pasaulio keitimąsi; eilėraštis- tai veiksmas, keičiantis pasaulį, o ne gražūs žodžiai. Eilėraščių knygoje „Per lūžtantį ledą“ jos akvarelinė plastika prisiėmė logiškų sąvokų įtarpius. Emociniuose svyravimuose atsirado stabilumo ir apriorinio žinojimo. Į lyrinį monologą įsiterpė pasaulio situacijos brėžinys kaip neatskiriama savistabos dalis, nes lyrikos misija- suvokti save- dabar turėjo poetei vieną prasmę: suvokti save lūžtančiame istoriniame laike. „Saulėtų krantų pasigedo / Širdis. Nebgaliu. / Ir bėgu per lūžtantį ledą / Skenduolių keliu.“

Užsiangažavusios literatūros agituojantį intelektualumą Nėris perkošė per romantinį ptometėjizmo mitą, kuris ištirpdė logizuotą sandarą aštriuose emociniuose kontrastuose, neapibrėžtuose emociniuose simboliuose, impresionistinio fragmentiškumo kompozicijoje. Siaučiančios jūros, viesulų, raudonos saulės aureolė apgaubė drąsą, žygį, pasiaukojimą- aukščiausias žmogiškas vertybes poetės akyse. Kraštutinės įtampos pateikta lydėjo herojišką moralę, kuri visam laikui įėjo į poetės autoportretą. Pakiliomis metaforomis, perimtomis iš K. Borutos poemų, ji aukštino aktyvią jėgą, kuri vienintelė gali pakeisti pasaulį. Revoliucinio prometėjizmo koncepcija, absoliučiai svetima J. Aisčiui (revoliucija toks pat blogis kaip ir karai), išplėtė eilėraščio akiratį iki visos planetos maštabų, nušluodama tautinių valstybių sienas pagal savaip pakartotą latvių poeto komunisto L Laiceno ššūkį: „Rubežiai šalin!“

Išsiilgusi „gyvo, energingo žodžio“, Nėris, jau perėjusi į opozicinį „Trečio fronto“ sparną, tuo pat metu žavėjosi senąja rytų poezija, skaitė R.M.Rilkės eilėraščius, ir jai tapo artima būties beribiškumo nuojauta- simbolistinės lyrikos palikimas. Į daiktų sudvasinimą ir apibendrintą požiūrį lenkė ir M. K. Čiurlionio tapyba- stipriausias poetės meninis išgyvenimas, susijęs su pirmąja meile (pasimatymai M. K. Čiurlionio galerijoje). Brandžiausiuose poetės eilėraščiuose (eilėraščių rinkinys „Diemedžiu žydėsiu“) nedaug išorinių detalių. Bet baltas rugių takelis išsiplečia iki begalybės, susietas su žmogaus buvimu nematomomis bendrumo gijomis. Eilėraštyje išlieka emocinė būsena, bet ji virsta apibendrinta žmogaus likimo situacija.

Manęs dar nebuvo,-

Alyvos žydėjo – –

Manęs nebebus jau,-

Jos vėlei žydės.-

Ir kris jų lapeliai

Nuo saulės ir vėjo-

Kaip smėlio saujelės

Ant mano širdies- –

Eilėraščio veiksme aktyviai dalyvauja istorinis laikas, tačiau jis neužstoja amžinojo gyvybės ir mirties ciklo brėžiančio savo perspektyvą toli anapus šios dienos. Eilėraščio subjektas įstatytas į konkrečią padėtį, bet į ją įsiterpia gamta- beribiškumo dydis, atmestas avangardistų. Gamta tampa didžiuoju žmogaus buvimo pagrindu, amžinojo gyvybingumo garantija, filosofine visuotinumo platforma, kaip ir V. Krėvei ar Vaižgantui. Žmogus ir gamta pereina vienas į kitą („Ir žemė taps žiedais marga./ Aš diemedžiu žydėsiu.“), ir šita pirmapradė būties vienovė-

jos lyrikos substancinis turinys. Tik visatos brėžinys jos lyrikoje neįgauna spekuliatyvinių formulių, o guli jutiminio vaizdo gelmėje kaip būties harmonijos nuojauta, pilna skaidrios išminties ir graudaus trapumo. Nėries eilėraštyje viskas paprasta, konkretu ir lengva, o kartu kiekviename žodyje neapčiuopiami pratęsimai iki visuotinumo. Miniatiūriniu piešiniu, aforistiniu frazės lakoniškumu ir dainingu ritmu jos eilėraštis išreiškia tai, „kas neišreiškiama“, ir šiuo atžvilgiu yra giminingas F. G. Lorcos, G. Mistral, vėlyvosios A. Achmatovos lyrikai.

Turėdama kelis eilėraščio tipus savo poetikos repertuare, Nėris juos kryžiavo įį naujus junginius, pereidama iš intymios „aš“- „tu“ intonacijos į visuotinumo punktyrą, iš valingų šūkių į liaudies dainos meilingąjį švelnumą (poema „Eglė žalčių karalienė“ 1940 m.). Nėries lyrika judėjo nuo vienos pakopos į kitą labai natūraliai, beveik neišsimušdama iš savo vidinės logikos. Bendraeuropinius poetinės kultūros elementus ji ištirpdė nacionalinėje dainiškos frazės, deminutyvinio vaizdo, graudaus lyrizmo tradicijoje, pasiekdama įstabaus lyrinės pagavos vaiskumo ir intonacijos betarpiškumo. Ji mokėjo itin natūraliai suderinti subtiliausius nuotakos niuansus su išorine plastika, potekstės daugiaprasmiškumą su vaizdo aiškumu, ssudėtingą poetinį suvokimą su liaudies dainos paprastumu, arimu visiems neoromantikams.

Neraudok širdies vaikeli,

Liūlia, liūlia!

Oi, nebark manęs,tėveli,

Oi, motule!..

Neramus širdies vaikelis

Neužmiega.-

Šešėliuotas mano kelias

Kur jis bėga?

Perkėlusi vidinę žmogaus būseną į žiaurią karo aplinką, Nėris išlaikė savo llyrikoje romantinį polėkį ir būties beribiškumo perspektyvą, nors ir buvo priversta pasiduoti retorikos štampams, šlovinantiems „raudonuosius karius“-„Lietuvos vadotojus“ ar Maskvą, kur „rymo Stalino šviesi galva“. Karo metų jos eilėraštis išauga tarsi iš dviejų priešingų pradų. Poetė šaukia kareivį atakon, o išlydi jį su motinos širdgėla, žinodama, kad jis tikriausiai negrįš. Šitap išsaugoma išgyvenimų pilnatvė ir teisingumas. Toksai dvasinių kontrastų bangavimas, vienur labai atviras, kitur prislopintas, ir lemia Nėries karo metų eilėraščių dramatiškumą. Motina, klaidžiojanti karo keliais su kūdikiu ant rankų, begaliniai išsiilgusi savo namų ir artimųjų,- ši pagrindinė Nėries lyrikos situacija atliepė daugelio žmonių likimą. Nėris suvokė karą per išardytų žmogiškų santykių ir sudarkytos žmogiškos būties prizmę,ir jos graudūs kreipiniai į benamį vaikelį skambėjo lietuvių liaudies dainoms artimu tragizmu.

Gali dūsaut iiki valiai,

Verkti, aimanuoti.

Atkirsti keliai takeliai,

Minom užminuoti.

Pasapnuoki motinėlę,

Kūdikio galvelę,

Tenubrauks tau ašarėlę

Jos miela rankelė.

Giedojusi 1940m. himnus pasauliniam socializmo triumfui, Nėris karo nublokšta į Rusijos gilumą, į baisią socializmo realybę, staiga atsigręžė į Maironį, kaip aukščiausią savo gyvenimo teisėją, kuriam atgailaudama aiškinosi: „Ar galėjau iš pusiaukelio sugrįžti?“. Kaip regėjimą ar maldą kartojo nostalgiškus „Aušros“ romantiko A. Višteliausko žodžius: „Ar tu mane šauki, Nemunėli?-/ Aš girdžiu tavo balsą iš tolo“. Ji vėl pasijuto stovinti greta A. Mickevičiaus, švelniai parafrazuodama jo garsiąją giesmę Lietuvos ggrožiui: „Vilnele, bėk į Viliją,/ O Vilija- į Nemuną“. Karo metu poetė pasijuto tragiškai sutapusi su savo gimtąja žeme, su visais tautos gyvenimo istoriniais, psichologiniais, kultūriniais klodais. Ji nebegalėjo kitaip matyti ir suvokti pasaulio, kaip tik per tautos likimo, tėviškės peizažo, lietuviškos pasaulėjautos prizmę. Lietuvos istorijos vardai ir įvykiai vėl iškilo Nėries eilėraščiuose kaip lemtingi atsparos taškai. Saulės mūšis, Pilėnai, Durbė ir Prūsija, „kur palaidota narsi tauta“. Margiris, Gražina ir Herkus Mantas- karžygys garbingas. Neįžengiami šventi miškai, Ramovė ir Perkūno ąžuolas, šnabždantis vaidiloms apie būsimus įvykius. Šiurpi krašto nelaisvės vizija, atkelta į dabartį,- bus ištremti vaikai, ištuštės sodžiai, ir gimtoji kalba klajos „lyg ta tremtinė be namų“. Tvirtai brėžiama herojinė žmogaus gyvenimo koncepcija, kuri priklauso romantiniam literatūros poliui, kaip ir šviesūs pagoniškos Lietuvos regėjimai (šie leitmotyvai nuskamba ir J. Aisčio istoriografiniuose svarstymuose bei nebaigtame romane apie prūsų likimą).

Poetė kalbėjo su Lietuva kaip su personalizuota būtybe, pakilusia iš liaudies dainų ir pasakų, įstabiai gražia ir vienintele. Tėviškės peizažas, atsivėręs skausmingame ilgesyje, suima viską, kas liko brangiausia „anapus ribos“. Žydroji Nemunėlio juosta, dūzgianti bitė, kvepiantis dobilų laukas, „balta obelėlė iš pavasario to“, kiemo varteliai ir šuo Margis, regimi Baškirijos laukuose, byloja apie paliktus artimuosius, namų šilumą, jaukų ir ramų gyvenimą, žmogaus llaimę, kuri galima tik savoj žemėj. Svetimame „dideliame name“ mes esame ir būsime tik našlaičiai. Išėjimas iš Lietuvos- tai išėjimas į nebūtį, o grįžimas į Lietuvą- tai grįžimas gyventi („Aš keliais į tave pareisiu/ Per lietų, gruodą šaltį“). Tokią priešpriešą, tragiškai išgyventą, Nėris išreiškė graudaus paprastumo žodžiais ir trapiomis lūžtančios bangos intonacijomis.

Iš negandingų vakarų,

Audrų, perkūnijų prikrauti,

Lingavo debesų laivai.

Tada graži graži buvai,

Akim tyliųjų ežerų.

Lyg eidama linelių rauti.

– – – – – – – – – – – – – – – – – –

Negaila juodbėrių bėrų,

Jaunų dienų jaunam negaila,-

Man gaila tik tavęs vienos,

Įsigalvojusios, liūdnos-

Akim tyliųjų ežerų.

Tavęs man begaliniai gaila.

Iš gamtos vaizdų, užpildytų subtiliais psichiniais niuansais, Nėris susikūrė savo švelnųjį stilių- tylių atsidūsėjimų ir sušukimų, trapios intonacijos ir plevenančio žodžio stilių. Lietuvių poezijoje ji, kaip ir J. Aistis, arčiausiai priėjo iki grynojo lyrizmo pavidalų. Eilėraštis jai buvo „širdies kalba“ („tiktai krauju rašyti žodžiai galima vadinti poezija“). Šiuo pagrindu ji siekė universalumo, būdingo lyrikai. Tik universalūs elementai, patekę į eilėraštį kaip būties pastovumo ženklai, poetės supratimu, turėjo paklusti istorijos logikai, kuri palenkia eilėraščio turinį savo užduotims. Nėries eilėraštis ilgam tapo lyrinio eilėraščio modeliu audringose XX amžiaus lietuvių poetinės kultūros pervartose.

Biografija

Salomėja Nėris- ryškiausia nepriklausomybės laikais išaugusi poetė, pasiekusi meno aukštumų. Savo jjausmo grynumu, formos lengvumu, ji yra tikra čiulbanti lakštingala, nesudėtinga minties gelmėmis, bet patraukianti širdies atvirumu. Tačiau S. Nėries įsipainiojimas į bolševikų pinkles ir duoklės komunizmo propagandai atsidavimas meta dėmę jos asmeniui ir kūrybai.

Salomėja Nėris (Kačinskaitė- Bučienė) gimė 1904m. spalio 17 d. Kiršų kaime, Vilkaviškio apskrityje. Mokėsi Alvito pradžios mokykloje, nuo 1918 m. Marijampolės gimnazijoje. 1919 m. persikėlė į Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijos ketvirtą klasę. Gimnazijoje pasižymėjo kaip dailininkė ir poetė, dalyvavo ateitininkų kuopos veikloje. Pirmuosius eilėraščius pasirašinėjo Liūdytės ir Juraitės slapyvardžiu, nuo 1923 m.- Salomėjos Nėries slapyvardžiu. Baigusi gimnaziją, 1924 m. S. Nėris įstojo į Lietuvos universiteto teologijos filosofijos fakultetą, kur studijavo lietuvių literatūrą. Greta studijavo vokiečių kalbą ir literatūrą, pedagogiką- psichologiją, dalyvavo ateitininkų meno draugijos „Šatrija“ veikloje. 1927 m. buvo išleistas pirmasis S. Nėries poezijos rinkinys. 1928 m. S. Nėris baigė universitetą ir gavo paskyrimą į Seinų „Žiburio“ gimnaziją Lazdijuose, kur dėstė vokiečių kalbą. Atostogų metu poetė keliavo po Vakarų Europą, gilino vokiečių kalbos studijas.

1931 m. apsigyveno Kaune, kur vertėsi pamokomis, redagavo lietuvių liaudies pasakas. Jau 1931 m. išleistame antrajame S. Nėries poezijos rinkinyje „Pėdos smėly“ randame eilėraščių, rodančių poetės vidaus krizę. Tais pačiais metais buvo išspausdinti revoliucinių motyvų turintys eilėraščiai bolševikinės krypties literatūriniame žurnale „Trečias

frontas“. Čia buvo išspausdintas ir pasižadėjimas dirbti bolševikams, tik jį parašė ne pati S. Nėris.

1934-1936m. Nėris dirbo mergaičių gimnazijoje Panevėžyje. 1936 m. pabaigoje ištekėjo ir gyveno Paryžiuje iki 1937m. Grįžusi į Lietuvą, S. Nėris buvo paskirta mokytojauti į Kauno trečiąją gimnaziją. Apsigyveno Palemone. 1938m. buvo išleistas gražiausias S. Nėries poezijos rinkinys „Diemedžiu žydėsiu“, už kurį poetei paskirta Valstybinė literatūros premija.

1940m. okupacija S. Nėries gyvenime reiškė gyvenimo dramos kulminaciją. Ji buvo paskirta vadinamojo Liaudies seimo atstove, taip pat buvo iišrinkta į delegaciją vykti į Sovietų Sąjungos Aukščiausiąją tarybą prašyti, kad okupuota Lietuva buvo priimta į Sovietų Sąjungos sudėtį. Jai buvo pavesta parašyti poemą Stalino garbei. Poetė tokią poemą parašė. Be to, ji rašė ir daugiau eilėraščių partinėmis temomis. Ligi šiol yra daug įvairių nuomonių apie jos visišką ištikimumą. Kilus karui, S.Nėris buvo išvežta į Rusiją. 1944m. grįžo į Kauną, bet sunkiai susirgo ir mirė Maskvos ligoninėje 1945m. liepos 7d. Palaidota Kaune, Kultūros muziejaus sodelyje, perlaidota Petrašiūnų kapinėse.