Salomėja Neris

Salomėja Bačinskaitė gimė 1904 metais lapkričio 17 dieną Kiršų kaime,

Alvito ralsčiuje (dabar Vilkaviškio rajone). Aplink driekėsi plačios ir

derlingos Suvalkijos lygumos.

Salomėja augo prieštaringoje aplinkoje. Nors Bačinskų šeima gražiai

sugyveno-nebuvo girdėti grubaus žodžio, vieni kitus vadindavo mažybiniais

vardais, tačiau tėvas ir motina buvo labai skirtingo būdo. Tačiau likimas

nebuvo jai palankus: tėvai išleido už Bačinsko per prievartą, kai ji

teturėjo tik septyniolika metų.

Salomėja Nėris kurdama eilėraščius apie moters likimą buržuazinėje

visuomenėje arba rašydama poemą „Eglė žalčių karalienė“ be abejonės, prieš

akis turėjo ir savo motinos paveikslą. Taip pat nemažą reikšmę būsimos

poetės pasaulėjautoj ir vaizduotei galėjo turėti senelis Bačinskas, kuris

mirė 1924 metais. Jis buvo linksmo būdo pasakorius ir dainininkas, mėgo

bendrauti su anūkais.

Pradėjusi lankyti Alvito pradinę mokyklą Salomėja iš karto pamėgsta

mokslą ir knygą, su noru deklamuoja lietuvių ir rusų poetų eilėraščius.

Apie mokyklą poetė kalbėjo kaip apie laimingas ir šviesias dienas. Vaikišką

jos vaizduotę ypač sukrėtė Pirmojo imperialistinio karo žiaurumai. Per karą

sudega gimtieji namai-kurį laiką šeima gyvena pas motinos brolį.

Išgyvenimai vaikystėje paliko pėdsaką S. Neries pasaulėjautoje ir kartu su

kitomis priežastimis ssąlygoja net žanrinį kūrybos pobūdį.

1918 metais pavasarį Marijampolėje buvo atidaryta mergaičių

progimnazijos pirmoji ir antroji klasė, bet Salomėja pradėjo mokytis

antroje klasėje. Salomėja buvo drausminga, atidi, ypač gabi kalboms –

mokėsi vokiečių, prancūzų, rusų ir lotynų kalbų. 1921 metais ji pradėjo

spausdinti eilėraščius, ppasirašydama Jūratės ir Liūdytės slapyvardžiais.

Nors buvo užsidariusi, drovi ir nedrąsi, bet kartais iš jos sielos gelmių

išsiverždavo pasipiktinimas, jei juto neteisybę.

Pirmieji džiaugsmai ir ją aplanko: besimokydama penktoje klasėje,

pamato jurą. Pirmasis įspūdis išlieka visam gyvenimui. Aplanko jauną poetę

ir tyros meilės jausmas, kurio ji išsigąsta ir džiaugiasi. Besimokydama

gimnazijoje, S. Nėris pajuto turintį talentą – tai nulėmė jos ateitį.

1924 m. S. Nėris kartu su kitais trylika mokinių baigia gimnaziją. Tų

pačių metų rudenį Salomėja Nėris pradeda studijas Lietuvos universiteto

Teologijos-filosofijos fakultete. Pagrindinė specialybė – lietuvių

literatūros istorija. Studijų metais S. Nėris pasinėrė į knygų, literatūros

pasaulį, skaitė vokiškai ir prancūziškai, lankė teatrą ir koncertus.

Vėlesnėje S. Nėries lyrikoje dramatiškumas ir stiprėjo, nes keitėsi jos

gyvenimiškoji patirtis. Poetė atsisakė ir stilistinio įmantrumo mados.

Studijų metais, ypač paskutiniais, sukurtuose eilėraščiuose, kurių

dalis įėjo į rinkinį „Pėdos smėly“, vyraujantis motyvas buvo meilė. Meilės

jausmas poetę stipriai veikdavo, sukrėsdavo visą jos dvasinį pasaulį.

Būdama santūri ir dora, drovi, S. Nėris meilę laikė pirmiausia dvasine

vertybe. Meilę poezijoje S. Nėris vaizdavo romantiškai, paryškindama jos

dramatizmą ir kančią, laikydama šį jausmą svarbiausiu, vieninteliu.

Gausioje S.Nėries meilės lyrikoje yra nemaža sentimentalių posmų, kuriuose

mylimojo paveikslas įprasminamas baltojo karalaičio, žydrojo pasaulio

karalaičio simboliniais įvaizdžiais. Meilės aistrą poetė kartais palygina

su laužo liepsna. Vieni gražiausių eilėraščių meilės tema, parašytų 1929ir

1930 metais – „Kur baltos statulos“, “Kada manys nebus“. Ypač poetė

sugebėjo išreikšti trapios ir švelnios meilės jėgą, išsiskyrimo kančią.

Geriausi poetės eilėraščiai meilės tema mus žavi atspindėtų jausmų tyrumu,

išgyvenimų tamsumu. Juose jautriai atskleistas tikras žmogiškas

susijaudinimas ir dramatizmas.

1928 metais S.Nėris baigė universitetą ir nuo rugsėjo pirmos dienos

buvo paskirta į Lazdijus Seinų “Žiburio“ gimnazijos neetatine mokytoja

praktikantės teisėmis, tik vėliau jai pripažintas aukštesniosios mokyklos

mokytojos vardas.

Poetė negali atsisakyti tikėjimo teisybe, gėriu, grožiu, ji negali

ieškoti kompromisų, susitaikyti su aplinka.

Rinkinyje „Pėdos smėlyje“ pirmą kartą S. Nėries kūryboje pasigirsta

užuojautos gaidos. 1929 – 1930 metais ji sukūrė tokius eilėraščius, kaip

„Tremtinio Lietuva“, “Vienos bare“ ir kt. Visi šie kūriniai kalbėjo apie

rimtus pasikeitimus S. Nėries poezijoje.

Meniškai stiprus eilėraštis „Tremtinio Lietuva“, parašytas palydint

draugę E. Vilčinskaitę į Argentiną. Poetė turėjo ne daug artimų draugų. E.

Viličinskaitė ypač ją žavėjo savarankiškumu ir drąsa. Eilėraštis

apibendrina dramatišką žmogaus likimą, kurį aplinkybės verčia palikti

tėviškę. Poetė akcentuoja tik kai kurias charakterines peizažo

detales:tamsius miškus, Baltijos žuvėdras, rūtas, rugių laukus. Lietuva-tai

pirmiausia vargo žmonių šalis. Virpanti jausmų tėkmė, sverdėjimas tarp

tamsos ir šviesos, gyvenimo ir pražūties, minties ir liūdesio formavo

trykščiojantį, nelygų lyrinį pasakojimą, slopino liūliuojantį melodingumą,

būdingą pirmajam rinkiniui.

Paskutinis rinkinio „Pėdos smėly” eilėraštis “Kaip gėdos dėmė” buvo

pirmas “pareiškimas” visuomenei apie reikalingą ryžtą. Jos lyrikoje dažnai

iškyla pasirinkimo motyvas. 1931 metais buvo patys dramatiškiausi S. Nėries

idėjinio brendimo, mokymosi, iieškojimo metai. Poetė atsisakė ir dainingo

lyrizmo, perėjo į rupesnę, šiurkštesnę stilistinę faktūrą, pasirinko

aštresnę gaidą, geresnį, grėsmingesnį toną, primenantį revoliucinės

poezijos stilių. Vėliau sugrįžo vėl prie lyriškesnio, melodingesnio

stiliaus, tačiau kai kurios ypatybės pastebimos aptariamose eilėraščiuose,

siužetiniai elementai, epinės detalės.

Po įvykusios metamorfozės S. Nėris nebegalėjo likti klerikalinėje Lazdijų

gimnazijoje. 1931 metais rudenį ji atleidžiama savo pačios prašymu iš

mokytojos pareigų ir persikelia gyventi į Kauną. Priglaudžia poetę

V.Mykolaitis – Putinas, kilnus ir doras žmogus, ištikimas jos bičiulis,

globėjas.

S. Nėris pasirinko sunkiausią kelią pasipriešinimo romaus ir sotaus

gyvenimo perspektyvai kelią. Ji jautė, kad dėl vargstančiųjų ir

kenčiančiųjų išvadavimo verta aukotis, atiduoti gyvenimą ir talentą.

Gyvendama Kaune S. Nėris niekur pastoviai nedirbo ir mėgino pragyventi

iš atsitiktinio literatūrinio darbo, privačių pamokų. Tuo metu eilėraščių

parašė nedaug, vertė grožinės literatūros kūrinius. Susidomėjo lietuvių

tautosaka. Poetė parengė lietuviškų pasakų rinkinį, išleistą 1934 metais ne

tik šiuo metu, bet ir vėliau S. Nėris bendradarbiavo daugiausia

pažangiojoje spaudoje, tiek leidžiamoje Lietuvoje, tiek užsienyje. Tai

„Mūsų jaunimas“, “Dienovidis“, “Prošvaistė“ bei moterims skirta spauda.

Poetė pati mėgino organizuoti neperiodinį literatūros ir kritikos žurnalą

„Išvakarės“.

1932 metais S. Nėris įsitraukė į teatro mėgėjų draugijos „Mūsų scena“

veikimą. Bet šią draugiją buržuazinė valdžia uždarė, apkaltinusi

antivalstybine valdžia, nes joje dalyvavo pažangūs žmonės, jų tarpe Justas

Baleckis. Visus tuos metus poetė sunkiai vertėsi. Net ir sunkiai gyvendama

poetė negali pamiršti kelionių-1932 metais laivu keliavo į Švediją. Tos

kelionės įspūdžiai atsispindėjo rinkinyje „Per lūžtantį ledą“.

Nuo 1934 metų rudens S. Nėris gyveno Panevėžyje, kur buvo paskirta

Valstybinės mergaičių gimnazijos mokytoja. Draugiškus ryšius palaikė su

kita pažangių žmonių, žinomo revoliucionieriaus J . A. Domaševičiaus šeima.

Bendravo čia su gyvenančia rašytoja G. Petkevičaitė-Bitė, susipažino su jos

augintiniu, busimu savo vyru skulptorium Bernardu Buču.

S.Neries lyrikoje tyrinėtojas D.Sauka pastebėjo: rinkinio “Per

lūžtantį ledą” individualiausios lyrikos visuomeninis patosas S.Nėries

talentui atvėrė naują poetinių idėjų dirvą, kurioje subrendo visa vėlyvesnė

jos kūryba. Buržuazinė kritika S.Nėries rinkinį “Per lūžtantį ledą”

įvertino neigiamai, visaip menkino jo reikšmę, kalbėjo apie poetės talento

susilpnėjimą, išsekimą. Šis poetės pasipiktinimas nepagarbiu kritikos, taip

pat buvusių “dėdžių” elgesiu atsispindi eilėraštyje “Dėdės”, parašytame

išgyvenant kritikos puolimų kartėlį.

Gyvendama Panevėžyje, S.Nėris ir toliau brendo ne tik idėjiškai, bet

ir intelektualiu požiūriu. Ją pradeda vis labiau dominti bendrieji

filosofiniai žmogaus gyvenimo, jo būties, egzistencijos klausimai –

gyvenimo tikslas ir prasmė, gyvenimo ir mirties santykis, žmogaus ir gamtos

nemirtingumas ir skirtumas, meno esmė ir paskirtis. Poetė taip pat žavėjosi

ir Grygo muzika. Panevėžyje gyvendama S.Nėris pradėjo iniciatyviai domėtis

M.K.Čiurlionio asmenybe, turėjo jo paveikslų reprodukcijas, ir rinko

įvairius leidinius nagrinėjančius didžiojo menininko kūryba.

Vienas S.Nėries amžininkų atsimina, kaip ji, aplankiusi, Anykščių

apylinkes džiaugėsi lyg vaikas <.> Kaip žmogus ji tartum buvo išnykusi,

teliko vien poetė paskendusi gamtos paslaptyse ir grožyje. Lyrinėje

miniatiūroje “Alyvos”

kiek kitokia forma pakartojama didžioji gamtos

išmintis – gyvybės amžinoji kaita, nuolatinė mirtis ir atgimimas.

Eilėraštyje “Dienmedžiu žydėsiu” prieš mus iškila mažytė drama, savotiškas

senovės vestuvių aktas, primenantis amžina gamtos ir žmogaus giminingumą,

organišką ryšį. Panevėžyje poetė sukūrė apie 12 žinomų eilėraščių įėjusių į

rinkinį “Dienmedžiu žydėsiu”. Be minėtų, tai “Rudenio vieškeliu”, “Saulės

kūdikėlis”, “Motutės ašaros”, “Klojūnelis”, “Bangų barami” ir kt. Visi jie

atspindi poetės apmąstymus ir tuometinius išgyvenimus. Tuo metu S.Nėrį

jaudino pagrindinės humanistinės problemos – meilė ir pagarba asmenybei,

džiaugsmo, laimės, tiesos, gerumo ir jaukumo atmosfera, kurios išsiilgęs

žmogus.

1936 m. S.Nėrei atsirado galimybių išvykti į Prancūziją pastudijuoti

prancūzų kalbos. Paryžiuje gyveno beveik metus – iki 1937 m. Prancūzų

kalbos ji mokėsi specialiuose kursuose užsieniečiams. Paryžiuje ji praplėtė

savo akiratį, dar labiau subrendo kaip poetė. Ji domėjosi prancūzų

literatūra, istorija, lankė teatrus, muziejus, dailės parodas, koncertus.

Čia poetė pradėjo dirbti prie išgarsėjusios poemos “Eglė Žalčių karalienė”.

Grįžusi iš Paryžiaus pradžioje S.Nėris apsigyveno tėviškėje, o vėliau

persikėlė į Palemoną, kur statėsi gyvenamą namelį. Namelio statyba buvo

vargana – iš skolintų lėšų. Neilgai teko savarankiškai gyventi – karas

nubloškė S.Nėrį toli nuo gimtinės. Gimtojo židinio ilgesys lydi jos poeziją

iki pat mirties.

Eilėraštyje “Dienmedžiu žydėsiu” ryškiau negu kituose atsispindi

S.Nėries lyrikos stiliaus pasikeitimas. Jame nėra romantinio puošnumo.

Eilėraštis konstruojamas tartum maža novelė, su išorinio veiksmo, siužeto

elementais,apibendrintais žmogaus charakterio bruožais, konkrečiu laiko ir

vietos pažymėjimu. Tokio tipo eilėraščių gana daug: “Mažoji mano geiša”,

“Visur aš ją matau”, “Varnos”, “Dėdės”, “Prakeikimas” ir kt.

S.Nėries pasaulėjautai tuomet būdingos internacionalinis jausmas ir

sąmoningas supratimas. Arčiau susipažinusi su lietuvių liaudies kūrybos

menine sandara,poetė atkreipė dėmesį į kai kuriuos pasakų siužetus. Poemą

“Eglė žalčių karalienė” iš pradžių buvo pavadinta “Žalčio pasaka”. Šioje

poemoje ji toliau plėtojo ne kartą lyrikoje išreikštus motyvus. Originalų

liaudies pasakos siužetą, jos simboliką poetė kūrinyje priartino prie savo

išgyvenimų, išreiškė savo filosofinį santykį su tikrove. Gamta ir žmogus

poemoje susieti kaip visiškai tapatūs dalykai, kaip vienas bendras

pasaulis.

Šiame poetės kūrinyje pirmiausia juntame jautrią širdį ir nuoširdų

gailestingumą, susimąstymą ir sielvartą dėl kenčiančio žmogaus, taip pat

begalinį šviesos ir džiaugsmo troškimą.

Atkūrus socialistinę santvarką Lietuvoje, S.Nėriai atsivėrė naujos,

neregėtos kūrybos ir veiklos galimybės.Lyrinė romantika, aistringa

publicistika ir rretorika-būdingi kūrinio “Poema apie Staliną” stilistiniai

bruožai. Platesnės apimties kūriniai poetei nebuvo įprasti, ji susidūrė su

nemažais sunkumais, ypač ieškodama kompozicinio vieningumo ir užbaigtumo.

Ji pasiekė gerų rezultatų, poema “Keturi” – meniškai sugestyvus ir

struktūros požiūriu vieningas. Jame poetė organiškai suderino subjektyvius

išgyvenimus, lyrinį stilių su romantiniu monumentalumu ir epiniu

objektyvumu.

Jau ir anksčiau S.Nėris suvokė, kad laisvės gynimas visada susijęs su

pasiaukojimu, kančia, kelias į laisvę ir taiką – erškėčių kelias.

Nepamirštamas tragiškas 1941 metų birželio 22 dienos ankstyvas

sekmadienio rytas. Bombų sprogimai pažadino mažo namelio Palemone

gyventojus. KKaro atneštas kančias didino ilgas S.Nėries išsiskyrimas su

vyru, atsispindėjęs ne viename eilėraštyje. Kritiškiausiu metu, kai

fašistai buvo visai arti prie Maskvos, S.Nėris neabejojo, kad sugrįš į

laisvą Lietuvą.

Poetės kūryba galbūt labiausiai atitiko skaitytojo poreikį poezijoje

surasti atsvarą karo žiaurumui, atėmusiam net ir paprastus, kasdieniškus

džiaugsmus, kasdieninę laisvę būti savųjų tarpe, džiaugtis gimtųjų laukų

grožiu. Karas parodė, kad tarybinis žmogus sugeba aukotis, sugeba mirti už

tėvynę ir kitų laimę.

S.Nėris, kaip ir daugelis to meto tarybinių poetų, grįžo prie

išmėgintų senųjų klasikinių žanrų – baladės, elegijos, dainos, lyrinio

laiško, odės. Poetė sukūrė ne tik herojiško pataro baladžių, dainų, bet ir

meilės, išsiskyrimo elegijų, kuriuos iki ašarų jaudino ilgesio skausmu;

tylia svajone greičiau pamatyti paliktą tėvynę ir artimus žmones. S.Nėries

elegijų lyrinis subjektas arba lyrinis personažas, išreikšdamas praradimo,

netekimo širdgėlą dėl žuvusiųjų draugų ar kenčiančių artimųjų – mylimos

žmonos, motinos, sesers, – priešų naikinamas tėvynės, išsakė bendrus visos

liaudies jausmus.

Romantinėse elegijose apskritai mąstoma ir kalbama apie liūdesį ir jo

priežastis: pavaizduota meilė pilna nuoskaudos, kentėjimo, ilgesio,

vienatvės, katastrofos nuojauta. Jos lyrikoje, karo metais dominuoja

herojinė arba patriotinė elegija, kurioje apmąstomas herojiškas

pasiaukojimas, sąmoningas pasiryžimas be baimės sutikti mirtį. Kaip

liaudies dainoje, taip ir S.Nėries kūryboje dažnai kalba lyriniai

personažai; brolis, seselė, motina, partizanas, karys.

Poetės baladės remiasi folklorinių baladžių tradicija ir yra lyrinės.

’’Motulė’’ – viena iš būdingiausių herojinių baladžių. Šios bbaladės poetika

artima liaudies dainoms, todėl veikėjų ir veiksmo apibūdinimas taip pat

primena tautosakinius žanrus: auksinės rankos, sidabrinė kulka, balti

kauleliai, balta kakta.

Iš gausios Didžiojo Tėvynės karo S.Nėries lyrikos galima išskisti ir

dainų žanrą. Ji parašė iškilmingą ir jaudinančiai skambančią dainą

“Kareivio motina”. Herojinės dainos ritmu parašyta viena iš nuostabiausių

dainų “Sesuo žydroji – Vilija” – išreiškė nugalėtojų triumfą, sugrįžimo

džiaugsmą, gyvybės, taikos pergalę.

S.Nėris atliko ne mažesnį žygį už karo herojus – ji atidavė visą savo

talento jėgą, aukojo visą save, savo širdį, kad tik būtų pasiekta

pergalė.Poetė puikiai apdainavo gyvenimo džiaugsmą ir grožį, meilę ir

poeziją, švelniausių žmogaus jausmų turiningumą ir patrauklumą.Grubus ir

žiaurus karo veidas ja bjaurus, atstumiantis. Pačiais sunkiausiais gyvenimo

mėnesiais poetė jau dainavo apie sugrįžimą į Lietuvą, apie pergalę.

Sugrįžusi pamatė tikrai nelinksmų vaizdų. Miestai sugriauti, žmonės

fiziškai ir dvasiškai iškankinti, kiti okupantų demoralizuoti. S.Nėris

sugrįžusi į Lietuvą nenuleido rankų dėl nelengvų gyvenimo sąlygų, todėl

turėjo gyventi neapšildomame bute. Vos tik nuaidėjo karo pabaigos saliutai,

ji buvo parblokšta nepagydomos ligos. Sveikinantis karo pabaigą eilėraštis

”Būk sveikas!” buvo paskutinis.

Salomėja Nėris mirė 1945 metais liepos 7 dieną Maskvoje. Palaidota

Kaune, Valstybinio istorinio muziejaus sodelyje. Mirė, sulaukus vos 40

metų, nebemačiusi, kaip pražydo taikos žiedai. Ji liko mums visada jauna ir

amžinai gyvenanti tarp mūsų. Jos vardu pavadintos mokyklos ir gatvės. Jos

eilėraščius skaito, atmintinai mokosi ir dainuoja vvisa Lietuva.

S.Nėris tapo mūsų nacionalinės kultūros pasididžiavimu. Jau po mirties

jos kūryba buvo pažymėta Valstybine premija, o už nuopelnus tarybinei

literatūrai jai suteiktas Lietuvos liaudies poetės garbės vardas.

Naudota literatūra:

V.Areška. Salomėja Nėris.

Turinys

1.”Aš myliu savo kelią” .

2.”Upė šaltuonėlė – mano Širvinta”

3.”Poetinio kelio pradžia

4.”Eisiu nelaimingų širdžių gydyti” .

5.”Tai gal mirtis iš melo išvaduos?!”

6.”Audrom apjuosim žemę”

7.”Saulėtų krantų pasigedo širdis”

8.”Vėjas naujų dienų”

9.”Lietuva-skambės tautų brolijoj” .

10.”Kulkoms švilpiant”

11.”Būk sveikas, o pavasari taikos!”