Salomėjos Nėries eilėraščio “Dideliam name” interpretacija

Salomėja Nėris – ryškiausia nepriklausomybės laikais išaugusi poetė, pasiekusi meno aukštumų ir patraukusi savo kūrybos jausmo grynumu bei širdies atvirumu. Žymiosios neoromantikės lyrika – tai gyvenimas, žmogaus ryšys su gamta ir pasauliu. Paskutinis jos eilėraščių rinkinys buvo parašytas jai būnant Rusijoje, toli nuo namų. Ilgesingasis eilėraštis “Dideliam name” sukurtas Maskvoje 1942 metais ir puikiai atspindi tuometinę autorės nuotaiką.

Pirmajame posme lyrinis subjektas yra iūdnas, pasiilgęs Tėvynės ir artimųjų, vienišas, atskirtas irnepatenkintas esama padėtimi, tačiau nnegalintis jai pasipriešinti. Lyrinis subjektas negali pakęsti gyvenimo svetur – “dideliam name” lygiai taip, kaip S.Nėris nenorėjo gyventi didžiojoje Rusijoje. Eilėraščio žmogus jaučiasi kaip našlaitėlė iš pasakos – atstumtas ir nelaukiamas, nereikalingas ir negaintis prisitaikyti. Šį vaizdą dar labiau sustiprina paklydimas: “Dideliam name maži našlaičiai, /Svetimose gatvėse paklydę.”. Lyrinis subjektas savo kraštą įvardija kaip namelį – mažą, mielą, artimą širdžiai. Jis idealizuojamas ir išaukštinamas, atrodo, jog eilėraščio žmogus kalba apsalusia širdim: “O namelis mūsų prie pašalaičių, /Kur pro sniegą palazdžiukai žžydi.”. Visas pirmasis posmas nusako lyrinę situaciją ir vidinius lyrinio subjekto jausmus.

Antrasis eilėraščio posmelis yra labai glaudžiai susijęs su gamta, vedama žmogaus ir gamtos paralelė. Obelėlės simbolis reiškia viltį, siekį, svajonę, stiprų norą. Lyrinis subjektas ragina obelėlę žydėti, tai rreiškia nepasiduoti ir tikėti: “Oi žydėk, žydėki, obelėle!”. Tačiau jau kitoje eilutėje yra liūdnas simbolis: “ Tu sausa žydėki, be lapelių.”. Ši eilutė reiškia, kad eilėraščio žmogaus viltis yra gyva, nors ir beviltiška, kaip ir S.Nėries viltis grįžti į savo namus. Šiame posme yrinis subjektas jau vadina save užmirštuole bei užduoda retorinius klausimus, kuriuose ryškiai jaučiamas ilgesys, kartėlis, liūdesys ir begalinis noras grįžti: “O kaip man žydėt, užmirštuolėlei? /O kaip man sugrįžti tokį kelią?”. Lyrinis subjektas supranta savo padėtį, tačiau jo viltis vis tiek neapleidžia, nors jam ir kyla abejonių dėl savo gyvenimo ir likimo.

Trečiajame posme ryškiausiai jaučiama didžiulė nostalgija, tyri jausmai, širdies veržimasis atgal į Tėvynę, ten, kur eilėraščio žmogaus vieta, kur jo ramybė. Vėjas, lietus ir debesis ttikrai nėra geri ženklai, jie simbolizuoja pavojus, nelaimes ir baimę. Eilėraščio nuotaika sugenda, ji tampa kiek baisi: “Pučia vėjas vakarinis, /Neša lietų, debesėlį rūstų.”. Tuomet lyrinis subjektas ima prašyti bent žinios apie didžiausią vertybę – Tėvynę, nei negali į ją grįžti, nori bent sužinoti, kas joje vyksta, kaip laikosi artimieji: “Aš prašau jį, kad nors kokią žinią, /Kad žodelį vieną man atpūstų.”. Lyrinio subjekto širdis kraujuoja ir jaučia sielvartą, jam beprotiškai skaudu, jo meilė Tėvynei ir brangiems žmonėms beribė.

Eilėraštis ““Dideliam name” yra lyrinio subjekto jausmų išsakymas, kuriame gausu nusivylimo, liūdesio, ilgesio, beviltiško noro grįžti į Tėvynę, bet kartu nemirštančios vilties. Šis eilėraščio žmogus labai panašus į Salomėją Nėrį ir jos vidinę būseną būnant Rusijoje, todėl visą savo skausmą ji išreiškia per lyrinį subjektą.