Salomejos Neries gyvenimas,kuryba + 2 interpretacijos

Biografija

Salomėja Nėris – ryškiausia nepriklausomybės laikais išaugusi poetė, pasiekusi meno aukštumų. Savo jausmo grynumu, formos lengvumu, melodingumu ji yra tikra čiulbanti lakštingala, nesudėtinga minties gelmėmis, bet patraukianti širdies atvirumu.

Salomėja Nėris (tikroji pavardė Bačinskaitė, vėliau – Bučienė) gimė 1904 metų lapkričio 17 dieną Kiršų kaime (dabartinis Vilkaviškio rajonas). Augo pasiturinčių Suvalkijos ūkininkų šeimoje. 1919-1924 metais mokėsi literatūrinėmis tradicijomis garsėjančioje Vilkaviškio gimnazijoje; čia parašė ir pirmuosius eilėraščius. Pirmuosius eilėraščius pasirašinėjo Liūdytės ir Juraitės slapyvardžiu, nuo 1923m. – Salomėjos Nėries slapyvardžiu Gimnazijoje pasižymėjo kkaip dailininkė ir poetė, dalyvavo ateitininkų kuopos veikloje. 1924 metais įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą. Teologijos ir filologijos fakultete studijavo lietuvių literatūrą, vokiečių kalbą ir literatūrą bei pedagogiką. Čia įsitraukė į ,,Šatrijos“ – studentų ateitininkų meno draugijos veiklą. Daugeliui šatrijiečių buvo artima romantinė pasaulėjauta. 1927 metais Nėris išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį ,,Anksti rytą“ , po kurio iš karto sulaukė pripažinimo. Rinkinyje dominuoja džiaugsmingas jaunystės svajonių, jausmų išsakymas. Ryškų pėdsaką ir poetės biografijoje, ir kūryboje paliko nelaiminga meilė germanistikos profesoriui JJuozui Eretui, su kuriuo susipažino taip pat ,,Šatrijos“ draugijos susirinkimuose. Už ,,nelegalią“ meilę ištekėjusiam vyrui Nėris buvo ,,nubausta“ – 1928-aisiais ji išsiųsta mokytojauti į Lazdijus, tolimą Lietuvos užkampį. Iki 1931 metų Lazdijų gimnazijoje ji dėstė vokiečių kalbą, o 1931-aisias grįžo įį Kauną, kur gyveno iš redaktorės, vertėjos darbo. Tais pačiais metais išėjo antrasis poetės eilėraščių rinkinys ,,Pėdos smėly“. Jis dramatiškesnis nei pirmasis, ryškesnė individo ir miesčioniškos visuomenės priestata (eil. ,,Sudeginkit mane“, ,,Be bažnyčios“, ,,Paspausiu šaltą plieną“). Kaip ir pirmojoje knygoje ryški romanso poetika (eil. ,,Raudona rožė“, ,,Paskutinė Donžuano meilė“, ,,Baisus tavo Dievas“). Paskutiniu rinkinio eilėraščiu ,,Kaip gėdos dėmė.“ poetė teigia pradedanti naują gyvenimo ir kūrybos etapą:

.nueitą kelią nulaužiau

Kaip vyšnios išdžiūvusią šaką.

Sugrioviau altorių, kur melstasi amžiam,

Kur garbinta meilė ir amžinos pasakos,

Ir tiltą į praeitį visą sudeginau.

1934-1936 metais poetė mokytojavo Panevėžio mergaičių gimnazijoje (dėl jautrios, mimoziškos prigimties pedagoginis darbas jai buvo ganėtinai sunki našta). 1936 metais Paryžiaus merijoje susituokė su skulptoriumi Bernardu Buču ir 1937-aisiais apsigyveno Palemone. Iki 11940-ųjų vasaros mokytojavo Kaune. 1935 metais išleido Dariaus ir Girėno atminimui skirtą leidinį ,,Per lūžtantį ledą“. Grįžtama ir prie ankstesnio lytinio, tik jau labiau dramatizmo ženklu pažymėto eilėraščio. Šį grįžimą įtvirtino rinkinys ,,Diemedžiu žydėsiu“ (1938), apdovanotas Valstybės premija. Eilėraštis orientuojamas į tautosakinį melodingumą. Dominuojanti tema – žmogaus būties trapumas ir amžinas ryšys su žeme. 1940 metais išleistos tautosakos motyvais parašytos poemos ,,Eglė žalčių karalienė“ ir ,,Našlaitė“. Pasinaudota ir poetės populiarumu – ji parašė posovietines poemas ,,Bolševiko kelias“, ,,Keturi“ ir ,,Poemą aapie Staliną“. Pastarosios ištraukos buvo skaitomos Maskvoje, Kremliuje, kai buvo ,,prašoma“ Lietuvą priimti į Sovietų Sąjungos sudėtį. Prasidėjus karui, poetė pasitraukė į Rusiją. 1943 metais Maskvoje išleido rinkinį ,,dainuok, širdie, gyvenimą“, kuriame, be privalomų keiksmų priešams, kvietimo į kovą, ryškus Tėvynės ilgesys, žmogaus ryšio su gimtąją žeme teigimas. Po karo ketino išleisti eilėraščių rinkinį ,,Prie didelio kelio“, jame permąstomas savasis gyvenimas, suvokiamos klaidos (eil. ,,Maironiui“, ,,Tolimas sapnas“), teigiamas žmogaus gyvenimo dramatizmas. Tačiau cenzūrai poetės parengtas rinkinys neįtiko, buvo pertvarkytas ir išleistas pavadinimu ,,Lakštingala negali nečiulbėti“ (1945). ,,Prie didelio kelio“ išleistas tik 1994-aisiais.

Nėris po sunkios ligos mirė1945 metų liepos 7 dieną Maskvoje, Kremliaus ligoninėje. Buvo palaidota Kaune, Istorijos muziejaus kieme. 1992 metais perlaidota Petrašiūnų kapinėse.

Salomėja Nėris – gryniausia lyrinė poetė (,,Aš esu lyrikė“), ryškiausia romantinės pasaulėjautos kūrėja tarp visų neromantikų. ,,Negaliu padaryt iš savęs realistės, romantike ir mirsiu“, – rašė poetė dienoraštyje.

Kūryba

1923 m. – išspausdinamas pirmasis S. Nėries eilėraštis periodinėje spaudoje.

1927 m. – pirmasis eilėraščių rinkinys ,,Anksti rytą“.

1931 m. – antrasis eilėraščių rinkinys ,,Pėdos smėly“.

1938 m. – eilėraščių rinkinys ,,Diemedžiu žydėsiu“.

1940 m. – poemos ,,Eglė žalčių karalienė“ ir ,,Našlaitė“.

1943 m. – eilėraščių rinkinys ,,Dainuok širdie gyvenimą“.

1945 m. – lyrikos rinkinys ,,Lakštingala negali nečiulbėti“.

1994 m. – eilėraščių rinkinys ,,Prie didelio kelio“. LLeidimui jis buvo paruoštas dar karo metais, tačiau vietoj jo išleistas ,,Lakštingala negali nečiulbėti“.

Kūrybos bruožai

• Kūrybos centre – žmogaus dvasių pasaulis, kuris vaizduojamas atvirai ir jausmingai.

• S. Nėries eilėms būdingas melodingumas, apmąstymai.

• Fantazijai, įsivaizdavimui nėra ribų, intensyviai jaučiama kūrybos laisvė.

• Galima rasti gražų jaunystės ir ankstaus ryto atitikmenį.

• Rinkinyje ,,Pėdos smėlyje“ gyvenimo meilė, šviesus gyvenimo geismas susiduria su tikrovės negailestingumu.

• Antrajame rinkinyje jaunystės juoką keičia juokas pro ašaras, beatodairišką jausmą – mąslesnė intonacija, kuria kalbama apie prarastą meilę, prabėgančią jaunystę.

• Gyvenimas pamatuojamas ir mirtim, atsiranda išėjimo motyvas, kupinas gėlos ir skaidaus šviesumo.

• Rinkinyje ,,Per lūžtantį ledą“ išlieka ta pati gyvenimo kryptis: nuo gamtos į save, nuo savęs į pasaulį. Po kojomis lūžtantis ledas atitinka ėjimą bedugnių pakraščiais, rizika trikštant patirti džiaugsmą.

• Rinkinyje ,,Diemedžiu žydėsiu“ gilesnis įsiklausymas į žmogų ir gamtą iškėlė amžinąjį gyvenimą ir mirties klausimą.

• S. Nėries lyrikoje juntamas ypatingas žmoniškumo atspalvis – motiniškumas. Apskritai kūryboje dažnas motinos, moters motyvas. Moters dvasia valdo taikingumu, telkimu, jungimu.

• Karo metų lyrikoje sukuriama stipri troškimo grįžti įtampa, ypač skaudus, dramatiškas namų praradimo motyvas.

• Labai svarbi yra tėviškė, tai žmogaus prigimtinė vieta, iš kurios išeinama į pasaulį ir vėliau balsui šaukiant sugrįžtama.

• Gamta personifikuojama, absoliutinama. Ji neatsiejamai susijusi su žmogumi. Išskirtinis laikas yra pavasaris, ypatingai įtakojantis žmogų.

• Literatūros kritikų išskirti pagrindiniai bruožai: nuoširdumas, paprastumas, dainiškumas, stiprus ggyvenimo džiaugsmo, jaunystės pojūtis.

,,Diemedžiu žydėsiu“

Brandžiausias eilėraščių rinkinys ,,Diemedžiu žydėsiu“ išleistas 1983 m. Už šį rinkinį Salomėja Nėris tais pačiais metais gavo Valstybinę literatūros premiją. Rinkinį sudaro keturiasdešimt keturi eilėraščiai. Eilėraščiai parašyti 1936 – 1938 m. S. Nėris šiuos eilėraščius parašė būdama Paryžiuje, Palemone ir Panevėžyje. Eilėraščių rinkinio ,,Diemedžiu žydėsiu“ emocinei būdinga istorijos perspektyva, rūpestis dėl žmogaus likimo.

Temos

• Laikinumas (gyvybės ratas yra amžinas, o žmogaus gyvenimas – tik akimirka): ,,Diemedžiu žydėsiu“, ,,Alyvos“, ,,Saulės kelias“, ,,Aš nenoriu mirti“, ,,Baltas takelis“, ,,Klajūnėlis“, ,,Ant laukinio žirgo“.

• Meilė (,,Tai virpėjo lapas klevo / Nuo svaigių nakties bučinių. <.> Meilės viešnios išvažiavo– / Kam tą vakarą nūdien miniu?“): ,,Mažoji mano geiša“, ,,Motutės ašaros“, ,,Naktį nykią“.

• Motinystė (,,Saulės auksaplaukis / Krykščia man ant kelių –“. ,,Tai baltaplaukis mano vaikelis! / Kur tu iries?“)

• Tėvynė: ,,Atlanto nugalėtojui“, ,,Tu nubusi“, ,,Sūnus palaidūnas“.

• Vienišumas: ,,Keleivis“, ,,Klajūnėlis“, ,,Amžinas keleivi“, ,,Pavasaris kalėjime“, ,,Ledinėj dykumoj“.

• Jaunystė: ,,Saulės kūdikėlis“, ,,Nepažįstamai draugei“, ,,Ant laukinio žirgo“.

• Laisvė: ,,Bangų barami“, ,,Visur aš ją matau“, ,,Ledinėj dykumoj“.

DAINUOK, ŠIRDIE, GYVENIMĄ

Dainuok, širdie, gyvenimą:

Padangę saulėtą ir gryną,

Ir debesėlį, vėjo genamą,

Ir smėlio taką per pušyną.

Dainuok gyvenimą lengvutį,

Be rimto, be švininio turinio, –

Kaip žvitriai skraidanti kregždutė,

Kaip svirtis, girgždanti prie šulinio.

Apie galingą karo sriautą

Dainuok, širdie, neraginta,

Apie gyvenimą sugriautą,

Gyvenimą sudegintą.

Dainuok, dainuok – nenutilki,

Pralenki vėją, stepėm

gaudžiantį.

Tegu garsų kolonos pilkos

Prarėks kulkosvaidžius ir gaubicas.

Te neišsenkamo šaltinio ašaros

Užlies ugniavietę įkaitusią.

Dainuoki, jei gali, be ašarų,

Tegu iš skausmo žodžiais raitosi.

Tegu plieniniai keršto žodžiai

Strėlėm užnuodytom sušvilpia!

Tegu skeveldrom priešą skrodžia,

Tesmaugia jį mirtingom kilpom.

Ką atmeni ir ko neatmeni,

Dainuok, širdie, dainuoki nesustojus!

Jeigu nutilsi – tapsi akmeniu,

Tave sumindys priešo kojos.

1943. IV. 12

ANALIZĖ

1943m. Maskvoje buvo išleistas S.Nėries eilėraščių rinkinys „Dainuok, širdie, gyvenimą“. Mano manymu, šiuose eilėraščiuose yra išsakyta tai, kas yra svarbu žmogui, kasdien žiūrinčiam mirčiai į akis.

Pagrindinis viso rinkinio eilėraštis yra „Dainuok, širdie, gyvenimą“. JJau pavadinimas – raktas į viso kūrinio prasmės suvokimą. Eilėraštis gimė, susimaišius išgyventiems karo įvykiams su Tėvynės ilgesiu. Jis tarsi neturi pradžios, yra tos pačios nuotaikos tąsa, o kartu ir priešprieša. Poetė atveria savo širdį ,išlieja susikaupusius jausmus: liūdesį, džiaugsmą. Išgirstame kreipinį, kuriuo pasakoma, kad bus kalbama apie jausmus, kurie žinomi ir suprantami tik pačiam lyriniam subjektui:

Dainuok, širdie, gyvenimą.

Tai ir liepimas ,ir reikalavimas, kuris susiformuoja tarsi ant ribos. Iš vienos pusės rūstūs laiko reikalavimai poezijai, o iš kitos labai asmeniškas, iiškentėtas ir subrandintas įsakymas sau. Lyrinio herojaus jausmai tikri, nepameluoti, be abejo, išgyventi, patirti. Žodis “gyvenimas” simbolizuoja poetės patirtį. Širdis turi prabilti kitaip, kitu balsu, tvirčiau. ”Dainuok, širdie, gyvenimą” lyrinio subjekto kalbėjimas yra įsakmus vidinis liepimas, įmanomas tik valingiems žmonėms.

Prisiminkime, kkad pati S.Nėris trapi, pažeidžiama, bet kartu ir ryžtinga. Eilėraštyje vaizdai atskleidžiami lyriniu dialogu. Lyrinis subjektas nuolatos kreipiasi į širdį, tarsi įsakinėja jai. Čia kalbama apie gimtąją žemę, nes gimtinės vaizdas jaukus ir šviesus. “Padangę saulėtą ir gryną ir smėlio taką per pušyną“. Atrodo, eilėraštis karo tema, bet ,mano galva, čia kalbama ne apie mirtį, o apie gyvenimą “be švininio turinio”, ir apie “gyvenimą sugriautą, gyvenimą sudegintą”. Poetės atvirumas sugriauto gyvenimo nevilčiai yra toks stiprus, kad jis neviltį įveikia:

„Apie galingą karo srautą

Dainuok, širdie, neragintą,

Apie gyvenimą sugriautą,

Gyvenimą sudegintą.“

Metaforos “gyvenimo sugriautas, sudegintas” rodo karo nepataisomą žalą. Poetė supranta, kad ji gali kovoti tik stipriu poetiniu žodžiu, kuris ragina kovoti :

„Tegu plieniniai keršto žodžiai

Strėlėm užnuodytom sušvilpia!“

Paskutinėje strofoje lyrinio herojaus širdis privalo dainuoti. Toks jjos ginklas:

„Jeigu nutilsi-tapsi akmeniu,

Tave sumindys priešo kojos.“

Eilėraščio erdvė labai abstrakti, horizontali (minimi gamtovaizdžiai ir visas veiksmas vyksta tarsi vienoje linijoje).

Visas kūrinys labai retoriškas. Dėl to, kad vartojama liepiamoji nuosaka žodis “dainuok” kartojamas kiekviename posme, išskyrus šeštąjį posmą. Tačiau šiame posme atsiranda “tegu skrodžia, tegu sušvilpia, tesmaugia“. Retoriškumo įspūdį sustiprina skyrybos ženklai: brūkšniai ir šauktukai.

Neįprasta poetės leksika: kulkosvaidžiai, gaubicos. Aš čia girdžiu rūsčią metalo gaidą, nes labai išsiskiria priebalsių v, dž, b, g skambėjimas.

Eilėraščio kompozicija yra labai tiksli: pirmosios trys sstrofos – lygiagrečios, nes antroji praplečia pirmąją-pirmąsias antrosios frazes. Ketvirtojoje strofoje pasiekiama kulminacija – aukščiausia įtampa. Eilėraštis baigiamas apibendrinimu. Daugiau poetė pasakyti šiuo eilėraščiu negalėjo. Ji teigte teigia, kad daina ir poezija –vienintelė poeto galimybė. Tai priesakas sau ir kitiems, tai tikėjimas gyvenimu ir gyvenimo pergale prieš karą. Nėris aiškiai išsako lyrinio “aš” būsenas ,atskleidžia turinio niuansus.

AMŽINAS KELEIVI

Eitum, prisiglaustum prie peties gegužio.-

Ko gi apsiniaukęs – lyg ruduo nykus?

Balti sodai linksta, soduos bitės ūžia,-

Pinasi ramunės baltus vainikus.

Jaunu kūnu jaučiam drėgną juodą žemę.-

Žmogui darbininkui poilsis brangus.

O rytoj – su saule! Giedrią dieną lemia

Blaivas ir spalvingas vakaro dangus.

Laimindama skrenda gero derliaus deivė.

Tankus vasarojus. Varpa bus brandi.-

O kodėl tu, žmogau, amžinas keleivi,

Šioj didžiulėj žemėj vietos nerandi?

Paryžius, 1937. 01. 15

ANALIZĖ

Salomėja Nėris – didelio talento ir sudėtingo likimo poetė. Ji buvo viena iš nedaugelio XX a. vidurio Lietuvos rašytojų moterų, gal todėl į ją nuolat krypdavo tautos akys, ji buvo matoma, vertinama. Šis eilėraštis yra iš brandžiausio S. Nėries rinkinio „Diemedžiu žydėsiu“ (1983).

Eilėraščio tipas- socialinė lyrika, nes vaizduojamas žmogus gyvenime nerandantis sau vietos. Jis tarsi nuolatos keliauja: „O kodėl tu, žmogau, amžinas keleivi, / Šioj didžiulėj žemėj vietos nerandi?“ Kūrinio vaizdai atskleidžiami lyriniu dialogu. Nuolat kreipiamasi į žmogų – amžiną keleivį. Eilėraščio laikas – pavasaris, ggegužės mėnuo. Vyrauja linksma nuotaika, gamta atgimsta, vyksta sujudimas: „Balti sodai linksta, soduos bitės ūžia,- / Pinasi ramunės baltus vainikus.“, „Jaunu kūnu jaučiam drėgną juodą žemę.- „

Kūrinio lyrinis „aš“- ne vienas, keli žmonės: „ Jaunu kūnu jaučiam drėgną juodą žemę. „, bet eilėraštyje jie daugiau neminimi, nes veiksmas sukasi apie adresatą- žmogų klajoklį.

Pirmose eilėraščio eilutėse parodoma adresato: „Ko gi apsiniaukęs- lyg ruduo nykus?“ Vėliau nuotaika kyla, ja bandoma užkrėsti ir liūdnąjį žmogų. Antra eilėraščio strofa primena kitą autorės kūrinį „Mūsų dienos kaip šventės“. Abu eilėraščiai trykšta jaunatvišku džiaugsmu ir nerūpestingumu: „O rytoj – su saule! Giedrą dieną lemia / Blaivasis spalvingas vakaro dangus.“ Eilėraščiu norima pasakyti, kad nesvarbu, ar kas nuvylė, ar ką nors praradai. Gamta kupina įvairiausių turtų, kurių neįmanoma prarasti ir ji tikrai neišduos. Juk pasaulyje tiek daug malonių dalykų, tereikia apsidairyti aplinkui.

Pirmoje bei trečioje strofose matosi didelė priešingybė tarp pirmųjų ir paskutiniųjų eilučių: „Ko gi apsiniaukęs – lyg ruduo nykus? <.> Pinasi ramunės baltus vainikus“ ir „Laimindama skrenda gero derliaus deivė <.> O kodėl tu, žmogau, <.> šioj <.> žemėj vietos nerandi?“

Eilėraštis „Amžinas keleivi“ be galo trykšta paprastumu. Jį parodo ne tik ramus, neįmantrus ritmas, bet ir dažnai pasitaikantys kaimiški, labiau artojiški, žodžiai tokie kaip „sodai“, „ramunės“, „„drėgna juoda žemė“, „žmogus darbininkas“ ir kt.

Intonacija ir tonas taip pat ramūs. Eilėraščiu nenorima ko nors užgauti ar pašiepti. Taip pat nepasineriama į nežemiškas erdves. Erdvė horizontali (minimi gamtovaizdžiai): „Balti sodai linksta, soduos bitės ūžia,- / Pinasi ramunės baltus vainikus.‘

Eilėraščio skyryboje labai daug brūkšnių. Jais lyg norima pabrėžti kai kurias mintis. Pvz. pirmoje eilutėje pabrėžiamas žodis „gegužis“. Juo norima pasakyti, kad tai pavasaris. Gamtos atgimimas. Visi linksmi, nekaip kaip lyrinis subjektas: „ . apsiniaukęs – lyg ruduo nykus“. Toliau pabrėžiama, kad vyksta darbai: „<.> bitės ūžia / pinasi ramunės baltus vainikus.“

S. Nėris buvo neoromantikė ir, kaip jiems būdinga, labiau vertino paprastumą ir dvasines vertybes.

1. BIOGRAFIJA

2. KŪRYBA

3. INTERPRETACIJOS

PARUOŠĖ: SIMONA ČEREKAITĖ