Šatrijos Raganos biografija

Šatrijos Ragana (Marija Pečkauskaitė) gimė 1877 m. lenkiškai kalbėjusių bajorų šeimoje. Vaikystė laiminga su motinos muzikavimu, tėvo knygomis, globa bei meile, su gražios gamtos įspūdžiais ir ypatingu namų jausmu. Aplinkui girdėjo kalbant žemaitiškai, vėliau ir pati šią tarmę išmoko. Marija turėjo seserį ir du brolius, kurių mirtys skaudžiausi rašytojos išgyvenimai. Marija buvo vientiso katalikiško tikėjimo. Vienas artimiausių žmonių jai buvo kunigas K.Bukantas. Marija mokėsi bitininkystės, vėliau gavo teisę dirbti namų mokytoja. Povilas Višinskis, ją įsimylėjęs ir vadinęs raganėle, išmokė lietuvių kkalbos, padėjo įžengti į literatūrą, pasirūpino, kad gautų stipendiją Ciūricho ir Fribūro universitetuose galėtų studijuoti filosofiją, literatūrą. Knygoje RIMTIES VALANDĖLĖ išreiškė susidomėjimą pedagogika, auklėjimo problemomis. Mokytojaudama stengėsi akcentuoti esminius dalykus. 1908 m. mokytojavo Marijampolės progimnazijoje.

Šatrijos Ragana parašė kelias apysakas (Vitkutė, Vincas Stonis, Sename dvare), dramą Pančiai, keliolika apsakymų. Meniškiausi jų Dėl ko tavęs čia nėra?, Iš daktaro pasakojimų, Irkos tragedija.

Dėl ko tavęs čia nėra? Ypatingas pasakotojas yra ir pagrindinis veikėjas, nežinantis kas ir kaip vyks.

Rašytojos pasakotojas kalba sujaudintai, lyriškai. Ji ssiekia aukštųjų, stiprių ir atvirų jausmo tonų, nors dažnai ir tylių, intymių, paslėptų, lemiančių tolesnius įvykius. Raganos pavasaris– burtininkas, mėlyna neužmirštuolių spalva– atminimo spalva, metaforizuota saulė keliauja kūrinio erdve, knyga, muzika– taip pat svarbūs rašytojos pasaulio ženklai. Linksmus tonus keičia ttamsūs. Muzika, kaip ir dramatiškas atodūsis priešinasi viską nunešančiam laikui. Kūrinyje svarbūs stebuklai, burtai, vidinių jausmų sąsaja su gamtos ženklais. Gamta apibrėžta kaip vyksmo vieta (prie upės), laikas– pavasaris. Rašytoją traukia medituojanti, į save ir į pasaulį įsižiūrinti žmogaus būsena, gilios žmogaus sielos akimirkos. Kūrinio erdvė užpildoma būties daiktais: tikroviški medžiai, bičių aviliai, mylimos vietos ir nerealios svajonės– minties ir jausmo reiškiniai. Žmogaus būtis intensyvi, kaip medis išsišakojusi erdvėje ir laike. Laiko įprasminimas susijęs su nuotaikos slinktimi. Kūrinyje jis sudaro tam tikrą ciklą: pradžia yra pavasaris (ryški asocijacija su rytu), toliau diena (aukštai pakilo saulė.) ir vakaras (Jau ir vakaras.). Žmogus paklūsta gamtos ritmui. Tačiau be gamtos laiko (ramaus tikslingo) jaučiama ir atskiro žmogaus laiko slinktis (baugi ir pilna atsitiktinumų, bbet kartu ir dvasinių įvykių, nuojautų, klausimų, neįspėjamo ilgesio, stabdomas neramių klausimų). Apsakymo epizodai neišplaukia vienas iš kito, jie priklauso tik nuo jausmo. Jausmo intensyvumas motyvuojamas pačiu jausmu (čia įžvelgiame impresionizmui būdingą savybę), lygiai taip novelės kompozicija pagrįsta vidine nuotaikos slinktim, šiek tiek prisilaikoma veiklos motyvo. Pasiekta frazės intonacinio išraiškingumo, subtiliais moduliavimo, keičiant žodžio vietą, pakartojant. Taip pat būdingi retoriniai klausimai, naujovė– daugtaškiai ir kt.

Irkos tragedija– psichologinė ( atskleidžiamas mergaitės vidaus pasaulis, sekami jo ,,įvykiai“, realybės atgarsiai) novelė, kkelianti idėją, kad vaikas turi mylėti ir būti mylimas, reikalingas. Atitinkamai grupuojami epizodai, vartojant paraleles (Irkos trokštama graži tvarka danguje ir žemėje, kai žiūrėdama pro traukinio langą įsivaizduoja namo pas vaikus grįžtantį tėvą), kontrastus (tik Irka neturi abiejų tėvų), laipsnišką įtampos didinimą– iki skaudžios minties: Ir negaila jai mamytės, negaila.

Sename dvare Rašydama šį kūrinį Šatrijos Ragana galvojo apie Užvenčio dvarą, kuris jau buvo prarastas: jau buvo mirę tėvai ir broliai. Lietuvių literatūroje buvo neigiamas požiūris į dvarą: svetima kalba, nedori, skriaudos ir neapykanta. Rašytojos dvaras kvietė bendriems lietuvių tautos rūpesčiams: čia skleidžiama lietuvių kalba, tradicijos, čia žmonės sulaukia pagalbos ir patarimo. Apysakos pagrindinė veikėja labai subtilios dvasios moteris,mamatė Marija. Jos intymųjį jausmų pasaulį rašytoja atskleidžia, pirmą kartą lietuvių literatūroje panaudodama dienoraščio (Vitkutė) ir užrašų sau formas. Bobutė tarsi gyva Lietuvių tautos dvasia. Kūrinyje mūsų akys regi spalvingą žmonių visumą, nėra ypatingų įvykių, išskyrus vestuves, mažos mergaitės Kazelės mirtį, svečių apsilankymus. Daug kas šioje apysakoje biografiškai atpažįstama, o kartu ir kita. Krikščionybės idealai suvokiami kaip svarbiausi žmogaus orientyrai. Ypatinga kūrinio nuotaika yra nulemta grįžimo į praeitį, pastangos susigrąžinti mylimus žmones. Į viską žiūrima iš praprasto laiko, iš skaudžių netekčių taško. Pasakojama tarsi dviem balsais: dukrelės Irutės ir mamatės. Kartais pasigirsta iir objektyvaus, visažinio pasakotojo balsas. Kūrinio pradžia yra stiprus nuotaikos impulsas, išreikštas gražiai poetiškai. Tai eilėraštis proza. Toliau pradedama pasakoti tarsi pasaką. Šis paskutinis Šatrijos Raganos kūrinys, rašytas silpstant sveikatai, o vis nepaleidžiant globos, šelpimo. Pasak V. M.- Putino tai didžiausias, įdomiausias ir tobuliausias jos kūrinys, kad tai ne vien jos, bet ir visos mirštančios bajorijos gulbės giesmė.

Šatrijos Ragana sukūrė žmogaus paveikslą, matomą kito akimis. Išbandyta fragmento, ne rišlaus pasakojimo stilistika. Atskleidė iki tol mažai tepažįstamą bajorijos, dvaro gyvenimą. Būdama įsitikinusi katalikė, sukūrė meniškus katalikiškos pasaulėžiūros charakterius, žmoniškus ir gyvus. Į vaiką žiūrėjo kaip į besiformuojančią asmenybę, o ne tik kaip į skriaudžiamą būtybę. Jos kūryboje pasirodė individualiai mąstančios, jaučiančio moterys. Daugiausia dėmesiop sutelkė į žmogaus dvasią, lyrine nuotaika apgaubė gamtą. Kai Šatrijos Ragana kalba apie meilę, ilgesį, liūdesį, grožį, amžinybę, nerimą, jos stilius lyriškas, poetiškas. Kai vaizduoja juokingus dalykus– subtiliai ironiškas, kai kalba apie vertus pasmerkimo– satyriškas, kai pasakoja apie buitį– konkretus ir dalykiškas.

Šatrijos Ragana (Marija Pečkauskaitė) gimė 1877 m. lenkiškai kalbėjusių bajorų šeimoje. Vaikystė laiminga su motinos muzikavimu, tėvo knygomis, globa bei meile, su gražios gamtos įspūdžiais ir ypatingu namų jausmu. Aplinkui girdėjo kalbant žemaitiškai, vėliau ir pati šią tarmę išmoko. Marija turėjo seserį ir du brolius, kkurių mirtys skaudžiausi rašytojos išgyvenimai. Marija buvo vientiso katalikiško tikėjimo. Vienas artimiausių žmonių jai buvo kunigas K.Bukantas. Marija mokėsi bitininkystės, vėliau gavo teisę dirbti namų mokytoja. Povilas Višinskis, ją įsimylėjęs ir vadinęs raganėle, išmokė lietuvių kalbos, padėjo įžengti į literatūrą, pasirūpino, kad gautų stipendiją Ciūricho ir Fribūro universitetuose galėtų studijuoti filosofiją, literatūrą. Knygoje RIMTIES VALANDĖLĖ išreiškė susidomėjimą pedagogika, auklėjimo problemomis. Mokytojaudama stengėsi akcentuoti esminius dalykus. 1908 m. mokytojavo Marijampolės progimnazijoje.

Dėl ko tavęs čia nėra? Ypatingas pasakotojas yra ir pagrindinis veikėjas, nežinantis kas ir kaip vyks.

Rašytojos pasakotojas kalba sujaudintai, lyriškai. Ji siekia aukštųjų, stiprių ir atvirų jausmo tonų, nors dažnai ir tylių, intymių, paslėptų, lemiančių tolesnius įvykius. Raganos pavasaris– burtininkas, mėlyna neužmirštuolių spalva– atminimo spalva, metaforizuota saulė keliauja kūrinio erdve, knyga, muzika– taip pat svarbūs rašytojos pasaulio ženklai. Linksmus tonus keičia tamsūs. Muzika, kaip ir dramatiškas atodūsis priešinasi viską nunešančiam laikui. Kūrinyje svarbūs stebuklai, burtai, vidinių jausmų sąsaja su gamtos ženklais. Gamta apibrėžta kaip vyksmo vieta (prie upės), laikas– pavasaris. Rašytoją traukia medituojanti, į save ir į pasaulį įsižiūrinti žmogaus būsena, gilios žmogaus sielos akimirkos. Kūrinio

erdvė užpildoma būties daiktais: tikroviški medžiai, bičių aviliai, mylimos vietos ir nerealios svajonės– minties ir jausmo reiškiniai. Žmogaus būtis intensyvi, kaip medis išsišakojusi erdvėje ir laike. Laiko įprasminimas susijęs su nuotaikos slinktimi. Kūrinyje jis sudaro tam tikrą ciklą: pradžia yra pavasaris (ryški asocijacija su rytu), toliau diena (aukštai pakilo saulė.) ir vakaras (Jau ir vakaras.). Žmogus paklūsta gamtos ritmui. Tačiau be gamtos laiko (ramaus tikslingo) jaučiama ir atskiro žmogaus laiko slinktis (baugi ir pilna atsitiktinumų, bet kartu ir dvasinių įvykių, nnuojautų, klausimų, neįspėjamo ilgesio, stabdomas neramių klausimų). Apsakymo epizodai neišplaukia vienas iš kito, jie priklauso tik nuo jausmo. Jausmo intensyvumas motyvuojamas pačiu jausmu (čia įžvelgiame impresionizmui būdingą savybę), lygiai taip novelės kompozicija pagrįsta vidine nuotaikos slinktim, šiek tiek prisilaikoma veiklos motyvo. Pasiekta frazės intonacinio išraiškingumo, subtiliais moduliavimo, keičiant žodžio vietą, pakartojant. Taip pat būdingi retoriniai klausimai, naujovė– daugtaškiai ir kt.

Irkos tragedija– psichologinė ( atskleidžiamas mergaitės vidaus pasaulis, sekami jo ,,įvykiai“, realybės atgarsiai) novelė, kelianti idėją, kad vaikas turi mmylėti ir būti mylimas, reikalingas. Atitinkamai grupuojami epizodai, vartojant paraleles (Irkos trokštama graži tvarka danguje ir žemėje, kai žiūrėdama pro traukinio langą įsivaizduoja namo pas vaikus grįžtantį tėvą), kontrastus (tik Irka neturi abiejų tėvų), laipsnišką įtampos didinimą– iki skaudžios minties: IIr negaila jai mamytės, negaila.

Sename dvare Rašydama šį kūrinį Šatrijos Ragana galvojo apie Užvenčio dvarą, kuris jau buvo prarastas: jau buvo mirę tėvai ir broliai. Lietuvių literatūroje buvo neigiamas požiūris į dvarą: svetima kalba, nedori, skriaudos ir neapykanta. Rašytojos dvaras kvietė bendriems lietuvių tautos rūpesčiams: čia skleidžiama lietuvių kalba, tradicijos, čia žmonės sulaukia pagalbos ir patarimo. Apysakos pagrindinė veikėja labai subtilios dvasios moteris,mamatė Marija. Jos intymųjį jausmų pasaulį rašytoja atskleidžia, pirmą kartą lietuvių literatūroje panaudodama dienoraščio (Vitkutė) ir užrašų sau formas. Bobutė tarsi gyva Lietuvių tautos dvasia. Kūrinyje mūsų akys regi spalvingą žmonių visumą, nėra ypatingų įvykių, išskyrus vestuves, mažos mergaitės Kazelės mirtį, svečių apsilankymus. Daug kas šioje apysakoje biografiškai atpažįstama, o kartu ir kita. Krikščionybės idealai suvokiami kaip ssvarbiausi žmogaus orientyrai. Ypatinga kūrinio nuotaika yra nulemta grįžimo į praeitį, pastangos susigrąžinti mylimus žmones. Į viską žiūrima iš praprasto laiko, iš skaudžių netekčių taško. Pasakojama tarsi dviem balsais: dukrelės Irutės ir mamatės. Kartais pasigirsta ir objektyvaus, visažinio pasakotojo balsas. Kūrinio pradžia yra stiprus nuotaikos impulsas, išreikštas gražiai poetiškai. Tai eilėraštis proza. Toliau pradedama pasakoti tarsi pasaką. Šis paskutinis Šatrijos Raganos kūrinys, rašytas silpstant sveikatai, o vis nepaleidžiant globos, šelpimo. Pasak V. M.- Putino tai didžiausias, įdomiausias ir tobuliausias jos kkūrinys, kad tai ne vien jos, bet ir visos mirštančios bajorijos gulbės giesmė.