Semantika

1. Semantika kaip mokslo šaka. Semantikos raida.

Pagrindinės semantikos kryptys ir jų atstovai.

Leksinė semantika yra kalbotyros mokslo sritis(leksikologijos dalis)

, tirianti žodžių visumos turinį-žodžius, jų ryšius ir struktūras reikšmės

požiūriu. Termino semantika sinonimai: reikšmė, semiotika.

Pirmą kartą ši termina pavartojo pranc. kalbininkas Breal(1987)

„Semantikos tirinėjimai“

Semantika buvo apibrežta kaip mokslas tiriantis reikšmių kitimus

(siaurėjima, platėjimą)ir jų priežastys.

Brealio pasekėjai Vendryes, Meje, Pokrovskij. Vieni

aiškinosi žodžių

prasmių kitimo priežastys žmonių sąmonės ir psichikos

kitime(Paulis); kiti realijją sudarančių žodžių

reikšmės pagrindo kitimus; Tautų ir

dvasinės, bei materialinės kultūros kitimus;

visuomeninio gyvenimo kkaita

2. Bendrieji semiotikos teiginiai. Ženklo bruožai.

Žodžio kaip ženklo funkcijos.

Semiotika yra mokslas tirinėjantis ženklus. Ženklas-pojučiais

suvokiamas tikrovės dalykas, kuris kažką signalizuoja.

Ženklo bruožai:

1) tam tikra forma išreikštas turinys

2) ženklai atsiranda tik žmonių bendravimo procese,

tada kai susidaro ženklinė situacija.

Tam kad susidarytu ženkl. sit.turi dalyvauti 4 objektai:

1)tas, kuris nori informaciją perteikti;

2)tas, kuriam informacija teikiama;

3)tas, apie kuri yra ta informacija;

4)ženklas, kuriuo informacija yra perteikiama.

3)ženklai turi turėti tą pačią reikšmę tik tam tikro

komunikacijos proceso dalyviams.Ženklas tampa

ženklu tik tada, kai yyra susitarimas tarp

percipiento ir recipiento, kad būtent toks

ženklas žymi būtent tą dalyką.

Pagrindiniai ženklai skirstomi į

Naturaliuosius-neturi sąmoningo tikslo būti ženklais

(pvz. rudeni paukščiai skrenda į pietus)

Dirbtinius-kalbiniai(morfema, fonema, žodis),

nekalbiniai(kelio ženklai)

Visi ženklai tai ir žodžiai, kurie turi materialiąją formą.

Ženklai funkcionuoja sistemoje.

Žodžio ffunkcijos:

Reprezentacinė(atstovaujanti)-reprez. tikrovės obj.

prieš tai įgydamas daugumai suprantamą reikšmę.

Nominacinė(įvardijanti)-tikrovės faktų pavadinimas, lemiamas

1) tikrovės 2) mąstymo 3) kalbos

Nominacija

1.pirminė-įvardijimas-žodžio kaip ženklo sukurimas

2. antrinė-žodžio vartojimas- tiesioginė ir netesioginė

(keletos reikšmių) nominacija.

3. Reikšmė. Leksinė ir gramatinė žodžio reikšmės.

Reikšmių perkelimo būdai: metaforizacija, metonimizacija.

Reikšmė yra turinys.Žodžio turinyje reikia išskirti leksinę

ir gramatinę dalys,nors griežtos ribos tarp ju nėra.

Gramatinė reikšmė-tai kas žodyje reiškiama reguliariai

ir standartinėmis priemonėmis(galunė, priesaga), tai kas

atspindi ne pačius daiktus ar reiškinius, o ryšius tarp jų ir

santikius( pvz. laukas-laukuose (bendrai-leksinė r.).

Leksinė reikšmė-tai yra tam tikras tikrovės daiktų, reiškinių,

santykių, atspindžių kalbančių sąmonėje supratimas.

Odeno ir Ričardsono trikampis

ženklas pavadina objektą(denotatą), denotatas apibendrina

sąvoką(designata). Žodis (ženklas) išreiškia (leksinės reikšmės)

pagalba designatą.

Metaforizacija-tai vieno daikto pavad. Perkeliamas kitam

daiktui, kai tie daiktai yra panašus ir turi vieną(keletą) bendrų

ppožymių. Dažniausia perkelimo sąlyga buna išorinis panašumas.

Tai gali būti formos, didžio, išvaizdos panašumas.

pvz-balti žiemos patalai.

Metaforizacijos pagrindas gali būti daiktų savybės, jų

paskirties funkcijų panašumas, pvz. aiškus protas

Sintetinė metafora-jungia du skirtingus pojučius,

pvz. šilta spalva, švelnus skonis, šiurkštus tonas.

Metaforos tikslas-pasakyti išraiškingiau.

Metonimija-vieno daikto pavadinimas pavartojamas

kitam daiktui pavadinti, nes tie daiktai yra tarpusavyje

susije tuo, kad vyksta tuo pat metu toje pačioje vietoje

ir susiję kaip priežastis ir pasekmė, įeina vienas į kitą.

Pvz. pastatėme gražų moliuką ant kalno(namą iš plytų).

Vienas iiš metonimijos atvėjų yra sinechdoka(kartu

suprantama)pvz. šeimoje 6 burnos; valdžia vėluoja į darbą.

Metonimijoje priešingai nei metaforoje nėra palyginimo

(pvz. perskaičiau Tolstojų)

4. Frazeologizmai, jų klasifikacija. Frazeologizmai

gimtojoje ir studijojamoje kalboje.

Frazeologizmas- neskaidomas žodžių junginis ir turi apibendrintą

vientisinę reikšmę. Frazeologizmai skiriasi nuo laisvų junginių

tuo kad yra stabylus. Stabilumas reiškiasi:

• Junginis apibendrintas semantikos, kuri visiškai arba

bent kiek nutolusi nuo jį sudarančių žodžių reikšmės.

• Tie junginiai yra fiksuotos leksinės ir

iš dalies gramatinės sudeties.

• Jie turi daugiau / mažiau apibrežtą leksinę

aplinką. Reikšmės požiuriu frazeologizmai gali būti

suskirstiti į motivuotos ir nemotyvuotos reikšmės.

Motyvaciją reiškia 2 faktoriai:

Bendros junginio reikšmės

Atskiru žodžių reikšmės santykiai ,

pvz. dėti į akį- nutolusi nuo motyvacijos

Nemotyvuotos reikšmės frazeologizmai vadinasi

Idiomomis-visiškai sustabarėję uždari frazeologizmai,

pvz. beržinė košė.

Frazeologizmai turi savo kontekstą, todėl gali

būti naudojami be spec. fraz. aplinkos.

Motyvuotos reikšmės frazeologizmais laikomi

tokie junginiai, kur tarp visos fraz. reikšmės ir atskirų

fr. žodžių juntamas ryšys. Jie yra skirstomi į:

• Tropinius: metaforiniai ir metoniminiai:

pvz: priremti prie sienos, suimti už gerklės, tupėti po sparnu

• Lyginamuosius: fr. jun.turintis paliginimo formą:

sėdėti lyg ant žarijų,

• Fraz. samplaikas: fr. reikšmė yra artima dėmenų

tiesioginėms reikšmėms:

vargais negalais, skūra ir kaulai

Dalis frazeologizmų sintaksiškai nekaitomi ž.

junginiai, einantys po viena gali būti sak. dalimis.

Jie gali būti:

• Prijungiamieji: vienas skiemuo tra sintaksiškai svarbesnis,

o kt. ssint. priklausomas: balta varna, gyvas galas, lengva ranka.

Jie gali būti skirstomi į:

Veiksmažodinius(nuleisti rankas),

daiktavardinius(pramušta galva), būdvardinius,

skaitvardinius, prieveisminius

• Sujungiamieji:dėmėnys yra sintaksiškai

lygiaverčiai(nei šilta, nei šalta)

• Lyginamieji:kai yra lyginamieji jungtukai kaip,

lyg, tartum( kaip iš akies lupta)

Frazeologizmų šaltiniai:

Šnekamoji kalba, Antikos mitai, Garsių rašytojų

posakiai, Biblijos posakiai

5. Semema. Sema. Semų tipai: denotacinės ir

konotacinės semos.

Semema- žodž. reikšmė. Paprastai sememos gali būti

konkrečios arba abstrakčios.

Konkretus tipas:Sememos turi labai apibrežtą formą,

jų ryšiai su kitomis sememomis siauresni, bet stipresni

(rudas-šokoladas). Sememos skiriasi pagal jų santykį

su atspindimu daiktu ar reiškiniu. Jo reikšmė gali sietis

su daiktu tiesiogiai arba netiesiogiai per ryšį su kitu daiktu.

Ki ryšys suvokiamas, bet nėra tiesioginis-

perkeltinė reikšmė.

Kai sememos ryšys yra silpnas ir asociacija su kt.

daiktu nėra stipri, tai sememos reikšmė vadinama

išvestine.

Sememos reikšmė „eiti“=tęstis yra nutolusi nuo

pirminės ž. „eiti“ reikšmės.

Semema nėra mažiausias turinio elementas. Ji

susideda iš semų.

Sema-minimalus sistemos elementas, pvz.

žvilgtelėti-trumpai pasižiūrėti, pasižiūrėjimas,

trumpas žiūrėjimas.

Sema yra turinio vienetas, todėl neturi formos.

Ir reikšmė ir sema yra reiškiamos sememos forma.semos

šnekoje neskaidome. Reikšmė priklauso nuo konkrečios

kalbos, jos parodo tautos požiūrį į pasaulį. Sema nuo

kalbos nepriklauso ir yra neutralus breikšmės lyginimo

matas.

Semų tipai:

• Denotacinės semos: atspindi objektivių tikrovės

daiktų ar reiškinių požymius, kuriuos tie daiktai

turi ar gali turėti(tai gali bbūti atskira vienetinė

• realija, pvz. mėnulis, saulė, žemė; bet gali būti ir

vienarušių daiktų klasės atstovai, pvz. medis, gėlė, mergaitė;

gali būti reiškinis arba procesas, pvz. mirti, augti, plisti;

gali būti tikrovės dalykams būdinga ypatybė ar veiksmas.

denotacines semas galima skirstiti į:

• Pagrindinė funkcija: jungti ar skirti žodžius(bendrosios

ir skiriamosios semos). Bendrosios-įeina į visų tos pačios

leksinės, semantinės paradigmos narių reikšmes (paradigma

tai visos, tam tikro žodžio formos sistemiškai suklasifikuotos

pagal gram. požymius). Skiriamosios yra tokios, kurios

rodo reikšmės savytumą. Pvz. senelis, brolis, mama,

sesė-bendroji sema-giministės, skiriamoji-lities,

amžiaus.

• Pagal įsitvirtinimo laipsnį reikšmėje: pagrindinės

ir šalutinės semos. Pvz: vasara- pagr. sema- nuo

birželio iki rugsėjo, šalutinė-ilga diena, kaitri saulė.

• Pagal kartojimosi reguliarumą:tos semos kurios

kartojasi to paties tipo žodžių reikšmėje vadinamos

kategorinėmis t.y. pirmiausia tos semos, kurios rodo

žodžio priklausymą tam tikrai kalbos daliai, pvz. namas,

stalas. Tos semos kurios yra individualios, vadinamos

ideosinkatinėmis. Reikšmės skaidymas į reikšmes

vadinamas komponentine analyze.

• Konotacinės semos:Tokios scenos kurios

atspindi kalbančiojo asmeninį požiūrį į daiktą,

emoc. požiūriu.

6. Konotacinė reikšmė. Konotacijos tipai: emocinis,

vaizdinis, stilistinis komponentai.

Konotacija yra reikšmės komponentas,

kuris yra nulemtas ekspresinio, emocinio poveikio.

Kalbos sistemoje kiekvienas žodis reprezentuoja

ne vienetinį dalyką, o visą vienarušių dalykų klasę,

todėl jo reikšmė t.y. informacija apie tokius realius

pavadinamų dalykų požymius, kurie nuo konkretaus

tos klasės atstovo

atsieti, pvz. katinas- murkia. Tačiau

kai tas žodis vartojamas tekste, jis gali būti ne tik

apibendrintas klasės atspindys, bet ir konkretus

tikrovės dalykas. Kaip tiksliai bus katinas įsivaizduotas

pasakyti sunku, nes jutiminis vaizdas yra savitas.

Galima išskirti keletą konotacinių tipų

1. emocinės:atskleidžia em. kalbėtojo būseną.

Žodžiai, kuriu reikšmei būdinga tokia konotacija- emotyvai.

Emotyvai gali turėti neigiamą reikšmę: valkata ( neigiamą

em. komponentą galima skirstiti į: menkinamąjį-niekinamąjį

(motynos lepunėlis), pajuokamąjį (sena tararaika), vulgarųjį

(užsikimšk)); gali turėti teigiamą vertinimą: karžygys, brolelis

(galima skirstiti į: malonųjį, patetinį, eufemistinį(invalidas-

neįgalus)).Ryškų emocinį kkomponentą turi mažibinės daikt.

formos: mamytė, mamulytė

2. vaizdinė: žodžiai turintis tokį komponentą veikia

pšnekovo vaizduotę, jų reikšmė sukuriama regimaisiais,

girdimaisiais reiškiniais(stovėti-styroti). Apibudina: būdą,

padėtį, aplinkybę. Vaizdinį efektą sukelia žodžiai kurių

reikšmės skiriasi dideliu reiškiamo požymio

intensivumu(mušti-plėšti)

3. stilistinė: Ją lemia žodž. vartojimas tik tam tikro

funkcinio stiliaus tekstuose: ( grožinė liter., mokslinė lit,

publicistika, teisinis stil.). Šnekamosios kalbos grupėj

priklauso: tarmybės, žargonybės- ne tik įvardija tikrovės

obj., bet ir suteikia emoc. atspalvį, todėl yra ekspresyvus.

Knyginiai stiliai: terminai, kanceliariniai žodž., iškilmingo

stiliaus pasakymai.

7. Žodžio reikšmės vertės: ssintagminė vertė.

Žodžio valentingumas. Semantinės funkcijos

(agento, percepiento, instrumento, lokatyvo ir kt.)

Vertė- kalbos vieneto požymiai apsprendžiantys jo vietą

sistemoje, vadinama pranc. valeur. Žodžio reikšmę sudaro

kelių tipų vertės:

• 1.sintagminė 3. derivacinė

• 2.paradigminė 4. stilistinė

Sintagminė vertė:

• tai yra tie reikšmės požymiai, kuriuos iišriškina

• žodžių tarpusavio ryšiai didesniame tekste, į kurį

• įeina žodis. Ryšiai tarp to teksto narių vadinami

• sintagminiais ryšiais. Visos pozicijos, kurias gali

• užimti konkr. elementas (žodis) sudaro jo distribuciją.

• Tiriant kiekvieną konkrečią poziciją nustatomi linijiniai

• tarpusavio santykių ryšiai.

• Žodžių junginiai jungiasi pagal tam tikros

objektyvios tikrovės aplinkybių tarpusavio ryšius.

• Jie jungiasi pagal gramat. taisykles

• Semantinę reikšmę: skanus lietus-ne,

skanus vanduo-taip

Žodžių jungimasis arba galimybė jungti

arba nesijungti vadinama valentingumu.

Valentingumas- ž. reikšmės ypatybė atvesti

tam tikrą skaičių laisvų pozicijų, kurias gali užimti

kiti žodžiai. Sakinio pagrindą sudaro predikatinis

centras. Predikativiniai ž. reikalauja žodžių aplink

savę( tarinis). Valentingumas būdingas predikativiniams

ž. ir jis išryškėja sakinyje.

Analizuojant konkrečių ž. valentines savybes dažnai

vartojami tokie semantiniai pavadinimai:

1. Agentas:aktyvaus veiksnio atlikėjo funkcija, pvz.

2. berniukas žaidžia

3. procesantas: savaime vykstančio proceso atlikėjo

4. funkcija, pav. Laukuose ppražydo pienės

5. statantas: fizinės busenos ar pojučio patyrėjo funkcija,

6. pvz. virš stalo kaba paveikslas

percepientas: tam tikros emocinės busenos patyrėjo

funkcija, būdinga gyvoms būtibėms,

pvz. ar tu girdėjai triukšmą?

instrumentas: priemonės ar įrankio funkcija,

pvz. mėgstu skraidyti lėktuvu

lokatyvas:veiksmo, vietos, busenos f-ja,

pvz. kambaryje

8. Distribuciniai žodžių tarpusavio santykiai.

Distribucijų tipai: kontrastinė, papildomoji, kryžminė,

ekvivalentinė distribucija.

Kontrastinė distribucija- sinoniminės poros,

autoniminės, teminės grupės.Sinonimai-panašios

reikšmės žodž.Antonimai-priešingos reikšmės ž.

Tėminės grupės-ž.,susiję tarpusavyje pagal temą.

Papildomoji distribucija- tarp ž., kurie vartojami tik

skirtingose pozicijose ir negali pakeisti vienas kito

ttame pačiame kontekste( homonimai).Homonimai- ž.,

turintys tą pačią formą, bet skirtingą reikšmę.

Kryžminė (implikacinė)distribucija-santykis tarp ž.,

kurie vienais atvėjais gali būti vartojami tose pačiose

pozicijose, o kitais ne. Pvz. draugas, bičiulys.

Ekvivalentinė distribucija- tarp ž., kurie be jokių

nuostolių keičia vienas kitą, tame pačiame kontekste

(absoliutus sinonimai pvz. zuikis, kiškis; meniu, valgiaraštis)

Homonimas skirstomi į homografus( rašomi taip pat,

bet tariami skirt), ir homofonus (tariami vienodai, bet

rašomi skirtingai)

9. Paradigminė vertė. Leksinės-semantinės opozijos tipai:

privatyvinė,

gradualinė, ekvipolentinė, dizjunkcinė, nolinė opozicija.

Leksinė-semantinė paradigma. Semantinis laukas.

Paradigminė vertė- tai reikšmės ž., kuriuos atskleidžia

sisteminiai tarpusavio santykiai. Žodžių tarpusavio santykiai

atsiskleidžia opozicijoje. Leksinė-semantinė opozicija tai

santykis tarp dviejų žodžių, kuriems būdingas bendras

ir bent vienas skiriamasis požymis.

Opozicijų tipai:

Privativinė opozicija-dvinaris santykis, kurio vieną narį

charakterizuoja tam tikro požymio būvimas, o kita-to

požymio nebuvimas. 2 ž. gali sudaryti privativinę

opoziciją, jei jų reiškiamos sąvokos yra giminė ir rušis.

Giminės sąv. reiškiantis ž. vad. Hiperonimu, o

rušies-hiponimu. Santikis tarp jų- hiponiminis.

Hiponimai- ž. kurių vieno ž. reikšmė sudaro kito

ž. reikšmę , pvz. rožė-gėlė. Hiperonimas- pvz.

šuo- taksas, dogas.

Gradualinė opozicija- binarinis santikis,

kurio nariai skiriasi nevienodu to paties

semantinio požymio laipsniu: vienas- didesnis,

kitas-mažesnis.pvz. didelis-milžiniškas, mažas-

mikroskopinis, grad. Op. Nariai gali sudaryti

tam tikra grandinę: karštas, šiltas, vėsus, šaltas.

Ekvipolentinė opozicija- dvinaris santikis, kai

abu ž. semantiškai llygiaverčiai, ir vienas ir kitas

pasižymi tam tikru pozityviu skiriamuoju požymiu.

pvz. brolis-sesuo.

Dizjunkcinė opozicija- santikis tarp tokių dviejų

elementų, tarp kurių nėra jokio semantinio bendrumo.

Pvz- kėdė-laisvė. Jiem priklauso ir homonimai pvz.

kasa(plaukai)-kasa(pinigų).

Nolinė opozicija- dviejų visiškai tapačių reikšmių

žodžių santykis- kiškis, zuikis; gardus, skanus

Leksinė –semantinė paradigma- pvz. namų apyvokos

daiktai- lygintuvas, šluota, šepetis ir kt.

Semantinis laukas- priklauso ž. kuriuos jungia bent

vienas bendras reikšmės požymis, tačiau tie ž. nebūtinai

priklauso tai pačiai kalbos daliai, pvz. ėjimas-lakūnas

turi semantinį pož. -judėti

10. Derivacinė vertė. Žodžio darybos elementai.

Darybinės paradigmos. Semantinė derivacija.

Derivacinė vertė tai požymiai, kuriais išriškinami

žodžių derivaciniai arba darybiniai santykiai. Derivaciniai

santykiai susiklosto tarp žodžių, kuriuos sieja bent vienas

darybos elementas: darybos pamatas, darybos formantas

ar darybos reikšmė.

Žodžiai turintys tą pačią šaknį sudaro derivacinės šeimos

ar žodinius lizdus: beg-ti, bėg-antis, bėg-is- bėg-darybos

pamatas. Groti(pamatinis žodis) grojikas(darinys).

Darybos formantas- afiksas prisidedantis prie pamatinio ž.

Tas pats darybos formantas ir ta pati darybos reikšmė jungia ž.

į derivacinę grupę arba darybos tipą: grojikas, jojikas. Žodžiai

turintys ta pačią darybos reikšmę- darybos paradigma.

Darybos opozicija-santykis tarp dviejų ž. kurių vienas remiasi

kitu ir formaliai ir semantiškai (pamatinis ž. ir darinys)-

klausti-klausimas.

Semantinė derivacija-vienos reikšmės pagrindu susiformuoja

kita. Naujai susiformavusi reikšmė-semantinis darinys.

11. Reikšmės komponentinė struktūra ir jos

tyrimo būdai. Reikšmės komponentinė analizė.

Raiškos planas- ggarsai, turinio planas-tikrovės faktai,

reiškiniai. Blaufildas apibrežė lingvistinio vieneto reikšmę

kaip situaciją, kurioje kalbėtojas prabyla ir tuo pačiu sulaukia

atsako iš klausiančiojo. Bihuroristų supratimų reikšmė susideda

iš santykio tarp kalbos ir praktinių veiksmų, kurie vyksta

kalbinę situacijąir po jos.(stimulas ir reakcija).

Loginė semantika- kryptis tirinėjanti reikšmę matematinės

logikos pagalba( calculus). Jie apibrežė reikšmę kaip realybės

dalį, tikrovės objektą, situaciją, reiškinius. Prasmė- tai, ką žmogus,

suprasdamas kalbą sužino apie reikšmę.

12. Leksikografija. Žodynų tipai.

Leksikografija tiria žodžių reikšmes.

Leksika skirstoma į: knyginę leksiką,

neliteratūrinę leksiką.

Archaizmai, istorizmai, poetizmai, terminai,

barbarizmai, slengas(soc. žargonybės), tarmybės

(dialektizmai apimantys tam tikrą teritoriją)

13. Sintaksinis kalbos struktūros lygmuo.

Žodžių junginiai, jų tipai.

Sakinis yra pagrindinė sintaksės, kuri tiria dėsnius, pagal

kuriuos ž. formos siejamos viena su kita ir sudaro įvairių

tipų sakinius, vartojamus samonės raiškai ir bendravimui

objektas.

Ž. junginys ne bendravimo vienetas, bet nominacinis,

įvardijantis vienetas. Ž. Junginiai skirstomi į:

Laisvuosius- du ar daugiau prasminių pilnaverčių ž.

tarpusavyje susietų vienų iš sint. ryšių.

Frazeologinius- turi visumos reikšmę.

14. Sintaksinių ryšių tipai: prijungimas,

sujungimas, predikatyvumas.

Sintaksinių ryšių tipai:

Prijungimas- toks ryšis, kuriam esant elementai apjungti

tuo ryšio, nėra sintakt. lygiaverčiai:Pagrindinis dėmuo ir

priklausomas dėmuo(papildo): juoda(prikl.) katė(pagr.)

yra trys prijungimo budai: derinimas, valdymas, šliejiimas.

Tarp veiksmo ir subjekto: tekant saulei subjektiniai sant.

Tarp veiksmo ir aplinkybės: skinti gėles aplinkybių sant.

Tarp daikto ir pažymo: atsikelti

anksti pažimimieji sant.

Sujungimas- sakinio sandaros vienetai, kurie vienas nuo

kito nepriklauso.pvz. seniai, vaikai, moterys dainavo

dainas.

Tai toks sintaksinis ryšis kuris yra sintaktiškai lygiavertis

Predikativumas-ne vienas elementas susietas

predikativumu negali atlikti tos sintaksinės f-jos,

kuria atlieka visuma.

Tai yra ryšis tarp veiksnio ir tarinio.

15. Sakinys. Sakinio požymiai.

Sakinis- pagrindinis kalbančiojo asmens minčių

suformulavimo ir jų perteikimo kitam asmeniui kalbinis

vienetas, kuriam pagal tam tikrų kalbos sudarytais žodžių

jungimais atskleidžiami daiktų bei reiškinių santykiai.

Sakinio bruožai: predikativumas, modalumas,

komunikatyvumas, žodžių tvarka.

16. Modalumas. Modalumo raiškos priemonės

. Modaliniai sakinių tipai.

Modalumas- savybė, kuri atskleidžia ssakinio turinio

santykį su tikrove. Sakinio turinis atitinka tikrovę arba

neatitinka jos. Sakinio modalumo reiškėjas- tarinis.

Tarinis turi laiko, skaičiaus, nuosakos reikšmę. Kalbantys

skelbdamas tam tikrą mintį parodo ir savo požiurį į tos

minties santykį su realia tikrove. Pvz. Šiandien yra

graži diena. Ryt turbut snigs.

Modalumo raiškos priemonės: morfologinės(veiksmaž.

nuosaka), leksinės(įterpiniai), intonacija

Modaliniai sakinių tipai:tiesioginiai, skatinamieji

(liepiamieji, geidžiamieji(tebunie)), klausiamieji

(patikrinamieji, papildomieji(klaus. žodelis), retoriniai).

17. Sakinių klasifikacija pagal struktūrą: vientisiniai

ir sudėtiniai sakiniai. Vientisinių sakinių klasifikacija.

Sakinio branduolys. Sakinio modelio tipai.

Sudėtinių sakinių klasifikacija

Pagal tai kiek sakinyje yra predikativinių ccentrų sakiniai

skirstomi į vientisinius ir sudėtinius.

Vientisinių sakinių klasifikacija: predikativinio centro

atžvilgiu- dvinariai(asmeniniai) ir vienanariai(beasmeniai).

Asmeniniai skirstomi į: apibrežtuosius(1 ir 2 asmuo),

neapibrežtuosius(3 asm), apibendriamuosius(2 asm).

Jų tarinis susijęs su veiksniu. Beasmeniai sakiniai:neturintis

aiškaus veiksnio

.išplėstiniai(šalia pagrindinių keletas antrinių sak.

dalių), neišplėstiniai

Pilnieji, nepilnieji

Tiesioginiai, sskatinamieji, liepiamieji,

geidžiamieji, klausiamieji, šaukiamieji,

teigiamieji, neigiamieji.

Sakinio modelio tipai:1.veiksnis-tarinis,

2.veiksnis-tarinis-papildinis, 3.veiks.- tar.-papild-papild,

4veiks-tar-papild-apl, 5veiks –tar-papild- tariminis pažiminis,

6tarinis, 7tarinis-papild, 8tar-pap-pap, 9tar-pap-apl.

Sudėtinių sak klasifikacija: 2 ar daugiau sintaksinių

centrų: sujungiamieji, prijungiamieji, mišrieji.

18. Tekstas. Jo bruožai. Teksto struktūrinis, prasminis,

komunikacinis vientisumas. Teksto rišlumo priemonės:

referencija, substitucija, elipsė, konjukcija.

Tekstas- aukščiausias kalbinės veiklos lygmuo sudaromas

sakinių sekos

Bruožai: Rišlus, tikslingas, priimtinas, informatyvus,

atitinkantis kalbinę situaciją ir besisiejantis su tą situaciją.

Teksto vientisumas: strukturinė sandara: predikacija-sakinis-

viršfrazinis vienetas-tekstas

Prasminio teksto vientisumas: išlaikomas gerai organizuota

semantine teksto struktūra(santykiai tarp predikacijų)

Semantinių sakinių tipai: papildantieji, kontrastyviniai,

priežastiniai, laiko, erdviniai.

Komunikacinis teksto vientisumas pasireiškia informacijos

seka

Rišlumo priemonių klasės:

referencija-semantinis ryšis tarp 2 kalbinių elementų. Jos tipai:

Asmeninė, parodomoji, lyginamoji

Substitucija-vieno kalbinio veineto pakeitimas kitu.

Jos tipai: daiktavardinės frazes subst, veiksmažodinės fr.

subst., sakinio subst.

Elipsė-prasminis prieš tai tekste paminėto kalbinio vieneto

ppraleidimas. Jos tipai: daiktavard. Fr. elipsė, veiksmaž.

fr. elipsė, sakinio elipsė

Konjukcija-ryšis tarp jungtuko ir prieš tai tekste ejusiu

kalbinių priemonių. Jos tipai: papildomoji,

priešpriešinė(kontrastinė), priežasties, laiko.

19. Leksinės rišlumo priemonės: kolokacija,

reiteracija. Teksto komunikacinė funkcija.

Funkcinis stilius, registras, žanras.

Leksinės rišlumo priemonės:

Kolokacija: rišlumas pasiekiamas siejant leksinius

vienetus, kurie nuolat kartojasi

reiteracija:to paties tekstinio vieneto pakartojimas

( sinonimų vartojimas)

funkcinis st.-grožinės lit (romanas, novelle,

pasakojimas, esė), publicistinio st. tekstai,

laikraščių st., teisinis st, mokslinės lit. st.

Registras-teksto ir konteksto tarpusavio ryšių,

tokių kaip teksto kūrinio situacija, teksto kūrėjo

ir adresato soc. statutas, jjų soc. santykiai, tam tikrų

kalbinių priemonių pavartojimo atspindis.

Žanras- teksto tipas prilygstantis registrui