Simbolizmas

Rimanto Stankevičiaus vidurinė mokykla

Vaida Valinčiūtė 10a klasės mokinė

Simbolizmas

Referatas

Mokytoja:

V. Žilinskaitė

Marijampolė

2005m.

Įvadas:

Dažnai pastebime simbolius kasdieniuose dalykuose. Senoliai tikėjo jog pagal tam tikrus ženklus galima spėti orą. Galvodami apie vaikystę, pirmiausia atsimename jos simbolius – žaislus. Visą gyvenimą, mus lydi tam tikri, perkeltinę prasmę turintys, ženklai. Simbolių galime rasti ir literatūroje.

Pirmoji nuo modernizmo atsiskyrusi srove vadinama simbolizmu. Ji greitai paplito Europoje ir iki šiol yra vertinama meno kritikų. Nors gyvavo neilgai, stipriai paveikė tiek to meto, tiek ir aateities kartų kūrėjus. Šios srovės atstovai kūrė eilėraščius, kuriuose atskleisdavo idėją simbolių pagalba. Norint juos suprasti reikia suprasti simbolizmo esmę ir pasaulėžiūrą.

Simbolizmas kaip meno kryptis apimanti literatūrą, teatrą, dailę, susiformavo XIX a. pabaigoje Prancūzijoje. Jis atsirado kaip reakcija i realizmo ir natūralizmo įsivyravimą literatūroje, į parnasiečių poezijos aprašomąjį stilių. Simbolistai kūrė užuominų poetinę kalbą, kurios centras ir buvo simbolis, suvokiamas kaip žodinis dvasinio pasaulio atitikmuo, kaip išorinę esmės reprezentacija ir galimybė žodžiu sukelti nuotaiką.

Simbolistai domėjosi metų sintezės idėja, mėgino išnaudoti mmuzikines kalbos ypatybes, ištobulino laisvąsias eiles, eilėraštį proza, eilėraščių ciklo kompoziciją, įvedė į poeziją. Simbolistai teigė, jog kiekviename realiame daikte, reiškinyje glūdinti paslaptis, kurią įžvelgti ir įspėti geba tik menininkas. Savo buvimo žemėje prasmę žmogus galįs tik nujausti, o ne pprotu suvokti. Todėl, pasak jų, meno uždavinys – fiksuoti nematomus žmogaus ryšius su visata, atskleisti žmogaus sielos kosmosą, nes sielos pasaulis neišmatuojamas.

Simbolistai stengėsi ne atspindėti gyvenimą, o kurti naują poetinę tikrovę, kurios vaizdo pamatas yra simbolis. Poetas, jų nuomone – Dievo pateptasis genijus, o kūrybos procesas – nuo sąmoningų žmogaus pastangų nepriklausantis dalykas.

Simbolizmas buvo pirmoji modernizmo srovė, kuriai pavyko atsiskirti nuo bendrųjų poetinių meno atnaujinimo tendencijų ir suformuoti daugiau ar mažiau apibrėžtą savo filosofinės ir menines programos branduolį.

Simbolistai įvedė naują poetinio vaizdo mastelį, paremtą transformacijos principu. Pasak B. Sruogos, lyrikoje kiekvienas išorines aplinkos vaizdas virsta vidinio gyvenimo simboliu, o tas simbolis būna tuo abstraktesnis, kuo didesnis žmogaus vidinis patyrimas. Simbolis tai idealiosios realybės ženklas, kuris yra tik apibūdinamas, bet iiki galo neapibrėžiamas. Dviplanė vaizdo struktūra ,kai pro vieno reiškinio pavidalą galima įžvelgti kito reiškinio kontūrus ar esmę, buvo svarbiausias simbolistų indėlis į XX a. lyrikos raidą.

Tęsdami romantizmo tradiciją, simbolistai troško nutrinti ribą tarp poezijos ir muzikos. Artėjimas prie muzikos simbolistams reiškė kopimą tobulybėn. Simbolistų tekstuose žodis persmelktas muzikos, kuri jį išskaidrina ir net ištirpina. Pakartojimai, variacijos, banguojanti intonacija, emocinių spalvų poliariškumas, simetriškos sakinių ir vaizdų pusiausvyros, žiedinė kompozicija, melodingumas, eilėraščių ciklai apibudina šios srovės literatūrinę stilistiką.

Simbolis sulydė jjudėjimą ir rimtį, maištingą turinį ir organišką formą, sąmonę ir pasaulį. Jo materialus pavidalas spinduliavo absoliučią dvasinę tiesą, pagaunamą tiesiog intuicija, o ne daug pastangų reikalaujančia kritine analize. Šias tiesas simbolis perkėlė į sąmonę, nepalikdamas vietos jokiems svarstymams. Visi simbolio dėmenys spontaniškai darbavosi bendram labui, kiekvienas jam skirtoje vietoje. Tad nieko nuostabaus, kad simbolis XIX-XX a. buvo iškeliamas kaip žmonių bendruomenės idealusis modelis

Lietuvių literatūroje simbolizmas iškilo XX a. antrame ir trečiame dešimtmetyje V. Mykolaičio – Putino, J. Baltrušaičio, B. Sruogos ir kitų poetų kūryboje. Jis atėjo kiek pavėluotai, jau užbaigęs savo misiją Vakarų Europoje. Čia jis pasirodė pakankamai gyvybingas, maitinamas atgimstančios idealistinės pasaulėžiūros, gilių religinių tradicijų ir pirmykštės mitologijos versmių. Lietuvių simbolistai, dažnai kūrybinį kelią pradėję kaip Maironio tradicijos tęsėjai, pamažu nuo tautinės problematikos gręžėsi į individą. Buvo koncentruojamasi ties dramatiška, dualistine žmogaus prigimtimi, kuri atspindi kosmoso sandarą. Simbolizmo žanrai, poetinės kalbos melodingumas, gamtinė ir kosminė simbolika ilgam įėjo į gyvąjį lietuvių literatūros arsenalą. Bet iš simbolistinės lyrikos pradininkų nedaug kas liko iki galo ištikimi jos kanonams, keitėsi istorinio laiko tėkmėje, sukurdami neretai pačius geriausius savo kūrinius anapus šios sroves nustatytų ribų. Lietuvių simbolistams neteko užsidaryti dramblio kaulo bokštuose – besikuriančios Lietuvos nepriklausomos valstybės pavojai ir rūpesčiai dažnai pašaukdavo jjuos į „visuomeninę tarnybą“ ir jie puldavo rašyti moralinės atsakomybės kūrinio, aktualiais šios dienos klausimais. Simbolizmas, kaip ir kitos lietuvių literatūros srovės, neturi griežtai apibrėžtos teritorijos ir tvirtų krantų, nuolat evoliucionuoja, prisiimdamas įvairiausius intakus. Simbolistinė lyrika – tai lietuvių poezijos „aukštasis stilius“, būtinas kiekvienai nacionalinei poetikai.

Žymiausi lietuvių simbolistai:

Motiejus Gustaitis (1870-1927) – lietuvių simbolizmo pirmtakas, susiejęs meno atsinaujinimą su religiniu pasaulėvaizdžiu. Poeto pašaukimas, jo supratimu, – ieškoti pasaulyje amžinojo grožio ženklų, o tuo pačiu ir sąlyčio su nematomuoju kūrėju, kuris yra visa ko priežastis ir prasmė.

Baigęs 1893 m. Kauno kunigų seminariją, studijavęs bažnytinę muziką Regensburge ir kanonų teisę Romoje, 1903 m. apgynęs Friburge daktaro disertaciją literatūrine tema, parašęs pirmąjį lietuvių stilistikos vadovėlį, Gustaitis, išėjęs Maironio poetikos mokyklą, gana anksti pareiškė savo simpatijas simbolizmui, – pirmajai modernizmo bangai, išversdamas į lietuvių kalbą Ch. Baudelaire‘o eilėraštį.

Gustaičio poezijoje viskas turi nesikeičiančią, amžiną esmę. Kintančios prasmės simbolių Gustaičio kūryboje buvo tik keletas.

Mykolas Vaitkus (1883-1973) – 1906 m. baigęs Kauno kunigų seminariją, studijavo teologiją Peterburgo dvasinėje akademijoje ir Insbruko universitete, ilgus metus dirbo šv. Kazimiero draugijos reikalų vedėju, vėliau pirmininku, dar vėliau dėstė Kauno kunigų seminarijoje, 1944 m. vasarą pasitraukė į Vokietiją, o vėliau į JAV, – vienas pačių produktyviausių lietuvių rašytojų, išleidęs 333 poezijos, dramos, prozos knygas.

Imlus literatūriniam kontekstui, Vaitkus pasigavo kai kuriuos begimstančios simbolistinės lyrikos motyvus ir įvaizdžius. Idealistinė veržimosi į aukštybes savijauta įeina į jo eilėraščius ir poemas kaip privaloma žmoniškosios vertės nuostata.

Jurgis Baltrušaitis (1873-1944) – dvikalbis poetas rašęs lietuvių ir rusų kalbomis, įtakingas rusų modernistinio sąjūdžio veikėjas, ištikimas simbolizmo estetikai iki paskutinio savo kūrinio, suvaidino itin aktyvų vaidmenį simbolizmo tapsme.

Panemunės valstiečio sūnus, 1893 m. baigęs Kauno gimnaziją, o 1898 m. Maskvos universitetą, išmokęs daugiau kaip 10 kalbų. Rusijoje pagarsėjo moderniosios Vakarų literatūros vertimais. Kartu su studijų bičiuliu S. Poliakovu įsteigė „Skorpiono“ leidyklą, kuri tapo rusų moderniojo meno centru.

Baltrušaičiui pasaulis egzistavo kaip vientisa ir darni harmonija, kur mažiausi dulkė yra visko dalis. Jo eilėraščiai skambėjo kaip elegiški himnai, sukurti skausmingai iškilmingu tonu ir įsakmia pasiaukojimo ir didybės ritmika.

Faustas Kirša (1891-1964) – subrandintas antipozityvizmo bangos, buvo įsitikinęs, kad ne mokslas, o tik poezija gali atsakyti į klausimą – kas yra būtis. Menas jam buvo dvasinio atnašavimo aktas, kartais sutampantis net su malda, bet jokiu būdu ne žodinis eksperimentas. Simbolizmas – tai „prometėjiškas menas“, budintis didžiųjų būties problemų akistatoje, kur poetas yra aukštesnės jėgos ruporas, o jo žodis – „dvasios kiautas“.

1914 m. išlaikęs brandos egzaminus Oriole, Kirša studijavo Berlyno universitete

filosofiją, kuri ypatingai jį traukė, kaip ir daugelį simbolistų. Tačiau pareiga tautai jam išaugusiam išsivadavimo vilčių epochoje, liko svarbiausias dvasinių apsisprendimų ir veiklos kriterijus. Kritiškai vertino staigiai buržuazėjančios visuomenės sumaterialėjimą ir valdžios abejingumą kultūrai.

Balys Sruoga (1896-1947) – 1916 m. įstojęs į Maskvos universitetą studijuoti literatūros, Sruoga tapo nuolatiniu svečiu J. Baltrušaičio literatūriniame salone, kur rinkdavosi garsiausios simbolistinio meno žvaigždės. Tada pradedantis poetas ir kritikas apsisprendė žengti modernaus meno keliu.

Lietuvių lyrikoje Sruoga įteisino nepastovią, nuolat besikeičiančią sąmonės tėkmę, iš kurios kkilo laki, lengva pustonių, asociacijų, nutylėjimų ir melodingų pakartojimų struktūra, būdinga naujųjų laikų moderniajai lyrikai.

Sruogos poetinis pasaulis, išaugęs iš kaprizingai šokinėjančių jausmų akimirkų, nuolat keisdavosi, bet tik tam tikrų minties paralelių ir emocinių leitmotyvų ribose. Jis turėjo savo vidinę ašį apie kurią sukosi tas smulkių jausminių šūksnių chaosas. Tai dviejų stichijų – žmogaus ir gamtos – suliejimas. Kaip ir kiti simbolistai, Sruoga ieškojo vieningo būties ritmo, plakančio vienodai tiek vėjo gūsyje, tiek žmogaus likime. Jis ieškojo pirmykščių formų, iš kurių kkyla visa, kas gyva. Gyvybė, amžina ir neišnykstanti, yra pirmapradės žmogaus ir gamtos jungties pagrindas.

Vincas Mykolaitis – Putinas (1893-1967) – Seinių kunigų seminarijos klierikas, tik išspausdinęs pirmuosius eilėraščius, susižavėjęs skaitė simbolistinę J. Baltrušaičio lyriką. Pasiųstas 1915m. į Petrogrado dvasinę aakademiją tęsti teologinių studijų, pasinėrė į V. Solovjovo filosofiją nutiesusią pasaulėžiūros pagrindus rusų simbolizmui, taip pat į kitų simbolizmo teoretikų veikalus. Bet pats nesigarsino ir nesijautė esąs modernistas.

Nuosekli tradicijos plėtotė, o nejos laužymas ar neigimas atrodė jam pats vaisingiausias kelias mažos tautos literatūrai. Menas yra chaoso valdymas, minties savitumas ir formos disciplina intelektualinio tipo asmenybei buvo lemiamos kūrybinio akto remisijos, rišusios jį prie klasikinių poetikos normų. O psichologinis kūrybos turinys – žmogaus vidinis išsivadavimas – pulsavo tokiomis dramatiškomis įtampomis, kurios integravo rašytojo kūrybą į moderniosios literatūros problematiką ir savijautą. Tarp klasiškai monumentalios formos ir psichologinių būsenų sprogdinančios energijos susidarė nuolatinė įtampa, lėmusi Mykolaičio – Putino kūrybos savitumą.

Stasys Santvaras (1902-1991) – Lietuvos kariuomenės savanoris, „Vilkolakio“ teatro administratorius, Valstybės teatro Kaune operos ssolistas ir libretistas, studijavęs dainavimą Klaipėdoje ir Milane, debiutavo 1921m. eilėraščiais simbolizmo traukos lauke.

Pirmajame Santvaros lyrikos rinkinyje, kaip ir pirmosiose dramose įbrėžtos spindinčio idealumo ir amžino grožio linijos, bėgančios tolyn nuo krintančios kasdienybės. Charakteringas veržimosi aukštyn judesys kartu su viršūnių žvaigždynų, šventovių, saulėtekio varpų įvaizdžiais. Iš pirmųjų simbolistų, dar besišliejančių į Maironio poetiką, atėjo ir klasikinė, griežtos ritmikos ir tikslių rimų disciplina, taip pat patetinis eilutės skandavimas.

Leonas Skabeika(1904-1936) – studijavęs literatūrą Kauno universitete, pakirstas džiovos, svetimas savo ateisto ir lliaudininko pasaulėžiūra spiritualistinei simbolizmo filosofijai, bet pasidavęs meniniai sugestijai, ženklino simbolizmo saulėlydį, net maištą prieš jo autoritetą.

Skabeikos eilėraščio sandaroje išliko tamsaus vidurnakčio, paslaptingos nežinios, pakibusios laiko grėsmės, neišaiškinamos daiktų tarpusavio priklausomybės fonas, kuris lėmė netikėtus sąvokų sąlyčius ir niūrų vaizdo koloritą. Tik šis fonas dunksnojo tarp amžinybės ženklų ir pastangų apibrėžti žmogaus vietą visatoje. Jis nusileisdavo ant kabaretų, pritonų, raudonų žibintų, slankiojančių prostitučių miesto, apgaubdavo skersgatviuose iškryžiuotą kasdienišką žmogaus egzistenciją, suteikdamas viskam niūraus mįslingumo ir neišbaigtumo. Lyrinis veiksmas vyko iškart tarytum dviejose scenose: realių aplinkybių plokštumoje išminties atotraukų erdvėje.

Žymiausi Vakarų Europos simbolistai:

Ch. Baudelaire‘as (1821-1867) – jis dažniausiai laikomas didžiausiu XIX amžiaus poetu. Gyveno audringą desperatišką gyvenimą, ciniškai vertino įprastas žmonių bendrabūvio formas. Mūsų laikais jis vertinamas ne tik kaip poetas, bet ir kaip subtilus meno kritikas. Bauderlaire‘as pirmasis suteikė balsą suskaidytai žmogaus sąmonei, kuri su baisiu nerimu ieškojo vietos susvetimėjusiame pasaulyje ir tuščioje visatoje, kur nebeliko dievo, neapkęsdama gyvenamojo laiko ir pati savęs. Tradicines temas ir vaizdus poetas perkėlė į egzistencinės problematikos planą, nes menas, jo supratimu, kuriamas ne vardan meno, o tam, kad būtų išreikštas visuomeninis ir moralinis solidarumas su žmogaus likimu. Jis sukūrė visiškai naują lyrikos stilių, jungiantį konkretumą ir simboliką, intymią šilumą ir kontempliaciją, rimtumą ir sskeptišką kartėlį, gilią mintį ir nepaprastai intensyvų vidinį judesį, formos discipliną ir spontanišką vaizdo netikėtumą.

P. Verlaine‘as (1844-1896) – jo stilistinės naujovės esmiškai prisidėjo prie prancūzų poezijos naujojo muzikalumo bei padėjo pamatus laisvųjų eilių poezijai ir kitiems XX a. poetinės technikos eksperimentams. Jo audringas gyvenimas, kupinas rizikingiausių nuotykių, neatsakingų poelgių, ilgų girtavimų, emocinio chaoso, seksualinių eksperimentų, nuoširdaus atgailavimo, buvo tarsi pavyzdys daugeliui menininkų avangardistų. Jis dar dirbo leidėju, mokytoju, draudimo agentu. Verlaine‘as vadinamas dekadentu. Jo kūryboje vyrauja du pojūčiai: kad tik asmeniniai išgyvenimai yra svarbūs ir kad poezijos paskirtis yra išsaugoti ypatingųjų potyrių ir išskirtinių jausmų akimirkas. Nors jo poetinė kūryba buvo labai neapibrėžta, Verlaine‘as tarsi amatininkas buvo labai rūpestingas savo eilėraščių sandarai, jo poetinė kalba buvo paprasta ir muzikali.

A. Rimbaud (1854-1891) – labai anksti subrendęs prancūzų poetas simbolistas. Parašė tikriausiai žymiausius XIX a. kūrinius. Jo labai įtaigūs darbai išaugo iš pasąmonės šaltinių, o kūrybos formos buvo lanksčios ir neįprastos. Rimbaud yra pripažįstamas kaip vienas iš ritminės poezijos – laisvųjų eilių eksperimentuotojų. Haliucinaciniai įvaizdžiai atskleidė, kad poeto pojūčių pasaulis sujauktas, pristatė jį kaip siurrealizmo pirmtaką. Paties poeto žodžiais jis kentė netvarkingą, intensyvią, kankinančią egzistenciją.

Gijomas Apolinaras( Apolinarijus Kostrovickis 1880-1918) – kaip literatas debiutavo XX a. pr. gausiais vertimais, originalia kūryba, recenzijomis. SSusižavėjęs tapyba ima ieškoti ir naujų žodžio meno formų. Jį intrigavo kubizmas – linijų paprastumas – tas, kuo išpuoselėtus meno vertintojus žavi fovizmas, naivioji dailė. Vaizduodamas realybę- sąvoką ir realybę- kūrinį, tapytojas gali perteikti trimatį pavidalą. Jis to negalėtų jei perteiktų tik realybę- mąstymą. Vienas iš būdingų Apolinaro eksperimentų – kaligramos.

Simbolizmas mene:

XIX a. pab. Kai ir romantizmo laikais bandyta bėgti nuo pilkos kasdienybės į dvasinių jausmų ir fantazijų pasaulį. Savo paveikslams, pilniems slaptų prasmių, tapytojai suteikdavo simbolinį turinį. Simbolizmas nesudarė vientisos meno krypties. Tai ne naujų plastikos principų paieškos, o jausmingumo ir pesimizmo išraiška. Tikėta, kad būtent menas galės įžvelgti paslaptis glūdinčias įvairiuose daiktuose ir reiškiniuose. Tokia nuostata iš principo priešinga realistų gyvenimo prozai. Mėgstamiausi simbolistų personažai ir motyvai: faunai, jūrų mergelės, vienaragiai, kaukės, kriauklės, alegorines būtybės, mirties scenos, nerimas. Vieni simbolistai kūrė liūdnus, ilgesingus arba poetiškus paveikslus primenančius sapnu. Jie nekreipė dėmesio į tamsiąsias žmogaus sielos puses. Išraiškos priemones simbolistai daugiausiai perėmė iš akademinio meno ir iš moderno. Simbolizmas reiškėsi visoje Europoje. Žymiausi simbolizmo srovės dailininkai buvo Redonas, Pjuvi de Šavanas, Ensoras, Tropas, Munko, Galenas – Kalena, Rerichas, Vrubelis, Benua, Bakstas, Bilibinas, Somovas, Serovas, Čiurlionis.

Išvados:

1.Simbolizmo raida buvo labai įdomi.

2.Nors gyvavo neilgai, jis paliko gilų pėdsaką literatūroje.

3.Šiandien galime

rasti daug simbolizmo pavyzdžių ne tik Vakarų Europos, tačiau ir lietuvių literatūroje.

4.Čia jo galima rasti ir dabartinių autorių darbuose.

5.Simbolistai iš dalies atgaivino antikos ir renesanso meno tradicijas.

Literatūros sąrašas:

Eerry E. „Įvadas į literatūros teoriją“ Vilnius; Baltos lankos; 2000 m.

Kubilius V. „XX amžiaus literatūra“ Vilnius; Alma litera; 1996 m.

Žentelytė A. „XIX amžiaus lietuvių literatūra: vadovėlis aukštesniųjų klasių moksleiviams“ Kaunas; Šviesa; 2001 m.