Simbolizmas V.M.- Putino eilėraščiuose

Planas

I. Nakties erdvė

* Saulės ir žvaigždžių opozicija

* Šešėliai

II. Dualistinė pasaulėjauta

• Peizažo ir jausmų santykis

a) lyrinis subjektas – svajotojas

b) lyrinis subjektas – maištininkas

• Priešingybės

III. Išvados

Pratarmė

Šiam darbui – Simbolizmas V. Mykolaičio-Putino eilėraščiuose – buvo pasirinkti keturi V.M.-Putino eilėraščiai iš rinkinio Tarp dviejų aušrų (1927): „Vidurnaktį“, „Rudenio naktį“, „Ant gęstančio laužo“ ir „Merkiasi saulė“. Juos sieja ne tik simbolistiniai motyvai, bet ir kiti bendri įvaizdžiai; analizuojama lyrinio subjekto nuotaikų kaita, vertybės ir problemos, ryškiausiai atsiskleidusios šiuose eilėraščiuose.

Darbas suskirstytas į dvi pagrindines dalis: Nakties erdvė ir DDualistinė pasaulėjauta. Šios simbolistinės temos ryškiausiai atsiskleidžia šiuose V.M.-Putino eilėraščiuose, todėl jos ir pasirinktos šio darbo analizei ir interpretacijai.

Didžiausias dėmesys skiriamas vienai iš pagrindinių simbolizmo temų – nakties erdvei. Naktis šiuose eilėraščiuose įgyja simbolinės reikšmės: veiksmas vyksta tarp dviejų aušrų, lyrinis subjektas “atranda” save būtent šiuo paros metu. Visų romantikų ir simbolistų kūryboje naktis, kai menkuose šviesos likučiuose ir šešėlių žaidime išnyksta ribos tarp patiriamo ir neapčiuopiamo dvasinio pasaulio, atskleidžia aukštesnę realybę negu diena, kurios šviesa negailestingai paslepia žvaigždėtą dangų iir paslaptingą žemės mistiką.

Šiuos eilėraščius taip pat vienija romantizmo ir modernizmo bruožai: lyrinio subjekto maištas, dramatizmas, peizažas, atspindintis lyrinio subjekto nuotaikas, sujaukta Visatos “harmonija”. Taip pat eilėraščiuose nuolat akcentuojamas klausiantis lyrinio subjekto žvilgsnis į pasaulį (modernizmo bruožas).

I. Nakties erdvė

Vinco MMykolaičio-Putino poezijos rinkinys Tarp dviejų aušrų (1927) – romantinio maištingumo ir simbolizmo viršūnė. Šią poeziją galima vadinti nakties lyrika, nes nakties motyvai yra pagrindinė šios lyrikos gaida, supinanti ir kitus motyvus.

Naktį, „tarp dviejų aušrų“, vyksta lyrinio subjekto kūrybos procesas. V.M.-Putinas, rašydamas šį rinkinį, pats buvo pajutęs aštrių prieštaravimų savyje ir aplinkoje. Todėl ir jo eilėraščių žmogus nusiraminimo ieško naktyje. Eilėraščiuose norima atskleisti žmogaus ir visatos vienovę.

Simbolis – pagrindinė eilėraščių „Vidurnaktį“, „Rudenio naktį“, „Ant gęstančio laužo“, „Merkiasi saulė“ konstrukcijos ašis, taip pat ideali tikrovės emblema, pažyminti tam tikrą reiškinį, o dažniausiai – dvasinę būseną.

Šiuose eilėraščiuose („Vidurnaktį“, „Rudenio naktį“, „Ant gęstančio laužo“, „Merkiasi saulė“), kaip ir visoje rinkinio Tarp dviejų aušrų lyrikoje, naktis – pagrindinis simbolistinis fonas. Naktis ne tik atveria milžinišką, nneaprėpiamą erdvę, bet ir atskleidžia aukštesnę realybę nei diena – tai yra ypač svarbu lyriniam subjektui. Nakties erdvė lyr subjektui be galo jauki ir sava, ji šviesi ir skaidri, nes visada nutvieksta žvaigždžių šviesos:

O spindulingoji erdvė

Tokia skaidri,

Kad rodos pats visas žvaigždes

Širdy turi.

(„Vidurnaktį“)

Dažnai eilėraščiuose juntamas saulės ir žvaigždžių supriešinimas, tarsi amžina kova tarp jų, o kartu kova tarp dienos ir nakties. Lyrinis subjektas nekantriai laukia, kol saulę pakeis žvaigždės, o dieną išstums naktis. Žvaigždės simbolizuoja idealus ir svajones. Šviesa tamsoje tarsi iišreiškia per nežinojimą šviečiantį išminties ženklą, todėl ir simbolizuoja lyrinio subjekto siekiamus tiesos ir harmonijos idealus. Žvaigždė kai kuriuose šaltiniuose traktuojama kaip likimo ženklas; tikima, kad, gimus žmogui, įsižiebia žvaigždė ir, jam mirus, užgęsta. Lyrinio eilėraščių subjekto žvilgsnis dažnai klaidžioja po spindintį žvaigždžių skliautą, netgi susilieja su juo – taip pabrėžiama žmogaus ir Visatos vienybė:

Ir pats į mėlynas gelmes

Tu paskendai. („Vidurnaktį“)

Žvaigždės, kaip jau buvo minėta, simbolizuoja lyrinio subjekto amžinuosius idealus, nors jis jaučia, kad jie (kaip ir žvaigždės) be galo toli ir nėra taip lengvai pasiekiami:

O mano džiaugsmas, poilsis ir laisvė

Toli, kaip aukštos žvaigždės ir dangus.

(„Rudenio naktį“)

Eilėraštyje „Rudenio naktį“, kaip ir eilėraštyje „Vidurnaktį“, lyr subjektas taip pat susilieja su nakties erdve:

Pakėliau veidą į žvaigždėtą aukštį –

Ir tartum lašas jūroj išnykau.

(„Rudenio naktį“)

Su naktim, žvaigždėtu skliautu lyrinis subjektas susilieja, jausdamas dangišką palaimą; todėl švintanti saulė – pirmas artėjantis dienos ženklas – lyriniam subjektui yra kančia ir dvasinis skausmas. Eilėraščio žmogus, kad lengviau praleistų dieną ir kuo greičiau sulauktų nakties, užsideda „kaukę“, po kuria slepiasi nuo realaus pasaulio, nes eilėraščio žmogui realusis pasaulis, kaip buvo minėta, yra naktis: <.> ryt ir vėl su saule, ant veido užsimovęs margą kaukę, žingsniuosiu <.> („Rudenio naktį“). Tuo pabrėžiama, kad dienos šviesa jam svetima, dieną jis jjaučiasi dvasiškai išsekęs: <.> visos mano dienos/Bus ta pati be vilties vienuma („Rudenio naktį“).

Eilėraštyje „Ant gęstančio laužo“ vėlgi naktis atsiveria „lengvais debesynais“ ir lyrinis subjektas tiesia rankas į nakties gyvybę:

Ir ištiesiau ranką į prieblandos nykias gyvybes:

Sugrįžkit! Sugrįžkite visos į mano namus.

(„Ant gęstančio laužo“)

Lyrinio subjekto „diena“ prasideda naktį, todėl eilėraščiuose labai svarbus saulės simbolis. Eilėraščiuose matome gęstančią saulę (<.>su gęstančia saule apleidome iškilmių kalvą), užsimerkianti saulė (merkiasi saulė vos tik patekėjus). Įprasta, kad saulė yra gyvybės nešėja, palaikytoja, simbolizuoja teisingumą, nes viską apšviečia vienodai. Tačiau matome, kad šiuose simbolistiniuose eilėraščiuose yra kitaip – lyrinis subjektas teisingumą įžvelgia tik naktyje, nes tik joje slypi amžinieji idealai. Dangus, žvaigždėtas dangaus skliautas – dar vienas simbolis, atskleidžiantis lyrinio subjekto trokštamų idealų ir vertybių sistemą. Dangus eilėraščiuose plačiausiai atveria transcendentinę nakties erdvę, jis nepasiekiamas, simbolizuoja didingą aukštybių sferoje esantį pasaulį, kuriami slypi amžinieji idealai. Eilėraščio žmogus nuolat žvelgia į dangų.

Dar vienas nakties atributas, esantis bene kiekviename eilėraštyje – šešėliai. Greta spindinčių žvaigždynų eilėraščiuose nuolat lyrinį subjektą lydi šešėliai:

Nusėdusios saulės ugningi dangaus palydovai

Į klonį sustumdė šešėlius nuo žemės takų.

Tai čia mano dūmos, tai čia mano buvusios dienos

Kaip sapnas, gyvena nusvirusių gluosnių vėsoj.

(„Ant gęstančio laužo“)

Šešėliuose atsiveria kitas lyrinio subjekto gyvenimas, pasaulis. Šioje opozicijoje (saulė-šešėliai, diena-naktis) ryškiausiai atsiskleidžia ddvilypio pasaulio suvokimas. Eilėraščio žmogus taip pat dvilypis. Jo mintys, dienos gyvena tuose šešėliuose (kaip sapnas gyvena nusvirusių gluosnių vėsoj; mes tiktai klaidūs šešėliai savųjų dienų). Šešėliuose lyrinis subjektas dažniausiai mato savo dabartį – jis nuolat jaučiasi gyvenantis tik kažkieno šešėlyje – galima sakyti, savo paties šešėlyje, todėl eilėraščio žmogus ir yra dvilypis ir jo pasaulis yra dvigubas. Būties esmę eilėraščio žmogus gali tik nujausti, o ne suvokti protu. Tą esmę lyrinis subjektas dažniau (gal net visada) mato šešėliuose, o ne dienos šviesoje.

Eilėraščio žmogus – be galo dramatiška asmenybė, neturinti pastovių bruožu. Jis pats, kaip jau buvo minėta, – tarsi savo paties šešėlis; eilėraštyje kiekvienas objektas, daiktas yra dvilypis, tarsi turintis savo šešėlį. Čia simbolizmą atliepia modernizmas, kuris jungia simboliką ir daiktiškumą. Taigi, galima daryti išvada, kad kiekvieno daikto atspindys šešėlyje sudaro atskirą šešėlių pasaulį, kuris ir tampa simboliu. Taip pat ir eilėraščio žmogaus du pasauliai atsispindi vienas kitame ir yra neišardomai susiję.

Simbolizmui ypač būdinga eilėraščiuose atsispindintis ryškus pesimizmas; šešėlių matymas gali būti suprantamas kaip to padarinys. Šešėliai, atslenkantys iš bedugnių, lyrinio subjekto negąsdina – jie praneša apie temstančią dieną:

Merkiasi saulė vos tik patekėjus –

Ir kraupūs šešėliai atgal iš bedugnių užslinko.

(„Merkiasi saulė“)

Taigi, apibendrinant galima sakyti, kad šešėliai dažnai eilėraščiuose

suvokiami kaip lyrinio subjekto pasąmonės padarinys; kūno ir sielos priešprieša, ryški simbolistiniuose eilėraščiuose, taip pat gali pagrįsti subjekto (kūno) ir šešėlio (sielos) egzistavimą. Kūnas yra materialus, o siela, kaip ir šešėliai – transcendentinės erdvės padarinys. Šešėlis, nors ir atrodo matomas, tačiau jo iš tikrųjų lyg ir nėra – tai tik atspindys. Siela – taip pat savotiškas materialiojo kūno atspindys, tačiau šešėlį paraleliškai gretinti su siela galima tik labai atsargiai, remiantis jų abiejų nematerialumu.

II. Dualistinė pasaulėjauta

V.M.-Putino simbolistinėje lyrikoje dažnai sunku rasti rribą tarp realaus, lyrinio subjekto tiesiogiai patiriamo, ir neapčiuopiamo dvasinio pasaulio. Nakties erdvė ir laikas dažnai ištirpsta begalybėje ir viskas tampa neapčiuopiama, nors ir aiškiai matoma. Lyrinis subjektas juk mato dangų, o jame žvaigždes, tačiau jų pasiekti ir paliesti negali. Eilėraščio žmogus nuolat blaškosi tarp dviejų pasaulių: tarp materialiojo ir vizijų. Materialusis pasaulis eilėraščių žmogui yra tarsi kaukė, kurią jis norėtų nusiplėšti, tačiau tai neįmanoma, nes tai relybė – nuo jos neįmanoma pabėgti. Tai kasdienybė, pilka buitis, kurią dažniausiai atspindi ddienos pasaulis, užlietas šviesa.

Kita pasaulio dalis – paslaptinga širdies, išgyvenimų, svajonių būtis. Tai amžinųjų idealų sfera. Šiame lyrinio subjekto pasaulyje dažnai galima atpažinti ir romantizmo bruožų: idealistinis pasaulis, vienišumas, asmenybės išskirtinumas, bodėjimasis kasdienybe, maištas, lyrinio subjekto dramatizmas. Ypač eilėraščiuose rryškus romantizmui būdingas gamtos pavertimas simboliniu peizažu, kuris tėra žmogaus nuotaikos, jo dvasinės būsenos išreiškimo būdas:

Tyli naktis, šviesi rudens naktis,

Skambi, kaip dainiaus kankliai šilkastygiai,

Plikus laukus, ir pievas, ir girias

Užliejo sidabru taip lygiai lygiai.

(„Rudenio naktį“)

Iš karto matome, kad šiame posme kol kas lyrinio subjekto širdyje vyrauja ramuma. Eilėraščio pavadinimas („Rudenio naktį“) jau iš anksto nuteikia, kad eilėraštyje vyraus ramybė, nes ruduo – tai metas, kai gamta ruošiasi apmirti – pereiti į ramybės būseną. Svarbu yra tai, kad eilėraščio žmogaus dvasinė būsena verčia ieškoti ją atliepiančio peizažo, o ne peizažas įtakoja žmogaus savijautą. Simbolistiniuose V.M.-Putino eilėraščiuose pats savaime gamtos fonas neturėtų jokios reikšmės. Gamtos objektų reikšmė atsiskleidžia tuo metu, kai į juos žvelgiama, ir priklauso nuo žiūrinčiojo nuotaikos. Čia vėlgi galima prisiminti llurinio subjekto veidą, žvilgsnį, kuris nuolat akcentuojamas kaip žiūrintis kažkur, kur tikisi surasti savo idealus. Dažniausiai lyrinis subjektas tų idealų ieško nakties pasaulyje, remdamasis priešpriešomis. Lyrinio subjekto dramatizmas ryškiausias tada, kai blaškosi savo jausmuose, kuriuos simbolizuoja širdis. Eilėraščiuose šis simbolis labai skirtingas: kartais širdis „liepsnoja“, kai lyrinis subjektas pasiklydęs savo jausmuose ir pasiruošęs maištui, pasiryžęs ieškoti savo laimės ir laisvės:

Krykštauki, sakėme, chaoso gaivale!

Mes ugnį kiekvienas iškelsim iš savo širdies.

Vakaro sūtemoj pasiektą uostą

Nušviesime, sakėm, daugspalviais liepsnų žiburiais <.>.

(„Merkiasi saulė“)

Liepsnojanti lyrinio subjekto šširdis liudija apie jo dvasios pakilimą iš materialiojo pasaulio, užsidegimą, bet kartu ir jo ydas, kad nori pabėgti nuo realybės.

Kartais lyrinio subjekto širdis skendi ramybėje, ji pasiruošusi ne maištauti, o mylėti:

Tyli naktie, šviesi rudens naktie!

Tau daug yr žiburių dangum spindėti,

O man širdis viena, tyli liūdna:

Tau šviesti ir žavėt o man mylėti.

(„Rudenio naktį“)

Matome, kad lyrinis subjektas savo širdį lygina su naktimi pagal jų funkcijas: nakties dangus turi spindėti, o žmogaus širdies paskirtis – mylėti. Kartais lyrinis subjektas jaučiasi taip, tarsi jo širdis savyje talpintų viską (<.> rodos, pats visas žvaigždes širdy turi). Lyrinio subjekto širdis yra jo jausmų simbolis. Aiškiai matyti, kad širdis beveik visada eilėraščiuose skirtinga: „geismi“, visa talpinanti, sužeista, vieniša, nerimstanti, deganti, liepsnojanti. Šis simbolis – širdis – tiesiogiai atspindi lyrinio subjekto išgyvenimus ir jausenas, o jie labai skirtingi. Tai darkart pabrėžia eilėraščio herojaus-maištininko nepastovumą ir nuolatinę jausmų kaitą.

Širdis, kaip ir naktis, yra vienas pagrindinių romantizmo simbolių. Simbolizme atgyja nemažai romantizmo bruožų; V.M.-Putino kūryboje ypač ryškus lyrinio subjekto konfliktas su realybe bei jo maištas prieš nusistovėjusias vertybes. Eilėraščių žmogus ieško savų vertybių ir idealų, būtent tuo labiausiai pasireiškia jo individualumas.

Taigi širdies motyvo aprašymas dar kartą parodo, koks dvilypis (kartais net daugialypis) yra eilėraščių žmogus.

Peizažas, kaip buvo minėta, atliepia llyrinio subjekto jausmus. Pasirinktuose eilėraščiuose „Ant gęstančio laužo“ ir „Merkiasi saulė“ peizažas nykus, jame dominuoja simbolistiniai motyvai: pelenai, bedugnės, nusėdusi saulė, kraupūs šešėliai, „nykios gyvybės“. Toks eilėraščio fonas iš karto atliepia lyrinio subjekto nusivylimą savo gyvenimu ir širdgėlą. Šiuose eilėraščiuose („Ant gęstančio laužo“, „Merkiasi saulė“) pastebimas dar vienas modernizmo bruožas – tai praeities „nepripažinimas“, bodėjimasis ja ar net niekinimas, nes dažniausiai šiuose eilėraščiuose praeities prisiminimai sukelia neigiamas emocijas. Būtent, lyrinis subjektas savo praeitį mato nykią ir „nuodėmingą“, jis tikisi, kas ateityje bus jau kitaip:

Ištremta širdgėlos, siela paguosta

Praėjusių amžių kaltes ateitis jau atleis. („Merkiasi saulė“)

Kiti du eilėraščiai („Vidurnaktį“ ir „Rudenio naktį“) jau skiriasi nuo minėtųjų. Lyrinis subjektas savo būtį čia jau priima nuolankiau ir nemaištauja. Jei eilėraščiuose „Ant gęstančio laužo“ ir „Merkiasi saulė“ lyrinis subjektas maištingas ir pasiryžęs ir pagrindų pakeisti savo pilką kasdienybę, tai eilėraščiuose „Vidurnaktį“ ir „Rudenio naktį“ lyrinis subjektas yra daugiau romantiškas, nusiteikęs ramiai laukti savo svajonių išsipildymo ir siekti idealų nei maištauti. Jis čia svajotojas, o ne maištininkas. Eilėraštyje „Rudenio naktys“ tik anpus paslaptingos ir neaprėpiamos erdvės vos girdima pesimizmo gaidelė (<.> buities kelionėj minu vien žemės tremtinio takus; visos mano dienos bus ta pati be vilties vienuma). Tačiau ir tą menką gaidelę iš karto nustelbia noras iir tikėjimas vėl sulaukti nakties su žvaigždėtu dangum, kur lyrinis subjektas kaskart tarsi iš naujo „atgimsta“, o „pilka buitis“ pasirodo menkniekis prieš mėlynas gelmes, kuriose jis „skęsta“.

Taip pat ir peizažas čia jau visiškai kitoks nei eilėraščiuose „Ant gęstančio laužo“ ir „Merkiasi saulė“. Čia naktis tyli ir šviesi, kartu ir skambi. Laukai, pievos, girios lygiai užlietos sidabru – tai liudija lyrinio subjekto nuotaikų ir jausmų pastovumą, ramybę. Yra gilus dangus, kuriuo ne tik gėrimasi, bet net „susiliejama“ su juo. Eilėraštyje „Rudenio naktį“ pesimizmą atveria lyrinio subjekto juntama nežinia. Jis nėra tikras dėl rytojaus ir dėl savo ateities, todėl yra priverstas abejoti dėl to, kas jo laukia. Tai pabrėžia žodis „nežinau“, kuriuo pradedami net trys posmai. Tikroji lyrinio subjekto esmė pridengiama pesimizmo, vienatvės, ilgesio kauke.

Taigi eilėraščiuose „Ant gęstančio laužo“ ir „Merkiasi saulė“ lyrinis subjektas nusiteikęs maištauti ir sukilti prieš savo būtį, jis kupinas pesimizmo ir visa naikinačios nevilties, o eilėraščiuose „Vidurnaktį“ ir „Rudenio naktį“ lyrinis subjektas svajoja ir yra visiškai atsidavęs savo likimui, tiki, kad reikia tik labai norėti ir tikėti, ir visos svajonės tada tikrai išsipildys (<.> ką tik ištars geismi širdis, dangus laimės).

Šiuose keturiuose V.M.-Putino eilėraščiuose labai ryškios priešingybės. Jų yra visur: gamtoje, lyrinio subjekto jausmuose. Simbolizmui būdinga

atitikmenys: vieni daiktai atliepia kitus – garsuose yra spalvos, gamtoje atsispindi lyrinio subjekto būsenos ir pan. Materija ir dvasia, tikrovė ir idealas yra neišardomai susiję. Kiekviename realiame daikte, reiškinyje glūdi paslaptis. Dabar bus bandoma aptarti priešingybes, esančias eilėraščiuose, surasti daiktms ir reiškiniams jų „poras“.

Pirmiausia pastebima nuolat kintanti lyrinio subjekto dvasinės būties vieta: tarp dangaus ir žemės, tarp ramybės ir maišto, tarp viršūnės ir bedugnės. Tačiau stebėjimo pozicija dažniausiai būna ta pati – iš aukštai ir iš toli, visa aprėpiantis žvilgsnis. EEilėraštyje „Vidurnaktį“ lyrinis subjektas blaškosi tarp buities ir „mėlynųjų dangaus gelmių‘, eilėraštyje „Rudenio naktį“ irgi panašiai – žemėje jis jaučiasi trmtiniu (aš buities kelionėj minu vien žemės tremtinio takus) ir opoziciškai šią būseną palygina su laisve už Visatos ribų (O mano džiaugsmas, poilsis ir laisvė/ Toli, kaip aukštos žvaigždės ir dangus). Eilėraštyje „Ant gęstančio laužo“ maištingasis lyrinis subjektas klajoja tarp kalnų ir pakalnių (<.> apleidome iškilmių kalvą <.> keliausim nuplauti gaiviąja pakalnių rasa), tarp saulės ir šešėlių. Eilėraštyje „Merkiasi saulė“ llyrinis subjektas ypač ilgisi laisvės, blaškosi tarp darnos ir chaoso, tarp dangaus ir bedugnių. Jis trokšta būti paukščiu, kad būtų laisvas ir galėtų „ieškot savo laimės salų ir laisvosios buities“. Ne atsitiktinai lyrinis subjektas save tapatina su paukščiu – laisvos ddvasios simboliu. Juk paukščiai – tarpininkai tarp dangaus ir žemės, Dievo ir žmogaus. Jie sujungia žemiškąjį ir transcendentinį pasaulį, įkūnyja gyvybę ir įkvepia dvasinį pakilimą. Toks trokšta būti šio eilėraščio žmogus – laisvas. Turėti laisvą buitį ir laisvą sielą.

Ryškiausia opozicija šiuose keturiuose eilėraščiuose – regimasis pasaulis ir dvasinis pasaulis. Lyrinio subjekto pagrindinis tikslas – regimąjį pasaulį pamatyti per kitokią prizmę, peršviesti jį „aukštesniųjų vertybių šviesa“. Eilėraščiuose „žvaigždėtų padangių“ vaizdiniuose visada išlieka kategoriškas aukštybių ir begalybės ilgesys ir amžinas siekimas harmonijos idealų, kurie, anor lyrinio subjekto, spindi tik „Visatos didybėj“. Visas idealumas transformuotas į simbolių sistemą. Bevaik visi simboliai eilėraščiuose taip par turi savo opozicinę „porą“.

Gamta, regima tarp vakaro ir rytmečio žarų, driekiasi ne tik horizontalia plokštuma, o turi bedugnes, kraterius iir gelmes. Vertikalioji linija gamtos vaizde atveria lyrinio subjekto jausmų sumaišties „kraterius“. Šių dviejų linijų (horizontaliosios ir vertikaliosios) susidūrimas byloja apie idealybės ir materijos, dangaus aukštybės ir pilkos žemės, sielos ir kūno priešingybes. Lyrinio subjekto žvilgsniu nuolat siekiamos ir nepasiekiamos viršūnės simbolizuoja idealą ir amžinybę, o žemė – lyrinio subjekto „kalėjimas“ eilėraščiuose tampa chaoso, laikinumo, praeinamumo simboliu. Eilėraščiuose nuolat aiškiai pabrėžiama, kad žmogaus gyvenimas – tik akimirka amžinoje kelionėje. Žmogaus egzistencija trumpalaikė, o amžinoji būtis slypi kosmoso begalybėje, todėl lyrinio ssubjekto žvilgsnis nuolat ten ieško amžinųjų vertybių. Per savo „praeinantį“ gyvenimą lyrinis subjektas arba keliauja kaip tremtinys („Rudenio naktį“), arba iriasi kaip nepatyręs vairininkas, tikėdamasis kada nors „vakaro sūtemoj“ pasiekti amžinųjų vertybių „uostą“: Ar rasime džiaugsmo ugnim spinduliuojantį uostą? („Merkiasi saulė“).

Taigi, lyrinis subjektas nuolat svyruoja tarp dvilypio pasaulio: tarp žemės ir dangaus, tarp materialybės ir dvasios, tarp realaus pasaulio ir vizijų. Svarbiausia, kad šiuose eilėraščiuose dvilypė erdvė atskleidžia dvilypį lyrinį subjektą.

Išvados

• V.M.-Putino eilėraščiuose „Vidurnaktį“, „Rudenio naktį“, „Ant gęstančio laužo“ ir „Merkiasi saulė“ ryškiausiai atsiskleidžia šie simbolizmo bruožai: svajonės ir realybės susidūrimas, kūno ir sielos priešprieša, ryškus pesimizmas, lyrinio subjekto maištas prieš nusistovėjusias pasaulio vertybes ir ieškojimas naujų.

• Labiausiai akcentuojama eilėraščio žmogaus dvasinė krizė. Tai pagrindinė situacija, kurią simbolistai suvokia kaip nulemtą Visatos.

• Nakties erdvė pripildyta simbolių, kurių kiekvienas dažniausiai turi savo porą: viršūnės – gelmės, siela – širdis, žemė – dangus, žvaigždės – saulė, naktis – diena. Lyrinis subjektas nuolat svyruoja tarp dviejų pasaulių: išorinio, dienos ir paslaptingojo, nakties.

• Aukščiausia vertybe tampa dvasios, pažinimo, idealo alkis.

• „Temstanti diena“ – tai lyrinio subjekto vidinių problemų vaizdinė išraiška.

• Šiuose eilėraščiuose realybės (realių daiktų, materijos) kontūrai tarsi nusitrynę, nes svarbu ne konkretūs atributai, o glūdinti po jais žmogiška būtis.

• Lyrinis subjektas stengiasi viską matyti amžinybės požiūriu.

• Šiuose eilėraščiuose yra ne ttik simbolizmo, bet ir romantizmo bei modernizmo bruožų.