Simonas Stanevičius – Žmogus ir levas

Vienas žymiausių XlX a. padžios pasakėtininkų yra Simonas Stanevičius.Jis sukūrė šešias pasakėčias. Viena iš jų -“Žmogus ir levas”.Pasakėčia buvo pavadinta ˛emaičių pasaka,nes kūrinio kalbos pagrindas yra gyvoji liaudies kalba-žemaičių tarmė.Pasakėčioje autorius daugiausiai dėmesio sutelkia į veikėjų psichologinį motyvavimą,mažiau į detalesnį įvykio apibūdinimą.Pasakėčioje taip pat spred˛iami moraliniai klausimai.

Kūrinio pavadinimas “Žmogus ir levas” yra tiesiogiai susijusi su visu kūriniu. Jame pasakojamas žmogaus ir liūto susitikimas, jų konfliktas. Pasakėčios kompozicija – klasikinė: pasakojamoji dalis ir moralas. Pasakomojoje dalyje autorius aprašo veiksmo vvietą “Žalioji giria”, apibūdina veikėjus. Jie nuo senų laikų nesutariantys “valdonai”:

“Abudu nemažu: viens girių ponas

O antras laukų ir kaimų valdonas”

Veikėjai susitinka pačioje kūrinio pradžioje. “Kaimų valdonas”, vaikčiodamas po “˛ali¹sias girias”, sutinka levą. Vos pažinus girios “šeimininką”, įsiplieskia nesantaikos kibirkštis. Supykęs žmogus išvadina liūtą velniu:

“Nesang ˛mogus lev¹ kaip tik pa˛ino,

Tuojaus is piktumo velniu vadino”.

Žmogaus emocijų protrūkis liūtui suteikia ne tik fizines, bet ir dvasines kančias. Žmogus kirviu pažeidžia liūtui koją. Taip baigiama pirmoji pasakėčios ddalis.

Vis¹ laik¹ nuosekliai vystytas veiksmas pakeičiamas ekskursu į ateitį. Nuo čia ir prasideda antroji kūrinio dalis – moralas.

Situacija prasideda labai panašiai. Jie vėl susitinka, nes “taip jiems dievas priliko”. Šįsyk autoriaus dėmesys nukrypsta “girių pono” pusėn. LLiūto monologas tampa pasakėčios moralu. Pagarbiai kreipdamasis į žmogų, liūtas ištaria svarbiausius kūrinio ˛od˛ius:

zinok tai, o ˛mogau galingas !

Piktesnis už kirtį žodis neteingas

Užmiršau skausmą ronos, kad ir daug kentėjau,

O piktą žodį, kurį nuo tavęs girdėjau,

Pakol mirsiu,

Nei˛mirsiu.

Pasakėčios moralas: labiau ˛eid˛ia ne suteiktas fizinis skausmas, o neteisingas ˛odis, ypač pasakytas protingiausios būtybės žemėje – žmogaus.

Pasakėčia parašyta silabine eilėdara – tai yra vienodas skiemenų skaičius eilutėje. Taip autorius išvengia monotiniškumo. Kūrinio suskirstymas į dvi dalis suteikia pasakėčiai patrauklumo, įdomumo. Pasakėčiai vaizdingumo suteikia keletas epitetų: žaliąsias, smarkus, galingas. Metafora:

“Abudu nema˛u: viens girių ponas,

O antras laukų ir kaimų valdonas”.

Neapsieita ir be personifikacijos.Poetas liūtui suteikia žmogaus balsą ir išmintį.Intonacinio įtaigumo,didesnio iišraiškingumo suteikia retorinis sušukimas :

zinok tai, o ˛mogau galingas!”

Kaip matome pasakėčioje pavartojama palyginti nedaug meninių raiškos priemonių, kalba paprasta, aiški, suprantama kiekvienam skaitytojui, nesvarbu, koks jo amžius. Taip suteikiama kūriniui originalumo, indvidualumo.Taigi ši pasakėčia – tai moralinės skriaudos galią atskleidžiantis kūrinys.

radviliskio raj. Seduvos vidurinės mokyklos

11 klasės mokinio

Donato Gudinaviciaus

Simono Stanevičiaus pasakėčios “ˇmogus ir levas”

analizė skirta 200-osioms autoriaus gimimo

metinėms.