Sintaksė

Vilniaus technikos kolegija

Elektrotechnikos ir automatikos fakultetas

1AE2 grupė

Kalbos kultūros savarankiškas darbas Nr.5

„Sintaksės klaidos. Linksnių vartojimo klaidos”

Atliko studentas Tomas Vrubliauskas

Tikrino dėstytoja Jolita Grašienė

Vilnius 2003

Įvadas. Šio darbo tikslas – išsamiau susipažinti su sintaksės vartojimo

klaidomis. Sintaksės klaidos – labai didelės, pakertančios pačią kalbos

sistemą. Šiame darbe aš noriu plačiau aprašyti linksnių vartojimo klaidas.

Dažniausiai sintaksės klaidos atsiranda dėl kitų kalbų poveikio. „Lietuvių

kalbos žinyne” (2000, Kaunas, „Šviesa”) rašoma, kad „santykiaudamos kalbos

viena kita veikia, bet stipresnė kalba (didesnės tautos ir ddidesnių teisių)

spaudžia silpnesnę ir primeta jai savo įtaką”. Su Lietuvių kalba taip

atsitiko dėl rusų ir lenkų kalbų poveikio ir tik aukštos kultūros rašto

žmonių, redaktorių ir stilistų pastangomis yra sukurta ir iki šiol

išlaikyta gana taisyklinga ir graži rašomoji kalba. Antrasis klaidų

šaltinis – nenorminė privati šnekamoji kalba. Ji ypač veikia bendrinės

kalbos tartį, fonetiką, leksiką.

Rašydamas šį darbą rėmiausi

• „Lietuvių kalbos žinynas”, 2000, Kaunas, „Šviesa”;

• Jonas Šukys „Lietuvių kalba 11”, 2001, Kaunas, „Šviesa”;

• „Kalbos praktikos patarimai”, 1985, Vilnius, „Mokslas”.

• VVytautas Vitkauskas „Kad mūsų žodis neverktų”, 1990, Kaunas,

„Šviesa”;

• „Gimtasis žodis 99/11”, 1999, Vilnius, „Spauda”;

• „Kalbos kultūra 62”, 1992, Vilnius, „Mokslas”;

• „Kalbos kultūra 63”, 1992, Vilnius, „Mokslas”

Šiame darbe pirmiausia analizuojami linksnių vartojimo klaidos, klaidų

kilmė, jų taisymas ir pateikiama daug neteisingo linksnių vartojimo

pavyzdžių.

Jono Šukio „Lietuvių kalba 11” rašoma, kad „dažnesnės sintaksės

klaidos – klaidingi žodžių junginiai, retesnės – netinkamai vartojami

sakiniai, ypač sudėtiniai”. Tą patį Jonas šukys sako ir „Gimtojo žodžio”

straipsnyje „Kalbos klaidos”, tačiau linksnių vartojimo klaidos taip pat

dažnos.

Linksnių vartojimo klaidos

Žodžių junginiai dažniausiai klaidingai sudaromi, kai parenkamas ne

tas linksnis arba ne ta prielinksninė konstrukcija, t.y. prielinksnis,

einantis su linksniu. Patys paprasčiausi pavyzdžiai yra tokie pasakymai:

šiandien antro sausio. Švęsime šešiolikto vasario. Ar aštunto kovo bus

šventė? V.Vitkauskas knygelėje „Kad mūsų žodis neverktų” sako: „kas čia per

kilmininko linksnis ir kaip jis derintas su daitavardžiu? Antro,

šešiolikto, aštunto – juk vyriškosios giminės skaitvardžių vienaskaitos

kilmininkas. Kaip tada jį turėsime derinti su daitavardžiu diena? Šiandien

antro dieno sausio? Švęsime šešiolikto dieno vasario? Paėmėme rusų kalbos

bevardės giminės formą, jją negrabiai išsivertėme ir ėmėme netaisyklingai

vartoti.”

Linksnių vartojimo klaidos labiausiai plinta dėl sudėtingų ir sunkiai

įsimenamų linksnių reikšmių ir dėl nekūrybiško vertimo iš kitų, ypač rusų,

kalbų.

• Vardininkas.

Vardininkas yra centrinis lietuvių kalbos linksnis, dedamas į žodynus.

Kalboje vardininkas vyrauja, tačiau reikšmių turi nedaug. Paprastai

vardininkas reiškia sakinio veikėją, tiksliau – subjektą: tai, apie ką

sakinyje kalbama: Vaikai žaidžia. Aš nekaltas. Saulutė tekėjo, lapeliai

mirgėjo. Tokie vardininkai eina sakinio veiksniu.

Dažnai vardininkas reiškia būseną: Varna – paukštis. Aš esu gydytojas.

Toks vardininkas eina vardine tarinio dalimi.

Iš didesnių vardininko vartojimo klaidų yra tik dvi.

Daugiskaitos vardininko negalima painioti su dalies, arba

neapibrėžto kiekio, kilmininku.

Jis dažniausiai vartojamas su veiksmažodžiais atsirasti, būti, kilti ,

įvykti, pasitaikyti ir pan. Pavyzdžiui, sakinį: man kilo visokie sumanymai

turime taisyti taip: man kilo visokių sumanymų. Arba: spėjama, kad nuo

trankios muzikos įvyksta pokyčiai smegenyse (= spėjama, kad nuo trankios

muzikos įvyksta pokyčių smegenyse).

Štai taip atrodo vienos tautinių mažumų atstovės lietuvių kalba

parduotuvėje:

–– Sakykit, pardavėjas, o pas jus Rokiškio sūris yra? Tas pats

skaniausias.O pienas irgi yra? .Išgirdę tokį pokalbį galime spręsti, kad

šiai rusakalbei moteriškei sunku suprasti, kad lietuviai, kai nežino

tikslaus daiktų skaičiaus, vartoja dalies kilmininką: pavyzdžiui, sūrių

yra. pieno yra. Tačiau labai keista, kai šitaip ima kalbėti lietuviai.

Pasak Jono Šukio ir Vytauto Vitkausko ši linksnio vartojimo klaida kilusi

iš rusų kalbos, kuri skirtumo tarp daugiskaitos vardininko ir dalies

kilmininko nėra.

? Tačiau mes dažnai sutrinkame, pagalvoję kaip teisingiau: „Šviesos”

leidykla ar leidykla „Šviesa”; „Moksleivio” žurnalas ar žurnalas

„Moksleivis” ir panašiai.

Jonas Šukys sako, kad „gerai abejaip, nors tradiciškiau „Šviesos”

leidykla, „Moksleivio” žurnalas. Rašte simbolinio vardo kilmininką rodo

kabutės, bet šnekamojoje kalboje kabutės neperteikiamos ir gali susidaryti

dviprasmybė, todėl tuomet aiškesnis vardininkas: žurnalas „Moksleivis”,

ansamblis „Lietuva”. Jeigu dalykas, apie kurį kalbame, pašnekovams žinomas,

priedelio apskritai nereikia: mama dirba „Šviesoje”. Skaitau „Moksleivį”.

Mokyklų simbolinių vardų vartojamas tik kilmininkas: „Aušros” gimnazija,

„Vyturio” vidurinė mokykla.

Vardininkas nevartojamas vietoje šauksmininko kreipiniui reikšti :

V.Vitkauskas sako, kad „pasakymai Jonukas pareik, Jonas paduok puoduką

ir panašūs taip visur ir skamba.” Yra pastebėta, kad kartais taip pasakoma

ir tarmėse., bet tokie tarmiški pasakymai jau turi stilistinę reikšmę.

Žemaitijoje kai kur supykę žmonės sako: vaiks, mauk iš čia!Ši klaida taip

pat kilusi iš rusų kalbos, juk rusai sako: дорогой друг , o lietuviai

verčia tai ne brangus drauge., o brangus draugas.

? Tačiau yra ir tam tikrų abejonių, kaip geriau sakyti. Pavyzdžiui:

–– Pone ministre, pone vedėjau. ar ponas ministre, ponas vedėjau?

–– Galima abejaip, bet geriau pone ministre, pone vedėjau. Tai labiau

atitinka lietuvių kalbos sistemą, palyginkim senoviškus tarmių emocingus

šūktelėjimus pone Dieve, pone karaliau. Ir kitais atvejais priedėlius

linksniu prideriname prie šaukšmininko: sakome tik parlamentare Juozaiti,

deputate Petraiti, nes, kaip sako Jonas Šukys, parlamentaras Juozaitis,

deputatas Petraitis skambėtų neįprastai, nemandagiai.

6 Kilmininkas

Kilmininkas netinka kiekybei reikšti su aukštesniojo laipsnio

prieveiksmiais daugiau, mažiau

Dažnai tenka išgirsti sakant: čia telpa daugiau šimto litrų, arba

kartais vyresnis mokytojas liepdavo parašyti rašinį , kurio apimtis ne

mažiau penkių puslapių. Arba spręsdamas uždavinius iš senesnių vadovėlių

rasdavau tokiais žodžiais pradedamą uždavinį: krovinys sveria daugiau

tonos. Ši klaida padaroma pažodžiui verčiant iš rusų kalbos: больше

ста., больше пяти. O reikėtų sakyti: čia telpa daugiau kaip/ daugiau

nei/ daugiau negu šimtas litrų., parašyk rašinį ne mažesnį/ ilgesnį nei

penki puslapiai, kovinys sveria daugiau kaip toną/ daugiau negu toną/

daugiau nei toną.

Kilmininkas nevartojamas mėnesio dienai nusakyti.

Kaip jau rašiau prieš tai, sakyti šiandien penkto sausio, arba klausti

kelinto šiandien yra ne tik nertaisyklinga, bet ir negražu, nes taip mes

parodome savo išprūsimo stoką.

Kilmininkas nevartotinas su veiksmažodžiais pasiekti ir prieiti.

Nesakoma priėjau namo, upės, o tik – namą, upę arba prie namo, upės,

todėl sakytina priėjome prie išvados, išvadą arba padarėme išvadą, priėjome

prie tos pačios nuomonės, tą pačią nuomonę.

Pasiekti paprastai reikalauja galininko, o ne kilmininko: jie pasiekė

tikslą (ne tikslo). Pelnas pasiekė milijoną (ne milijono). Su pasiekti

tinka tik dalies kilmininkas: pasiekėmė laimėjimų (t.y. ne visus, o tik

dalį).

? Spaudoje dažnai randame tokį sakinį: atvykome kilnaus tikslo vedini.

Ar taip galima rašyti?

Jonas Šukys vadovėlyje „Lietuvių kalba 11” (2001, Kaunas, „Šviesa”) rašo,

kad „spauda taip parašo, bet šį sakinį reikėtų taisyti į atvykome kilnaus

tikslo vedami, geriau – skatinami. Veiksmažodiniai būdvardžiai vedinas,

nešinas valdo tik įnagininkus: atėjo vaiku vedinas, kirviu nešinas.

? Paspaudžiau draugo ar draugui ranką?

Čia geriau pabrėžti, į ką krypsta veiksmas, o ne kam kas priklauso,

todėl sakytina paspaudžiau draugui ranką, paglosčiau vaikui galvą,

pažvelgiau jam į akis.

? Nenoriu arba nereikia pirkti knygą ar

knygos?

Dabar leidžiama abejaip, bet įprasčiau , senoviškiau, yra kilmininkas:

nenoriu, nereikia, negalima . pirkti knygos.

• Naudininkas

Naudininkas nėra dažnas linksnis, jo reikšmių nelabai daug.

Su naudininku nevartojamas veiksmažodis atitikti.

Šiuo atveju veiksmažodis atitikti reikalauja ne naudininko, o

galininko – atitikti ką? Todėl sakome ne nuorašas atitinka originalui, o

nuorašas atitinka originalą, ne tai aiškus neatitikimas taisyklei, o tai

aiškus taisyklės neatitikimas.

Ši klaida atkeliavo iš rusų kalbos, juk būtent rusai sako atitikti

kam.

Su posakiu kreipti dėmesį (dėmesio) turi būti ne nnaudininkas, o

prielinksnio į konstrukcija.

Vartotina kreipiame dėmesį į sportą, ne sportui; bet įmanoma skirti

dėmesį (dėmesio) sportui.

Kaip matome ši linksnių vartojimo klaida, kaip ir dauguma kitų kilo iš

neteisingai ir nekūrybiškai išsiverstų posakių iš rusų kalbos.

Naudininkai netinka su būdvardžiais godus, šykštus ir panašus.

Turi būti godus turto (ne turtui), šykštus žodžių (ne žodžiams),

panašus į žvaigždę (ne žvaigždei).

Naudininkas netinka tikslo aplinkybei reikšti po slinkties

(judėjimo) reikšmės veiksmažodžių.

Sakytina: teatras išvyko į gastroles, gastroliuoti (ne gastrolėms);

atsiuntė studentų praktikos atlikti (ne ppraktikai atlikti); kviečiu šokti

(ne šokiui).

Naudininkas nevartojamas laiko ribai reikšti, kai nežymi paskirties.

Pavyzdžiui, negalima sakyti ar rašyti: šiai valandai rinkimų

rezultatai dar nepatikslinti (= šią valandą, iki šios valandos); šiai

dienai įregistruoti 775 laikraščiai (= iki šios dienos); metų pradžiai

institute dirbo 883 darbuotojai (= metų pradžioje).

? Kaip geriau: išėjau valandėlei ar išėjau valandėlę?

Žymieji kalbininkai Jonas Jablonskis, Juozas Balčikonis teikė išėjau

valandėlę. Išvažiavo visą savaitę. Dabar įteisinta ir išėjau valandėlei ir

išvažiavo visai savaitei.

• Galininkas

Galininkas kalboje šiaip dažnas, bet reikšmių turi nedaug.

Galininkas nevartojamas neapibrėžtam daiktų kiekiui ar daikto daliai

reikšti.

Sakytina: mokiniai daro klaidų, bet ne klaidas (nes daro ne visas

įmanomas). Prie paminklo padėjome gėlių, bet ne gėles, nes, vėlgi, ne visas

pasaulio gėles nešėme prie paminklo.

O kiek kartų skaitėte skelbimus, panašius į šį, publikuojamą „Alio

reklamoje”: reikalinga sekretorė, mokanti užsienio kalbas. Tel. Juk

negali viena sekretorė mokėti visų pasaulio kalbų, todėl reikėtų arba

konkrečiai nurodyti užsienio kalbą, arba rašyti, kad reikalinga sekretorė,

mokanti užsienio kalbų.

Galininkas nevartotinas po gavusio neiginį galininkinio veiksmažodžio –

čia būtinas neiginio kilmininkas.

Pavyzdžiui, juk nesakysime nedarinėk duris. Čia vartosime kilmininką

ir sakysime nedarinėk durų. Yra pastebėta, kad šia klaidą dažniausiai daro

kitų šalių piliečiai, pramokę lietuvių kalbos, o ypač rusai ir lenkai.

Todėl dar neaiški šios klaidos kilmė – rusiška ji ar lenkiška.

Galininku su bendratimi nereiškiamas tikslas arba siekimas su judėjimo

reikšmės veiksmažodžiais bei paskirtis.

Sakytina atvyko skaityti paskaitų, bet ne paskaitas, atvyko

pasveikinti prezidento, bet ne prezidentą, nes klausimas keltinas ne

pasveikinti ką, o atvyko ko, kokiu tikslu; kaimynas atėjo kirvio

pasiskolinti, ne kirvį.

• Įnagininkas

Įnagininkas nėra dažnas, tačiau turi labai daug reikšmių.

Daiktavardžių įnagininkas nevartotinas nuolatinei (nekintamai) būsenai

reikšti su veiksmažodžio būti formomis.

Užuot sakę: šio leidinio steigėju yra mūsų institutas, turėtume sakyti

šio laidinio steigėjas yra mūsų institutas. Arba dar: ne – sprendžiant iš

akcento jis galėjo būti prancūzu, bet sprendžiant iš akcento jis galėjo

būti prancūzas.

Ši klaida, kaip ir dauguma jų, kilusi iš rusų kalbos. Rusai vartoja

būti kuo.

Būdvardžių (ar būdvardiškų žodžių) įnagininkas nevartojams būsenai

(būviui) reikšti. Jie derinami su daiktavardžio ar įvardžio linksniu,

žyminčiu būsenos turėtoją:

a) su vardininku: ne sąraše jis buvo pirmuoju, bet sąraše jis buvo

pirmasis; ne kas nenori tapti turtingesniu, bet kas nenori tapti

turtingesnis.

b) su kilmininku: ne vien pinigai nepadaro žmogaus laimingu, bet vien

pinigai nepadaro žmogaus laimingo; ne jo norima būti protingesniu, bet

jo norima būti protingesnio.

c) su naudininku: ne lengva žmogui būti geru, bet lengva žogui būti geram;

ne tai padėtų jam tapti profesionalesniu, bet tai padėtų jam tapti

profesionalesniam; ne kaip tau būti laimingu, bet kaip tau būti

laimingam.

d) su galininku: ne sunkumai privertė ją būti taupesne, bet sunkumai

privertė ją būti taupesnę; ne kas jį tokiu padarė, bet kas jį tokį

padarė.

Įnagininkas nevartojamas papildiniui reikšti su gausą pilnumą

žyminčiais veiksmažodžiais gausėti, prikimšti, prikrauti, pripildyti.

Sakytina fonotekoje gausėja, daugėja įrašų, bet ne fonoteka gausėja

įrašais. Kišenės prikimštos pinigų, bet ne pinigais.

Įnagininkas nevartotinas papildiniui rekšti su gausą žyminčiai s

būdvardžiais dosnus, gausus, turtingas.

Sakome prezidentas dosnus pažadų, bet ne pažadais, krašte gausus

miškų, o dar geriau kraštas miškingas, bet ne kraštas gausus miškais.

? Ar gerai: jis buvo silpnas kūnu, bet stiprus dvasia?

Jonas Šukys sako, kad „čia būtų geriau jis buvo silpno kūno, bet

stiprios dvasios”.

• Vietininkas

Vietininkas palyginti retas, bet jį vartojant klystama dažniausiai.

Lietuvių kalboje vietininkas turi tik dvi reikšmes: vietos ir laiko.

Kitomis reikšmėmis vietininkas paprastai netinka – yra nusižiūrėta iš rusų

kalbos arba iš vadinamojo „prielinksninio linksnio”.

Vietininkas nevartojamas būsenai reikšti.

Nesakome sportininkas šiandien ne formoje, bet sportininkas šiandien

blogos formos; ne medžiaga yra kietoje būklėje, bet medžiaga yra kieta; ne

vakar buvau ne nuotaikoje, bet vakar buvau prastos nuotaikos.

Vietininkas netinka daikto požymiui ir veiksnio reiškimosi būdui

nusakyti.

Ne pastatai palikti apgailėtinoje būklėje, bet pastatai apgailėtinos

būklės; ne tekstas perrašytas trijuose egzamplioriuose, bet tekstas

perrašytas trimis egzamplioriais.

Vietininkas nevartojamas veiksmo priežasčiai, pagrindui reikšti.

Ne pervargimo išdavoje, bet dėl pervargimo; ne sausros įtakoje, bet

dėl sausros; ne karo pasekmėje, bet dėl karo.

Vietininkas netinka veikėjo vidinei būsenai reikšti.

Ne jame kilo ppuiki mintis, o jam kilo puiki mintis; ne ko jame daugiau

– humoristo ar žurnalisto, bet kas jis labiau – humoristas ar žurnalistas.

Vietininkas nevartojamas veikimo ar būsenos sričiai (ne vietai) reikšti

su žodžiais gabus, -i, nusimanyti, nutuokti, prisipažinti.

Dažnai girdime, kaip sakoma ji gabi ir moksle, ir sporte, ir muzikoje,

tačiau reikėtų sakyti ji gabi ir mokslui, ir sportui, ir muzikai. O

prisipažino meilėje būtina keisti į: prisipažino mylįs, kad myli; pasisakė

mylįs, kad myli.

Nevartotini suprieveiksmėję vietininkai daugumoje, esmėje, pagrinde,

visumoje, tvarkoje.

Negalima sakyti chore daugumoje dainuoja mergaitės, bet chore

daugiausia dainuoja mergaitės; ne niekas esmėje nepasikeitė, bet niekas iš

esmės nepasikeitė ir panašiai.

Nevartotini suprielinksnėję (einantys po linksnio) vietininkai bėgyje,

laikotarpyje.

Pavyzdžiui negalima sakyti darbą turėsime baigti metų bėgyje, bet

darbą turėsime baigti per metus. Apie šią vietinko linksnio vartojimo

klaidą buvo labai išsamiai paaiškinta LNK laidoje „Žodis ne žvirblis”.

Išvada. Daugelis garsių ir nelabai Lietuvos kalbininkų, kalbos tyrinėtojų

pastebi, kad lietuvių kalbai labai pakenkė Sovietų Rusijos ir dar prieš tai

buvusi Lenkijos okupacija. Iš pradžių LDK bajorai perėmė daugybę lenkiškų

papročių, o vėliau ir lenkų kalbą, kuri, kaip jie sakė, buvo „kilmingesnė

ir gražesnė” nei lietuvių, o vėliau prievarta iš pradžių carinės Rusijos, o

vėliau Sovietų Sąjungos brukama rusų kalbą išmokė lietuvių vartoti daugibę

verstinių posakių, net nesusimąstant, jog tai –

kalbos klaida.

Gerai, jog dabar pamažu kalba atgimsta ir vis daugiau yra jaunų

žmonių, kurie stengiasi kalbėti taisyklingai.

Šaltiniai