Stiprių asmenybių ir žmogiškų jausmų konfliktas V.Krėvės kūryboje

Rašinys

Stiprių asmenybių ir žmogiškų jausmų

konfliktas V. Krėvės kūryboje

Kiekvienas iš mūsų, nesvarbu, didelis ar mažas jis būtų, žino bent truputi Lietuvos istorijos. Matome, kad tautą saugojo ir gynė labai stiprūs ir valingi valdovai. Mes didžiuojamės savo vieninteliu karaliumi Mindaugu, žavimės Kęstučio drąsa. Neužmirštame ir Vytauto Didžiojo. Dar daug Lietuvos valdovu išgarsėjo herojiškais žygiais, bet ar jie, kunigaikščiai, buvo laimingi žmonės, mes galime tik pabandyti įsivaizduoti. Iš V. Krėvės “Dainavos šalies senu žmonių padavimu” ir “Skirgailos” mes pamatome, kad dažnai ššalies valdovas yra nelaimingas žmogus, bandantis savyje suderinti proto balsą su širdies troškimais.

Toks buvo Skirgaila – šiurkštus ir despotiškas viduramžių valdovas, visa širdimi trokštantis pasitarnauti tėvynei . Jis nenori būti vien tik pasyvus stebėtojas, nori kovoti už savo ir tėvynės laimę, bet kova atneša kančių. Skirgailai labai artima pagonybė, senovės papročiai, kalba ir dainos, kurių jis mielai klausosi. Tačiau jis supranta, kad tie laikai praėjo ir jų sugrąžinti nepajėgs nei dievai, nei jis pats. Skirgaila valdovo išmintimi pranoksta savo laikų žžmones, bet vis dėlto sustoja pusiaukelėje: nesugeba visiškai atsisakyti senųjų tradicijų, nesusitaiko su naujomis, neranda išeities. Šią jo pagrindinę tragediją sukelia negailestingas dviejų epochų – senosios (pagonybės) ir naujosios (krikščionybės) – susidūrimas .

V. Krėvės kūrinyje “ Sena pasaka apie narsųjį kkunigaikštį Margirį, Punios valdovą” išaukštinamas Margirio narsumas, nenoras pasiduoti priešui. Dar ilgai už tai jis buvo gerbiamas ne tik savųjų, bet ir kryžiuočiu . Išdidus yra Margiris, jam tėvynės laisve ir gerove už viska svarbiau, bet net ir dėl to jos jis nesiruošia pasikrikštyti , nenori paaukoti pagonybės – senojo lietuviu tikėjimo – dėl ramybes , kad kryžiuočiai nepultu. Margiris – aktyvi , nerimastinga ir maištinga asmenybė , gilių išgyvenimų ir karštu troškimų. Jis siekia to, kas nepaprasta , Margiriui atrodo reikšminga . Jis taip pat kaip ir Skirgaila , nepasiduoda likimo valiai.

Istorinių įvykių kupinu laikotarpiu gyvena ir dar vienas V. Krėvės sukurtas herojus – bajoro sūnus Zubrys . Jis myli savo tėvynę Lietuva ir pasiryžta dėl jos paaukoti net ssavo mylimąją Meilužę. Zubrys supranta , kad savo žmonos jau neišgelbės , todėl ryžtąsi paleisti į ją strėlę. Tai parodo, koks stiprus žmogus yra Zubrys.

V. Krėvės herojai – stiprios asmenybės, kuriose kunkuliuoja prieštaringi jausmai, aistros , siekimai. Eidami savo keliu , jie siekia savo tikslų , ir nors susiduria su neįveikiamomis situacijomis lengvai nepasiduoda ir kovoja. Tai labai sudėtingi charakteriai , kuriuose susipynęs gėris ir blogis , dideli užmojai, meile ir neapykanta . Tokiomis veikėjų charakteristikomis V. Krėvė norėjo iiškelti Senuosius laikus , parodyti Senųjų laikmečių žmogų.