Suvalkijos tradicijos ipročiai

Tradicijos ir papročiai

Būdingi valgiai pusryčiams: mėsa, rauginti kopūstai arba barščių sriuba. Pietums: pašildomi tie patys patiekalai kaip ir pusryčiams. Vakarienei baltinta kukulaičių sriuba, bulvės su rūgštu pienu ir t.t

Rūbai

Tradiciniai rūbai: durtos sermėgos su klostėmis nugaroje žemiau liemens, plačiais kraštais veltinės skrybelės. Moterims: sijonai su plačiais ir vertikaliais dryžių deriniais, išilginiais klijų raštais puoštos prijuostės.

Suvalkietė mergina

XIX a. pab.- XX a pr.

Dainos

Suvalkiečiai, pasiturintys, praktiški žmonės daug prisidėjo kuriant visą tautą vienijančią bendrinę kalbą ir dar daugiau – atsikovojant Lietuvos nepriklausomybę. JJuk iš šio krašto kilę žymieji visuomenės veikėjai V Kudirka ir J Basanavičius! Dėl sparčios pažangos Suvalkija greitai tolo balanos gadynės tradicijų, bet gaivioji dainų dvasia buvo gyva dar ilgai, iki pat XX a. vidurio.

Dauguma suvalkiečių dainų yra daugiabalsės, tik jų melodijose žymu ir iš vienbalsių dainų priklydusi laisvumo. Vienas jų artimos dzūkų, kitos – žemaičių dainoms, mat su šiomis etnografinėmis sritimis bendrauta sausumos ir vandens keliais. Gražiai tuos ryšius yra aprašęs poetas Albinas Bernotas. Jis atkreipia dėmesį į XXIV – XVIII a. Suvalkijoje gausias miško verslo įmones – būdas, kur suplaukdavo po kelis šimtus dalbininkų iš įvairių Lietuvos vietų ir kurie ilgainiui tapdavo šių vietų žemdirbiais. Iš mažosios Lietuvos į šį kraštą atsikeldavo lietuvininkai ar net prūsų kraujo tturintys žmonės. Pati daina tarsi sparnuota perskrisdavo ir per Nemuną, o vaizdas primindavo toli esančias “jūras maružes, geltonus laivužius”.

Rugių kūlimas Suvalkijoje

Pirmiausia rugius arba žieminius kviečius grendyme paklodavo, o po to spragilais kuldavo – tai buvo pirma eilė. Tada pėdus apversdavo ant kito šono ir vėl kuldavo – tai antra eilė. Po to pėdus iš ryšių paleisdavo, šiaudus išsklaidydavo po visą grendymą lygiai/ stengdamiesi išversti pėdo vidurį į viršų. Ir vėl spragilais apkuldavo – tai trečia eilė. 0 tada pėdus apversdavo ant kito šono ir vėl kuldavo – tai ketvirtoji eilė.

Po tokio kūlimo stambesniuosius šiaudus suimdavo rankomis žemiau varpų ir pakratydavo: smulkesnieji šiaudai išbirdavo, o likusius stambesniuosius surišdavo į kūlį. Tada nubirusius smulkiuosius šiaudus dar kartą spragilais pakuldavo – ttai bus penktoji eilė. Tuos apkultus smulkesnius šiaudus apversdavo į kitą pusę ir vėl kuldavo – tai šeštoji eilė.

Šiaudų kūlius darydavo stogams dengti. 0 smulkiuosius šiaudus sukratydavo medine šake ir sudėdavo į šalinę – avims, karvėms šerti ar kraikui.

PASAKOJIMAI IR PADAVIMAI:

Liškiavos pilis

Keliaujant Nemuno krantais, kur demarkacijos linija skiria laisvąją Lietuvą nuo okupuotos, ten, aukštame Nemuno krante, stebina keleivį jau bebaigiąs griūti senas akmeninis pilies bokštas. Tai Liškiavos pilies griuvėsiai, liudytojai garsios Dainavos šalies praeities ir Lietuvos senovės galybės.

Keičiasi laikai, nyksta ggarsioji Dainavos šalies senovė, žūva vienas po kito istoriniai senovės paminklai. Baigiami užmiršti gražūs senų žmonių pasakojimai ir padavimai apie karingus Dainavos šalies bernelius, kurie visą amžių ginklo iš rankų nepaleido, ant arklio gulė, ant arklio kėlė, geriau laisvi mirė, bet niekam nevergavo. Maža begirdėti apie galinguosius karaliūnus ir karalius Šarūnus, apie stiprias Dainavos pilis, kurių niekas neįveikdavo, apie gražiąsias mergeles lelijėles, kurios nuolatos dainuodavo apie karan ir tolimon šalin išvykusius brolelius raitelius.

Dainavos šalies garsios praeities tik dainos ir griūvančios pilys beliko. Ir buvusių pilių maža žymių bėra, tik ant Liškiavos piliakalnio dar iki šių laikų stovi dalis akmeninio pilies bokšto. Ir to bokšto likučiai, niekieno nesaugomi ir nesusipratėlių griaunami, baigia jau nykti.

Kai vedė plentą nuo Ratnyčios, kasmet vežimais ir valtimis kėlė per Nemuną griaunamos pilies akmenis. Kiek akmenų suvartojo aplinkiniai gyventojai namų statybai ir kitiems reikalams. Ir dabar kasdien nors pamažu, bet vis griūva akmuo po akmens, šalčio ir drėgmės nuo pilies sienų atplėštas.

Čia apie stiprias senovės pilis, galingus valdovus karalius Šarūnus ir karingus Dainavos bernelius ne tik dainuojama, bet ir pasakojama gražių pasakų ir padavimų.

Sako, niekas neatmena, kada tai buvo, bet buvo tai labai seniai, milžinų laikais, kai visame pasaulyje buvo pilna raganų ir velnių. Kai tikro Dievo nniekas nepažino, o garbino ugnį ir perkūnus. Kai žmonės gyveno miškuose, su įvairiais žvėrimis imstėsi. Žvėriena mito, jaučiais arė, šunimis važinėjo. Tuomet, sako, čia gyvenę trys broliai milžinai. Jie buvo dideli ir galingi karaliai. Vienas gyveno Liškiavoj, kitas—Merkinėj, o trečias—Punioj ar Alytuj. Visų vyriausiasis buvo tas, kurs gyveno Liškiavoj.

Tas vyriausiasis milžinas nuvykęs Į svetimą šalį kariauti. Grįždamas iš nukariautos šalies, parsivedė gražią karalaitę sau už žmoną. 0 toji buvo ragana ir, velnių padedama, per keturiasdešimt keturias naktis pastatė ant kalno akmeninę pilį su trimis bokštais ir gryno vario vartais. Toj pily po žeme buvo iškastas kelias į antrą Nemuno pusę, sako, iki pat Merkinės ėjęs. Seni žmonės pasakoja patys matę tą urvą, kuriuo ėjo kelias po žeme. Jis buvęs toks platus, kad ketvertu arklių’ lengvai galėjai važiuoti. Seniau tas urvas matydavosi ties tuo pilies bokštu, kurio palaikai ir dabar dar antai va ant kalno iš tolo matyti.

Tas galingasai karalius milžinas labai plėšė ir vargino žmones, o jis taip darė, kad to norėjo jo pati ragana, kuri, sako, mitusi vien kūdikių mėsa. Juo toliau, juo blogesnis darėsi karalius. Pradėjo spausti ir savo brolius, o paskui užsimanė juos visai išvaryti ir jų pilis atimti. Pakėlė maištą visi žmonės, užstojo jaunuosius milžino brolius. SSukilo visi prieš piktąjĮ karalių ir nedorąją karalienę raganą. Apgulė stipriąsias Liškiavos pilis narsūs Dainavos šalies berneliai raiteliai. Drebėjo stiprios akmeninės Liškiavos pilys, žvangėjo vario vartai. Ten zvimbė kulkelės kaip sode bitelės, čerškėjo šveitrūs kardeliai. Kraujuupės pasruvo, kalnai jaunų bernelių prigriuvo. Pilies paimti nepajėgė nei nedorojo karaliaus nugalėti nevaliojo. Stovi visa kaip užkeikta, ir tiek. Būtų karalių nugalėję ir pilį užėmę, bet, kiek tik dieną kareivių išmuša, visi naktį. atgyja. Mat ta ragana, karaliaus pati, išėjusi ant pilies bokšto, šūkteli, ir visi jų kareiviai atgyja. Taip ir būtų niekaip neįveikę, bet atsirado vienas gudrus kareivis, kuris žinojo, kad raganos kitaip nenušausi, tik sidabrine kulka ar pinigu. Tuomet jis, nieko nelaukęs, paleido Į raganą sidabrinę sagtį ir nušovė. Tuojau visi žmonės puolė ir užėmė pilį. Nukovė tą nedorąjį karalių. Taip ir gyveno sau laisvi.

Čia visi žmonės šneka tame kalne esant didžius turtus. Tik niekas tų turtų paimti negali. Jie esą užkeikti, ir niekas jų negalės paimti, kol nesibaigs to užkeikimo laikas. Sykį atėjo, sako, drąsūs bernai aukso kastų, turtų ieškotų. Išėjo, sako, iš to kalno senelis ir tarė: ,,To kalno nevalia liesti, jei neklausysta, ištiks nelaimė“. Taip pasakęs, išnyko sau nematomai. Parėjo nieko nelaimėję bernai ir daugiau nebemėgino turtų ieškoti.