sventes

Pavasario šventės

VERBOS

Nutirpus sniegui ir pradėjus dygti žolei, balandžio pabaigoje žemdirbiai švęsdavo pavasario atėjimo šventę, kurios metu garbindavo deivę Žemyną – Žiedkelę. Šią šventę 325m. Katalikų bažnyčia susiejo su Velykomis. Jos esti ne vienu laiku, nes Nicos bažnytinis susirinkimas VIIIa. nusprendė Velykas švęsti praėjus 14d. nuo pavasario pradžios, t.y. pirmą sekmadienį po vasarinio mėnulio pilnaties. Kadangi mėnulio pilnatis kiekvienais metais būna skirtingu laiku, tai ir Velykos kasmet švenčiamos vis kitą dieną.

Paprotys puošti verbas popierinėmis bei sudžiovintomis praėjusios vasaros gėlėmis greičiausiai yra aatsiradęs XIXa. Tuo metu pradėtos naudoti įvairiaspalvės meniškai padarytos iš dažytų sudžiovintų Vilniaus apylinkių lauko gėlių (samanų, katpėdžių, snaudalių, šiaudinukų, smilgų) verbos. Lietuvių moterys nuo seno verbas surišdavo dailiomis tautinėmis juostomis.

Žiloje senovėje per pavasario šventes būdavo garbinami anksčiausiai rodantys gyvybės ženklus augalai, kurie esą turėdavo magišką galią pagreitinti augmenijos pabudimą, pagerinti žmonių sveikatą, pašalinti visokį blogį. Tikėta, kad juose besikaupianti gyvybės – augimo ir vaisingumo jėga.

Žemaičiai Velykų antrą dieną, atėję vieni kitų aplankyti, pirmiausia plakdavosi žilvičio, išsprogusio beržo ar kadagio ššakelėmis. Kartu jie laistydavosi vandeniu. Paaugliai bėgiodavo iš vienų namų į kitus ir plakdavo užkluptuosius. Už tai gaudavo margučių. Tarnai “apvelykaudavo” šeimininkus. Apie Šilutę ir kitur išsprogusio beržo šakomis stengdavosi “apvelykauti” pramigusius. Žilvičio rykšte skerdžius plakdavo piemenis, arkliaganius, kad būtų bbudrūs ir sveiki.

Švęstą verbą laikydavo visus metus ir ja rūkydavo audringus debesis, kurie dėl to išsisklaidydavę, taip pat išgenamus gyvulius, trobas ir kt. Kai kur dar XXa. pradžioje buvo išlikęs paprotys Verbų sekmadienį ar Velykose plakti minėtų augalų šakomis žemę. Esą dėl to ji atgimdavo ir augmenija suklestėdavo žiedais ir vaisiais. Verbas, užkištas už paveikslų arba palubėje, laikydavo visus metus.

Nuo Verbų sekmadienio iki Atvelykio žmonės laikėsi įvairių draudimų, būrė, atlikinėjo magiškus veiksmus, tariamai turinčius apsaugoti juos nuo visokių nelaimių bei blogų dvasių.

VELYKOS

Tikras prosenovinis pagonybės laikų paprotys buvo Velykų išvakarėse, naktį ar rytą šaudyti iš šautuvo. Dar ne taip seniai kai kur Žemaitijoje ankstų Velykų rytą šeimininkas šaudydamas apeidavo apie trobas. Buvo tikima, kad Velykų naktį esą galima nušauti piktąją dvasią, yypač šaunant pro trobos kertę.

Prosenoviniu papročiu, paveldėtu iš pagoniškosios religijos, Velykas švęsdavo keturias dienas: pirmoji būdavo laikoma ugnies diena, antroji – dievo Perkūno, trečioji – gegužės, ketvirtoji – ledų.

Per Velykas įvairiems gamtos reiškiniams žmonės priskirdavo nepaprastą galią. Tą dieną ir saulė tekanti pasišokinėdama. Žmonės stengėsi veikti gamtą magijos bei burtų būdu, siekdami laiduoti būsimąjį derlių, daug gerų gyvulių ir sau sveikatą. Ankstų Velykų rytą jie lankydavo laukus. Panevėžio apylinkėse šeiminikas apvažiuodavo aplink savo lauką, kad javai gerai augtų. Taip būdavo ppadaromas magiškas ratas, apsaugantis pasėlius nuo įvairių negandų, o ypač nuo ledų. Velykų pirmosios dienos rytą žmonės skubėdavo iš bažnyčios namo, tikėdami, kad kuris pareis anksčiau už kitus, javai geriau augsią ir pirmasis iveiksiąs žemės ūkio darbus.

Velykų apeiginis stalas būdavo apkraunamas prosenoviniais tradiciniais valgiais, tarp kurių pirmą vietą užimdavo kiaušiniai – margučiai, mėsa, dešros, sūriai, sviestas, varškė, pyragai ir kt. Tarp valgių pastatydavo sudaigintas indelyje avižas, simbolizuojančias gerą būsimą javų dygimą.

Pasak L.A. Jucevičiaus, Velykų valgius XIX a. pirmoje pusėje Lietuvoje sudarydavo įvairūs kepiniai, mėsiški patiekalai, žvėriena ir margučiai, o virš visko statydavo keptą avinėlį su vėliavėle. Jei kuris tikro avinėlio neturėdavo, jį pasidarydavo iš sviesto, kartais jo vietoj pastatydavo cukrinį arba alebastrinį vazone, prižėlusiame avižų daigų. Šerno arba dažniausiai didelio meitelio galva buvo būtinas švenčių valgių patiekalas. Kepinius, žvėrieną, naminių gyvulių mėsą apkaišydavo žalumynais, o visą stalą papuošdavo pataisais (Lycopodium). Velykų valgiai paprastai būdavo labai gausūs, neretai pagaminto maisto šeimyna neįstengdavo suvalgyti per mėnesį.

Iš pradžių visa šeimyna valgydavo vieną kiaušinį, kurį dažniausiai pats šeimininkas nulupdavo, supjaustydavo į tiek dalių, kiek namuose yra žmonių, ir padalydavo visiems – pirmiausia žmonai ir vaikams, o paskui ir visai šeimynai, – linkėdamas sveikatos ir visokios sėkmės. Pirmąją Velykų dieną niekas iš namų neidavo. Negeru eelgesiu buvo laikoma aplankyti kaimyną, pagyvenusiai moteriai eiti ko nors, o ypač ugnies, pasiskolinti. Tuo tarpu antrąją dieną prasidėdavo vieni kitų lankymas ir vaikų vaikščiojimas iš namų į namus, kur juos apdovanodavo kiaušiniais ir pyragais.

Kiaušiniai – margučiai ne tik mūsų krašte, bet ir kitur turėjo ypatingą reikšmę. Jie simbolizavo gamtos prisikėlimą, gyvybės atsiradimą, gyvenimo atsinaujinimą, augmenijos gimimą, jos žydėjimą ir vaisingumą. Be to, buvo tikima, kad kiaušinis galįs suimti į save žmonių ir gyvulių ligas, „blogas akis“, pašalinti moralines ydas. Todėl Punsko apylinkėse, Suvalkų apskrityje, sergant kam nors drugiu, iškepdavo vieną ar porą kiaušinių, supjaustydavo juos į keturias dalis, įrišdavo į skarelę, nunešdavo į balą, įmesdavo ir nežiūrėdami atgal bėgdavo namo. Esą tada drugys praeisiąs. Kiaušinius valgydavo nesveikuojant, jais apdėdavo žaizdas, dėl to jos užgydavusios. Nevaisingos moterys, valgydamos žalius kiaušinius, tapdavusios vaisingos. Kiaušinis buvo priemonė apsauganti nuo įvairių piktų dvasių bei demonų.

Pavasarį, kada atgimsta gamta, kiaušiniui būdavo priskiriama magiška, nepaprasta galia. Todėl mūsų krašto žemdirbiai juos nešiodavo po laukus, aukodavo derliaus dievams bei mirusiems šeimos nariams.

Paprotys dažyti bei marginti pavasario šventėms kiaušinius yra prosenoviškas. Mūsų protėviams, kaip visoms kitoms tautoms, jis buvo žinomas dar pirmykštės bandruomenės laikais. Ornamentuotų stručio kiaušinių kevalų, datuojamų III tūkstantmečiu pr.m.e., iškasta Asharijoje. Vėliau apie jų ddažymą sužinome iš Ovidijaus ( Ia.pr.m.e. – Ia.). indų sanskrito knygose margutis vaizduojamas kaip gyvybės apraiška, jos užuomazga bei pradžia. Persai prieš Naujuosius metus margindavo kiaušinius, kurie simbolizuodavo Naujųjų metų gimimą. Iraniečiai vyno ir rožių šventėje vieni kitiems dovanodavo margučius – gyvybės, laimės ir meilės simbolius. Egipte kiaušinis vaidino svarbų vaidmenį derliaus dievų Izidės ir Ozirio apeigose. Vokietijoje margučiai būdavo dedami į vaikų kapus.

Ilgus amžius mūsų protėviai kiaušinius dažė natūraliais, iš augalų ir balų rūdos gautais dažais. Tam vartodavo ąžuolo, skroblo ar juodalksnio žievę, svogūnų lukštus, rugių želmenis, ramunėles, kmynus ir kt. XIXa. pabaigoje pradėta juos dažyti cheminiais dažais. Be dažytinių, plačiai buvo paplitę marginti kiaušiniai. Jie skirstomi į „rašytinius“ ir „skustinius“.“Rašytiniai“ margučiai būdavo marginami vašku, naudojant metalinį ar medinį smeigtuką arba šakaliuką su pritvirtintu prie jo skardiniu smailėjančiu galu vamzdeliu, kuriuo paimamas ištirpintas vaškas. Išrašytą margutį įkišdavo į dažus, paskui jį iš ten išgriebdavo ir nuskusdavo vašką, kurio vietoje likdavo balti ruoželiai. Norėdami gauti įvairiaspalvius raštus, ant numatytų ruoželių dėdavo vašką ir leisdavo kiaušinius į skirtingos spalvos dažus. Kartais jie pirmiausia būdavo nudažomi silpna spalva, ant jos padaromas vašku raštas ir vėl dedami į dažus. „Skustinius“ margučius skutinėdavo peiliuku ar kitu aštriu daiktu. Kartais kiaušiniai būdavo išmarginami vaškiniu ir

skustiniu būdu.

Margučių raštai būdavo labai įvairūs. Kai kur jie turėdavo liaudiškus pavadinimus, pvz.: „saulutės“, „žvaigždutės“, „žiedeliai“, „rūtelės“, „eglutės“, „varputės“, „vištos kojelės“, „žalčiukai“, „peteliškės“, „driežiukai“, „turkliukai“, „paukščiukai“, „snieguolės“, „vingeliai“, „kriputės“, „dantukai“ ir kt. Dažnai margučių raštai būdavo sumaniai kombinuojami, sudarant sudėtingas menines kompozicijas.

Margučius dažydavo ne vien estetiniams poreikiams. Jų raštai turėjo simbolinę bei maginę prasmę. Daugiausiai jie būdavo dažomi juodai, raudonai, geltonai, rusvai, žalsvai.

Margučių ornamentai pavasario švenčių apeigose taip pat būdavo labai reikšmingi: jie simbolizuodavo pavasarį, priklausomai nuo jų turėdavo viskas aaugti, klestėti, derėti, gyvuliai privalėdavo būti vislūs ir geri, žmonės – sveiki.

Ant margučių išliko tokių pat raštų, kokius aptinkame pirmųjų mūsų eros amžių senkapiuose bei kituose liaudies meno dirbiniuose. Žvaigždžių, kryžiukų ir kitų vaizdavimo maniera yra prosenoviška. Lygiai tokios pat žvaigždutės, kaip ant margučių, randamos lietuvių ir senprūsių kapuose ant molinių urnų, datuojamų I – IVa.

Žvaigždžių raštą ant margučių simbolizavo nakties šviesą javams. Pavaizduoti įvairūs augalai ir žiedai turėję pagreitinti augmenijos atsiradimą, augimą ir žydėjimą. Varpos, javų laukai reiškė gerą bbūsimą derlių, rūtų ir eglės šakelės – žalią vasarą. Be to, žiedai, javai būdavo stilizuoti su saulės bei mėnulio motyvais. Pavasarį simbolizavo nupiešti ant margučių drugeliai, jauni zuikučiai, gandrai, kartais net su lizdu, jaunikliais arba gandriuku snape. Arkliai ant margučio rreiškė būsimą arimą, žmonės – artojus.

Margučiai dažnai būdavo puošiami geometriniais raštais – kombinuotais trikampiais, keturkampiais ir kt. Nėra abejonės, kad kai kurie jų taip pat turėjo maginę prasmę.

Nuo žilos senovės beveik visoms Senojo pasaulio tautoms buvo būdingas paprotys margučius dovanoti vieni kitiems, linkint sveikatos, laimės, džiaugsmo. Žmonės tikėdavo, kad visa tai išsipildysią.

Ypač plačiai buvo žinomas paprotys dovanoti kiaušinius vaikams. Paprastai margučius mažiesiems atnešdavo į namus tetos, kaimynės ir kt. Kartais vaikai juos gaudavo vaikščiodami pakiemiui.

Velykų eglutė savo kilme yra prosenoviška. Jos papuošalų dėka greičiau atgimdavusi ir suklestėdavusi gamta. Padėti 9 ar 12 margučių irgi turėjo magišką reikšmę. Šie skaičiai buvo laikomi nešančiais visokią palaimą. Dovanoti nuo tos eglutės kiaušiniai turėjo suteikti gaunantiems juos laimę, sveikatą, apsaugoti nuo ligų, nesėkmių ir kkt. Be to, dovanodamos margučius, moterys linkėdavo, kad vaikai būtų sveiki ir apkūnūs, kad gerai augtų.

Mūsų krašte, kaip ir kitur, buvo plačiai tikima, kad Velykų naktį vaikštanti kažkokia įasmeninta moterškos lyties pramotė Velykė, kuri geriems vaikams dovanojanti margučius, o kartais ir iškeptus iš tešlos gaidžiukus, zuikučius ar arkliukus. Ji einanti apsikaišiojusi žaliomis šakelėmis su gluosnio lazda. Dar XIXa. naktį uždarydavo šunis, kad jie vaikščiojančios Velykės nesudraskytų. Tiesa, įsivaizduojama antgamtinė būtybė įvairiose Lietuvos vietose buvo vadinama skirtingai. Žemaičiai raseiniečiai ją vadino KKarabija, aukštaičiai – Velyke, panemuniečiai Velykų boba ir pan. Laukdami Velykės, vaikai stengdavosi atsikelti anksti, kad ją pamatytų. Deja, jie tos stebuklingos būtybės nepamatydavo, o tik rasdavo padėtus prie lovos margučius.

Antrą Velykų dieną vaikai eidavo kiaušiniauti, arba velykauti. Atėjęs velykautojas laikydavo rankos smilių įsikišęs į burną. Tai buvo ženklas, kad jis prašo kiaušinio. Šeimininkė visuomet tokiam vaikui duodavo margutį, nes buvo tikima, kad, jei velykautojui nedovanosi kiaušinio, vištos mažai dėsiančios.

Su papročiu dovanoti margučius buvo susijęs ir lalavimas, žiloje senobėje turėjęs apeiginę prasmę. Žodžiai laluoti, lalauninkas, pasak D.Zelenino, kilę iš priedainio vai lalu ir susidarę lietuviškoje prosenovėje. Tuo tikslu susiburdavo jauni vyrai bei vaikinai, pasiimdavo barškučius, kleketą, kitokius muzikos instrumentus ir eidavo po kaimus, užsukdami į kiekvieną kiemą, kurį laimino giesmėmis, specialiomis kalbomis bei linkėjimais gero derliaus, gyvulių ir kt.

Retai atsitikdavo, kad lalauninkams neduodavo kiaušinių. Nedrįsdavo atsisakyti, nes žmonės tikėjo, jog negavusių dovanų blogi linkėjimai išsipildysią. Jeigu negavusieji kiaušinių lalauninkai prie namų paliks lazdą, tai, anot tverečėnų, nuo vaikų neatsiginsi. Piliakalnio kaime, Merkinės apylinkėse, nepriimti lalauninkai sakydavo: „Kad jūs savo vištas rezginėmis išnešiotut, kad jūsų kiaušinius ant bulvienos rinktut, kad jūsų antys oru skraidytų, ne vandeniu plauktų, kad jūs kitais metais mūsų dar didesnio pulko sulauktut“. Kur juos priimdavo ir pavaišindavo, tten šie linkėdavo: „Kad jūsų vištelės ant paros po 2 – 3 kiaušinius dėtų, kad jūsų javeliai iš žemės virstų, kad jūsų turteliais svietas dzyvytūs“.

Apeiginę prasmę turėjo ir žaidimai margučiais. Velykų išvakarėse vyrai, eidami nakčiai į bažnyčią, pasiimdavo nudažytų kiaušinių. Dar vidurnaktyje šventoriuje, prie degančio laužo šaudant iš mozerinės patrankos Gavėną, vyrai pradėdavo juos daužyti. Rytą, po pamaldų, vieni raiti, kiti važiuoti skubėdavo namo, lėkdami pro iš anksto praardytas tvoras, atkeltus vartus, kad pirmi sugryžę suvalgytų margutį. Esą tada pirmieji nudirbsią laukų darbus. Apskritai margučių daužymas trukdavo nuo Didžiojo šeštadienio vakaro iki Atvelykio.

Šis paprotys buvo žinomas visoje Lietuvoje. Paprastai margučius daužydavo vyrai. Jie rinkdavosi į šventorių, kiemus, prie karčemų ir kt. Margučiai daužymui buvo parenkami patys stipriausi. Todėl juos vyrai išmėgindavo kalendami į dantis. Jų tvirtumą stengdavosi sustiprinti ir burtais. Kad margučiai būtų stiprūs, kupiškėnai virdavo juos Velykų rytą, žmonėms einant aplink bažnyčią. Vyras ar bernas, turintis stiprų margutį, pelniusį šimtus „kiužių“ (sumuštų margučių), garsėdavo per kelias parapijas. Kai kas pasidarydavo dervinį ar cukrinį margutį, su kuriuo nugalėdavo visus paprastus. Jeigu susekdavo, tai, remdamiesi tradiciniais teisiniais papročiais, tokius labai bausdavo. Dažnai derviniu margučiu išloštus „kiužius“ sugrūsdavo sukčiui į gerklę, nuo to neretai jis mirdavo. Kitur priversdavo tokį kiaušinį suvalgyti. Būdavo aatsitikimų, kad apgaudinėtoją net užmuždavo.

Margučius daužydavo labai paprastai. Susitardavo du vyrai, vienas jų laikydavo margutį smaigaliu į viršų, o kitas savo margučio smaigaliu mušė. Kurio kiaušinis trūkdavo, tas turėdavo jį atiduoti sudaužytojui. Antrą kartą mušdavo tas, kuris pirma laikė margutį, ir t.t. Kai kur Velykų pirmąją dieną mušdavo tik margučio laibgalį, o antrąją – ir bukąjį galą.

Visoje Lietuvoje buvo paplitęs paprotys „ridinėti“ margučius. Susirinkdavo vyrai į kiemą, klojimą ar pirkią, prie sūpuoklių, ant pėvelės, pasistatydavo lovelį, kurio vieną galą dėdavo ant pagalio ar lentgalio, ir keli susitarę ridindavo juo margučius. Paristi margučiai pasilikdavo gulėti. Kurio paleistas margutis prisiliesdavo prie anksčiau paridento, tas jį išlošdavo. Kaišių kaime, Tauragės apskrityje, susirinkę vyrai ne tik žaidė margučiais, bet ir keitėsi pypkėmis bei kepurėmis.

Su margučiais buvo susiję įvairių burtų. Daugėliškėnai, kupiškėnai ir kiti Velykų rytą suvalgytų kiaušinių lukštus nunešdavo savo laukan ir užkasdavo. Tai turėję apsaugoti javus nuo ledų ir laiduoti gerą derlių. Veliuonietės stropiai surinkdavo margučių lukštus ir sudegindavo, kad pavasarį viščiukai, žąsiukai ir kiti paukščiai lengvai ristųsi, gyvuliai greičiau numestų žiemos plaukus, medžiai sprogtų, pradėtų keltis jauna žolė. Vištoms lesti tų lukštų neduodavo, kad jos nelestų pasėtų daržovių.

Per Velykas, kaip ir kitas agrarines šventes, plačiai buvo paplitęs paprotys laistytis vandeniu. Apie tai

sužinome iš kunigų pranešimų. Pasak jų, XVIIIa. pirmojoje pusėje lietuviai Velykų antrąją ir trečiąją dieną laistydavosi vandeniu, merginas net įmesdavo į jį. Žemaitijoje dar XIXa. pirmojoje pusėje Velykų pirmadienį anksti atsikėlusieji šlakstydavo vandeniu gulinčius. Kai kur laistytojas nešiodavosi išsprogusią beržo ar žilvičio šakelę, kuria mušdavo aplankytus kaimynus, linkėdamas visokeriopos sėkmės. Kartais ištrauktą iš patalo žmogų temdavo į upelį maudytis. Apie Pandėlį Velykų rytą vaikščiodavo jaunuoliai su vandeniu ir laistė šeimininkų rankas, reikalaudami už tai velykaičių. Veliuonos apylinkėse vaikinai vaikščiodavo po kkaimą ir laistydavo merginas, stengdamiesi apipilti kojas. Merginos už tai apdovanodavo margučiu. Tą dieną vyrai apsirengdavo „meška“, vaikščiodavo po kaimą ir rinkdavo dovanas.

Trečioji Velykų diena buvo gegužės šventė. Dar XIXa. pradžioje ją šventė Pakievyje (Vaiguvos parapija), Milviduose (Kuršėnų parapija) ir kt. Tą dieną jaunimas žaisdavo „gegužės“ žaidimą, kuriam vadovaudavo pati gražiausia mergina (gegelė). Visi sustodavo ratu, o viduryje užrištomis akimis sėdėdavo ant kėdės išrinktoji. Po kiekvieno šokio vaikinai prieidavo prie jos ir paėmę už rankos dainuodavo:

Karaliūne gegele, kukū, kukū!

Aš tavo bbrolelis, kukū, kukū!

Sėdinčioji mergina iš balso atspėdavo tuos, kurie jai labiausiai patinka. Ji išsirinkdavo tris vaikinus, užrišdavo jiems akis ir visą dieną su jais šokdavo. Kai skirdavosi, apdovanodavo juos savo austomis juostomis. Vaikinai ją irgi apdovanodavo. Nuo tada mergina vaikinus vvadindavo savo broliais, o jie ją – sesute.

Velykose, kaip ir Užgavėnėse, didelė reikšmė buvo priskiriama supimuisi, kuris turėjęs magišku būdu pagerinti javų, o ypač linų, augimą. Tą mintį aiškiai išreiškia sūpuoklinė daina, kur sakoma“

Kas insėdo supuoklėsan,

To lineliai šilkeliuosan.

Kas nesėdo supuoklėsan,

To lineliai žagaruosan.

Supimosi dainoje mergelė prašo supti ją aukščiausiai, kad pamatytų ant aukšto kalno Vilnių, kur ji žadanti nueiti ir nusipirkti aštrias žirkles. Jomis ji pakarpysianti žalioje girioje aukštus medelius. Mergelė norinti pamatyti savo tėvelio dvarą. Jame esą treji varteliai; iš jų pro vienus Saulė tekanti, pro kitus Mėnulis besileidžiąs, pro trečius – Sesulę belydį.

Besisupančios merginos dainuodavo ir komiškas, juoką sukeliančias dainas, tariamai galėjusias pašalinti visokias piktybes. Pažymėtina daina apie vilką, papjovusį kalę, pakorusį viduje dvaro, kurios žiūrėti ėję bernai, kai jji trūkusi, bernai – nurūkę. Dainuojama ir apie gyliuojančius bernus.

Velykų apeigos baigdavosi kitą sekmadienį – Atvelykyje. Žiloje senovėje tai buvo derlingumo ir vaisingumo šventė.

ŽEMĖS DARBŲ PRADŽIOS

Pavasario švenčių ciklas nesibaigdavo pavasario sutikimu. Kai atšildavo, pradėdavo augti žolė ir ateidavo laikas arti bei išginti gyvulius, mūsų proseniai organizuodavo žemės ūkio darbų pradžios apeigas su maldomis bei aukomis, skirtomis žemės ūkio bei gyvulininkystės dievams. Apie tai žinių duoda rašytiniai ir etnografiniai šaltiniai. Tokią šventę XVIa. aprašė M.Strijkovskis, pasak kurio Įsručio, Kuršo, Ragainės valstiečiai ((jų kalba net iki Karaliaučiaus žemaitiška), pasirodžius žolei ir atėjus laikui pradėti arimą, ruošdavo didelę šventę, skirtą pavasario deivei Pergrubei. (S.Daukantas ją vadino Pergrube) Kelių kaimų valstiečiai supildavo po ketvirtį ar net po statinę miežių salyklo, iš kurio padarydavo alaus. Numatytą dieną visi susirinkdavo į vieną didelį namą, kur buvo atliekamos apeigos. Aukotojas arba maldininkas imdavo ąsotį alaus ir pakėlęs jį į viršų meldė duodančią žolę ir vasarą deivę Pergrubę, sakydamas: „O viešpatie dieve mūsų Pergrube, tu įkyrią žiemą nuvarai, o teikiesi žolynus, gėleles ir žoles visoje žemėje dauginti, mes dabar tavęs prašome, kad mūsų pasėtus javus ir tuos, kuriuos sėsime, gausiai padaugintumei, kad varpingi augtų, o visus kūkalius teikis pati sumindžioti“. Po maldos statydavo kaušelį ar puoduką, imdavo jį dantimis ir neprisiliesdamas rankomis gerdavo alų, o išgėręs mesdavo jį per galvą. Už jo stovintis tijūnas arba to valsčiaus vyresnysis turėdavo tą kaušelį pagauti, skubiai pripildyti alaus ir pastatyti prieš maldininką. Šis, paėmęs jį į rankas, prašydavo dievo – Perkūno, arba Perūno, kad griaustinius, krušas, žaibus, lietus, audras ir kenksmingus debesis teiktųsi suvaldyti. Po to vėl gerdavo alų, laikydamas kaušelį dantyse; paskui maldininką gerdavo visi. Trečią dieną prašydavo šviesos dievo Žvaigždiko, kad teiktųsi maloniai ir giedrai šviesti javams, pievoms, gėlėms iir visam jų turtui. Po to melsdavosi ketvirtam dievui Pilnyčiui, prašydami, kad teiktųsi leisti sėkmingai visus javus nupjauti ir į klojimus suvežti. Pabaigoje meldėsi kitiems dievams, kurių buvo 15, ir kiekvieno garbei gėrė po alaus kaušelį, neliesdami jo rankomis, o laikydami dantimis. Apeigų metu dievų garbei giedodavo giesmes.

Jei praėjusių metų javų derlius buvo blogas, prisipažinę nuodėmes, už kurias nusipelnę, prašė ligonių ir silpnos žmonių sveikatos dievo Aušlavio, kad jis prisidėtų prie kitų dievų – Pergrubės, Perkūno, Žvaigždiko bei Pilnyčio ir kad jie ateinančiais metais būtų maloningesni. Tokiu atveju Sūduvos, Sambijos, Žemaitijos ir kitų Lietuvos kraštų gyventojai aukodavo dievams aukas. Paprastai pasirinkdavo 4 ar 5 kaimų valstiečiai, sudėdavo pinigų, duonos ar kitokių daiktų, už kuriuos nusipirkdavo jautį ar ožį. Numatytą dieną visi sueidavo į vienus namus ir susikurdavo didelę ugnį. Jų žmonos supildavo kvietinių ir grikinių miltų, iš kurių darydavo plokščius kepaliukus. Viršaitis ar žynys, pagonišku papročiu užsidėjęs ant galvos vainiką, dėdavo ant ožio ar jaučio ranką ir prašydavo aukščiau išvardintų dievų kiekvieno atskirai, kad teiktųsi priimti apeigas ir auką. Paėmęs už ragų jautį ar ožį, vesdavo į klojimą, kur visi valstiečiai drauge su žyniu, apsijuosusiu rankšluosčiu, kreipdavosi į visus dievus, kalbėdami: „Tai garbinga auka ir mūsų tėvų atminimas mūsų dievų ppykčio numalšinimui“. Po to šnabždėdami ėjo trissyk aplink jautį ir jį pjovė, suleisdami į kubilą kraują, kuriuo žynys šlakstė žmones. Likusį valstiečiai nešdavosi indeliais namo ir juo šlakstydavo savo gyvulius.

Paaukotą jautį ar ožį kapodavo į gabalus ir virdavo. Tuo tarpu vyrai sėdėdavo aplink ugnį, o moterys kepdavo plokščius ir mėtydavo juos per ugnį iš rankų į rankas. Paskui per naktį valgydavo, gerdavo, grodavo ilgomis triūbomis. Rytą nešdavo plokštį ir kito likusio maisto ant kryžkelių, kur jį sudėdavo vienoje vietoje ir stropiai apkasdavo, kad žvėris ar šuo negalėtų iškasti. Po to, atsidavę dievams, skirstydavosi į namus. (J.Lasickis rašo, kad tokią šventę Prūsijos lietuviai 1553 m. šventė Jurginių dieną). Šioje šventėje daugiausiai buvo meldžiamasi prašant dievų gero derliaus, nes magiški veiksmai, susieti su būsimuoju derliumi, būdavo jau atlikti ankstesnėse pavasario šventėse. Šiose apeigose pažymėtinas žmonių, gyvulių bei trobesių šlakstymas aukojamų gyvulių krauju, turėjęs magiškos galios suteikti jiems sveikatos, jėgų, apsaugoti nuo visokių blogybių. Kepami ir aukojami apskriti plokščiai, be abejo, buvo duonos auka derliaus dievams bei mirusiųjų vėlėms. Ritualinių valgių likučių užkasimas kryžkelėse greičiausiai buvo susietas su auka vėlėms ar dvasioms, kurias tautosaka vaizduoja gyvenusias kryžkelėse, klaidinusias žmones, kenkusias derliui.

Vasaros šventės

RASOS – JONINIŲ ŠVENTĖ

Tai vidurvasario šventė, švenčiama nuo seniausių, neatmenamų laikų,

ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje kitų Europos kraštų. Įsigalėjus krikščionybei, pagoniška šventė sutapatinama su krikščioniška šv. Jono Krikštytojo švente. Jonas Krikštytojas buvo lietuvių pamėgtas šventasis. Tai liudija ir didelė gausybė jo vardu pakrikštytų vyrų. Nors kalendoriuje yra ir daugiau dienų, pažymėtų šv. Jono vardu, bet liaudis tvirtindavo, kad visi kiti tik “Jonukai”, o tikrasis Jonas švenčiamas birželio 24 d. Tą dieną visi Jonai švęsdavo savo vardines.

Joninės – viena linksmiausių ir populiariausių vasaros švenčių. Tai trumpiausia metų naktis ir ilgiausia ddiena. Joninių naktis – burtų ir magijos naktis, pilna paslapčių ir pavojų. Ji pasižymi laužų liepsnomis. Laužai kuriami ant kalnelių, kur geriau matyti. Kai lietuviai buvo pagonys, laužai degdavę visą Joninių naktį, kad jų šviesa apšviestų laukus, kur visokios piktosios dvasios ir raganos skrajoja, mėgindamos pakenkti gyvuliams, bręstantiems pasėliams. Laužo šviesa baidykles nubaido.

Vėlesniais laikais laužai buvo deginami pasilinksminimui. Jauni ir seni prie laužo dainuodavo, šokdavo, vaišindavosi. Joninių naktis buvo skirta jaunimui – jauni net gulti tą naktį neidavo, kad nepramiegotų ssaulėtekio. Mat Joninių ryte saulė tekėdama šokinėja ir maino spalvas. Pamatyti šokinėjančią saulę yra labai naudinga: būsi laimingas ir sveikas visus metus. Joninių naktį ir vanduo turi stebuklingos galios. Jeigu išsimaudysi tekančiame vandenyje, arba bent nuogas išsivoliosi rasotoje žolėje, jokia oodos liga nekibs: oda bus balta, švari ir visuomet jaunai atrodys.

Joninių naktį žydi papartis. Augalas vešlus, žalias, visur augantis, ypač miškuose, drėgnose pievose – toks, kaip visi kiti aplinkos augalai, nors niekam nepavyko rasti paparčio sėklų, pamatyti žiedo. Tai kaip jis dauginasi? Iš to kilo tikėjimas, kad paparčio žiedas stebuklingas. Augalas žydi pačiu magiškiausiu metų laiku – šv. Jono naktį. Kas tą žiedą atranda, supranta paukščių ir gyvulių kalbą, supranta viso pasaulio žmonių kalbas; žino kas ką galvoja, kur paslėpti turtai, mato Giltinę. Paparčio žiedas panašus į blizgantį, tviskantį raudoną ar vaivorykštės spalvų žiburėlį. Jis prasiskleidžia lygiai 12 val. Joninių naktį. Žiedą galima paimti, jeigu apsirėši aplink paparčių krūmą ratą šermukšnine lazda arba šventintu sidabriniu daiktu. Reikia tame rate atsisėsti iir jokiu būdu nenuleisti akių nuo paparčio, nesvarbu, kas aplinkui darysis. Papartis žydi tik trumpučiukę akimirką.

Joninių naktį daromi burtai: stengiamasi sužinoti ateitį. Merginos nupina vainikus, atsistoja nugara prie medžio ir per galvą meta vainiką, kad jis užsikabintų už šakos. Per kiek kartų vainikas užsikabina, už tiek metų mergina ištekės. Pinami vainikai, kuriems duodami merginų ir vyrų vardai. Vainikai metami į vandenį. Kurie vainikai sueina draugėn, tas vyras ir mergina sudarys porą; jeigu kurio vainikas nuskęsta, tai netrukus tas mirs; jei vvainikas gerai plaukia, neužkliūva už žolių ar šakų, tai to žmogaus gyvenimas bus linksmas ir lengvas.

Vyrai ir mergaitės susikimba rankomis ir šoka per baigiančio degti laužo žarijas. Jeigu jiems pavyksta lengvai peršokti, akys nuo dūmų neašaroja, padai ar drabužiai neapsvyla, tai viskas tais metais gerai seksis: laukia meilė, laimė, turtas. Jeigu per laužą šokanti pora nepaleidžia rankų. Tai jie tais metais sukurs šeimą – visą gyvenimą tvirtai vienas kito laikysis.

Diena prieš Jonines buvo labai svarbi vaistažolių rinkimui. Buvo tikima, kad Joninių naktį raganos sugadinančios vaistažolių veikimą. Todėl Joninių išvakarėse moterys, vaikai, vyrai pasipildavo po laukus, raistus ir miškus prisirinkti vaistinių augalų, kad jų užtektų visiems metams ne tik sau, bet ir naminiams gyvuliams gydyti. Vaistažoles rūpestingai surišdavo į ryšelius, sudžiovindavo, pakabinant jas palėpėje ar ant aukšto, o vėliau surūšiuodavo ir padėdavo žiemai. Jos buvo vartojamos įvairiai: verdant arbatą, užpilant degtine, sutrinant ir sumaišant su taukais, ir pan.

Joninių burtai mums jau nebeturi žūtbūtinės reikšmės, kaip senovės laikais, tačiau galime pasidžiaugti, juos išmėginti tik šiaip sau, vidurvasario nakties pasilinksminimui paįvairinti. Laužas ir prie jo vaišės yra būtina Joninių naktį. Čia taip pat labai tinka lietuviškos jaunimo ir meilės dainos, bauginančios pasakos apie raganas, burtininkus, piktuosius demonus ir paparčio žiedą. Vaikai mėgsta paparčio žžiedo magiją kai jų paklausiame: “O ką tu darytum, jeigu rastum paparčio žiedą?”

RUGIAPJŪTĖS PAPROČIAI IR FOLKLORAS

Gauti gerą derlių ir jį sėkmingai nuimti buvo svarbiausias lietuvių žemdirbių rūpestis. Ypač svarbu buvo nuimti rugių derlių, kuris buvo kasdienė duona. Todėl rugiapjūtė nuo seno buvo labai svarbus darbas. Jai buvo ruošiamasi su didžiausiu rūpestingumu. Patį darbą lydėjo rimta nuotaika, tam skirtos dainos ir turtingi papročiai.

Žemdirbiai stengdavosi iki rugiapjūtės pabaigti visus kitus darbus – bulvių vagojimą, šienapjūtę, pūdimo akėjimą ir pan. Jie jau iš anksto sutvarkydavo klojimą, į kurį turėjo vežti rugius, apžiūrėdavo bei suremontuodavo derliaus nuėmimo įrankius – išdantydavo pjautuvus, išplakdavo dalgius, pataisydavo grėblius, išaštrindavo pustykles. Taip susitvarkę, laukdavo tos dienos, kada pribręs rugiai ir kada juos bus galima pjauti.

Pačioje rugiapjūtėje skirtingi keli svarbūs momentai: pirma – tai prapjovos, arba pradėtuvės, antra – pati rugiapjūtė ir trečia – pabaigtuvės, arba nuobaigos.

Apie pagoniškąsias lietuvių rugiapjūtės pradėtuvių apeigas žinių pateikia S.Daukantas, pasak kurio, senovės lietuviai, išėję į lauką pradėti rugių pjauti, ant kalnelio dėdavo akmenį aukojimui. Šeimininkas ar žynys, supjovęs pirmąjį pėdą, užmaudavo jį ant šmaikščio ir pastatydavo padirvėje. Po to, užkūręs aukurą, sudegindavo kelias varpas, dėkodamas Laimos ir derliaus dievams už derlių ir prašydamas ateityje auginti javus laukuose. Be to, dėkodavo Pergrūdžiui, Perkūnui, kad jjavus pavykino. Paskui prašydavo dievų, kad leistų nuimamą derlių patiems sveikiems suvartoti. Jeigu būdavo menki javai, degindavo akmens aukas, prašydavo Perkūno, kad stiprintų juos kentėti badą ir alkį.

Archainių rugiapjūtės pradėtuvių apeigų komponentų, apsuptų sakrališkumo, kai kur buvo išlikę dar net XXa. pradžioje. Pvz., Vidžiuose lietuviai valstiečiai, prieš pradėdami pjauti rugius, atlikdavo tam tikras apeigas, skirtas Saulei pagerbti. Rugius pjauti pradėdavo vyriausiasis šeimos žmogus. Supjovęs keletą pėdų ir sustatęs aiškiausioje vietoje vieną gubą, atsigręždavo į saulę ir nusilenkdavo prieš ją keletą kartų iki pat žemės. Visi kiti pjovėjai tuo momentu stovėdavo nejudėdami, netardami nė žodžio. Pasibaigus apeigoms, visi eidavo prie darbo.

Tradiciniu papročiu rugius pradėdavo pjauti šeimininkė. Per ilgus amžius nuimant derlių, svarbiausią vaidmenį vaidindavo moteris, o ne vyras. Todėl ir prapjovas pradėdavo šeimininkė, kuri paprastai atlikdavo prapjovų apeigas. Tik pjautuvą išstūmus dalgiui, pagrindine darbo jėga nuimant derlių tapo vyrai, todėl su dalgio įsigalėjimu pjaunant rugius įsigali ir paprotys rugius pradėti pjauti vyrui.

Pirmasis pėdas, vadintas “šeimininku”, “gaspadoriumi”, buvo pjaunamas su didele pagarba. Supjautą pačios šeimininkės ir perrištą dviejose ar trijose vietose pėdą šeimininkė parnešdavo į namus, statydavo svarbiausiame trobos kampe – krikštasuolėje. Pirmąjį pėdelį stengdavosi supjauti iš pačių geriausių rugių, kurių tris saujas surinkdavo šeimininkė, braidydama po rugių lauką. Supjauto pirmojo

pėdelio viršūnė būdavo surišama, o apatinė jo dalis perskiriama pusiau, t.y. padaromas “šeimininkas” ir “šeimininkė” (Medininkai). Šitam pėdui žmonės priskirdavo ypatingą magišką galią apsaugant trobas nuo gaisro, suteikiant nemažą skalsą žmonėms bei gyvuliams sveikatą.

Parnešus “svečią” į namus, būdavo sakomos prakalbos, kurios prasidėdavo žodžiais: “Atėjo svetys, vardu rugys”.

Į prapjovų lauką šeimininkė nešdavosi duonos, sūrį ir druskos. Daugų apylinkėse į pirmąjį pėdelį buvo dedama duonos plutelė, apibarstyta druska. Gervėčių apyl. lietuvės moterys, eidamos prapjauti rugių, nešdavosi duonos ir druskos ir visa tai llaikydavo pasidėjusios rugių lauke, o grįždamos namo, vaišindavo sutiktas pakeliui kaimynes, duodamos ragauti savo duonos. Kai kur būta archaiško papročio per prapjovas moterims susirinkti prie rugių ir pasivaišinti duona.

Jei namuose būdavo jauna marti, tai anyta vesdavosi ją į rugių prapjovas. Anyta pasiimdavo maisto, o marti stuomenis. Atėjus prie rugių, pirmiausia anyta supjaudavo pirmąjį pėdą, po to susikviesdavo kaimynes, ir visos susėdusios pasivaišindavo. Anytos supjautą pirmąjį pėdą marti suvyniodavo į stuomenis, kurie nuo to laiko jau priklausydavo anytai. Jeigu anyta dėl ssveikatos nebegalėdavo nueiti prapjauti rugių, tai jaunamartė eidavo į lauką viena. Ji taip pat nešdavosi stuomenis, į kuriuos suvyniodavo pačios supjautą pirmąjį pėdą, kurį vakare parnešdavo namo ir įteikdavo anytai.

Vilniaus, Trakų, Švenčionių, Zarasų ir kitose apylinkėse gabaliuką prapjovų duonos užkasdavo ttoje dirvos vietoje, kur pradėdavo pjauti. Tai neabejotina auka žemei, užauginusiai derlių. Po vaišių prie darbo visi eidavo dainuodami. Prapjovų vaišės paprastai būdavo trumpos, nes laukdavo darbas, nebūdavo kada ilgai vaišintis ir linksmintis.

Sugrįžusios iš prapjovų, pjovėjos, kurios nešdavosi pirmąjį pėdą, būdavo sutinkamos su duona ir druska, tarytum sena duona pasitikdavo naują duoną. Pasitinkant sakydavo: “Šviežia duona parėjo”. Taip valstietis išreikšdavo džiaugsmą, kad, sulaukęs naujo derliaus, turės duonos.

Prapjovų dieną lietuviai atlikdavo tam tikrus burtus, turėjusius išburti sėkmingą rugiapjūtės darbų eigą.

Kai kur, ypač Rytų Lietuvoje, būta papročio pirmąją rugiapjūtės dieną iš lauko sugrįžusius rugių kirtėjus aplieti šaltu vandeniu. Šita magiška priemonė turėjusi išburti gerą grūdų brandą ir puikų orą rugiapjūtėje. Jei iš darbo grįžtančių pjovėjų šeimininkas nesuspėdavo aplieti vandeniu, tai jie apliedavo ppatį šeimininką, todėl rugiai gubose jau niekada nebesudygdavę (Veliuona). Rugius nuo skalsių turėjęs apsaugoti pirmasis rugių pėdas, kurį, parnešus namo, reikėję pastatyti į aruodą ( Panevėžys).

Rugiapjūtės pabaigtuvių šventės papročiai, apeigos, dainos aiškiai parodo lietuvių liaudies meilę savo žemei maitintojai, meilę darbui ir pagarbą darbščiam žmogui.

RUDENS DARBŲ PABAIGTUVĖS

J.Dlugošas XV a. rašė apie rudens šventes Lietuvoje, iškilmingai švęstas miškeliuose spalio pradžioje, nuėmus derlių. Į jas susirinkdavo visos apylinkės žmonės, atsinešdavo valgio ir gėrimo. Jie pokyliaudavo kelias dienas. Kiekvienas prie savo ugniavietės aukodavo ddievams, o ypač dievui Perkūnui, tikėdamiesi malonių ir pastiprinimų mirusiųjų vėlėms.

Sambijos sūduviai, pasak Jeronimo Maleckio, XVI a.taip pat švęsdavo derliaus nuėmimo pabaigtuvių šventę. Susirinkę keli valstiečiai padėkodavo savo dievams už derlių. Po to prasidėdavusi puota, kurią keldavę patys valstiečiai, pasidarę iš sudėtinių miežių alaus, išsikepę iš šviežių rugių duonos.

Rudens darbų pabaigtuvės – pasiruošimas vėlinių metui ir žiemos laikotarpiui.

SAMBARIAI

“Sūduvių knygelėje” (XVI a.) minimas lietuvių paprotys gegužės mėnesio pabaigoje rinktis šeimomis parugėse, todėl ir šventė kartais buvo vadinama Parugėmis. Sambariais vadinta todėl, kad žmonės susirinkdavo su maistu, gėrimais ir puotaudavo. Toks Sambarių paprotys kai kuriose Lietuvos vietose išliko ligi pat XX a.pradžios. Tai buvo bendras rugių ir kitų pasėlių lankymas laikotarpiu nuo rugių žydėjimo iki pjūties. Sambariuose kaimynai susideda maisto, pasidaro sambarinio alaus.

Pasak M. Pretorijaus (XVII a.), nuėmę nuo laukų derlių ir pradėdami kūlimą, senovės lietuviai keldavo vaišes, vadinamas sambariais. Visi kaimynai supildavo miežių ir darydavo alų, vadinamą ,,ant tryju devinu”. Šeimininkas paimdavo devynias saujas įvairių pirmo pjovimo javų. Kiekvieną saują dalindavo į tris dalis. Vadinasi, gaudavo dvidešimt septynias saujeles. Šiuos javus iškuldavo, sumaišydavo su supiltais alui miežiais, po to sumaldavo ir darydavo alų. Vaišes pradėdavo šeimininkas, pripildamas ąsotį alaus. Po to jis gerdavo Žemynėlės garbei, jai kalbėdavo maldą ir laikydamas rankoje ąąsotį, klaupdavosi ant žemės bei prašydavo dievų palaimos. Paskui nugerdavo vieną trečdalį alaus ir užmušdavo aukai gaidį, kuris turėdavo būti tų metų gimimo ir ne raudonos spalvos, – juodas, baltas arba raibas. Gaidį imdavo į kairę ranką ir melsdamas dievų iš ąsočio nugerdavo dar alaus. Po to užmušdavo ne raudoną vištą ir išgerdavo likusį ąsotyje alų. Visi esantieji pakeldavo rankas į viršų ir kalbėdavo: ,,Dieve ir tu Žemynėle, žiūrėk, mes tau dovanojame šitą gaidį ir vištą. Priimk juos kaip auką, kuri yra iš mūsų geros širdies dovanota”. Po to mergina pešdavo paaukotų paukščių plunksnas. Nupeštus paukščius paimdavo šeimininkė, išvirdavo ir pastatydavo ant stalo viduryje trobos, prie kiekvieno žmogaus padėdama po mažą kepaliuką duonos. Paskui atnešdavo tris mažus šventinius kaušelius ir visi gerdavo iš dešinės į kairę pusę po devynis kaušelius. Kaušelis turėdavo apeiti aplink tris kartus, t.y. kiekvienas klūpodamas turėdavo išgerti dvidešimt septynis kaušelius. Prie tėvų turėdavo būti ir visi vaikai. Jei kuris būdavo mažas ir negalėdavo klūpoti, tą turėdavo laikyti tėvai ir už jį išgerti dvidešimt septynis kaušelius. Apeiginio maisto duodavo ir pašauktiems į trobą šunims. Rytojaus dieną šventindavo javus.

VĖLINĖS

Po rudens lygiadienio prasideda Vėlių laikas. Jis trunka visą rudens metą, o lapkričio pradžioje pažymimos Vėlinės arba Ilgės. Tai išlikusios mmirusiųjų gerbimo šventės, prie kurių teko prisitaikyti ir Romos katalikų bažnyčiai. Būta ir daugiau tokių švenčių. Dzūkijoje jos vadinamos Dziedais ir kitais vardais. Tai – Stalų kėlimas, Ažynkos, Ragaišio nešimas, Diedai, Diedaduonė, Diediniai. Viena iš šventės dalių – vaišės. Jose dalyvauja ir mirusieji. Maistas šiuo atveju susijęs su auka, su derliumi, todėl suprantamas mirusiųjų sureikšminimas rudeniop. Nuėmus nuo laukų javus, žemdirbiai švęsdavo. Apeigos būdavo atliekamos arba vėlai vakare, arba vidunaktį, nes buvo manoma, kad tada pačios veikliausios mirusiųjų vėlės.

Vėlinių išvakarėse visi kapai būdavo gražiai sutvarkomi, papuošiami rudens gėlėmis, vainikais, o vakare ant kiekvieno kapo uždegama žvakelė, kuri paliekama degti per naktį. Net apleistieji kapai buvo puošiami ir ant jų uždegamos žvakelės. Visose kapinėse Vėlinių naktį žybsėdavo, mirguliuodavo mažos liepsnelės, primindamos, kad mūsų mirusieji niekuomet nebuvo užmiršti.

Šeimoje, aplankius kapus, visi renkasi prie stalo vakarienės. Prieš valgymą šeimos vyriausias narys ima kaušą, deda į jį įvairių rūšių miltų, druskos ir kt.ir tai beria į židinį, sakydamas: “Už visus mūsų bičiulius”.

Vėlinių, kaip ir kitų švenčių – Velykų, Kalėdų – apeigos prasidėdavo apeiginiu prausimusi. Prie uždengto balto stalo žmonės sėsdavosi švarūs, tvarkingais drabužiais. Beje, minima, jog senovėje išsiprausę ir vėlėms pirtyje palikdavo rankšluosčius, marškinius, o kartais ir stalą su valgiais.

Apeigos troboje prie stalo

būdavo labai turtingos: maldos, raudos, giedojimai, užkeikimai, vėlių šaukimai ir vaišės, kurias valgė patys ir aukojo vėlėms bei pakeleiviams ir elgetoms. Kuo ypatingi Vėlinių valgiai? Kaip ir visose mūsų šventėse, pirmenybė atiduodama duonai. Kiti iš senovės atėję valgiai – tai juka ir kruopiniai vėdarai ( A.Kargaudienė).

Vėlinių vaišių metu aplink stalą uždegami žiburiai – žvakės ar kitokia ugnis. Tai aprašo S.Rostovskis 1583 m. Jis dar pažymi, jog tuo metu žemaičiuose buvo labai gerbiami žyniai – apeigų vadovai. Žynys kviesdavo visus namų mmirusiuosius, prašydavo Dievų palaimos jų vėlėms, paskui sėsdavo prie stalo ir pirmas padėdavo po trikoju kąsnį vėlėms. Vėlėms vaišės duodamos per ugnį, t.y. beriama ugnin arba pilama ant žemės.

Po to susirinkusieji tęsia puotą.

Lietuviams nebūtų nei į galvą atėję Vėlinių vakare eiti į pasilinksminimą, balių, šokius. Buvo vengiama net dainuoti, juokauti ar kaip kitaip linksmintis, nes visus metus būsi nelaimingas. Be to linksmybės labai įžeidžia vėles, kurios po to vėl turi grįžti ir kentėti. Besilinksminantiems supykusios vėlės gali kaip nors kenkti. YYra daug pasakojimų, kaip Vėlinių vakarą susirinkęs pasilinksminti jaunimas buvo nubaustas, kaip merginos, ėjusios vakaroti, buvo nuvestos į raistą ir paskandintos. Blogiausia pabaiga laukdavo žmonių, kurie (ypač susilažinę) eidavo Vėlinių naktį į bažnyčią arba į kapines. Retai toks pramuštgalviškas drąsuolis ggrįždavo iš savo žygio, o jeigu ir sugrįždavo, tai buvo išprotėjęs arba ligonis visą likusį gyvenimą.

Daugelyje vietų Vėlinių išvakarėse buvo ruošiamos procesijos į kapines. Visi dalyviai eidavo giedodami, melsdamiesi ir būtinai nešdamiesi rankose uždegtą žvakutę. Kapinėse būdavo trumpos pamaldos už mirusius, o vėliau žvakelės išdėstomos ant kapų. Čia taip pat žmonės stengdavosi padėti žvakelę ir sukalbėti maldą už mirusį, kurio kapas tebebuvo apleistas, neapšviestas.

Atlikę savo prosenelių vaišinimo bei pagerbimo apeigas, Vilniaus krašto lietuviai, degindami ugnį ir rūkydami tam tikras žoleles, kalbėdavo: “Prisimink ugnyje sudegusius, vandenyje paskendusius, medžiu užmuštus ir griaustiniu nutrenktus ir pražuvusius. Ateikite jūs, vėlelės, gerkite ir vaišinkitės su mumis.”

Vėlinių apeigų metu buvo pagerbiama ir Deivė Veliona. Tai vėlių Deivė – Motina.

“Vėlinės tai šventė, kuri yra svarbi mums, bbet joje ne tik mes esame veiklioji pusė. Mes turime atlaikyti Vėlines, o tai yra nelengva. Juk iš tikrųjų gyvųjų ir mirusiųjų bendrijos sudaro tarsi galingą dvipolę vienybę. Vieni čia, kiti ten. Bet siejami meilės ir abipusių gestų.

Pasak tautosakos, vėlėms čionai atkakus judėti padeda vėjas, dėl to kiekvienos Vėlinės yra vėjuotos. Gamta šiomis dienomis jungiasi prie mūsų, siųsdama savo linkėjimus vėlėms, siųsdama vėją” ( ŠA, 1997 10 31 ).

Žiemos meto šventės

KŪČIOS

Vienas iš ankstyviausių šaltinių paminėjusių Kūčias yra vadinamoji Volfenbiutelio Postilė –– prieš 1573 m. sudarytas lietuviškų pamokslų rinkinys, XIX a. pab. surastas Volfenbiutelio miesto bibliotekoje. Šaltinyje kalbama apie tai jog lietuviai buria “su kūčiomis, su žirniais, kviečiais medum sumaišytais, kad apsigintų nuo velnių ir perkūno”. Tai rodo, kad kviečiai ir žirniai – labai svarbi Kūčios sudėtinė dalis. Ilgainiui patiekalo vardu imta vadinti ir pati itin reikšminga Kalėdų išvakarių diena. Kokie patys būdingiausi šios dienos bruožai? Kalėdos – bažnytinė, o Kūčios – namų šventė, tiksliau netgi ne šventė, o pasiruošimas šventam vakarui, ritualinei vakarienei, kurios svarbiausias patiekalas yra “kūčia”. Sunkių darbų tądien nedirba. Moterys tvarkosi pirkioje, ruošia valgius Kalėdoms, taip pat ir Kūčių vakarienei. Vyrai prisiskaldo malkų, kad užtektų kuro per visas švenčių dienas, pasiruošia pašarų gyvuliams, aptvarko kiemą ir visus sodybos pašalius, šiaudais, per kuriuos moterys nukošė žirnius Kūčiai, apraišioja obelis, kūrena pirtį. Vakarop pirma vyrai, po jų moterys prausiasi pirtyje, persirengia švariais marškiniais, šventiniais viršutiniais drabužiais. Tądien sausas pasninkas, tad tik šį tą ir vyrai, ir vaikai tegauna užkąsti, daugiausia sausų šutintų žirnių. Užtat visi nekantriai laukia šventinės vakarienės. Tądien ir iš namų stengiasi nebevaikščioti,net jeigu ko mirtinai prireiktų iš kaimyno pasiskolinti. Tikima, jei Kūčiose skolinsies, tai teks visus metus skolintis. Kad išvengtų skolų, stengiasi prieš Kūčias visas skolas aatsilyginti. Vadinasi, metų sandūros slenkstį norima peržengti švaria sąžine, kad po šventės būtų galima tarsi naują gyvenimą pradėti. O jeigu vis dėlto Kūčių dieną namuose apsilanko svečias, tariama, kad ateisiančiais metais avys daugiau ves avinukų, jeigu viešnia – avyčių. Svarbus darbas – sutrinti kočėlo galu puodynėje aguonas miešimui. Miešimas – tai medumi ar cukrumi pasaldintas vanduo, kuriuo užpilamos trintos aguonos, ir su kuriuo valgoma tiktai Kūčioms kepami maži kvietinės neraugintos tešlos džiūvėsėliai, vadinamieji sližikai, arba prėskučiai. Sutrinti aguonas – vyrų darbas.

Apėjus ruošą, dengiamas balta linine staltiese stalas, prieš tai ant jo pataršius kvepiančio šieno gniūžtelę. XX a. aiškinama, jog šienas – prakartėlėje paguldyto Kūdikio Kristaus prisiminimas. Jeigu šeimoje yra nelyginis valgytojų skaičius, kviečiama prie stalo artimesnis neturtingas, ypač bešeimis senukas. Kūčios – tai šeimos santarvės diena. Jei ir būtų per metus susipykę, prie ritualinės vakarienės stalo visi susitaikydavo, užmiršdavo buvusias nuoskaudas.

Ritualinė senųjų metų pabaigos vakarienė valgoma ne anksčiau, kaip danguje pasirodžius Vakarinei žvaigždei. Senovėje buvo 9 patiekalai, analogiškai Mėnulio kalendoriaus devyniadienei savaitei. Vėlesniais laikais per Kūčias, kaip ir per Užgavėnes, buvo stengiamasi patiekti 12 patiekalų, turint omenyje 12 metų mėnesių.

Taip pat nereikėtų nusileisti vaikų zirzimui,kad tokie valgiai jiem neįprasti, neskanūs. Paaiškinus kūčių vakarienės reikšmę ir ramiai pastebėjus, kad visi vvalgys tik tai, kas ant stalo padėta, šios problemos bus išvengta, arba ji bent sumažinta.

Kai kuriuose Lietuvos vietose ant kūčių stalo dedami obuoliai, nes gruodžio 24d. yra Adomo ir Ievos vardo diena. Obuoliai primindavo pirmuosius mūsų tėvus, per kurių nuodėmę žmonija nukentėjo, o per Naujosios Ievos-Dievo Motinos Marijos nuolankumą Dievo planams, pasaulis buvo atpirktas.

Jeigu ant stalo dedami obuoliai, tai paplotėlio laužymo motina paima vieną obuolį, supjausto į tiek dalių, kiek yra vakarieniautojų, ir pirmąjį gabalėlį duoda tėvui. Tuo prisimenamas pirmųjų tėvų nupuolimas: kai Ieva davė Adomui, o tas jį ėmė ir valgė. Paskui obuolio gabalėliai išdalinami vakarieniautojams.

Kitų valgių valgymo eilė nenustatyta: valgo, ką kas nori, bet labai svarbu paragauti kiekvieno valgio. Kas aplenkia kūčių valgius, tas nesulauks kitų Kūčių.

Šiandien yra žinomas kalėdaitis – pašventinta plotkelė, kurių tikintieji gauna bažnyčioje. Tai šeimos santarvės duonos simbolinis pakaitalas.

Valgyti pradedama visiems sustojus aplink stalą, persižegnojus, tėvui sukalbėjus maldą arba palinkėjus visiems sveikatos, laimės ir sėkmės kitais metais, dalijantis laužoma “ Kūčių duona” arba paplotėliu-kalėdaičiu. Valgyti visa ko sočiai. Sotus pavalgymas per Kūčias, Kalėdas, Užgavėnes, t.y. pradedant naują ūkinės veiklos sezoną, žmonių įsitikinimu, turėjo magiškai nulemti jų sotumą per ištisus ateinančius metus.

Prosenovinis Kūčių valgis yra žuvis, ypač lydeka, kuri, pasak tautosakos, buvo vaisingumo simbolis.

Kitas tradicinis patiekalas buvo maltiniai, pagaminti iš apšutintų ir sumaltų avižinių miltų tešlos. Vėliau juos pakeitė plokščiai ir kukuliai (šližikai).

Kūčias pavalgius, stalas nenukraustomas, šaukštai ties kievieno valgiusiojo vieta padedami užversti: tikėta, kad susirinks puotauti vėlės. Ši naktis – visų gyvųjų ir mirusiųjų būtybių sandoros naktis, užtat visais ir rūpinamasi.

Per Kūčias rūpinosi ir gyvuliais, geriau juos pašerdavo, duodavo kūčios, aprūkydavo devindrekiu; tai turėję apsaugoti juos nuo visokių blogybių.

Žmonės šventai tikėjo, kad Kūčių-Kalėdų naktį gyvuliai tvarte “prakalba žmogaus balsu”, kad jie išsipasakoja ssavo vargus, nuoskaudas, ir vargas tam, kas tyčia jų skundų klausytųsi – jo laukia mirtis.

Buvo paprotys, pavalgius Kūčias, traukti iš po staltiesės šieno šiaudelį. Iš vienos pusės, ilgesnis šiaudelis sietas su tam asmeniui lemiamu ilgesniu gyvenimu, bet iš kitos, ypač merginoms ir moterims, – su jų daliai pasėtų linų derlumu. Daugiausia magijos praktikų per Kūčias siejasi su merginų ir vaikinų ateities gyvenimo svajomis: ateinančiais metais ves, ištekės, kas bus tas išsvajotasis, iš čia pat ar iš toli.

Kūčių vakarienės metu užsilaikoma rramiai, rimtai, per daug nekalbama, nejuokaujama ir nevartojama alkoholinių gėrimų. Jeigu kam būtinai reikia užsigerti, tai geriamas vanduo, naminė gira, vaisių sultys. Vakarienę pavalgius, neskubama nueiti nuo stalo: kas pirmas atsikels kam nors nebaigus valgyti, pirmas ir mirs. Šeima pasilieka ssėdėti ,nuotaika truputį prašviesėja, daromi būrimai ir spėliojimai apie ateinančius metus, sveikatą ir laimę, meilę ir t.t. Kūčių vakaras labai turtingas būrimais.

Štai pluoštelis būrimų ir spėliojimų, būdingų Kūčių vakarui.

 Sėdint prie stalo, dairomasi į sienas, kur nuo žvakių šviesos išsitiesia valgančiųjų šešėliai. Jeigu šešėlis atrodo didelis, stambus, apimąs visą žmogų, tai tie metai bus geri, nekamuos ligos, viskas gerai klosis. Jei šešėlis be galvos – ištiks skaudi nelaimė; jei plonas, neaiškus,virpantis, bus sunkūs metai.

 Po vakarienės mergaitės pašluoja trobą, supila sąšlavas į prijuostę, nuneša į kryžkėlę ir iškrečia. Tada stovi ir klausosi: iš kurio krašto šunes loja – iš tos pusės gaus sau vyrą.

 Atsisėdusi nugara į duris, per galvą meta batą: jei batas nukrinta smaigaliu atsuktu į duris, tais metais teks iš nnamų išeiti (pvz.,ištekėti, išvažiuoti toli į mokyklą; vyras – į kariuomenę, į tolimą tarnybą ir pan.), jeigu bato kulnis yra į duris, tai liksi pas tėvus.

 Surenka troboje esančių batus, sudeda į krūvą, o paskui vieną paskui kitą deda eile link durų. Kieno batas atsiremia į duris, tas pirmasis išeis iš namų (kai kur sakoma, kad pirmasis mirs).

 Norint pamatyti savo ateitį, reikia po kūčių vakarienės nueiti į tuščią kambarį, pastatyti veidrodį, kad atsiremtų į duris ir, pasilenkus per tarpkojį, žiūrėti į vveidrodį – pamatysi būsimą vyrą ar žmoną.

 Reikia pilnos stiklinės vandens, auksinio vestuvinio žiedo, veidrodžio ir dviejų žvakių. Visa turi būti padėta ant baltos staltiesės. Į stiklinę įmesti vestuvinį žiedą, uždegti žvakes ir pastatyti iš abiejų veidrodžio šonų. Atsisėdus prieš veidrodį, imti pirštais iš stiklinės žiedą ir vėl panardinti į vandenį. Tai padaryti tris kartus. Trečią kartą, žiedą išėmus iš vandens, žiūrėti pro jo vidurį į veidrodį – gali pamatyti savo ateitį arba vyrą, už kurio ištekėsi.

 Į šalto vandens stiklinę įlašinti kelis lašus vaško nuo pašventintos žvakės. Vandenį pastatyti prie lovos. Tą naktį susapnuosi savo būsimąjį arba būsimąją.

 Paprasčiausias būrimas yra skaičiavimas poromis. Galima skaičiuoti sausus šližikus, degtukus, žirnius, malkas prie židinio, saldainius ir t.t. Jeigu išeina pora, bus vestuvės ateinančiais metais.

Pasibaigus būrimams, šeima renkasi prie Kalėdų eglutės. Labai graži tradicija yra bendras kalėdinių giesmių giedojimas ir Šv.Rašto ištraukos apie Kristaus gimimą skaitymas. Paprastai skaito vyriausias amžiumi šeimos narys. Jeigu tebeturime savo tarpe senelių (arba tėvų), kurie gimę ir augę Lietuvoje, prie eglutės paprašykime, kad papasakotų, kaip jie šventė Kalėdas, kai dar buvo maži ir gyveno savo tėvynėje. Būtų gražu, kad visą šeimynišką programą prie eglutės įsirašytumėte į juostelę arba vaizdajuostę, o paskui užrašytume datą ir pasidėtume. Ji bus labai brangi, kai vvaikai užaugs, o senelių galbūt jau nebeturėsime savo tarpe.

Kai Lietuvoje jau buvo puošiama eglutė ir tikimasi dovanų, vaikai tas dovanas turėjo „užsidirbti“. Atėjęs Kalėdų senelis reikalaudavo, kad vaikai atliktų trumpą programėlę. Kiekvienas vaikas pasirodydavo, kaip mokėdavo: vieni deklamuodavo, kiti padainuodavo, pašokdavo, pagrodavo kokiu instrumentu. Jeigu Kalėdų senelis pats neateidavo į namus, vaikai vistiek turėdavo pasirodyti ,nes Senelis „viską mato“, taigi ir juos matys. Pasidalinus dovanomis, vaikai paprastai eidavo gulti, o suaugusieji būtinai važiuodavo į Piemenėlių mišias.

KALĖDOS

Žemdirbio kalendoriuje didžiausia metinė žiemos šventė yra Kalėdos – gruodžio 25-oji. Krikščioniškoje eroje Kalėdos yra Kristaus gimimo prisiminimas. Liaudiškuose šios šventės papročiuose labai ryškūs bruožai vienų ūkinių metų pabaigos ir rūpesčio būsimaisiais metais, darbų sėkme ir šeimos ateitimi. Vadinasi, Kalėdos yra dviejų žemdirbio veiklos laikotarpių sandūra, slenkstis tarp kurį laiką trukusio gamtos sunykimo, niūriojo, tamsiojo metų laiko ir šviesos pergalės prieš naktį, laipsniško gamtos atgijimo. Liaudies supratimu, toje priešingų jėgų – tamsos ir šviesos, mirties ir gyvenimo – kovoje dalyvauja visas kosmosas, gyvieji ir mirusieji. Žmogus savo veiksmais įsijungia Gėrio jėgų pusėje, stengdamasis užsitikrinti jų pagalbą ir palaimą savo šeimai, ūkiui. Čia glūdi šios šventės liaudies papročių ir apeigų prasmė.

Verta dėmesio ir tai, kad skirtingai nuo daugelio kitų kalendorinių švenčių, Kalėdos praktiškai susideda iš dviejų sskirtingos semantikos švenčių – išvakarių dienos, vadinamos Kūčiomis, Kūčia (gruodžio 24 ) ir Kalėdų.

Reikšmingas šaltinis kalėdinio laikotarpio papročiams nagrinėti yra švenčių pavadinimai, svarbiausi iš jų Kalėdos ir Kūčios.

Kalėdų pavadinimu dar 1823m. susidomėjo D.Poška. 1913m. savo požiūrį išsakė kalbininkas K.Būga. Pirmasis darbe „Apie senovės pagoniškas religines apeigas Lietuvos ir Žemaičių kunigaikštijose“, o antrasis – „Kalėdų vardo kilmė“ išreiškė tapačią nuomonę – šį pavadinimą vedė iš romėnų šventės calendae pavadinimo.

Pradinė žodžių kalendorius ir Kalėdos (lot. calendarium ir Calendae) reikšmė gimininga. Calendarium tiesiogiai reiškė skolų knygą – senojoje Romoje skolų procentai buvo mokami kiekvieno mėnesio pirmą dieną; o Calendae reiškė kiekvieno mėnesio, kai mokamos tos skolos, pirmą dieną; tuo tarpu su didelėm iškilmėm švenčiamus gruodžio 24d. Naujuosius metus – Festum Calendarium. Ilgainiui Calendae arba Kalenda imta vadinti pirmoji Naujųjų metų diena. Vėliau kai kuriuose slavų kalbose šiuo žodžiu pavadinta Kristaus gimimo diena.

Lietuvoje žodis Kalėdos randamas XVI – XVIIa. raštuose. K.Būga, remdamasis fonetine analize, tvirtino, kad šis žodis lenkiškas būti negali, o atėjo per gudus, A.Salio teigimu, dar gerokai prieš Lietuvos krikštą.

Kalėdos – senoji Saulės grįžimo šventė, buvo žinoma daugelyje prieškrikščioniškųjų Europos tautų. Tai žiemos tamsybių nugalėjimo šventė, tarytum naujų metų pradžia. Nuo Kalėdų Lietuvoje diena pradeda ilgėti. Kai Saulės grįžimo šventė buvo

pakeista Kristaus Gimimo švente, lietuviai ją priėmė su tokiu pat entuziazmu ir švęsdavo nemažiau iškilmingai. Tačiau dabartinėse Kalėdose tebegalime rasti daug senųjų papročių, ypač būrimų ir ateities spėliojimų.

Senais laikais Kalėdos buvo švenčiamos tris dienas. Žemdirbių tautoje tai buvo įmanoma, nes žiemos viduryje darbai sumažėja, bereikia apsiruošti namuose ir prižiūrėti gyvulius. Visus kitus darbus lengvai galima atidėti vėlesniam laikui. Pirmoji Kalėdų diena buvo tokia šventa, kad tik pačius būtiniausius darbus tebuvo leidžiama atlikti. Niekas nevaikščiojo į svečius, net valgių negamino: buvo vvalgoma tai, kas pagaminta anksčiau. Kalėdų rytą, dar prieš pusryčius, šeima giedodavo šventas, Kalėdines giesmes, paskui vienas kitą sveikindavo su šventomis Kalėdomis, o po to jau valgydavo pusryčius.

Prosenovinis tradicinis Kalėdų valgis buvo šerniena arba kiauliena. Kiaulienos valgymas bei jos aukojimas agrarinėse apeigose užėmė žymią vietą. Lietuvoje plačiai buvo paplitęs paprotys prieš Kalėdas skersti kiaulę ir atlikti skerstuvių apeigas. Paskerstos kiaulės galva, papuošta žalumynais, tarp kalėdinių patiekalų užėmė svarbiausią vietą. Žemaitijoje buvo statoma ant Kalėdų stalo šiupinys su kyšančia viduryje dubenio kkiaulės uodega.

Išėję į lauką, žiūrėdavo, koks Kalėdų oras. Jeigu Kalėdos baltos – tai Velykos žalios. Jeigu pasitaikydavo, kad per Kalėdas sniegas dar nebuvo padengęs žemės, tai Velykose tikrai snigs. Žmonės taip pat stengdavosi prisiminti, ar nėra kam ko nors skolingi. VVisas skolas reikėdavo grąžinti prieš Kalėdas, jeigu negrąžinsi – visus metus turėsi skolintis.

Kalėdų, kaip ir kitų švenčių, dienomis didelė magiška jėga buvo priskiriama sveikinimams bei linkėjimams. Jie buvo laikomi lyg savotiškais užkalbėjimais, turinčiais neabejotinai išsipildyti. Todėl pagrindinę apeigų dalį sudarė linkėjimai gero būsimojo derliaus, gyvulių sėkmės, artojams sveikatos. Apeiginius linkėjimus senovėje atlikinėjo žyniai, įvairūs persirengėliai ir pan. Įdomiausias iš jų – vaikščioti pakiemiais persirengusiam Kalėdų seniu, arba Kalėda, ir linkėti gero derliaus.

Kalėdų senis siūlė merginoms ,,prausylų ir baltų bielynų”, kad jos būtų gražios. Paskui jis sėmė saują visokių grūdų ir bėrė krikštasuolėn. Po to sveikino, linkėjo, giedojo giesmes, juokavo su vaikais, šoko su jais ir dalino riešutus. Šeimininkas jį vaišino.

Vienas iš prosenovinių papročių buvo kalėdojimas, kuris prasidėdavo per Kalėdas ir ttrukdavo iki Trijų Karalių. Kalėdojant, be apeiginių sveikinimų, dar buvo giedamos giesmės, kurių žodžiams priskiriama magiška galia padidinti javų derlingumą bei gyvulių ir žmonių vaisingumą.

Mūsų protėviai kalėdinius apeiginius linkėjimus dažnai perduodavo persirengę gyvuliais, nepažįstamais žmonėmis, užsidėję kaukes, greičiausiai vaizduojančias senovinius totemus, prosenius bei javų derliaus dievybes.

Lietuvoje kai kur išliko prosenoviškas paprotys per Kalėdas už stalo kampo pastatyti eglės šaką bei jos šakomis papuošti namų duris iš lauko pusės. Ar tos eglės šakos buvo puošiamos, kol kas trūksta žinių. Viena yra aaišku, kad, saulei grįžtant, eglei, simbolizuojančiai žalią vasarą, buvo priskiriama magiška galia.

Eglutės puošimas riešutais, obuoliais bei degančiomis žvakutėmis nebuvo atsitiktinis. Riešutai simbolizavo vaisingumą, kuris visų pirma turėjęs pagausinti derlių. Be to, buvo tikima, kad riešutai padeda uždegti meilę, sustiprinti vedybinius ryšius.

Žvakučių deginimas ant Kalėdų eglutės buvo siejamas su prosenių vėlių atminimu. Be to, šiai ugniai buvo priskiriama ypatinga antgamtinė galia apsaugoti šeimą nuo visokių blogybių.

Kalėdų laikotarpis trunka iki Trijų Karalių. Visi vakarai tame laikotarpyje vadinami šventvakariais. Tai gera proga pasisvečiuoti, pasivaišinti, pasilinksminti, nes nereikia dirbti sunkių darbų – per daug šventa.Pereinamasis laikotarpis

UŽGAVĖNĖS

Paskutinė diena prieš gavėnios pradžią vadinama Užgavėnėmis. Jos paprastai būna antradienį, o trečiadienį jau Pelenų diena, prasideda ilgas, rimtas ir liesas gavėnios metas. Senais laikais pasninkas buvo labai griežtas: mėsos valgyti iš viso nebuvo galima 7 savaites, o pieną vartoti tik retkarčiais; suaugusieji tegalėjo valgyti 3 kartus per dieną – vos vieną kartą sočiai. Pasilinksminimai, šokiai, dainos, vaišės buvo draudžiamos ne tiek Bažnyčios, kiek tradicijų. Todėl žmonės stengėsi Užgavėnes praleisti linksmai, triukšmingai, valgyti kiek galima daugiau ir riebiau, “kad užtektų per visą gavėnią”.

Buvo valgoma bent 9 kartus su mėsa, riebiai. Prieš 12 val.nakties visos vaišės ir linksmybės turėjo pasibaigti, nes nuo to laiko prasideda gavėnios pasninkas. Kad nebūtų užtęstos vvaišės, kai kuriose Lietuvos vietose apie 23 val.skambindavo bažnyčios varpai: visi tuomet žinojo, kad laikas baigti užsigavėjimą ir skirstytis namo.

Pagrindinis Užgavėnių valgis – blynai, dažniausiai kepami iš miltų, su obuoliais, su mielėmis arba ir paprasti. Kai kur buvo verdamos spurgos, bet jas taip pat reikėdavo suvalgyti prieš gavėnios pradžią, nes spurgos verdamos kiauliniuose taukuose.

Dar buvo verdami kopūstai, dešros, kepamas kugelis ir šiaip įvairūs riebūs valgiai. Užsigeriama namie darytu alumi, gira arba degtine. Degtinę gerdavo tik vyrai. Gerti vandenį Užgavėnėse nepatariama, nes visus metus troškulys kamuos.

Per Užgavėnes taip pat nepatariam sėdėti namie. Reikia kuo toliau nuo namų nueiti arba nuvažiuoti. Ūkininkai tai darydavo, kad linai gerai augtų, kad arkliai eiklūs būtų. Šeimininkas įsidėdavo į roges bičių avilius ir pavažinėdavo: bitės vasarą netingės, toli skraidys ir daug medaus prineš. Pasivaikščiojimas ir pasivažinėjimas Užgavėnese naudingas ne tik gyvuliams ir augalams, bet ir žmonėms. Kas per Užgavėnes namie nesėdi, tas visus metus turės progų pakeliauti, naujas vietas pamatyti.

Užgavėnės pasižymi būrimais, spėjimais, bet jie beveik visi susiję su žemdirbyste: kad linai gerai derėtų ir jų pluoštas būtų ilgas; kad kenkėjai nedarytų žalos gyvuliams ir pasėliams; kad daržai ir darželiai vešliai augtų; kad verpiami siūlai būtų ploni; kad avys atsivestų po du ėriukus ir jie būtų bbalti, gražūs, nes ir vilnos tokios bus. Būrimus ir tam tikras apeigas atlikdavo ne tik ūkininkas ir jo šeimos nariai, bet ir piemenukas: kad gyvuliai vasarą ganant neišsisklaidytų, būtų ramūs.

Persirengėliai arba kaukininkai yra neatskiriama Užgavėnių linksmybių dalis. Pradžią jie yra gavę iš pavasario ir žiemos demonų kovos sąvokos, paveldėtos iš prieškrikščioniškų laikų. Užgavėnės – pavasario pradžia. Pavasario, nugalinčio žiemos jėgas, prailginančio dieną, žadančio naujo derliaus auginimo laiką. Žmonės įvairiomis apeigomis, būrimais, kaukėmis ir tarp tų kaukių vykstančiomis “peštynėmis” – kovomis – stengėsi padėti pavasariui, nugalėti žiemą, pagreitinti jo atėjimą ir tuo pačiu įsiteikti gamtos jėgoms, kad vėliau jos atsilygintų geru derliumi, turtingais, skalsiais metais.

Buvo mėgstama persirengti elgetomis, čigonais, žydais. Iš mitologinių būtybių: velniu, giltine; iš gyvulių: arkliu, ožiu, beždžione; gerve ar kitokiu paukščiu. Stambūs, aukšti vyrai dažnai apsirengdavo moteriškais drabužiais, o smulkios moterys – vyriškais. Iš skudurų jie pasidirbdavo lėlę – “vaiką” ir eidavo, siūlydamiesi išburti ateitį, pasakyti laimę iš delno. Iš tikrųjų tik ištepdavo ranką suodžiais arba apliedavo vandeniu iš butelio, kurį buvo paslėpę tarp drabužių.

Kaukininkai eina iš vienų namų į kitus, pakeliui yra vaišinami Užgavėnių valgiais ir gėrimais, taip pat aplaistomi vandeniu. Jų eisena labai triukšminga, lydima muzikos, juokų ir dainų. Pagaliau visi susirenka į vienus namus, kur

karnavalas užbaigiamas vaišėmis. Karnavalo eisenoje vežama parėdyta figūra, įvairiose Lietuvos vietose skirtingai vadinama: Kotre, More, Čiučela ir dar kitaip. Ji padaroma taip: ant rogių pritvirtinamas senas ratas, kuris sukasi, roges trukiant. Ant to rato pastatoma iš pagalių ar šiaudų moteriška figūra, aprengta ilgais, palaidais drabužiais. Prie jos tabaluojančių rankų pritvirtinamos šluotos, spragilai ar lazdos. Roges traukiant, ratas sukasi, o su juo sukasi ir Morė. Jos rankos mataškuoja į visas puses ir “šventina” bet ką, kas per arti drįsta prieiti. Juo ssmarkiau rogės traukiamos, tuo smagiau Morė sukasi ir daužosi. Jos palydovai – visi kaukėti – dainuodami tempia roges gatve.

Eisena pasibaigia sutartoje vietoje, kur jau sukrautas didelis laužas. Morė užverčiama ant laužo ir sudeginama. Taip simboliškai išreiškiama linksmojo pokalėdinio mėsiedo pabaiga. Seniau Morės sudeginimas arba paskandinimas reiškė visų demoniškųjų žiemos būtybių sunaikinimą, pavasariui kelio atidarymą.

Kaukininkams besivaišinant kurioje troboje, visai prieš vaišių pabaigą, pro duris įvirsta besipešdami du pagrindiniai Užgavėnių veikėjai: Lašininis ir Kanapinis. Lašininis – riebus, dešromis apsikarstęs, taukais nusiblizginęs. Jis ssimbolizuoja linksmą “riebų” pokalėdinį laikotarpį, vadinamą mėsiedu. Iki šiol jis karaliavo žemėje, bet štai Kanapinis – liesas, išdžiūvęs, sunykęs, virve susijuosęs – iššaukia storulį į dvikovą. Kanapinio papuošalai: silkių galvos, aliejaus butelis, duonos plutelės. Jis yra Gavėnios pasninko atstovas. Kiekvienais mmetais šie du “sutvėrimai” kovoja Užgavėnių vakare, kiekvienais metais Lašininis pralaimi kovą, išvejamas pro duris, o “velnias” su džiaugsmu nuseka paskui, pasimojęs giltinei: gal šį kartą pavyks nugalėtąjį sugauti. Likęs troboje Kanapinis pagriebia storą virvę, nuvytą iš kanapių, ir pradeda ja švaistytis po trobą, vaikyti pramogautojus, žarstyti nuo stalo vaišes. Laikas baigti Užgavėnių linksmybes ir susikaupti Gavėniai.

Persirengėlių, iš jų Lašininio ir Kanapinio, vaidinimai ir kt., taip pat jaunimo išdaigos žiemos švenčių apeigose privalėjo kelti juoką, kuriam agrarinėse apeigose buvo skiriama didelė magiška galia ir simbolinė prasmė. Senovės žmonių tikėjimu, juokas turėjęs nepaprastos galios: numarindavęs žiemą ir pažadindavęs pavasarį, prikeldavęs žemę naujam gyvenimui.

ĮŽANGA

Lietuvių papročiai ir tradicijos išsivystė ilgų šimtmečių eigoje. Juos daugiausia įtakojo žemdirbių tautos rūpesčiai, džiaugsmai ir kasdienybė. Šiuose puslapiuose ssurinktos mūsų tradicijos ir papročiai. Tai ilgo laiko būvyje išryškėjusi tautos išmintis bei patirtis, perduodama iš kartos į kartą, tapusi pažinimo šaltiniu.

Kadangi liaudies kalendorius yra tiesiogiai susijęs su žemdirbio gamybine veikla, tai ir kalendorinių švenčių papročiai dar yra vadinami kalendoriniais agrariniais papročiais. Pagal keturis metų laikus – žiemą, pavasarį, vasarą, rudenį – ir kalendorinės šventės bei papročiai dažniausiai skirstomi į keturias analogiškas grupes.

Apeigų sakrališkumo suvokimas iš kartų į kartas nešė ir saugojo tą istorinę atmintį, kurią ir šiandien turime kaip mmus iš amžių glūdumos per sumaištis ir negandas pasiekusią tautinės kultūros vertybę.

Svarbiausia kalendorinių švenčių mintis yra rūpestis tuo, kokie bus žemdirbiui ateinantieji metai – palankūs jo veiklai ar ne, ir ruošimasis tai veiklai. Užtat žiemos laikotarpio švenčių papročiuose ryškėja artimos ir tolimesnės orų prognozės, pastangos nulemti savo veiksmais gerą orą sėjai, javų augimo metui, rūpestis derliaus sudorojimo sėkme, taip pat šeimos narių ir svarbiausio jos turto – gyvulių sveikata bei prieauglio gausumu ir kokybe. Pavasario laikotarpio papročiuose rūpinamasi sėklos kokybe, lauko darbų – arimo, sėjos sėkmingumu, daržovių sodinukų – rasodos augimu, naminių paukščių perinimu ir pan. Vasaros , iš dalies ir vėlyvojo pavasario rūpesčių skalėje – pasėlių priežiūra, žemės ruošimas naujai žiemkenčių sėjai, derliaus dorojimas. Rudens šventėse daug dėmesio skiriama padėkai, mirusiųjų protėvių prisiminimui. Turint visa tai prieš akis, kalendorinių švenčių papročius tikslingiausia yra nagrinėti pagal metų periodų seką.

Naudota literatūra:

P. Dundulienė, Lietuvių šventės, 1991

J. Trinkūnas, Lietuvių pasaulėjauta, 2004 m.

D. B. Bindokienė, Lietuvių papročiai ir tradicijos, 1989

Lietuvių kalendorinės šventės, 1990

J. Kudirka, Lietuviškos Kūčios ir Kalėdos, 1993

IŠVADOS

Lietuviai per ilgus tūkstantmečius sukūrė nepaprastai daug savo turiniu bei forma įdomių papročių. Vieni jų atsiradę ir susiformavę medžioklės bei augalinio ir gyvulinio maisto produktų rankiojimo, kiti vėlesnio gyvulininkystės ir žemdirbystės ūkio sąlygomis. Prie pačių archaiškiausių ppriklauso daugumos kalendorinių švenčių papročiai ir apeigos. Jie persunkti seniausios mitologijos vaizdiniais, susietais su totemizmu, žodžio ir veiksmo magija. Kalendorinių apeigų gili analizė padeda atskleisti seniausios mitologijos ir religijos formas bei jų esmę.

Tradicinių švenčių apeigų ir papročių tyrinėjimas sudaro galimybę nustatyti gamybinių jėgų vystymosi etapus mūsų krašte. Jie turi panašumo su visų indoeuropiečių ir kitų tautų papročiais, nes tiek vienų, tiek kitų kultūros vystėsi glaudžiai tarpusavyje bendradarbiaudamos. Tačiau lietuvių papročiai turi ir savo specifinių bruožų.

Pažinti savo tradicinius papročius, jų vystymąsi naudinga ne tik kultūros istorikui, bet ir visiems lietuviams, kurių protėviai tai sukūrė, taip pat kiekvienam, kuris domisi savo krašto praeitimi.