Tautosaka

Tautosaką, arba folklorą (angl. “liaudies išmintis”), suprantame kaip daugelio amžių liaudies dvasinę patirtį, kasdienę išmintį. Tiktai tautosakoje jaučiame nenutrūkstamą liaudies gyvenimo pulsą, nuspėjame slaptas žmonių dramas, rūpesčius, ilgesį.

Tautosakos mokslas floristika, iš įvairių taškų artėja prie savo objekto.

Vargu ar be tautosakos surastume kitą dvasinio gyvenimo sritį, kurioje su tokia gaivališka jėga būtų prasiveržusi mūsų liaudies kūrybinė prigimtis ir kurioje ji nesudėtingais, tačiau iš pačių sielos gelmių plaukiančiais meniškais vaizdais išreikštų savo moralinį, etinį ir estetinį nusiteikimą, savo pažiūras įį daugelį kardinalių žmogaus gyvenimo ir būties klausimų. Tautosaka buvo ir lieka svarbiausias šaltinis mūsų liaudies psichologijai, filosofijai, estetikai, sociologijai pažinti. Kartu-ji neatskiriama mūsų socialistinės kultūros dalis, aktyviai veikiantį žmonių jausmus ir protą, padedanti kiekvienam susiformuoti pastovius, labiausiai nacionalinę prigimtį atitinkančius etinius ir estetinius idealus. Todėl tautosakai skiriamas didelis dėmesys: ji nuolat renkama ir tyrinėjama, leidžiami moksliniai ir populiarūs dainų, pasakų, smulkiosios tautosakos leidiniai, chrestomatijos.

Folkloristikai pirmiausia talkina etnografija – mokslas apie tautų materialinį gyvenimo pagrindą, buitį, verslus, dvasines apraiškas. TTautosakos neįmanoma apibūdinti nesiremiant etnografiniais faktais.

Tautosakos ir mitologijos santykiai dar sudėtingesni. Mitologija vadinama sankaupa mitų – pasakojimų apie dievus, pusdievius, dieviškos kilmės herojus. Tautosaka nuo mitologijos priklausoma, nes be pastarosios visiškai nepaaiškinama pradinė daugelio vaizdų, idėjų kilmė. Nuodugnesnės mitologijos sstudijos parodo, kad senasis, iki krikščioniškas, tikėjimas sudaro daug svaresnę, nei paprastai galvojama, dalį kaimiečių religijos turinyje. Kaime iki pat naujausių laikų vyko sudėtinga religinė sinkretizacija, buvo derinamos pradinės senojo tikėjimo kategorijos su valstiečių pritaikytu, suprastintu krikščionybės variantu. Kaime paplitusios krikščioniškos legendos, tikėjimo simboliai, apeigos – kupini seno turinio.

Poetinė liaudies kūryba neišvengiamai prisiima gyvo mitologinio elemento. Bendriausiais bruožais imant, lietuvių tautosaka neatrodo ypačiai skolinga mitologijai. Įrodymas – pagrindinės tautosakos rūšys: lyrinė poezija, pasakos, didžioji dalis smulkiosios tautosakos. Mitologinės kūrybos lieka mažoji proza – sakmės.

Atšlydama nuo mitologijos tautosaka artėja prie literatūros. Tautosaka-žodžio menas. Sakytinė ar rašytinė forma dažnai atrodo tik grynai išorinis skirtumas.

Tautosaka arba atplėšiama nuo jos kūrėjo, arba šitas kūrėjas figūruoja tiktai nominaliai, lyg kokia hiperbolizuota, mistifikuota bbūtybė. Tautosakos kūrinio ir gyvavimo būdas-plitimas iš lūpų į lūpas nesuskaičiuojamais variantais – lėmė neišmatuojamą nuotolį tarp kūrinio ir konkretaus asmens.

Tautosaka laikoma grožine kūryba, rašytinės literatūros pirmtake.

Svarbiausias lietuvių liaudies dainų bruožas lyrizmas – tai gilus jausmų išsakymas, reiškimas, nuoširdumas, švelnumas. Tai leidžia suprasti, kad liaudies kūrybą daugiausiai kūrė moterys.

Tautosakos kūriniai, ypač dainos būdavo atliekamos tam tikru metu tam tikroje situacijoje, susijusiose su gamtos ciklu, žmogaus darbų ciklu bei asmeninio gyvenimo įvykiais. Dėl to dainos skirstomos į tokias ttemines grupes kaip darbo, vestuvių, karinių – istorinių, kalendorinių apeigų dainos, sutartinės, raudos. Mažesnes grupes sudaro vaikų, jaunimo, meilės, šeimos dainos ir t.t.

Viena išskiriamų formų lyrinis pasakojimas. Tokios dainos centre – konkretus įvykis, veiksmas. Paprastai pasakojamojoje dainoje kalba ne vienas asmuo, pasakojimas kaitaliojamas su dialogu. Perteikiama gyva tarsi čia pat prieš mus atsiskleidžianti scena. Ypač įtaigus darosi pasakojimas, kai kinta nuotaika, emociniai akcentai.

Kitos arimo dainų formos. Šienapjūtės dainos

Kita arimo dainos forma – lyrinis išsakymas. Tai monologas pereinantis į pasakojimą. Jis tinka labiau nuskaidrintai, įkvėptai būsenai, kuri nesvetima arimo dainoms.

Atskiras dainos tipas koncentruota jausmo išraiška. Daina, kurioje didelė jausmo įtampa reiškiama perkeltinės prasmės vaizdu. Daina-metafora. Graudumas kyla ne dėl kokios suprantamos, kasdieniškos priežasties, o dėl netikėto smurto. Dainoje prievarta, smurtas perteikiamas fiziniu veiksmu – laužymu. Lūžta berželio viršūnė, todėl berželis liūdnas. Lūžta žagrė, todėl bernelio laukia negerovė.Bet koks gi tas blogumas? Tai grėsmė artojo ateities viltims, siejamoms su sau lygia mergele.

Arimo dainose dažnai girdimas pabrėžtas “aš” – tiesioginio jausmo išsiliejimas. Tam tikras emocinis pakilumas natūraliai krypsta į šitą išsakymo intonaciją. Artimesnė išpažinties formai daina visada atkreips mūsų dėmesį – kaip išimtis ji dainuojama ypatingomis aplinkybėmis. Išpažintinę intonaciją dainose atsveria antrasis balsas – šalia bernelio tai mergelės bbalsas, paprastai sudarantis atskirą, tolygiai išplėtotą dainos šaką. Artojo vaizdą arimo dainose visada papildo audėjos vaizdas.

Artojo ir audėjos darbas suvokiamas skirtingoje aplinkoje – ir reiškiamas skirtingu vaizdiniu. Žagrė pagrindinis bernelio šakos vaizdas. Mergelės buitis telpa klėtelėje, audėjos šakoje klėtis yra pagrindinis vaizdas.Dainų poetinis tobulumas ir jų formų vidinis giminingumas, kompozicinė ir vaizdinė vienovė kalba apie vieną tvirtą vaizdinę tradiciją.

šienapjūtės dainos, kurios taip pat priskiriamos prie lauko dainų, emociniu pobūdžiu yra gana panašios į arimo dainas. Skiriasi išplėtojimu, organiškos vienovės atžvilgiu.

šieno pjovimas laikyta svarbia vyro pareiga. Pagarbos žodis apie vyr¹: artojas! šienpjovys! Vyrų pulko smagus ūpas ir girdėti valiavimuose, kurie skambėdavo atokvėpiuose tarp pradalgių. Valiavimai, nors ir sutartinai dainuojami, plačiai nuaidintys, kaip poezijos kūriniai šiek tiek artimi humoristiniam folklorui. Jie nesudėtingo turinio, nerišlios sandaros: dainininkai džiaugiasi plieniniu dalgiu, lygia pieva ir baltu dobilu, šienpjoviai vienas kitą skubina, tinginius išjuokia, o visus tuos atskirai sudedamus posmus jungia vienas džiaugsmo šūksmas – “valio, valio”.

Darbo eigos, šienapjūtės vaizdai sukasi greitu ratu, nuotaikingu ritmu. Dainose žaidžiama rimų sąskambiu.

Kita šienapjūtės dainų tradicija – plačiai visame krašte pasklidusios išplėtoto turinio dainos, kuriose šienapjūtės vaizdas pratęsiamas į buitinę plotmę; pasakojamas koks nors įvykis, neretai dramatiškai, liejamas sielvartas. Vargingiausia dalia dainose – našlaitės, kkuri prašosi žemelės, kad ją paimtų, kaip paėmė tėvą, motulę.

šitų populiariausių dainų užrašyta gausiausiai, po 400 – 900 variantų. Bet tai dar ne visada liudija seną dainos tradiciją. Šienapjūtės dainų turinys reikšmingas kaip reikšmingas apskritai bet kuris liaudies kūrybos puslapis.

Šienapjūtė kaimo gyvenime kėlė šviesius poetinius įspūdžius, bet jie nebuvo taip gražiai išplėtoti kaip arimo dainose. Apie ryškius šienapjūtės įspūdžius kalba visoje liaudies poezijoje pamėgtas “dobilo” įvaizdis, itin dažnas sutartinių priedainyje, tvirtai įstrigęs liaudies meninėje sąmonėje epitetas “bernelis dobilėlis”.

Pjūties dainos. Rugiapjūtės dainų gražumas

Reikšmingų darbo dainų pluoštą sudaro rugiapjūtės dainos. Užrašymų gausumu jos nepralenkia šienapjūtės dainų, nes mėgstamiausios šienapjūtės dainos tik tematika siejasi su pačiu darbu ir išpopuliarėjo kaip apskritai jaunimo sambūrio dainos. Tuo tarpu rugiapjūtės dainos skamba tik per pačią pjūtį ir niekada neprisimenamos kitu metu.

Rugiapjūtės repertuaras detaliau reglamentuojamas: vienos dainos dainuojamos rytą ir vidudienį, kitos – vakare, trečios – per pabaigtuves. Buvo laikomasi ir dar tikslesnės tvarkos: kai kurias dainuodavo dainininkės ilsėdamosi, kitas – barą baigdamos ir t.t. Skirstyti į stambesnes grupes – ryto ir vakaro bei pabaigtuvių – yra visiškai tikslinga, nes skirtinga yra jų ir tematika, ir nuotaika.

Tiksli dainų reglamentacija reiškia, kad šitų dainų tradicija ateina iš toli. Šį spėjimą patvirtina

muzikologai: rugiapjūtės melodijos atstovauja pirmykštės bendruomenės laikų metodikai.

Rugiapjūtės dainų pirmiausia išplėtotas muzikinis pradas, turtingai išplėtota šūksminės kilmės melodija. Jos pasidarę talpios minčiai ir išgyvenimui.

Jeigu palyginsime rugiapjūtės dainas su anksčiau apibūdintomis arimo dainomis, matysime, kad ryškiausiai nuo pastarųjų jos skiriasi kaip tik intymesniu tonu, paprastai stabteli įsiklausyti, įsigyventi – pamažu, vieną po kito renkant žodžius. Pirmoji eilutė kartoja vieną kurį žodį, frazės dalį, pastiprindama paraginimo, kreipimosi, sušukimo arba ir pasakojimo intonaciją. Sustiprina šią intonaciją ir eilutės pradžioje ggirdimi jausmažodžiai, šūksmai “oi”, “vai”, “kad”.

Rugiapjūtės ryto ir vidurdienio dainos

Intymi intonacija – pagrindinė dviejų šakų jungtis ryto dainose. Žmogaus ir gamtos objekto kompozicija labai pamėgta rugiapjūtės ir kitų panašių darbų – avižapjūtės, grikių rovimo – dainose. Laikytina dzūkų formos savybe.

Intymi intonacija ypač gaiviai pulsuoja gamtos išgyvenime. Bendras visų rugiapjūtės taip pat ir avižapjūtės, grikių rovimo dainų bruožus – pastovus, gilus žmogaus ryšys su gamtos būtimi. Ta mintis įtvirtinama šakotine kompozicija. Savitumo rugiapjūtės dainų lyrinei kompozicijai teikia ššakotumas.

Rugiapjūtės vakaro dainos

Vakaro dainos – nuovargio dainos. Dainose laukiama nusileidžiančios saulės, skaičiuojami per dieną nudirbti darbai – pėdai ir gubos, mintimis skubama į namus.

Nuovargio dainose krinta į akis labai ryškus, įsimenamas vakaro peizažas, jose atsiranda lakoniškumas – poetinio rrealizmo jėga, niekur kitur nėra tiek pabrėžto marčios priešiškumo šešurui. Neretai prasiveržia ir piktdžiugiškas balsas.

Rugiapjūtės ciklą, papildo gausus pluoštas pabaigtuvių dainų, kurios yra pritapusios per gana gajų pabaigtuvių papročių, puošnių oracijų. Dainos turi apeiginio iškilmingumo.

Kitų darbų dainos

Dirbant moterų darbus, ypač verpiant, audžiant, ir dainuojant tų darbų dainas, dėmesys krypsta siauresne vaga, nei pjūties dainose. Audimo dainos žaismingai, sąmojingai užmena gudrybes ir amato paslaptis, jose linksmai su pasitikėjimu savimi, sau pasididžiavimu kalbama apie darbą, audimas lyginamas su artojo vagomis, staklės su žagre. Malimo dainos – graudžios, liūdnos, niūrios, jose kartojasi skundo gaida. Naktigonės ir medžioklės dainos – laisvalaikio, o ne tikro darbo palydovės. Žvejų dainos turi lakoniškumo žymių. Dažnai čia pavaizduota meilė – iš tiesų tik nuotykis, be būdingo ddainoms dvasinio pakilumo. Lyg kokį galvosūkį užduoda kai kurių dainų neįprastos, į stebuklą panašios pradžios. Mįslingos dainų pradžios turi svarbų mitologinį šriftą.

Vestuvinės dainos

Turtingiausias, visoje Lietuvoje prigijęs ir turintis tradiciją dainų žanras – vestuvių dainos. Šokiuose dainuoti įsisiūbuodavo ir visas vestuvininkų pulkas.

Vestuvinių dainų yra susikaupę jau apie 85000 variantų, kurie sudaro 2106 skirtingus tipus. Jaunosios pusėje dainuojama daugiau – 1307 dainų tipai jaunojo pusėje – 799. daugelio dainų pateiktos ir melodijos.

Piršlybų dainų etinis idealas. Dainos forma

Gausaus piršlybų skyriaus dainų, pagrindinis motyvas yra nepriklausoma laikysena, laisvas pasirinkimas, drąsi kalba su pro šalį jojančiu, į merginas besižvalgančiu vaikinu.

Piršlybų dainose realus visų vilčių turinys pagal šiandieninį matą itin kuklus – ribotas duonos augintojų psichologija. Piršlybų dainos labai įvairios tematikos. Būdingiausia piršlybų dainų forma reikia laikyti šių dviejų kompozicijos būdų derinį – sintezę.

Su mergele susijęs rūtų vainikas, žiedas, su berneliu – kepurė. Mergaitės aplinkai priklauso rūta, bernelio – žirgas, kurie dainose apdainuojami ir kaip veiksmo objektai ir kaip simboliai.šie ženklai dainose simbolizuoja mergystės skaistumą, berno puikumą ir apskritai jaunų dienų smagumą ir šaunumą.

Dainos apeigų rėmuose

Mergvakaris – vestuvių pradžia, atsisveikinimas su gimine ir kaimu, dainose skamba apeiginis graudumas. Vestuvinėse dainose jaučiamas atsisveikinimo dramatizmas, nuotolio perspektyva, vestuvėms persikėlus į jaunojo namus. Vestuvinės dainos – kažkuo panašios į balades.

Karinės – istorinės dainos

Darbo ar vestuvių dainose prieš akis praslenka uždaras, už kaimo ribų neišeinantis valstiečio gyvenimas, kurio svarbiausi posūkio taškai įtvirtinti papročiu, nes suprantami kaip pasikartojantys iš kartos į kartą. Visiškai kitokią patirtį sukaupia karinės – istorinės dainos. Karinių – istorinių dainų prigimtis – lyrinė.

Tautosakoje požiūris į karus formavosi per daugelį epochų. Kadaise, pirmykščių genčių gyvenime, karai buvo beveik kasdieninis reiškinys, o kariniai susirėmimai buvo llydimi kovingų šūkių, karo dainų. Lietuvių antpuoliai yra paminėti kaimynų tautosakoje – latvių senosiose dainose, rusų bylinose. Istorinis 999 metų šaltinis (Kanaparijaus veikalas) pirmą kartą liudija apie lietuvių karo dainą: esą jie, pagonys, nužudę atvykusį misionierių, su “linksma daina” grįžo namo.

Šitas žanras pas mus nesiremia herojinės – epinės kūrybos ištakomis, kuriomis jis dėsningai remiasi kitų tautų folklore. Lietuvių karinės – istorinės dainos organiškai įeina į bendro valstietiško pasaulėvydžio tautosaką. Nors karas – griežta priešingybė taikiai valstiečio prigimčiai, savitų dainų sukurtas nemažas pluoštas. Dalis jų – svarios poetinės vertės.

Meniškai brandžiausios lietuvių karinės – istorinės dainos yra iš esmės lyrinės. Lyrizmas, kaip tradicija, apėmusi įvairius žanrus lėmė atrankos kriterijų. Ankstesniais amžiais, kol ši tradicija nebuvo taip visuotinai įsigalėjusi, tarp karo dainų galėjo būti dainuojama ir epiškesnių kūrinių. Didžiausią karo dainų vertę sudaro laikotarpio istorinės esmės atskleidimas.

Karo su kryžiuočiais dainų idėjinė ir meninė vertė

Karų su kryžiuočiais laikotarpiui priskiriamas visas pluoštelis sutartinių bei ištisinių dainų.beveik visos jos – herojinio-lyrinio pobūdžio. Patriotinė idėja ir sukaupta poetinė išraiška jos ryškiai skiriasi nuo vėlyvesnio laikotarpio dainų.

Dažnai karo dainose minimas karelis – iš namų išlydimas brolelis. Brolį seserys išrengia, jis joms žada dovanų parnešti, seserys jo laukia nesulaukia, parbėgęs žirgas parneša žinią aapie brolio žuvimą. Dainuojama apie patį brolelį, o ne apie bendrą krašto nelaimę. Brolio žygis šiose dainose – tai vieno jo žygis, paprastai tragiškai jam pasibaigiantis. Nėra nė užuominos apie kitus karelius. Apie mūšį kuriame kaunasi brolis, pasakoja jo palydovas žirgas. Mūšio vaizdas lyriškai apibendrintas metoniminio – hiperbolinio pobūdžio: “Devynios kulkos pro šalį lėkė / O dešimtoji brolelį kirto”. Ryškiau negu mūšis, piešiamos kelios namų gyvenimo scenos: brolio išlydėjimas, laukimas, o paskui parbėgusio žirgo klausinėjimas. Karelio žuvimas – jaudinantis ir šviesus, poetiškas. Mirtis, kuri pati savaime liaudies poezijoje apskritai ne taip dažnai vaizduojama.

Karo dainos dabar iš dalies susiliejo su visu lobynu. Karo dainų brolelis, žirgeliu jojantis, tai tas pats brolelis, kuris įvairiai apdainuotas vestuvinėse dainose. Čia sutampa apgailimas tonas, pvz., jaunojo išleistuvių cikle. Graudžiai apdainuojami kareivio santykiai su kitais šeimos nariais parastai ir sudaro karinės dainos branduolį.

Kalendorinių apeigų dainos

Apeigų tikslingumas

Nelabai gausi, bet reikšminga lietuvių liaudies poezijos dalis skirta tam tikroms metų šventėms, nustatytomis dienomis.Žemdirbių ūkinėje praktikoje kalendorius buvo itin svarbus orientyras.

Kalendorinės šventės, jų apeigos, papročiai, tikėjimai, taip pat ir kalendorinė tautosaka – dainos, žaidimai, patarlės, priežodžiai, vaidinimai savo paskirtimi yra daugelypis reiškinys. Kalendorinėse apeigose išskirtini du stambūs ciklai: žiemos ir pavasario – vasaros. Ciklų centre –

dienos, žyminčios ypatingą Saulės vietą dangaus pusiaujyje, žiemos ir vasaros saulėgrąžos.

Dainų repertuaras kalendorinėse šventėse nėra toks įvairus ir turtingas kaip atliekamos apeigos, žaidimai. Pavasario – vasaros švenčių daina yra nuosekliai išlaikiusi pradinę apeiginę – maginę paskirtį. Poetiškų yra sūpuoklių dainų tekstų. Raginimas “supkit meskit” – juo paprastai prasideda daina – fizinį veiksmą supoetina.

Tematika keičiasi vasaros šeštadienių dainose. Ryškiau išsiskiria dvi jų grupės: paruginių bei sambarių ir kupolinių, arba rasų, Joninių šventės. Pirmoji grupė – vyresnio amžiaus žžmonių dainuojamos dainos, kurios susijusios su labai svarbiomis rugių lankymo apeigomis. Pastarųjų ir sambarių metu dainuojamos elementarios muzikinės sandaros sutartinės, tematika artimos rugiapjūtės ir kitų darbų dainų ciklams.

Sutartinės

Gyvastinga archaika

Sutartinės – dainų žanras, stilius, stebėtinu būdu išlaikęs iki naujausių laikų archaišką muzikinę ir poetinę formą, visą raiškos elementų sistemą. Jos polifoninis, savarankiškų melodijų daugiabalsumas skiriasi nuo naujesnio populiaraus dainavimo – homofoninio daugiabalsumo. Galima daryti išvadą: sutartinės – ypatingas senovinis dainavimas, retenybė išaugusi iš archainio pirmavaizdžio.

Rudimentai ir stiliaus vienovė

Įvairovėje –– nuo pradinių užuomazgų iki tobulų formų – ieškant vienovės, galima apžvelgti sutartinių atlikimą ir struktūrą trimis atžvilgiais: 1) dainavimo būdu, 2) muzikinio audinio, 3) priedainio santykio su tekstu.

Priedainis

Įvairios eilutės “Tūtoj, sadūto”, kelissyk pakartotas atliekant antram balsui “Sadūto, ttūto” – visa daina! Jomis išmargintas priedainis – prietarinys. Cituotas tūtavimas – neabejotinai menka daina. Bet jam artimai giminingas ir posmas – daina, sudurstytas iš įvairių poetinių įvaizdžių be tvirtesnio tarpusavio ryšio.

Laidotuvių raudos

Ryšys su senoviniu tikėjimu.

Išskirtinę nuošalią vietą dainų sistemoje užima rauda. Verkimas “su žodžiais”, kaip sakoma apie raudas, negali būti panašus į įprastinį dainavimą. Laidotuvių dainos ir vestuviniai nuotakos verkavimai sudaro pagrindinę raudų dalį.

Rauda – eleginis žanras kuriame atsispindi žmogaus neišvengiamo atsiskyrimo suvokimas. Rečitatyvinė melodija, neposmuota forma, sintaksinis periodas atitinka monotoniškai srūvančias aimanų, atodūsių, skundų tiradas. Rauda – neužsimezgantis dialogas, neatliepiamas velionio kalbinimas.

Atskira grupė – aimanų raudos, kurių tematika panaši į laidotuvių dienos raudas.

Bendra raudos žanro būklė, raudos meninis lygis nuo vietos tradicijos llygio priklauso nemažiau nei nuo individualių atlikėjų meistriškumo. Daiktavardiniai epitetai apima daug neišplėtotų, koncentruotų raudų motyvų. Epitetais tapomas paveikslas yra margaspalvis, nevienatonis. Tekstai tarp epitetų vėrinių aidi ne tik atodūsiais, bet ir skleidžia ramų susitaikymą su lemtimi.

Raudos pašnekesyje tirpsta uždarymo, vienatvės kiautas. Slogūs monotoniški raudos monologai sušildomi užuominų į bendro gyvenimo džiaugsmus, vargus, į vieno kitam paramą.

Kiti dainų žanrai

Nykstančios žanrų ribos

Tradicinė liaudies lyrika susijusi su pastovia gyvenimo vaga. Lietuvių tautosakoje, palyginti su kitais kraštais, lyrikos subuitiškėjimas –– labai vėlyvas reiškinys, todėl barą tam subuitiškėjimui sudarė apeiginių žanrų kūriniai, daugiausia vestuviniai.

Liaudies poezija pirmiausia patiria žymius struktūrinius kitimus. Dainos centrą sudaro populiarių motyvų grandinė, tarkime, raginimas tekėti už bernelio, mergelės viliojimas sodo obuolėliais. Bet štai naujausiaisiais laikais yra atsiradusi jau kito sukirpimo daina.

Kontaminacija – laisvas motyvų klaidžiojimas – tampa įprastu reiškiniu. Nei dainos pradžia, nei pabaiga, nei pati apimtis nebėra griežtai apibrėžta.

Dainos kuriamos ne tik perkomponuojant atmintyje gyvas poezijos liekanas, bet ir atsiliepiant į naujus tikrovės reiškinius. Tokį ryškų atsinaujinimo pėdsaką, vedantį į XVIII a., o greičiau gal į XIX a. tikrovę, matome piršlybų dainose.

Buitinė lyrika

Jaunimo dainoms priskiriama liaudies poezijos dalis, praplečianti nerūpestingos jaunystės tėvų namuose ir draugiškų jaunimo santykių vaizdą. Idealizuojamu tėviškės “dvareliu” šitose dainose atsitveria nuo bet kokių rūpesčių ir negerovių. Taip dainuojama poilsio metu. Išimtinės sūnų ir dukrų teisės svarbesnės, kai jos reiškiamos ne buitinių patogumų, bet moraliniu požiūriu.

šeimos dainos apima platesnį ir įvairesnį gyvenimą. Prasiplečia tėviškės idilės paveikslas, prie kasdienių reikalų vaizduojant kiekvieną šeimos narį, apdainuojant tradicinio ketverto – tėvo, motinos, brolio bei sesers – buitį ir poilsį, apgaubiant šventine nuotaika visą šį mažą namų pasaulį.

Iš esmės šitam žanrui priskiriamos dainos, kuriose atskleisti jau vedybinio gyvenimo rrūpesčiai, sunkumai, pasikeitę santykiai su artimaisiais ir giminėmis. Šeimos dainose įvykių vieta dažnai – kermošėlis, atlaidai ir ypač karčemėlė.

Šeimos dainoms priskiriamos našlaičių dainos yra visiškai išskirtinio pobūdžio – pilnos graudumo. Tai graudulys, kylantis iš vienišumo būklės, slegiančios atstumą uždaros namų bendruomenės narį. Tam pačiam šeimos žanrui artimas, iš dalies priskiriamas, tragiško turinio dainos – baladės apie žmonos neištikimybę, anytos klastą, dukters paklydimą ir tėvo rūsči¹ bausmź.

Bet nė vienas dainų skyrius taip nebalansuoja ant senovės ir naujovės ribos, kaip meilės dainos. Mūsų pačių emocinis santykis su liaudies daina niekur nėra toks komplikuotas, kaip šiuo atveju. Natūralų grožį čia ima keisti dirbtinė grožybė, negrabiai pasipuošusi madinga kosmetika. Meilės daina įsitvirtina kaip apskritai naujas poezijos tipas, tarpinis reiškinys tarp senosios liaudies lyrikos ir poetų profesionalų kūrybos.

Žaismo ir juokų dainos

Nuotaikingoji tautosakos dalis – žaidimų, ratelių ir šokių, vaikų, vaišių, humoristinės dainos, talalinės. Žaidimo dainos moko kitaip žiūrėti į kitų lyrinių dainų pabrėžtą ekspresiją – čia galima įspėti vaidybinį pradą.

Įdomiais saitais jaunimo žaidimų dainos susijusios su vaikų žaidimų ir apskritai vaikų dainomis. Vaikų repertuare paskutiniais šimtmečiais įsitvirtino didžioji gyvūnijos tematikos dalis: dainos apie bobulės oželio nuotykius, įvairūs siužetiniai pasakojimai apie žvėrelių bei paukščių vestuves, puotas, karus, laidotuves.

Apvaldytas, prislopintas juokas, iišreikštas vientisa vaizdų sistema, slypi vaišių dainose. Tiksliai vaizduojami gėrimo gaminimo ir paties gėrimo etapai. Dainos tarytum perteikia iš anksto numanomą malonumą, kurį jaučia žmogus, gamindamas alų. Bendra užstalės tvarka visada bičiulika, jauki.

Humoristinėse dainose nerūpestingas linksmumas – atsvara buities vargams. Juokiamasi iš savo nepriteklių skurdo, neleidžiančio deramai net prieš savo mergaitę pasirodyti. Šmaikštūs kalambūriški ketureiliai, kuriami pagal vietines aktualijas, vadinami talalinėmis. Jose galimas ne tik bet koks, bet ir nepadorus, necenzūriškas juokavimas.

Socialinės krypties dainos

Liaudies lyrikoje vyrauja optimistinis pasaulėvaizdis, kuris žiūrint socialiniu – ekonominiu požiūriu, remiasi socialinės taikos iliuzija. Turimų socialinių protesto dainų, ypač iš senesnio laikotarpio, labai negausu. Daugumos jų užrašyti pavieniai variantai.

Žanro pagrindą sudaro trumpos, kartais poros posmų, dainos, kupinos aitrumo, kuris neleidžia jų supainioti su jokia kita poezija. Vyrauja įsitikinimas, kad žmogus neturi nieko savo, brangaus, ko ponas negalėtų atimti, išplėšti.

Nuo XIX a. pabaigos susikaupė visas pluoštas emigrantų dainų. Gimtinės nostalgija, kelionės, užjūrio, didelio miesto vaizdai jose įkūnija paprastai taip pat eilėraščio forma.

Socialinių, politinių interesų plėtimasis liaudies poeziją vis labiau atitolina nuo tradicinės sistemos. Revoliucinės dainos jau priklauso lygiai rašytinei literatūrai, lygiai tautosakai. Repertuarą vėliau papildė ėmusios plisti liūdnos kalinio dainos, buržuazinės diktatūros metais sukurtos kovos dainos.

Liaudies kultūra – kultūra be batų, lempos, muilo. Antra šitos tiesos pusė: čia žmogus – ne daiktų vergas, daiktai reikalingi tik tie kurie jam tarnauja. Liaudies kultūra – tai taip pat ir taikus sugyvenimas ir nuolatinis bendravimais su kaimynais. Čia ne tik tarpusavio pagalba, giminiavimasis, vaiinimosi papročiai ir etiketas, bet ir didelė kantrybės mokykla.

Lietuvių liaudies dainos visos panašios ir visos skirtingos. Tai suprasti galima tik žinant apie jos atsiradimo ir atlikimo aplinkybes. Deja senoji tautosakinė proza įdomumą jau ppraranda greičiau nei dainos. O poetinį skonį vis labiau veikia skaitomų eilėraščių tematika ir skambesys. Tautosaka pamažu užleidžia pozicijas rašytinei literatūrai.

Turinys

Pratarmė

Darbo dainos

Laukų dainos.Pavasariško arimo dainos

Arimas ir daina. Grožio jausmas arimo dainose

Sudėtingesnis turinys: žagrės motyvai

Šeimos jaukumo atmosfera

Kitos arimo dainų formos. Šienapjūtės dainos

Išpažintinė intonacija šakotinėje kompozicijoje

Šienapjūtės valiavimų džiaugsmo šūksmas. Šienapjūtės dainų turinys

Pjūties dainos. Rugiapjūtės dainų gražumas

Rugiapjūtės dainų archaiškieji požymiai

Lyrizmas ir melodingumas – lygiavertės išraiškos galios rugiapjūtės dainose

Melodijos ir poetinio vaizdo santykis

Intymi intonacija dainos pradžioje

Rugiapjūtės ryto ir vidurdienio dainos

Intymi intonacija – ppagrindinė dviejų šakų jungtis ryto dainose

Ryšių su gamtos gyvenimu turtingumas

Rugiapjūtės vakaro dainos

Vakaro dainų peizažas

Gyvenimiškai ir sociališkai reikšmingas vakaro dainų turinys

Pabaigtuvių dainų stilius

Kitų darbų dainos

Plastinė vaizduotė audimo dainose

Malimo dainos

Naktigonės ir žvejų dainos

Vestuvinės dainos

Papročių ir dainų žanro populiarumas

Piršlybų dainų etinis idealas

Orumo ir ooptimizmo pagrindas – šeimos santykių darna

Etinio ir estetinio idealo sutapimas

Piršlybų dainos forma

Dainos apeigų rėmuose

Atsisveikinimo dramatizmas

Dainų turinio brandumas

Karinės-istorinės dainos

Karinių istorinių dainų lyrinė prigimtis

Karų su kryžiuočiais dainų idėjinė ir meninė vertė

Kalendorinių apeigų dainos

Apeigų tikslingumas