Teksto redagavimas

Įvadas

Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas.

Mikalojus Daukša. Iš Postilės prakalbos. 1599.

Jau nuo gilios senovės mūsų protėviai suvokė kalbos svarbą ir reikšmę.Džiaugėsi ja, puoselėjo ir saugojo. Džiugu, kad jiem pavoko. Šiandieną mes galime didžiuotis viena seniausių ir turtingiausių kalbų pasaulyje.Deja, ne visuomet mūsų kalba yra tokia graži ir miela ausiai bei akiai. Ją bjaurojame patys, nemokėdami gramatikos, parinkdami ne tuos žodžius ar juos pavartodami ne ta reikšme, kartais nepasinaudojame galimybe kažką pasakyti trumpiau, aiškiau, tiksliau, gražiau įįtaigiau. Tai natūralu. Parašyti dėmesio vertą tekstą ar išrėžti jaudinančią kalbą nėra lengva, tam reikia laiko ir kruopštumo, tekstą reikia daug kartų perskaityti, įsigilinti į jį, o netikslumus tinkamai paredaguoti. Tik tokiu būdu jis taps tobulesnis. Šiuolaikinėje lietuvių kalboje klaidų pasitaiko ypač daug, todėl mokėti tinkamai taisyti tekstą labai svarbu. Tam pasitarnauja įvairūs žodynai, gramatikos, „Kalbos praktikos patarimai“. Panašia literatūra remsiuosi ir aš plačiau aprašydama apie teksto redagavimą. Prieš prdėdama pranešima paaiškinsiu teksto ir redagavimo terminus.

Tekstas – yra prasmiškai ir ggramatiškai tarpusavyje susijusių sakinių virtinė, pasakyta ar parašyta pagal vieną temą ir reiškianti išbaigtą mintį(Sirtautas,2001).Kiekvieną tipinį tekstą sudaro pradmė, branduolys ir baigmė. Kartais tos dalys tyčia sukeičiamos, ypač grožiniuose kūriniuose: pirma laivas nuskęsta, o po to išplaukia. Labai svarbu šias ddalis tarpusavyje sujungti.

Redagavimas – tai teksto sutvarkymas kalbiniu ir dalykiniu atžvilgiu. Žodis redagavimas kildinamas iš lotynų kalbos žodžio redactus- sutvarkytas, o redaguoti reiškia tikrinti ir taisyti teksto išdėstymo tvarką, kalbą ir stilių, nekeičiant jo esmės.

Taigi, mano pranešimo tikslas išsiaiškinti kas tai yra leksika, morfologija, sintaksė,daugiau sužinoti apie stilių, kalbos logiką bei daromas klaidas, aptarti jų taisymo būdus, taip pat prevenciją.Šiai temai atskleisti ir išnagrinėti man prireiks keturių skyrių

Leksika

Leksika – tai kalbos žodžių visuma, kitaip tariant, žodynas. O leksikologija – tai kalbos mokslo šaka, kuri tiria žodžius , jų parinkimą ir vartojimą. Didžioji lietuvių kalbos leksikos dalis yra norminė, vartotina. Tačiau pasitaiko ir nevartotinų žodžių, kuriuos svarbu žinoti norint tinkamai sutvarkyti tekstą.

Žodynas yra bene pažeidžiamiausia kalbos sritis, nes žodžiai greitai kinta. VVienus rekia pakeisti, nes sukurti tikslesni, geresni, kiti netenka savo prasmės, nes nebeliko daikto ar reiškinio, kuriuos jie įvardijo. Be visa to į savo kalbą priimame nemažai svetimų kalbų žodžių, nes neturime gražaus skambaus lietuviško žodžio naujiems daiktams ar reiškiniam pavadinti.

Kaip jau minejau, leksiką sudaro dvi dalys – savieji žodžiai ir skoliniai. Savieji žodžiai pagrindinis žodyno fondas, turintis amžinųjų žodžių branduolį (motina, tėvas).Apie žodyno branduolį telkiasi ir kiti bendravimui reikalingi žodžiai.

Skolinių taip pat yra įvairių tipų ir rūšių. VVieni jų būtini (daktaras, telefonas), kiti laikytini kalbos šiukšlėmis (kaladė=trinka; plėmas=dėmė).

Barbarizmai

Tai nevartotini svetimi žodžiai, kuriems pakeisti turime savų. Daugiausi barbarizmų yra atėję iš lenkų, baltarusių, rusų kalbų (kolioti=keikti; bočius=tėvas senelis; kurtkė=striukė).Šiomis dienomis ypač daug nevartotinų svetimybių atkeliauja iš Vakarų (čipsai=traškučiai; puzlė=dėlionė).Kalbininkai išskiria net keletą priežasčių, kodėl vartojami barbarizmai:

• Visuomenė neįtaria, jog tai barbarizmas (bliuzė=palaidinė).

• Nežino kuo pakeisti (grielka=šildynė).

• Nėra susitarta dėl barbarizmo pakaitalo (kaldra=apklotas arba vatinė antklodė, nes adijalas=anklodė).

Daug barbarizmų grožinės literatūros klasikoje (gadynė=laikas, metas, laikotarpis).

Hibridai

Tai daliniai barbarizmai. Žodžiai, kurių kamiene yra svetimos kilmės darybos elementų – priesagų, priešdėlių, šaknų. Hibridai pagal savo darybos elementus skirstomi į dvi grupes:

• Norminius – su lietuvių kalboje įteisintais tarptautiniais darybos elementais, pvz., avialinijos;

• Nenorminius – su lietuvių kalboje neįteisintais kitų kalbų darybos elementais, pvz.,pasakorius, smėliavas.

Siekiant aiškiau nusakyti reikšmę kartais reikia keisti ne tik netikusį darybos elementą, bet ir ieškoti visai kitos šaknies žodžio (daleiskim=tarkim, manykim).

Sudurtiniai žodžiai, kurių pirmas dėmuo gali eiti savarankišku žodžiu, o antrasis dėmuo yra lietuviškas žodis, rašomi atskirai (radijo telefonas).

Jeigu tarptautinis žodis negali eiti savarankišku žodžiu, tada su antruoju dėmeniu jis rašomas kartu.

Vertiniai ir vertalai

Vertiniai – žodžiai sudaryti iš kitų kalbų skolintos reikšmės, struktūros, motyvacijos žodžių.(Gavenskienė, 2001). Kūrybiškai ir tinkamai sudaryti vertiniai, nenusižengiantys lietuvių kalbos taisyklėms, gausina žodyną, pvz., įtaka, sąžinė, posėdis, tarpmiestinis.

Vertalai –– pažodžiui išversti žodžiai, kuriuos reikia keisti savais. Jie gali būti ištisiniai ir daliniai. Ištisiniai vertalai lietuvių kalboje pasitaiko kiek rečiau, jiems priklauso pažodžiuiišverstas visas žodis ar žodžių junginys, pvz.,išsireiškimas = pasakymas.Dalinių vertalų vartojimas yra daug sudėtingesnis, nes lietuvių kalba turi daug darybos priemonių , ošios – įvairių žodžio darybos variantų, pvz.,prabudėti = budėti, pabudėti.

Semantizmai

Tam tikruose kontekstuose savas taisyklingas žodis pavartojamas svetima, anksčiau neturėta reikšme. Lietuviškus žodžius reikia taisyti ir keisti tada, kai jie pagal savo prasmę yra taisyklingi ir atitinka „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ nurodytas reikšmes, tačiau tekste vartojami nebūdinga lietuvių kalbai reikšme, pvz., aplamai = sujauktai, suveltai, bet neturi reikšmės „apskritai“.

Kartais blogas sakinyje būna tik darybos elementas (priešdėlis ar priesaga). Tokiu atveju viso žodžio keisti nebūtina, o tik darybos elementą arba apskritai jo atsisakyti. Pvz., Reikia gimines pervažiuoti (= apvažiuoti).

Žargonai

Tai specifinė iškraipyta kalba, kuri nuo literatūrinės kalbos skiriasi leksika ir frazeologija, bet neturi savo fonetinės ir gramatinės sistemos. Tai netaisyklinga svetimybėmis užteršta kalba. Žargonybės vartojamos atskirų socialinių ar profesinių grupių šnekamojoje kalboje. Jų atsiradimą lemia noras padaryti savo kalbą nesuprantamą kitų socialinių ar profesinių grupių atstovams, pvz.,kaifas (=malonumas).

Žargono žodžiai kartais būna gerokai nutolę nuo savo reikšmės, pvz.,lazdavoti(=kibti, šaipytis).

Grožinėje literatūroje vartojamos žargonybės dažniausiai turi meninę paskirtį, nes rašytojai, norėdami aatspindėti tikrovę, juos pavartoja veikėjų dialoguose.

Frazeologizmai

Tai pastovus žodžių junginys, turintis tokių pat savybių kaip savarankiškas žodis. Frazeologinį žodžių junginį gali sudaryti prielinksnis su daiktavardžiu, prieveiksmis su prieveiksmiu, veiksmažodis su daiktavardžiu ir kitos kalbos dalys. Pvz., Jis dar grauš pirštus.Frazeologizmai dažnai turi ir palyginimo formą. Pvz.:Išėjo it musę kandęs. Jie kalbai suteikia emocinių ir stilistinių atspalvių.

Morfologija

Morfologija ir sintaksė sudaro gramatiką. Morfologijos objektas – žodžių formos. Paprastai, morfologijos klaidų daroma nedaug, nes kitų kalbų įtaka žodžių formas sunkiai paveikia. Kartais parenkama ne ta giminė, skaičius ar linksnis, painiojamos įvardžiuotinės ir neįvardžiuotinės, sangrąžinės ir nesangrąžinės formos.

Giminė

Vyriškosios giminės daiktavardžių formos nevartotinos moterų profesijai, pareigoms, titulams nustatyti. Pvz.:direktorė(ne direktorius) Kilnienė.

Nevartotina įvardžio kelintas ir kelintinių skaitvardžių vyriškosios giminės forma mėnesio dienai nustatyti. Pvz.:kelinta (ne kelinto) šiandien?

Vyriškosios giminės būdvardžių bei dalyvių linksniai nevartotini vietoj šių žodžių bevardės giminės arba vietoj tam tikrų daiktavardžių. Pvz.: Džiaugiamės tuo, kas pasiekta (ne Džiaugiamės pasiektu)

Įvardis keletas neturi moteriškos giminės, todėl vartotina : Keletui moterų (ne keletai).

Skaičius

Negalima vartoti vienaskaitinių daiktavardžių daugiskaitos, ypač jei daiktavardžiai reiškia neskaičiuojamus dalykus:Reikia baigti mokyklų remontą (ne remontus).Taip pat negalim vartoti daugiaskaitinių daiktavardžių vienaskaitos: Ten kasamos anglys (ne kasama anglis).Tačiau pasitaiko ir išimčių.

Linksniai

Būdvardžių ir būdvardiškų žodžių vienaskaitos naudininko ir vietininko galūnės yra kitokios negu daiktavardžių.

Jeigu būdvardis nedaiktavardėja, tai turi būti auksiniam (ne auksiniui).

Laipsniai

Reiktų vengti laipsniavimo su labiau ir labiausiai. Vartotina: parinksime geresnį (ne labiau gerą).Juos pridedame tik prie kitaip nelaipsniuojamų dalyvių. Pvz.Jis labiau patyręs specialistas.Labiau labiausiai netinka ir prie aukštesniojo bei aukščiausiojo laipsnio formų: Jis panašesnis (ne labiau panašesnis).

Sintaksė

Jos klaidos pavojingiausios, nes pakerta pačią kalbos sitemą. Nė vienas žodis negali padaryti tiek žalos, kiek klaidinga sintaksinė konstrukcija. Dažnesnės sintaksės klaidos – klaidingi žodžių junginiai. Jie klaidingai sudaromi, kai parenkamas ne tas linksnis arba ne tta prielinksninė konstrukcija.

Linksnių vartojimas

Vardininkas

Nevartotinas vietoj šauksmininko, kreipiniui reikšti: mokytojau (ne mokytojas)

Netinka kur reikia dalies kilmininko: Miške yra vilkų (ne vilkai)

Kilmininkas

Slinkties veiksmažodžiai eiti, bėgti, važiuoti, vytis.ir siekimo reikšmės veiksmažodžiai rinktis, siųsti. reikalauja vadinamojo tikslo kilmininko. Pvz.: Rinkomės (ko?) draugo pasveikinti.

Naudininkas

Su veiksmažodžiais kenkti, pavydėti, skirti, duoti.reiškia objektą ir eina papildiniu:rūkymas kenkia sveikatai. Jis netinka su būdvardžiais godus, pavydus, šykštus: godus turto (ne turtui).Naudininkas rodo paskirtį : Grūdai sėklai.

Galininkas

Atstovauti ne ką, o kam : Atstovaus Lietuvai.

Įnagininkas

Nevartotinas su pripildymą reiškiančiais veiksmažodžiais, turinčiais priešdėlį –pri: bbalionas pripildytas dujų (ne dujomis). Įnagininkas netinka ir su gausą reiškiančiais būdvardžiais: šalis turtinga miškų (ne miškais).

Vietininkas

Nebūdingas asmens vidaus vietininkas: žmogaus (ne žmoguje). Netinka vartoti laike, laikotarpyje, bėgyje.:per pamoką (ne laike pamokos).Laiko reikšme nevartotini verstiniai posakiai pirmoje arba paskutinėje eilėje: PPirmiausiai, pradžioje (ne pirmoje eilėje).

Prielinksnių vartojimas

• Bendrinei kalbai gali netikti pats prielinksnis: apart = be, išskyrus.

• Bendrinei kalbai gali netikti prielinksnio vieta: draugo dėka (ne dėka draugo).

• Prielinksnis gali būti pavartotas ne su tuo linksniu: buvau pas draugų = buvau pas draugus.

• Kokia nors reikšme gali netikti visa prielinksninė konstrukcija:girdėjau pro (=per radiją).

Stilius ir kalbos logiškumas

Stilius

Žodis stilius turi labai plačią reikšmę:juo suprantamas ko nors raiškos ar reiškimosi būdas, to būdo savitumas.O kalbos stilius – tai kalbos vartojimo žodžiu ir raštu būdai.Norint tinkamai redaguoti tekstą, labai svarbu žinoti kas tai yra geras stilius. Tai aiškus, tikslus, glaustas, kur reikia – dar ir emocingas, vaizdingas, gyvas, skambus, įtaigus.Neįmanoma pasakyti, kiek tiksliai yra gero stiliaus ypaybių. Paprastai skiriamos bendrosios, beveik visiemtekstam būdingos, reikalingos dvi ypatybės:aiškumas ir tikslumas; pprie dažnai gretinamas glaustumas. Kitos ypatybės, kaip vaizdingumas, gyvumas, laikomos specifinėmis, nes būdingos tik tam tikriems tekstams: grožinei literatūrai, tautosakai, šnekamajai kalbai. Kalbant apie funkcinius stilius (buitinis, mokslinis, administracinis, publicistinis, meninis) labai svarbu žinoti kiekvieno individualius apibūdinimus ir juos taikyti būtent tam funkciniam stliui.

Kalbos logiškumas

Logiška, darni minties raiška daro stilių aiškesnį, tikslesnį, o nelogiškas kalbėjimas jį gadina. Būdingiausi loginiai kalbos trūkumai yra šie:

• Nesuvokiant loginio skirstymo reikalavimų, sąvokos būna skirstomos ne vienu pagrindu:Nors knyga skiriama miesto gyventojams, bet ja galės naudotis iir moterys.

• Pažeidžiamas tapatumo dėsnis, sudvejinama minties raiška:Aš nespėjau į traukinį, nes pavėlavau.

• Minčių nenuoseklumas bei minties šuolis:Apsiaviau batus su pačiūžomis, pradėjau čiuožti, ir buvo užšalusi upė.

• Minčių prieštaringumas:Žūva vadai, kartu žūva ir Dalia. Tačiau, pralaimėjus sukilimui Dalia nepalūžta.

• Kartais pažeidžiame pakankamo pagrindo dėsnį, darome nepamatuotas išvadas: Knyga – geriausias mano draugas, nes ji žmonijos gyvenime turi labai didelę reikšmę.

• Sąvokai priskiriamas žodis, kurio ji negali turėti: Žvelgiu į veidus, taip gausiai susirinkusius į šią erdvę salę.

Taigi iš pavyzdžių supratome, kad nevykusi kalbinė raiška gali gadinti ir kalbą, ir stilių, ir minties logiką.

Išvados

Taigi, lietuvių kalboje pasitaiko labai daug klaidų, tačiau ne visada jos yra didžiausia blogybė, juk padarytą kalbos klaidą ne taip sunku ištaisyti, tačiau reikia žinoti kaip tą daryti.Kalbos klaidos taisymas susideda iš trijų etapų : klaida nustatoma, įvertinama ir randamas pakaitalas.

Pirmiausia reikia nustatyti, pajusti, jog tai kalbos klaida ar bent įtartinas dalykas ir pasitikrinti norminamojoje kalbos literatūroje. Pajusti mums padeda kalbinė nuojauta, paveldėta iš tėvų, senelių, taip pat geras kalbinis pasirengimas.

Kad žinotume, kur tikrintis, reikia klaidą įvertinti, nustatyti kokio ji lygmens, nes leksikos dalykus tikrinsime žodynuose, o morfologijos ir sintaksės – gramatikose. Pažiūrime ir į funkcinį stilių: laisvuosiuose stiliuose ji gali turėti stilistinę paskirtį ir tada netaisytina.

Kalbos pakaitų galime rasti „Kalbos praktikos patarimuose“. IIš jų renkamės taisomam sakiniui tinkamiausią.Taip pat tam naudojamas Antano Lyberio „Sinonimų žodynas“.

Prevencija

Užkirsti klaidoms kelią padeda veiksniai, ugdantys kalbos kultūrą. Pagrindinis kalbos kultūros ugdymo veiksnys yra norminamoji kalbos kultūros literatūra. Kiekvienas turėtume skaityti, stengtis įsigyti svarbiausią kalbos kultūros literatūrą, turėti kalbinę bibliotekėlę.Taip pat reikia domėtis spauda, kuri yra kalbos kultūros ugdytoja. Pvz.:„Gimtoji kalba“, kalbos valandėlės per radiją ir televiziją.Labai reikšmingas kalbos ugdymo veiksnys – gyvoji kalba ir tautosaka.

Literatūra

1. Gavenskienė, D; Keršienė, O; Leonavičienė, V. (2001). Kalbos kultūros vadovėlis. Vilnius.

2. Kniūkšta, P; Mielkuvienė, R; Oginskienė, E. (1993) Kanceliarinės kalbos patarimai. Vilnius.

3. Marcinkevičienė, R. (2000). Tekstynų lingvistika: teorija ir praktika. Kaunas.

4. Sirtautas, V; Petkevičienė, R; Grenda, Č. (2001). Rinktiniai kalbotyros straipsniai. Šiauliai.

5. Šukys, J. (2001). Lietuvių kalba. Kaunas: Šviesa

6. Župerka, K. (2001). Lietuvių kalba. Kaunas: Šviesa