Tėvas Gorijo

ONORĖ BALZAKAS

(1799—1850)

Įžymiausias kritinio realizmo rašytojas Vakarų Europos literatūroje buvo Onore Balzakas. Jis — realistinio romano meistras, nepaprastai išsamiai ir visapusiškai pavaizdavęs XIX a. pirmosios pusės prancūzų visuomenės gyvenimą.

Gyvenimo ir kūrybos kelias. Balzakas gimė 1799 m. gegužės 20 d. Prancūzijos pietuose, Turo mieste. Jo tėvas buvo valdininkas ir dirbo įvairiose kanceliarijose, be to, užsiiminėjo komercinėmis spekuliacijomis, iš kurių buvo gerokai pralobęs. Pradinį mokymą Balzakas įsigijo Vandomo koledže, o vėliau mokėsi Paryžiuje, kur 1814 m. persikėlė gyventi jo tėvai. Tėvo pageidavimu jis mmokėsi Teisės mokykloje ir kartu dirbo raštininku notaro kontoroje. Tačiau teisininko profesija Balzako visiškai neviliojo ir, baigęs Teisės mokyklą, prieš tėvų valią jis nusprendė tapti rašytoju. Apsigyvenęs skurdžioje palėpėje, jis pasišventė kūrybiniam darbui. Pirmiausia Balzakas savo jėgas bandė dramos srityje, taip pat rašė publicistines apybraižas ir straipsnius iš Paryžiaus gyvenimo. Vėliau sukūrė visą eilę istorinių ir nuotykių romanų, po kuriais pasirašinėdavo slapyvardžiu. Tačiau, tapęs garsiu rašytoju, Balzakas pripažino, kad tai buvo labai silpni romanai, ir nuo jų atsisakė.

Pirmieji kūriniai nesuteikė BBalzakui nei garbės, nei pinigų. Norėdamas pataisyti sunkią savo materialinę padėtį, jis imasi leidėjo darbo. Nusiperka spaustuvę ir leidžia klasikų veikalus, brošiūras, memuarus. Bet leidėjo darbas atnešė jam vien tik nuostolių. Balzakas visiškai paskendo skolose ir turėjo likviduoti spaustuvę.

Visas tolimesnis BBalzako gyvenimas buvo pilnas įtempto darbo ir nesibaigiančių materialinių sunkumų. Rašytojas dirbdavo po 14—16 valandų per parą, vieną po kito rašė savo romanus, taisė anksčiau parašytus, kaupė medžiagą naujiems kūriniams. Pirmasis romanas, išgarsinęs Balzaką kaip rašytoją, pasirodė 1829 m. Tai buvo istorinis romanas „Šuanai“. Po to kasmet pasirodydavo po kelis naujus Balzako kūrinius, jų tarpe ir tokie plačiai žinomi veikalai, kaip „Gobsėkas“, „Šagrenės oda“, „Eugenija Grande“, „Tėvas Gorijo“, „Prarastos iliuzijos“, „Pusseserė Beta“, „Pusbrolis Ponsas“, „Valstiečiai“ (neužbaigtas) ir daugelis kitų.

Įtemptas ir sunkus darbas palaužė rašytojo sveikatą, ir 1850 m. rugpiūčio 20 d., sulaukęs 51 metų amžiaus, Balzakas mirė.

„Žmogiškoji komedija.“ Dar 1834 m. Balzakui kilo mintis sujungti visus savo kūrinius į vieną didžiulį veikalą, kuriame atsispindėtų visas Prancūzijos tuometinės visuomenės gyvenimas. Tačiau ppavadinimą savo romanų ciklui Balzakas ne iš karto surado. Tik 1841 m. jis sumanė ciklą pavadinti „Žmogiškosios komedijos“ vardu. Šį pavadinimą įkvėpė Dantės poema „Dieviškoji komedija“. Balzakas, pavadindamas savo veikalą „Žmogiškosios komedijos“ vardu, pabrėžė jo realistinį pobūdį ir kartu savo ironišką požiūrį į buržuazinę visuomenę, kurią jis pasirinko vaizdavimo objektu.

Visus „Žmogiškosios komedijos“ veikalus Balzakas sugrupavo į tris dalis, kurias pavadino „etiudais“: „Papročių etiudai“, „Filosofiniai etiudai“, „Analitiniai etiudai.“ Svarbiausia yra pirmoji dalis, kuriai priklauso geriausi Balzako realistiniai romanai bei apsakymai — „„Gobsekas“, „Tėvas Gorijo“, „Eugenija Grande“, „Prarastos iliuzijos“. Rašytojas šią dalį dar skirsto į 6 „scenas“, pabrėždamas savo kūrinių dramatiškumą: „Asmeninio gyvenimo scenos“, „Provincijos gyvenimo scenos“, „Paryžiaus gyvenimo scenos“ ir kt.

„Filosofiniai etiudai“ ir „Analitiniai etiudai“ neskirstomi į smulkesnius skyrius. „Filosofiniuose etiuduose“ rašytojas stengiasi filosofiškai apibendrinti įvairius tikrovės reiškinius, sprendžia moralines, estetines problemas. Juose daugiau simbolių, abstrakčių idėjų („Šagrenės oda“, „Nežinomas šedevras“ ir kt.). „Analitinius etiudus“, pačią mažiausią „Žmogiškosios komedijos“ dalį, sudaro apybraižos žanro kūriniai, skirti įvairiems teoriniams samprotavimams.

Iš viso Balzakas buvo numatęs parašyti 143 veikalus, o parašė — 95.

„Papročių istorijos“ kūrėjas. „Žmogiškoji komedija“ vaizduoja Prancūzijos visuomenės gyvenimą Restauracijos laikotarpio pabaigoje ir Liepos monarchijos (1830—1848) metu. Po 1830 m. revoliucijos Prancūzijoje įsiviešpatavo Liepos monarchija. Valstybę ėmė valdyti bankininkai, stambūs pramonininkai, žemvaldžiai — ,,finansinė aristokratija“, kaip juos pavadino Marksas. Ji stengėsi praturtėti, ne vystydama gamybą, o įvairiomis finansinėmis spekuliacijomis. Aukso karštligė buvo apėmusi visus buržuazijos sluoksnius: kiekvienas stengėsi pralobti, apgaudinėdamas kitus ir spekuliuodamas. Buržuazijos viršūnėse, kaip rašė Marksas, viešpatavo „auksas, purvas ir kraujas“. Viešpataujanti sistema neigiamai veikė į krašto ekonomiką: kenkė prekybos, pramonės, žemės ūkio vystymuisi.

Balzakas įžvalgiai atskleidė Liepos monarchijos režimo esmę, negailestingai kritikavo buržuazinę visuomenę apėmusią praturtėjimo aistrą. Be to, Balzako kūryba turi ir platesnę reikšmę: ji giliai atskleidė visos buržuazinės santvarkos iišnaudotojišką esmę, parodė buržuazijos parazitiškumą.

Balzakas pats ne kartą pabrėžė, kad jis siekė, vaizduoti savo meto tikrovę, įžvelgti tuos dėsnius, kurie tvarko visuomenės raidą. „Žmogiškosios komedijos“ įžangoje rašytojas pavadina save sekretoriumi to istoriko, kurio vardas prancūzų visuomenė. Jis sakosi stengiąsis „parašyti istoriją, užmirštą daugelio istorikų, — papročių istoriją“. Tuo Balzakas pabrėžia savo kūrybos realistinį pobūdį, gyvenimo tiesos siekimą. Drauge rašytojas nurodo, jog jis nesirengia būti vien abejingas faktų registratorius. „Meno uždavinys ne kopijuoti gamtą, — o ją atvaizduoti“, — rašė jis savo veikale „Nežinomas šedevras“. Reikia pabrėžti ir užaštrinti tai, kas tikrovėje svarbiausia. Reikia ieškoti priežasčių, kurios pagimdė kokius nors įvykius, išaiškinti, kodėl žmonės taip ar kitaip pasielgė. Žodžiu, Balzako manymu, rašytojas ne tik turi pavaizduoti tikrovės reiškinius, bet ir išaiškinti jų tarpusavio ryšius, atskleisti tuos įstatymus, kurie tvarko visuomenę. Be to, Balzakas pabrėžia, kad rašytojas privalo turėti ir savo požiūrį į vaizduojamus dalykus, nes meno uždavinys ne tik parodyti dorybes ir ydas, bet ir mokyti.

Tokiu būdu Balzako pažiūrose į literatūrą aiškiai atsispindi realistinio meno principai.

Balzako pasaulėžiūros raida. Su gilia neapykanta Balzakas pavaizdavo grobuonišką buržuazinę visuomenę, atskleidė jos socialinius prieštaravimus. Tačiau rašytojas niekada nekėlė klausimo, kad buržuazinę santvarką reikėtų pakeisti teisingesne visuomenine santvarka, nes jis nesuprato liaudies revoliucinio vaidmens, kovojant prieš iišnaudotojišką visuomenę. Nekęsdamas buržuazijos viešpatavimo, rašytojas simpatizavo aristokratijai ir laikė, kad teisėta, paveldimoji Prancūzijos monarchija gali išgelbėti kraštą nuo pražūties. Savo veikaluose Balzakas dažnai vaizduoja teigiamus aristokratų paveikslus, kuriems svetimas buržuazinio pasaulio egoizmas ir vilkiška moralė. Tačiau, nors ir idealizuodamas aristokratiją, rašytojas nereikalavo grįžti atgal į ikirevoliucinius laikus. Atvirkščiai, Balzakas manė, kad 1789 m. revoliucija suvaidino pažangų vaidmenį. Rašytojo simpatijos aristokratijai išplaukė iš jo didžiulės neapykantos finansiniams grobikams, viešpatavusiems krašte Liepos monarchijos laikotarpiu.

Be to, reikia atsiminti, kad grožinėje kūryboje Balzakas daug kur prieštarauja savo politinėms pažiūroms. Kaip rašytojas realistas, jis teisingai pavaizdavo ne tik buržuazijos egoizmą, bet ir aristokratijos išsigimimą. Šią Balzako savybę labai vertino Engelsas, sakydamas, jog „viena iš didžiausių realizmo pergalių“ yra ta, kad Balzakas „matė, jog jo pamėgtieji aristokratai neišvengiamai turi žlugti, ir aprašė juos kaip žmones, nevertus geresnio likimo.“

Labai svarbu ir tai, kad Balzakas pamažu nutolo nuo monarchistinių pažiūrų ir paskutiniaisiais gyvenimo metais pasisakė ne tik prieš buržuaziją, bet ir prieš dvarininkiją. Rašytojas vis labiau ir labiau gilinosi į liaudies gyvenimą ir jos vaidmenį visuomenėje.

Ne atsitiktinai vėlyvesniuose Balzako romanuose („Prarastos iliuzijos“, „Valstiečiai“) pasirodo naujas teigiamasis herojus — respublikonas, nesavanaudiškai besiaukojantis liaudies gerovei.

Buržuazinio pasaulio grobuonys. Savo romanuose Balzakas sukūrė daug socialinių charakterių, kurių paveiksluose įkūnyti tipiški

buržuazinės visuomenės bruožai. Bankininkai, palūkininkai, komersantai yra daugelio Balzako kūrinių pagrindiniai veikėjai. Pinigų ir turto kaupimas yra svarbiausioji jų aistra, nes jie žino, kad buržuaziniame pasaulyje pinigas yra pats didžiausias viešpats.

Vienas ryškiausių tokių charakterių yra Gobsekas — pagrindinis veikėjas to paties pavadinimo Balzako apysakoje. Gobsekas — palūkininkas. Jis sukaupė milžiniškus turtus, skolindamas pinigus, tačiau pats nesinaudoja jais. Kaip tikras šykštuolis, Gobsekas gyvena skurdžioje landynėje, seniai atsisakęs visų gyvenimo pramogų. Jam tik viena malonu: aukso pagalba savo rankose laikyti komersantus ir vverteivas, ministrus ir aristokratus. Tačiau, valdydamas kitus, Gobsekas pats pasidaro aukso vergu.

Gobseko paveiksle rašytojas ypač atstumiančiai pavaizdavo buržuazijos gobšumą, hiperbolizuodamas šią ydą. Be to, rašytojas jo charakterį šiek tiek romantizuoja: Gobseko praeitis pilna paslapčių, jis didelių užmojų ir įžvalgaus proto žmogus. Žodžiu, tai savotiškai išsiskirianti asmenybė.

Kitoks yra Grande (romane „Eugenija Grande“), kuris sukaupė nemažus turtus, pardavinėdamas konfiskuotas dvarininkų žemes revoliucijos laikotarpiu, o vėliau, apsigyvenęs nedideliame provincijos miestelyje Somiūre, tapo vynuogynų savininku. Įvairiuose biznio reikaluose Grande yra nepaprastai apsukrus ir gabus, ttačiau iš tikrųjų tai labai siauro akiračio ir ribotų interesų žmogus. Balzakas atskleidžia jo charakterį, parodydamas jį paprastoje kasdieninėje aplinkoje: namuose, santykiuose su Somiūro gyventojais, su skolininkais ir nuo jo priklausančiais fermeriais. Visur jis šykštus buržua, ieškąs vien tik naudos iir pelno. Grande, kaip ir Gobsekas, yra pinigų vergas. Pinigai jam svarbiau už meilę už tėvišką prisirišimą, už bet kokius žmogiškus jausmus. Dėl pinigų jis gali paaukoti dukters laimę, savo žmonos gyvenimą. Svarbiausias jo perspėjimas dukteriai: „Saugok auksą!“ Atskleisdamas Grande paveikslą labai konkrečiomis kasdieninio gyvenimo aplinkybėmis, smulkiai aprašydamas jo išvaizdą, apsirengimą ir gyvenimo būdą, Balzakas parodo jį kaip labai tipišką buržuazinės visuomenės figūrą.

Savo romanuose Balzakas pavaizduoja ir pačias kapitalistų viršūnes, stambius bankininkus bei pramonininkus, kurie valdo visą Prancūziją. Vienas tokių — bankininkas Nusingenas (,,Nusingeno banko namai“ ir kiti romanai), kuris užsiima tik stambiomis finansinėmis aferomis. Skirtingai nuo Gobseko ir Grande, Nusingenas nedangsto savo turtingumo išorinio skurdo kauke, o gyvena be galo plačiai ir ištaigingai. Jis nieko nesivaržo ir nesilaiko jokių mmoralinių principų, nes žino, kad „pinigas — galinga jėga“, galinti viską papirkti. Nusingėno asmenyje Balzakas parodė finansinės aristokratijos grobikiškumą, avantiūrizmą ir moralinį smukimą.

Tačiau, kad ir kokie galingi yra šie buržuazinio pasaulio grobuonys, jie patys, kaip matėme, yra pinigų ir aukso vergai. Kaip didelis humanistas, Balzakas parodo, kad šie žmonės nepatiria tikros žmogiškos laimės, nežino nuoširdžių žmogiškų jausmų. Už pinigus daug ką galima nupirkti, tačiau negalima įsigyti nei tikros meilės, nei tikros pagarbos, nei draugystės.

Jaunuolio kelias buržuazinėje visuomenėje. Vieni mėgstamiausių Balzako hherojų yra jaunuoliai, kurie savo gyvenimo kelią pradeda kupini dorų ir tyrų siekimų, o baigia — visiškai morališkai smukę. Rašytojas parodo, kaip sąžiningi jaunuoliai pamažu užsikrečia buržuazinei visuomenei būdingu turto ir geros visuomeninės padėties vaikymusi ir dėl jų paaukoja savo tėvų, artimųjų interesus, atsisako visų žmogiškų jausmų. Tokiu keliu nueina Eugenijus Rastinjakas, Šarlis Grande ir kt.

Su jaunuolio likimo vaizdavimu Balzako romanuose glaudžiai susijusi ir talento, jaunuoliškų iliuzijų žlugimo tema. Vienas Balzako romanų taip ir pavadintas: „Prarastos iliuzijos“. Čia vaizduojama, kaip talentingas poetas Liusjenas Sardonas, atvykęs iš provincijos į Paryžių, svajoja plačiai išvystyti savo sugebėjimus ir tapti garsiu rašytoju. Tačiau greitai jis įsitikina, kad doru keliu niekada nepasieks garbės arba jos, gal būt, pasieks tik labai negreitai. Norint ją pasiekti, reikia bristi nešvariais keliais, nes „juo žmogus niekingesnis, tuo greičiau pasiekia pasisekimą“. Ir Liusjenas, kaip ir daugelis kitų, pagaliau taip pat parduoda savo talentą už pinigus, tampa madingu žurnalistu. Kopdamas garbės laiptais aukštyn, Liusjenas vis žemiau puola morališkai. Pavaizduodamas Liusjeno karjerą, Balzakas plačiai atskleidžia meno ir literatūros vietą buržuaziniame pasaulyje. Menas čia yra pasida: ręs pirkimo ir pardavimo objektu.

Trumpam laikui pasiekęs garbę, Liusjenas pagaliau vėl nusmunka, tampa neturtingu, visi jį palieka. Liusjeno smukimo priežastis, kaip parodo Balzakas, yra ta, kad jis pper silpnos prigimties žmogus. Jis nuolat abejoja, blaškosi. Tokiems nelemta tapti buržuazinio pasaulio valdytojais, jie nemoka nuosekliai ir energingai naudotis tame pasaulyje viešpataujančiais įstatymais.

„Tėvas Gorijo.“ Vienas svarbiausių Balzako romanų, kuriame tarsi sutelkta visa „Žmogiškosios komedijos“ esmė, yra „Tėvas Gorijo“. Kituose romanuose rašytojas vaizduoja įvairias atskiras buržuazinės visuomenės gyvenimo puses, o šiame kūrinyje Balzakas visapusiškai kritikuoja visą buržuazinę moralę. Su didele realistine jėga autorius pavaizduoja, kaip buržuazinė visuomenė, kurioje viešpatauja pinigo valdžia, visiškai iškraipo žmonių jausmus ir jų tarpusavio santykius.

Pagrindinis romano veiksmas vyksta ponios Vokė pensione, kur gyvena įvairių visuomenės sluoksnių žmonės: čia ir studentai, ir valdininkai, ir buvę įmonių savininkai, ir katorgininkai, ir aukštosios visuomenės damos, ir skurdžios, nusigyvenusios miestietės. Kaip sako pats autorius, Voke pensiono gyventojai „išties buvo panašūs į mažą ištisą visuomenę“. Romano pradžioje rašytojas plačiai aprašo Voke pensioną, pabrėždamas jo skurdumą: „Čia karaliauja skurdas be jokios poezijos, skurdas šykštus, sutelktas, nuskaręs“. Visa pensiono aplinka—kambariai, baldai, sienų apmušalai, net indai — byloja apie nepriteklių ir vargą. Šio pensiono gyventojų išvaizdos, jų drabužių aprašymas dar labiau papildo to akivaizdaus skurdo paveikslą.

Voke pensiono ir jo gyventojų aprašymas yra romano ekspozicija, kurioje autorius jau pabrėžia būsimų kūrinio įvykių dramatiškumą. Tolesnis romano veiksmas vyksta ne vien Voke pensione, bet jis lieka vis ddėlto pagrindine veiksmo vieta. Balzakas dažnai mus perkelia į prabangius ir ištaigingus aukštosios visuomenės salonus. Tokiais ryškiais kontrastais rašytojas atskleidžia sudėtingą, pilną prieštaravimų Paryžiaus, to „tikrojo okeano“ buitį, parodo ten viešpataujančią socialinę nelygybę, nuolatos savotiškai gretina visuomenės viršūnių ir jos padugnių gyvenimą.

„Tėvas Gorijo“—daugiaplanis veikalas, kuriame susipina daugelio žmonių likimai, parodomas įvairių sluoksnių gyvenimas. Čia mes matome nemaža personažų iš kitų Balzako kūrinių: bankininką Nusingeną, palūkininką Gobseką, medicinos studentą Bjanšoną, katorgininką Votreną. Tačiau pagrindinės dvi siužetinės linijos sukasi apie tėvo Gorijo dramą ir jaunuolio Eugenijaus Rastinjako likimą. Viena vystosi krintančia, kita—kylančia linija.

Buržuazinės šeimos irimas. Panašiai kaip romane „Eugenija Grande“, šio romano pagrindinė siužetinė linija — šeimos konfliktas. Tai santykiai tarp buvusio makaronų fabrikanto Gorijo ir jo dukterų, kurių viena ištekėjusi už grafo de Resto, o kita už bankininko Nusingeno. Tačiau veikalas toli peržengia šeimos romano rėmus. Tai socialinis romanas, kuris visapusiškai atskleidžia buržuazinės visuomenės žmonių santykius. Vaizduodamas vienos šeimos gyvenimą ir parodydamas jį kaip tipišką reiškinį, Balzakas atskleidžia visą grobikišką egoistinę buržuazinę moralę.

Skirtingai negu romane „Eugenija Grande“, šeimos žlugimo priežastis šiame kūrinyje yra ne tėvas, o jo dukterys. Senis Gorijo, be galo jas mylėdamas, lepina nuo pat mažens, joms ištekant, padalija beveik visą savo turtą, o pats apsigyvena skurdžiame Voke

pensione. Gorijo meilė dukterims tampa tiesiog akla aistra. Jis dievina jas, nemato jų egoizmo, sutinka visko atsisakyti, kad tik jos būtų laimingos. Ir prie Rastinjako jis prisiriša tik dėl to, kad šis tampa savotišku tarpininku tarp jo ir dukterų.

Tėvo Gorijo tragedija yra ta, kad prieš jį atsigręžia tos buržuazinio pasaulio jėgos (siekimas turto, prabangos, aukštos vietos visuomenėja), kurioms jis iš esmės nėra priešiškas. Jis visiškai neprieštarauja tam, kad jo dukterys vaikytųsi prabangos, net ir pats visokiais būdais stengiasi patenkinti jų ttroškimus. Tačiau, atiduodamas joms paskutinius skatikus ir tapdamas skurdžiumi, Gorijo vis labiau ir labiau nuo jų tolsta. Pagaliau tarp jo ir dukterų atsiranda tarsi didžiulė bedugnė, ir šios pradeda gėdytis savo tikrojo tėvo.

Labai dramatiškai rašytojas vaizduoja paskutines Gorijo gyvenimo valandas ir jo mirtį. Senukas vis dar tebepuoselėja iliuziją, kad dukterys jį myli, ir miršta su šia iliuzija širdyje, nors nė viena dukterų neaplankė tėvo mirties patale. Gorijo ladotuvių aprašymas ypač reikšmingas. Grafienės ir baronienės tėvas palaidojamas dviejų neturtingų studentų lėšomis. TTiesa, laidotuvėse buvo ir „dvi karietos, su herbais, bet tuščios“. Gorijo dukterys nedalyvavo laidotuvėse, nes bijojo, kad ašaros nesugadintų joms veido.

Šioje scenoje Balzakas su didžiuliu sarkazmu dar kartą pabrėžia buržuazinio pasaulio antihumaniškumą, įsikūnijusį Gorijo dukterų paveiksluose. Tačiau kaip realistas Balzakas nnesmerkia nei grafienės Resto, nei baronienės Nusingen. Autorius kaltina ne žmogaus prigimtį, o pačią sacialinę santvarką, kur žmogus, norėdamas iškilti, turi smukdyti kitus, netgi savo artimuosius.

Kelias į aukštuomenę. Tėvas Gorijo žūva dėl to, kad jis per daug ir per nuoširdžiai mylėjo, o kitas pagrindinis romano herojus, studentas Eugenijus Rastinjakas, greit supranta, kad tokie jausmai, kaip meilė, ištikimybė, draugystė, buržuazinėje visuomenėje visiškai nereikalingi. Ir todėl Rastinjakas pasistengia jais nusikratyti, kad greičiau galėtų kopti visuomenės laiptais aukštyn.

Rastinjako charakterį Balzakas sukūrė su dideliu psichologiniu įžvalgumu. Rašytojas didelį dėmesį skiria herojaus ir aplinkos santykiams pavaizduoti. Kaip tikras realistas, Balzakas pabrėžia, kokią įtaką žmogui turi aplinkinė tikrovė. Pradžioje Rastinjakas dar kupinas gražių svajonių, kurių atsivežė iš provincijos, jis dar supranta, kiek vilčių į jį deda ttėvai ir artimieji. Tačiau tai tik jo charakterio vystymosi išeities taškas. Didžiausią dėmesį Balzakas skiria Rastinjako pasikeitimui. Rašytojas pamažu atskleidžia visas tas aplinkybes, kurios „perauklėja“ Rastinjaką. Didžiausią reikšmę jam turi suartėjimas su aukštąja visuomene, pajautimas skonio to gyvenimo, kuriuo gyvena turtingieji. Sykį jo paragavęs, Rastinjakas jau nebenori grįžti į skurdžią padėtį.

Rastinjakas yra vienas iš tų Balzako pavaizduotųjų jaunuolių, kurie, įžengę į aukštąją visuomenę, daug nesidairo į šalis ir nežiūri atgal, nesigilina į sąžinės priekaištus: „Jaunystė nedrįsta žiūrėti į sąžinės veidrodį, jjei suka į negerą kelią“. Jis veikia šaltai, apgalvotai ir energingai. „Jis turėjo tą pietiečio jautrumą,— rašo Balzakas,— kuris verčia žengti tiesiai prie kliūčių, kad jas nugalėtų, ir kuris neleidžia žmogui iš anapus Luaros pakęsti bet kokio netikrumo“. Norėdamas žūt būt pasiekti visuomenėje aukštą padėtį, jis ištraukia paskutinius pinigus iš savo motinos ir seserų (panašiai kaip iš Gorijo dukterys) ir kopia į laimę per kitų skausmus ir vargą.

Votrenas. Rastinjako „persiauklėjimui“ ypač didelę reikšmę turi du žmonės, kurie atskleidžia jam aukštosios visuomenės gyvenimo paslaptis. Tai vikontienė de Bosean ir katorgininkas Votrenas. Vikontienė pirmoji duoda Rastinjakui raktą, kad jis galėtų įeiti pro tos visuomenės duris, kurioje „pasisekimas yra viskas“. O Votrenas dar tebesvyruojančiam jaunam garbėtroškai iki galo atskleidžia visą esmę buržuazinės visuomenės, kurios svarbiausias tikslas — praturtėti, o tai reiškia atsisakyti visų žmogiškų dorybių. Siekiant iškilti, reikia žlugdyti kitus, nes norinčių praturtėti yra tūkstančiai, o „gerų vietų“ labai nedaug. Štai kaip vaizdingai Votrenas apibūdina buržuazinio pasaulio visualinės konkurencijos dėsnį:

Kaip praturtėti greitai — štai uždavinys, kurį šiuo metu stengiasi išspręsti penkiasdešimt tūkstančių jaunų vaikinų, esančių tokioje kaip jus būklėje. Jūs vienas iš šito skaičiaus. Pagalvokite, kokių pastangų reikės ir kokia bus nuožmi kova. Jums reikės ėsti vienam kitą, kaip vorams butelyje, nes jjuk nėra penkiasdešimties tūkstančių gerų vietų.

Norint sučiupti milijonus, tenka naudotis „spąstais, švilpynėmis, masalu“. Turtas, nors ir nepadoriomis priemonėmis įgytas, vėliau viską pateisina. Ir katorgininkas Votrenas taip pat bet kokiu būdu nori praturtėti, nes tuomet niekas neklaus, kas jis toks: „Aš būsiu ponas Keturi Milijonai, Jungtinių Valstijų pilietis“.

Votreno charakteriui Balzakas suteikia didelę apibendrinančią reikšmę. Jis, galima sakyti, yra įsikūnijimas visų buržuazinio pasaulio niekšybių, kurios jo paveiksle ypač išryškintos, apnuogintos. Kai kas niekšybes dangsto išorinio padorumo kauke, o Votrenas atvirai prisipažįsta esąs niekšas. Jo paveikslą rašytojas daugiausia atskleidžia, leisdamas jam pačiam kalbėti ir išreikšti visą cinišką savo gyvenimo filosofiją.

Ypač svarbu tai, kad Balzakas nepabrėžia esminio skirtumo tarp visuomenės padugnių atstovo ir jos viršūnių. Tarp bankininko Nusingeno ir katorgininko Votreno nėra nepereinamos prarajos. Votrenas yra gyvas buržuazinės visuomenės atspindys ir jos produktas. Votreno paveikslu Balzakas dar labiau pagilina buržuazinės visuomenės kritiką.

Ryškūs ir išbaigti charakteriai, jiems suteikta gili socialinė prasmė padaro „Tėvą Gorijo“ vienu reikšmingiausia: kritinio realizmo literatūros kūrinių. Jame atsiskleidžia geriausieji Balzako stiliaus bruožai: vaizdingas aplinkos daiktų aprašymas, svarus ir turiningas dialogas, turįs didelę reikšmę veikėjų charakteristikai, labai dramatiškos scenos, atskleidžiančios herojų išgyvenimus ir jų tarpusavio santykius. Per visą romaną išlaikytas kontrastas — dviejų pasaulių vaizdavimas — leidžia autoriui glaustai ir giliai parodyti ssavo meto visuomenės prieštaravimus.

Balzako kūrybos vertinimas. Kaip negailestingas buržuazinės visuomenės demaskuotojas, Balzakas labai nepalankiai buvo sutiktas prancūzų kritikų. Beveik kiekvieną naują rašytojo kūrinį smarkiai puolė buržuazinė spauda. Tačiau labai teigiamai apie Balzaką atsiliepė įžymieji to meto Prancūzijos ir kitų šalių rašytojai. Labai vertino jo kūrybą marksizmo klasikai. Engelsas laikė Balzaką „kur kas didesniu realizmo meistru už visus praeities, dabarties ir ateities Zola“.

Balzako realizmas, jo rūsti neapykanta savininkų pasauliui nenustojo reikšmės ir ligi mūsų laikų. Ji padeda mums ryškioje šviesoje pamatyti išnaudotojišką visuomenę, kurioje negali pasireikšti kilnūs žmogaus jausmai, kur sužlugdomi talentai ir geriausi žmogaus sugebėjimai.