Tėvas Gorijo

Onorė de Balzakas ,,Tėvas Gorijo‘‘

Tėvas Gorijo buvo parašytas 1894 m. ir laikomas vienu iš geriausių Balzako romanų. Tai socialinis psichologinis romanas, kurio tema – šeimyninių santykių irimas buržuazinio gyvenimo sąlygomis.

Šio romano veiksmo vieta – Paryžius, ponios Vokė pensionatas. Tai daugiaaukštis namas kuris turi gilią apibendrinamąją prasme. Jame, tarsi nedidelėje visuomenėje, vyksta sudėtingi dalykai ir mezgasi skaudžios dramos. Pensionato apatiniuose aukštuose gyvena turtingesni žmonės, o viršutiniuose vargingesni, mažesnio aptarnavimo susilaukiantys žmonės. Čia mes galime sutikti įvairių sluoksnių ir įvairaus vverslo žmonių: neturtingų studentų, buvusių tarnautojų bei pirklių ir net katorgininką.

Pagrindinė šio romano problema yra vaikų nedėkingumas tėvams. Balzakas kelia ir sprendžia šią problemą naujomis XlX a. sąlygomis per tėvo Gorijo ir jo dukterų paveikslus.

Tėvas Gorijo, buvęs makaronų įmonės darbininkas, bado metais spekuliavo miltais ir duona. Iš to jis susikrovė nemažą turtą. Jis augino dvi dukteris: delfiną ir Anastaziją. Tėvas jas beprotiškai mylėjo ir lepino, nes norėjo suteikti joms viską kas geriausia. Tačiau jis taip beauklėdamas savo dukras padarė ddvi klaidas: viską joms davė ir pats nieko iš jų nereikalavo ir ištekino jas už nemylimų, bet turtingų vyrų, viena ištekėjo už grafo o kita už bankininko. Gorijo nežiūrėjo moralinių jaunikių savybių ir dukros dėl to jautėsi nelaimingos. Visi pataikavimai, aaukšta visuomeninė padėtis ir turtas jas tik dar labiau išpaikino ir savo tėvą jau gyvenantį Vokės pensione jos lankė tol kol šis tūrėjo pinigų. Vėliau dukterų vizitai darėsi vis retesni ir retesni. Taip Gorijo mirė vienui vienas ir prie jo ligonio lovos nei viena iš dukterų nebudėjo ir į laidotuves neatėjo. Paskui jo karstą važiavo tik tuščios karietos.

Tėvo Gorijo tragedija tai viena romano siužetinė linija, o kita tėvo Gorijo tragedijos liudininko Eugenijaus de Rastinjako istorija, kuria plėtodamas autorius parodo jaunuolio kelią tuometinėje Prancūzijos visuomenėje. Rastinjakas – neturtingos provincijos bajorijos atstovas, gyvenantis skurdžiame ponios Vokė pensione. Pirmosiomis gyvenimo Paryžiuje dienomis jis dažnai prisimena artimuosius ir su pasibaisėjimu žvelgia į sostinės gyvenimą. Eugenijus daug ir stropiai dirba nes rūpinasi savo garbe nes jjuk darbas ir sąžiningumas kilnina žmogų. Vėliau herojus susiduria su gyvenimo tikrove ir tarsi persiauklėja: palengva prisitaiko prie naujų gyvenimo normų, bei pakečia savo provinciališką mąstyseną ir atsisako gerų polinkių. Jį stipriai sukrečia tėvo Gorijo tragedija. Jaunuolis žinodamas kokioje prabangoje gyveno Gorijo dukterys daro išvadą: geraširdiško nesavanaudiškumo niekas neįvertina, iš greičiau pasijuokiama.