Tremties poetas Anupras Jasevicius

Anupras Jasevičius

(1805 – 1884)

Poetas Anupras Jasevičius gimė 1805 m. kovo 7 (19) d. Žostautuose, Pernaravos parapijoje (dab. Kėdainių raj.), valstiečių ūkyje. Mokėsi pas kaimo mokytoją, Ariogalos kunigą Bagdonavičių, Dotnuvos bernardinų mokykloje, iš kurios stojo į Varnių kunigų seminariją. 1833 m. jis buvo įšventintas kunigu ir paskirtas Vilkijos vikaru. 1844 m. tapo Ariogalos administratoriumi, po trejų metų klebonu, pagaliau nuo 1854 m. dar ir dekanu. Pirmosiomis 1863 m. sukilimo dienomis, galbūt sekdamas 1831 m. sukilime dalyvavusio brolio Antano ar netolimos pparapijos kunigo A.Mackevičiaus pavyzdžiu, bažnyčioje perskaitė sukilėlių manifestą. Netrukus – kovo 22 d. – buvo suimtas, uždarytas Kauno kalėjime ir nuteistas aštuoneriems metams katorgos. Vėliau ši bausmė Jasevičiui, atėmus iš jo valstybines kunigo teises, pakeista šešeriais metais sunkiųjų darbų, kuriuos atliko Usolėje prie Angaros. Kaip tremtinys poetas gyveno Kamenkoje, Tunkoje prie Baikalo, o 1874 m. persikėlė į Spaską (Tambovo gubernija). 1884 m. gavo leidimą apsigyventi Kuršo gubernijoje. Tačiau apsistojęs Ilūkstėje (dab. Latvija, Daugpilio raj.) pas kun. Juozą Tamulevičių (Dovydaitį), kuris ppriglausdavo iš Sibiro grįžusius kunigus, po dešimties dienų mirė ir vasario 6 (18) d. buvo ten pat palaidotas.

Eilėraščius Jasevičius rašė tiek kunigaudamas Ariogaloje, tiek tremtyje, pasirašydamas bene dešimčia žaismingų slapyvardžių ir kriptonimų variantų: Anupras Žemaitis, Josvainių Pesztukas, Ariogalos skerdžius, KK.Anupras Dėdelis ir kt. Nežinia, ar bandė eiles išspausdinti. Penki ikisukiliminės poezijos tomai, saugoti konfratrų, kurie rėmė tremtinį pinigais ir nuolatiniu dėmesiu, pateko į Kauno kunigų seminarijos biblioteką, bet dingo Rusijoje bolševikų revoliucijos metais. Mus pasiekusios kūrybos nuotrupos – tai dvylika eiliavimų iš bičiuliui kun. Samueliui Paškevičiui 1876-1884 m. rašytų laiškų. Juose menišką adresanto prigimtį liudija ne vien eilės, bet ir pieštos spalvotos atsklandos. Laiškus su antrašte „Ištremtojo raštai iš Spasko“ 1899-1900 m. Tėvynės sarge paskelbė J.Tumas. Dalimis teišliko ir Jasevičiaus tremties atsiminimai „Išginimas ir sugrįžimas“ – pirmieji tokie lietuvių kalba, kurių pilnas pluoštas turėjo daugiau nei penkis šimtus puslapių.

Jasevičiaus memuarams budingas ramus smulkmeniškas dėstymas, gausu tikslių žinių apie vietas, įvykius, asmenis, su kuriais poetas dalijosi tremtinio likimu. Šen ten ppasirodančios autoironiškos gaidelės bei tremties vertinimas (ji, anot poeto, sulygina kunigaikščius ir valstiečius) slepiasi už tankios faktų širmos. Autentiško įspūdžio kontūrai susiklosto kalinio dalios apibūdinimų, raiškių būtent savo „plikumu“, dėka. Antai apie gyvenimo Angaros viduryje sąlygas – rūsčias, tačiau kiek palankesnes, nei ankstesnės – poetas pasakoja taip:

Rudens pirmose dienose spalių mėnesio iš Skalos visus parnešė ant salos ing kazarmą, kurioj tiktai viena stancija buvo, sutilpo mūsų ing ją šešiasdešimt <.> Iš pradžios laikė uždarytus dieną i naktį, žiemoj darbo nebuvo, vvisi lindėjom viduj. Paskui dienoms neuždarinėjo, valna buvo po salą prasivaikščiot, [be] baimės pabėgimo, nes Angara let praėjus Kalėdas, tančiai i po Kalėdų užšąla. Ant salos vaikščiot pazvalijo be lenciūgų, i taj nemaža dėl mūsų vygada.

Apskritai „Išginimas ir sugrįžimas“ vertas labiau istorikų nei literatų dėmesio. Kas kita – atsiminimuose įterptos 146 Jasevičiaus poezijos eilutės. Stebina išplėtota daugiasluoksne metafora atausta kūrinio pradžia. Subtiliai personifikuoti saulėlydžio vaizdai intonaciškai artimi A.Baranausko Kelionės Petaburkan peizažams:

Debesyse saulė geso ir nusmuko,

I pažarą balzganuota žūt netruko,

Tik blakstienai balti vakarinio šono

Po padalkoms tamsos juodo padarmono

Žibčiodami kaip gęstami šviesi žvakė

Tykiai nyko, užmerkdami dienos akį.

Kituose eilėraščiuose gamtos vaizdų poetiškumo laidas – gausiai ir retkarčiais taikliai vartojamas veiksmažodis, įgyjantis suasmeninimo ar onomatopėjos atspalvį. Tai ypač būdinga siužetiniam kūriniui „Tunka ir Irkutas“, kurio centre – pastanga perteikti neramių Sibiro vandenų tėkmės ir jėgos įspūdį:

Prengias, rėžias, pučias, remias,

Drasko kraštus, šok ant žemės;

Puikus, karštas ir rūstingas

Nor parodyt, kad galingas.

Neapalpo, nors nutirpo,

Visa skūra ant jo virpa.

Putos drimba, vidur verda.

Nusigando apygarda.

Baltas visas kaipo šarma,

Ūžia, šlama, kvolduojs, marma.

Beveik visai Jasevičiaus poezijai būdingas toks lengvas, palyginti sklandus chorėjiškas eiliavimas, tačiau judesio „paviršiaus“ dinamika tik vienu kitu atveju pridengia vietoje trypinėjantį veiksmą. Dviejų besirungiančių skirtingo „„charakterio“ Sibiro upių – ramios Tunkos ir nartaus Irkuto – personifikacija, dramatizuotas jų santakos dialogas iš pradžių perša mintį apie moteriško ir vyriško pradų konfliktą. Tačiau įasmeninimo motyvacija nenuosekli – poetas lieka ištikimas gamtinei tikrovei (abi upes „praryja“ Angara) bei iš jos išplaukiančiai patarle reiškiamai moralistinei pabaigai: kur du pešasi, trečias laimi.

Aptartame eilėraštyje ir dar poroje kūrinių dairomasi po atšiauraus svetimo krašto peizažą, tačiau net ir juose labiau nugludintas posmas pasirodo tuomet, kai žvilgsnis užkliūva už tėvynę primenančios detalės. Nuo patvinusios Sibiro upės besigelbstintis gaidys „atplasnoja“ iš lietuvių tautosakos:

Gaidys mato, jog bus bloga,

Pasistiepęs lėk ant stogo;

Vištas visas suvadinęs,

Aplink save susodinęs

Ir išvydęs, kas ištiko,

Užgiedojo kakaryko.

Panašiu stiliumi parašytos ir Jasevičiaus pasakėčios. Tautosakiškos gaidos ir liaudiški vos vos erotizuoti palyginimai teikia gyvybės ištęstai dviejų gėlių ir dviejų merginų paralelei „Fijolka ir rožė“. Rafinuotiems išdidžios dygliuotos rožės įgeidžiams priešpriešinamas fijolkos (našlaitės) nuoširdumas ir kuklus grožis merginai teikia daug žadančių „galių“: „Nors netyčia kur pažiūri, / Kožnoj širdy gaisrą kuria“ arba „Ko ji tiktai lyštelėja, / Taipo vaškas išsilieja“, pagaliau „Kaip nulieta, apskrituli, – / Tykiai verpia savo špulę.“

Eilėraštyje apie tremtinių mirtį „Tunkos kapai“ svarbesnė ne apčiuopiama tautos ar žmogaus nelaimės konkretybė, o religiniai egzistencijos apmąstymai. Anapusybės alsavimas sulygina vargšus iir turtinguosius, suteikia gilesnės prasmės gyvenimo pasiryžimams ir tremties kentėjimams. Pastaruosius eiliavimuose pridengia apibendrinimai ar autoironija („Molis molį mina, / O kam mina, pats nežino“). Tuo tarpu gimtojo krašto nostalgija atsiveria lyriniais poetinių laiškų kreipiniais:

Su didžiausiu už tai jausmu,

Kad pagrįžti bus man valna,

Ir su tikru širdies džiaugsmu

Tau suspausiu namie delną.

„Su didžiausiu už tai jausmu“

Cituotas eilėraštis – vieningiausios struktūros poeto kūrinėlis – baigiamas iš narvo į laisvę mėginančio ištrūkti paukštelio įvaizdžiu. Ši paralelė – tradicinė, tačiau „stiprokame“ posakyje: „Kuo nenusuka sau sprando, / Kad tik pamestų nevalią“, – galima įžvelgti autentišką biografijos atšvaitą. Grįžęs iš tremties, poetas pristigo jėgų pasidžiaugti laisve ir pasirūpinti savo kūrybos likimu.