V. Krėvės apsakymas „Skerdžius“

V.Krėvės apsakymas „Skerdžius“

Labiausiai V.Krėvė mylėjo savo vaikystės kaimą, paskendusį miškuose, apsuptą ežerų ir kalvelių. Apsaltymų rinkinyje „Šiaudinėj pastogėj“ ir novelių apysakoje „Raganius“ iškyla spalvingas ir konkretus XIX a.pb – XX a.pr Dzūkijos kaimo paveikslas. V.Krėvė neįdealizavo kaimo, tačiau žmonėse ieškojo taurumo, šviesos, rašytojui rūpėjo principai, gėrio ir grožio supratimas. Poetiškiausiai rašytojas vaizdavo senius ir vaikus. Jie traukė patirties turtingumu, mąstymo originalumu (seniai) ir nemeluotu nuoširdumu (vaikai). Jie išlaikę natūralią prigimtį, būdingą kaimo žmogui.

Meniniu požiūriu vertingiausi apsakymai „Skerdžius“, “Bedievis”, „Antanuko rytas“, ““Silkės”, „Bobulės vargai“, „Galvažudys”. Labiausiai V.Krėvė vertino žmogaus pasaulio vienybės suvokimą, artumą gamtai.

Plačiau aptarkime žmogaus ryšį su gamta apsakyme „Skerdžius“. Senosios kartos žmonių psichologijoje buvo likę nemaža mitologinio gamtos reiškinių suvokimo. Gamta žmogui atrodo gyva, jaučianti kaip žmogus, Lapinas tiki, kad nupjauti medį – vis tiek kaip žmogų užmušti. Su gyvulėliais jis taip susigyvenęs, kad į juos kreipiasi vardais, bara, moko.

Gamta žmogui atrodo protingas, gyvas sutvėrimas, tik mokėk jį stebėti, mylėti ir juo džiaugtis. Be gamtos žmogus neįsivaizduoja ssavęs, gyvenimo. Lapinas stebisi, kad žmogus gali be miško gyventi „Be miško suskursta žmogus“ – sako skerdžius. Skursta siela, mažėja jautrumas. Todėl Lapinas dažnai pasakoja vaikams apie miškus, raistus, senovėje buvusius. Jis myli mišką, bet ne todėl, kad per dienas jjame būna, gyvulėlius gano, o todėl, kad jo sąmonėje gyvas senolių požiūris į gamtą. Gamta atrodo pilna paslaptingos galios, kitokių būtybių. Toks gamtos suvokimas davė pradžią tautosakai – pasakoms, padavimams. Vaikams Lapinas seka pasakas apie laumes. Lapinas nepripažįsta religijos dogmų, kurios svetimos valstiečio natūraliam pasaulio suvokimui.

Lapinas laimingas, kai aplink save mato ir jaučia mišką: “Be miško niekur nėra gero, net jei ir Amerika ten būtų,“ – kalba Lapinas. Savo gyvenimą jis susieja su liepa – miršta jis kaip tikras gamtos vaikas. Patikėjęs čigonės pranašyste, kad gyvensiąs tol, kol stovėsianti Grainio liepa, skerdžius suserga ir numiršta, liepą nukirtus. Lapinas save įjungia į gamtą, pasijunta gamtos dalele. Visą gyvenimą praleidęs gamtoje, Lapinas tampa tikru gamtos vaiku. Gamtos vaizdai apsakyme kuria nnuotaiką, veiksmo foną. Gamta padeda atskleisti žmonių charakterius, veiksmo aplinkybes. Rašytojas, kaip ir jo kūrybos žmogus, moka įsijausti į gamtą, kuria gyvą peizažą, nors „gryno“ peizažo, kuris būdingas Žemaitei, V.Krėvės kūryboje palyginti nedaug