V. Krėvės apsakymo “SILKĖS” analizė

V. KRËVËS APSAKYMO “SILKËS” ANALIZË

Lietuviø literatûroje gausu ávairaus þanro kûriniø, iðaukðtinanèiø

geràsias þmogaus savybes: tai pasakos, apysakos, apsakymai, romanai ir

daugelis kitø. Darbðtûs, nuoðirdûs þmonës taip pat neuþmirðtami Vinco

Krëvës kûryboje. Vienas ið tokiø yra Kuðlius. Apie já raðytojas raðo

viename ið rinkinio “Ðiaudinëj pastogëj” apsakymø “Silkës”

Apsakymø rinkinio “Ðiaudinëj pastogëj” pavadinimas jau iðkart lyg

perkelia á kaimà, imu ásivaizduoti jaukià pirkià, ðiaudais dengtu stogu,

ðiltà krosná. Taèiau apsakymo “Silkës” pavadinimas neleidþia mums taip

greit nuspræsti apie ðá kûriná. Nenujauèiame nei apsakymo temos, nei

nuotaikos, vyrausianèios jjame. Taèiau ši savotiška nežinomybë kartu labai

sudomina, paskatina skaitymui.

Kaip viso rinkinio, taip ir šio apsakymo veiksmas vyksta kaime. Tai

konkreti sodyba – Gerdviliaus troba. Veiksmo vieta nusakyta labai tiksliai

– “.dabar jisai stovëjo po Gerdviliaus langu.”. Nors veiksmo laikas gana

netrumpas, veiksmo vieta nekinta – viskas rutuliojasi Gerdviliø ðeimoje. Ði

nedidelë erdvë, þinoma, nulemia apsakymo apimtá. Ji nedidelë, taèiau V.

Krëvë sugebëjo joje atskleisti tai, kas jam buvo svarbu – mieganti þmonijos

sàþinë ir jos pabudimas.

Veiksmo laik¹ rašytojas atskleidžia jau pirmajame apsakymo sakinyje,

sakydamas, jog ““buvo pusiaugavënis”. Tai iðryðkina paèio V. Krëvës ir jo

apraðomø veikëjø religingumà, paproèiø laikymàsi. Kartu pamatome ir metø

laikà – “Á pavasará virto”. Èia išryškëja raðytojo meilë gamtai. Ji

perteikiama graþia, iðraiškinga kalba.

Jausminga kalba kûriná “lydi”, kaip minëjau, jau nuo pat jo

ekspozicijos. NNuostabûs gamtos vaizdai pagyvinami ir pagraþinami epitetais

– “dienos buvo ðiltos, saulëtos”. Tai sukelia iðkilmingumo, begalinio

dþiaugsmo áspûdá. Raðytojas taip pat panaudoja personifikacijà, sakydamas,

jog “upeliai ðniokðdami pasakojo pavasario pasakà”. Ðis gamtos gyvumas

vaizduotëje suþadina malonius atgimstanèios gamtos vaizdus.

Toliau kûrinyje dominuoja taiklûs epitetai padedantys raðytojo

pavaizduotus daiktus kuo tikroviðkiau iðvysti savo pasàmonëje: “þilas

dievulis”, “drebanèios rankos”, “pienuota suknelë” ir kiti. Be epitetø daug

vaizdingumo kûriniui suteikia palyginimai. Nors dauguma jø skirti

vieninteliam, taèiau svarbiausiam apsakymo akcentui – silkëms: “riebios

kaip viðtos”, “silkës kaip plokðtës”, “menkos lyg mekðrukai”.

Taèiau bûtent silkës davë pradþià tolimesniam veiksmo rutuliojimuisi

ir pagrindinei kûrinio minèiai. Apsakyme “Silkës” Vincas Krëvë norëjo mums

parodyti, jog kiekvienà nedorà ir neapgalvotà poelgá lydi sàþinës

grauþatis. Tai svarbiausia ðio kûrinio tema. Raðytojas nori parodyti, jog

þmonijos sàþinë dar kruta. Geriausia tam priemonë – ssapnas.

Apsakyme “Silkës” veikëjø nëra daug. Pagrindinë V. Krëvës pavaizduota

veikëja yra Gerdviliø samdinë Marcelë. Þmogaus sàþinës pabudimà raðytojas

perkelia á jos pasaulá, pagrindinei kûrinio minèiai atskleisti pasirenkama

bûtent Marcelë.

Kalbant apie veikëjus, pamatome begalinæ raðytojo meilæ senyviems

þmonëms. Jis supranta senosios kartos pranaðumà, dþiaugiasi jø dvasios

lobynais ir sielos taurumu. “Silkëse” autorius atskleidþia seno þydo

Kuðliaus paveikslà, kuris norom nenorom kelia uþuojautà.

Autorius apsakyme nedalyvauja. Nors V. Krëvë veiksmà pavaizduoja kaip

paðalinis, gal net neegzistuojantis þmogus, tai kà galima iðreikðti

þodþiais jis puikiai pavaizdavo. Autorius, rodos, seka kiekvieno veikëjo

kiekvienà þingsná, nuosekliai já apraðydamas mums.

Šá kûriná, manau, Vincas Krëvë paraðë ne ðiaip pasiskaitymui – tai

pamokantis ávykis, jame daug iðminties. Bûtent tai mane suþavëjo. Juk taip

graþu bûtø ko nors iðmokti ir kartu pajusti malonumà. Manau, jog niekas

taip nepaveiks mûsø pasàmonës, kaip pamokymas, ásipynæs á groþinës

literatûros kûriná. Ilgam prisiminsiu Vincà Krëvæ ir jo pamokanèi¹ kûrybà.