V. M. Putinas „Skriski, are“ analizė.

Mykolas Ruikys 12β

[pic]

Vincas Mykolaitis Putinas

(1893 – 1967)

Eilėraščio “Skriski, are” analizė

Vincas Mykolaitis Putinas gimė 1893m. Baigęs kunigų seminariją buvo

įšventintas į kunigus. 1917 metas išleido pirmąją knygą eilėraščių rinkinį

„Raudoni žiedai“.

Sielvartas yra viena svarbiausių Vinco Mykolaičio Putino temų. Aukštai

iškeldamas žmogaus dvasią ir jos harmoniją, menininkas tikėjo gyvenimo

idealais. Visas kūrybinis darbas ir jo vaisiai per skausmą, vidinę kovą,

klaidas ir pralaimėjimus. Putino sielvartas nepesimistinis ar religinis.

Jis yra dvasinės stiprybės ir pažinimo dvasios iišraiška. Vinco Mykolaičio

Putino kūryboje tik per skausmą ryškiausiai atsispindi pasaulis ir žmogus.

Tai puikiai parodo vienas iš jo darbų „Skriski, are“.

Pirmame posme autorius bendrauja su lyriniu veikėju aru, antrajame jis jau

persikūnija į „lyrinio aš“ vietą, jo pojūčius. Tuo jis nori parodyti

gyvenimo sąsajas, laisves, ramybės troškimą, neakivaizdžiai nusakomą

mirtį, išgyvenimus. Perteikia sielos ir gyvenimo ryšį. Autorius

bendraudamas su aru išreiškia skirtumą tarp dangaus ir žemės, tarsi

bendraudamas su savo siela.

V.M. Putinas nepavydi dangaus aukščio ir tuo pparodo nuoširdumą, bei

savigarbą: „Skriski, are, į pat dangų ir plasnoki, Būt vergu savosios

žemės tu nemoki.“

Nematęs ir nepajutęs dangaus šviesos ir šilumos, nesmerkia aro dėl

nemokėjimo išgyventi žemėje: „Aš tau laisvės ir dangaus nepavydėjau, Nors

tik juodą, šaltą žžemę pamylėjau.“

Išryškėja gyvenimo supratimo, mokėjimo nepasiduoti gyvenimo kančių

išgyvenimams problema. Bet visą problemą išsprendžia autoriaus nepavydus

nuomonės išsakymas, turinčiam daugiau erdvės, galinčiam aukštai ir

nevaržomai kilti į dangų arui. Kiekviena siela anksčiau ar vėliau ten

pakils.

Autorius kūrinyje kalba apie žmogaus sielą, prigimtį, išgyvenimus.

Sutapatindamas visą prasmę, save perkelia į aro vaidmenį, tuo norėdamas

sulyginti sielą ir prigimtį su paukščiu, norėdamas pavirsti paukščiu ir

nevaržomas įrodyti sielos prasmę, bei gyvenimo reikšmę. Todėl eilėraščio

pavadinimas yra „Skriski, are“.

Kūrinyje dominuoja didelės, visą rėpiančios, nenusakomos erdvės.

Eilėraštyje vyrauja trys laikai:

– Esamasis. Autorius nurodo esamą padėtį, pasako savo nuomonę, apie

sielos, žemės ir dangaus sąsajas. „Skriski, are, į pat dangų ir plasnoki,

Būt vergu savosios žemės tu nemoki.“

– Būtasis kartinis. Nusako autoriaus veiksmus, išgyvenimus, meilę ir

troškimą pabėgti iš kančių liūno, pakilti aukštai į dangų ir išsivaduoti

iš agresijos, priespaudos ir šalčio, kurio žemėje labai daug. „Kai geriu

jos drėgną kvapą ir ūkus, man sapnuojas skaisčios žvaigždės ir dangus“.

– Būsimasis. Šiuo laiku autorius išreiškia ilgesį, gailestį,

prisiminimus, išgyvenimus po to, kai jau viskas baigsis, kai tikslas bus

pasiektas, kai jo siela bus danguje ir išsivaduos iš neapykantos. „O kai

vėl mane padangė užsūpuos, jausiu žemę savo ilgesio vaizduos“.

Šiame kkūrinyje vyrauja sielvartas, vienatve, ilgesys. Juntamas herojaus

noras pabėgti, veržimasis į gėrį, grožį, laisvę ir meilę. Čia tarsi

prabėga visas žmogaus gyvenimo kelias. Svaiginančiu aukščiu, laisvės

pojūčiu ir juodos žemės peripetijomis vingiuoja ištisa sielos istorija.

Visi šie dalykai tarsi pinasi į harmoninga gyvenimo paveikslą.

Tyliai skamba tyli sielos malda ar meilės kuždesys..

Vincas Mykolaitis Putinas „Skriski, are“

Skriski, are, į pat dangų ir plasnoki, Kaip apimt tave, pasauli

begalini?

Būt vergu savosios žemės tu nemoki. Gaivalingą tavo galią

siela mini:

Aš tau laisvės nei dangaus nepavydėjau, Tavo liepsnos man krūtinėj dar

žėruoja

Nors tik juodą, šaltą žemę pamylėjau. Tavo aistros mano lūpomis garuoja.

Kai geriu jos drėgną kvapą ir ūkus, Tu pasėjai mano gyvastį,

dangau,

Man sapnuojas skaisčios žvaigždės ir dangus. Bet aš čia, juodojoj

žemėj, išdygau

Dar pirmykštę savo būtį siela

mini, –

O kai vėl mane padangė užsūpuos, Tik apglėbk tave,

pasauli begalini!

Jausiu žemę savo ilgesio vaizduos.