V.M.Putino

Vinco Mykolaièio – Putino ciklas „VERGAS“

Bûtiðkai suvokta laisvës problema tapo kertine V. Mykolaièio – Putino humanistinës filosofijos atrama, atviru þmogaus prasmës rûpesèiu. Kaip teigia A.J.Greimas, „laisvë ir humanizmas ðia prasme yra sinonimai“. Taigi V. Mykolaitis -Putinas iðkyla kaip humanistinës etikos atstovas. Poeto ciklas „Vergas“ taip pat interpretuotinas ryðkinant dvasios laisvës problematikà – þmogaus problematikà.

Þmogaus dramatiðkumas cikle gali bûti remiamas biografinio motyvo, kurá apibrëþtume, kaip þmogaus, laisvo nuo bet kokiø áþadø, motyvà. Noras jaustis kûryboje tik þmogumi galëtø psichologiðkai pagrásti vidinio mmaiðto, kaip kelio á laisvæ motyvà. Pirmasis konfliktas, ásibrovæs á V. Mykolaièio – Putino asmenybæ, sugriovæs jos ramybæ ir pusiausvyrà, buvo konfliktas su „galingu ir didþiu“ pasaulio valdovu, su rûsèiuoju senojo testamento dievu. Uþdarytas kunigø seminarijos mûruose, poetas turëjo priimti tokias religijos tezes: þmogus yra tik „vieðpaties“ vergas, o þemë – tik menka visatos dulkë. Vergo ávaizdþiu cikle iðreikðtas dramatiðkas suvarþyto lyrinio herojaus jutimas. „Vergo“ pradþioje patenkame á architektûrinæ erdvæ. Uþdari rûmai turi ir atviros erdvës poþymiø: „ðviesûs rûmai“, „Paþiûrësi &– temsta akys nuo þydrumo, / Palytësi – skamba tûkstanèiais aidø“, esama rysio su atvira erdve: “ visur atverti vartø vartai“. Tie „vieðpaèio namai“ tai ne tiek iðoriniai varþtai, kiek paties susikurta nelaisvë, savo paties sàmonëje pastatytas kalëjimas, ðirdy tûnàs ddvylipumas, paradoksalus likimo prieðtaringumas: „Visur atverti vartø vartai, bet iðeit á plaèià laisvæ negaliu“. Galime manyti, kad iðorinis spindesys yra susijæs su katalikiðku dievybës vaizdavimu, jo meniniu áprasminimu. Taèiau iðoriðkai tvirtà, spindintá pasaulëvaizdá ið vidaus ardo disonansai, disharmonija, kylanti ið laisvës trokðtanèios þmogaus prigimties.

Savyje paèiame ið pradþiø gyvenæs kaip rûmuos – þmogus pasijunta visiðkai svetimas ankðtame ir tamsiame kalëjime: „Gyvenu að vieðpaèio namuose, nepaþástamas, uþklydæs pakeleivis“. áviesûs rûmai kaip iðorinio ekstensyvumo metafora suprieðinami su asketiðku „negaliu“: „.iðeit á plaèià laisvæ negaliu“, „negaliu apimt dangaus ðviesiø þvaigþdþiø“. Tai minties, þmogaus bûties þenklintojos, negalimybë: „Nepramuði lakiai minèiai kieto skliauto – / Bûsi vergas ir vergausi amþinai“. Vergas yra savo uþdaros bûties vergas ir sargas, pats „prie savo laimës angos pastatytas“. áia eeilute pasakoma, kad þmogaus dvasia – kalinë, kurià reikia iðlaisvinti, bet ir kalëjimas, ir laisvë – tarsi tik þmogaus valioje. Pirmiausia kelio á laisvæ motyvas reiðkiamas ilgesiu artimos nakties: „Tiktai vakaro sulaukæs, kaip ðeðëlis / Að einu prie savo bokðto siauro lango / Ir, kai uolos saulës spindulius uþtraukia, / Tuomet blankø savo veidà pradengiu“. L.Forestjë straipsnyje „Simbolinis vaizdas“ teigia, kad rûmuose visada rasime bokðtà, subjektyviosios erdvës simbolá, kuris nelaisvëje sukelia nerimà („mano mintys kaip þaruojanèios þarijos, / o aplinkui ttik glûdnybë ir drëgmë“), pasyvumà, neviltá („ir skaitau að savo rûstø pasmerkimà: / ¹ia pasaulio baigias ribos, baigias erdvës“). Taigi per I dalies siuþetà, ávykius realizuojami vidiniai regëjimai, tam tikras vidinës bûsenos modelis. Paskutinë strofa – tai iðorinio veiksmo gráþimo á vidiná bûties intensyvumà.

Antroji „Vergo“ dalis turi faustiðko sandërio þymiø – uþ nepasotinamà alkio lûkesá þmogus uþmoka lemtingais draudimais, bûdingais baladei: „.nebregësi ðitos þemës.“, „.nepaliesi savo pirðtais jokio þiedo.“. Paslaptingoji moteriðkë nori tarsi iðplëðti lyriná herojø ið „ëdëjø“ pasaulio, gràþinti já á þemæ. Meilë – bandymas sutaikyti dvi þmogaus puses. Meilë – paklusimas þemiðkam pradui. Faustiðku sandëriu su paslaptingàja moteriðke jis laimi þmoniðkumà ir paþinimà, bet tampa baladiðkai nelaisvas: “ Ir tapau að panaðus á jûros gyvá, / Kurs gelmëj, á kietà lukðtà ásitraukæs / Ir geismais á savo ðirdá ásiëmæs, / Pats maitinasi jos gyvasties penu“. ái strofa parodo, kad vienpusiðkumas þaloja þmogø kaip visumà. Vien þemiðka bûtis nepatenkina lyrinio herojaus, ir jis, „naujos bûties ir gyvasties kûrëjas“, trokðta kitos buities, „kur erdvu, platu, ir laisva, ir dþiaugsminga, / Tartum pats tu bûtum skrendanti dvasia“. Sielvartà dël savo vergiðkos menkystës jis malðina laisvës iliuzijomis apie aukðtesná „dvasios pasaulá“, prilygstantá visatos didingumui: „Ir prabilo didis balsas á mane: / – BBûki sveikas, mûsø amþinas valdove! / Tu tasai, kurio palaimintà gimimà / Patekëjusios septynios puoðë þvaigþdës“. Tokie lyrinio herojaus abejojimai dël savo padëties, iðgyvenimai paþadina dramatiðkas refleksijas. Kulminacinis ðirdgëlos prasiverþimas iðreiðkiamas ðia strofa: „Ir suspaudë mano galvà tokia gëla, / Kad, tariau, pabirs po kojø ðaltos plytos / Ir iðsirakins aukðtøjø skliautø siûlës, / Ir ugnim iðsprogs ákaitæ smilkiniai“. Todël ðirdá toliau grauþia nerimas ir abejonë, kad dvasios laisvë gal lieka tariama, neduoda tikros galios, laimës. Lyrinis herojus vël linksta á vidinius kompromisus: „Ne, tariau, tegu jau bûèiau nepaþinæs / Tø paðvieèiø ir tø þvaigþdþiø septynspalviø“. Nutremties á kûnà, buitá, materijà bûsena be galo sunki, taèiau ketvirtoje ciklo dalyje vidiniai prieðtaravimai pasiekia kulminacijà. Savo valdovo puotoje lyrinis herojus atsiskleidþia ir kaip kûrybinë individualybë, apdovanota poetinëmis galiomis (pirmasis ið vergø, kuris neðioja saldø vynà sveèiams, ápildamas á „kiekvienà tuðèià tauræ“ „ir savo ðirdgëlos po laðà“). Lyrinis herojus pasineria þemës vilionëse ir chaotiðkuose geismuose, tikisi, kad regëto sapno vieðnia sugràþins jo „prarastà tëvynæ“. Taèiau visos þmogiðkos iliuzijos dingsta, taurë, pripildyta gal paskutinio jaunystës uþsimirðimo midaus, dûþta, ir lyrinis herojus patiria tikràjà laisvæ.

Taigi poetas perkirto priklausomybës ryðá tarp dievybës ir þmogiðkosios egzistencijos, kuri dabar nuo nieko nepriklauso, yra didþioji vertybë. Sukilusio vergo ðûkis: „„Að nei vergas, nei karalius, tik þmogus!“ – tai þmogiðkumo, iðtrûkusio ið religiniø dogmø nelaisvës, ið slopinanèiø þemës varþtø, triumfas.

„Ir ëjau að, vieðpaèio palikæs rûmus,

Á naujos buities neþinomà kelionæ,

Tiktai vienà þodá ðirdyje kartodamas:

Að nei vergas, nei karalius, tik þmogus!“

Pasaulio ir namø prieðprieða turi savità prasmæ: iðeiti ið namø, uþdaros erdvës, reiðkia patirti kosmoso begalybæ. Sàlygiðkai susikurti rûmai yra prieðingi iðsiilgtai erdvei, jie yra artimi þemei, o erdvë – giliajam dangui. Vergo maiðtas dvigubas: ir prieð nuo jo nepriklausanèià tvarkà, ir prieð savo buities uþdarumà – lyrinis herojus eina á „naujos buities neþinomà kelionæ“. Á ðià metaforiðkai apibrëþiamà neþinomybës gelmæ gali leistis tik þinojimo, minties virðûnæ nors akimirkai pasiekianti bûtis. Tik „dvasios laisvûnas“ gali pasijusti vergu ir sargu. Veiksmo atomazgà, iðgyvenimø atoslûgá, poetas iðreiðkia áspûdingais gestais, kuriuos norisi pavadinti muzikaliais: „Uþeis ant kalno, – / Rankas á virðø kelia, lyg norëtø / Palaimint visà aukðtà dangø. / Nuþengs pakalnën, – / Buèiuoja apkabinæs pilkà þemæ – / Ir laime dega jo veidai“. Tokie platûs „Vergo“ judesiai („rankas á virðø kelia“ ir „buèiuoja apkabinæs pilkà þemæ“) labai primena reljefingas muzikines fugûras didingame ir ðviesiame finale.

Taigi aforistinë formulë „Að nei vergas, nei karalius, tik þmogus!“ iðreiðkia sàmoningà individo apsisprendimo aktà.

Þmogaus laisvëjimo kelyje poetas vienodai atmeta vergiðkà savimonës letargà, „merdinèià ðirdá“ ir karaliðkà savivalæ, jëgà; jam nepriimtinas ir pataikûnas, ir antþmogis.

Laisvës siekis, neatskiriamas nuo vertybiø, ir lemia tai, jog ir tarp nelaisvës sienø þmogus geba iðsaugoti dvasios laisvæ arba prieðingai – bûti nelaisvas iðorinëje laisvëje („bet kokià mintá slepia jis krûtinëj, neþino niekas.“).

Laisvë – tai vidinis ásipareigojimas prieðtarauti blogiui ir teigti gërá, gërá ne tik sau, bet ir kitiems. Be ðio turinio ji virsta savo prieðybe, tampa anarchija arba pprievarta ir ironija. Bûti laisvam Putinui reiðkë bûti atsakingam þmoniðkumui: „Ir eina vergas, eina kloniais – / Bet jau ne vergas, tik nykus klajûnas. / Didþiø nebodamas, maþø neliesdamas, – / Visus ðypsniu pasveikina taikingu, / O dþiaugsmas spindi jojo akyse“. Tapus tikruoju Dvasios vergeta, visai iðtrynus asmeninæ istorijà – palydimas arba uþuojautos, arba paniekos ðypsnio, vienodai su meile laiminant ir aukðtà dangø, ir pilkà varganà þemæ, – keliauti. Kur? „Bet kokià slepia mintá jis krûtinëj / Neþino niekas.“. Ir kkaip èia neprisiminus Mokytojo Ekharto pamokslo apie dvasingus vargdienius. „Kai að iðëjau ið Dievo, tvariniai sakë: „Jis yra Dievas“. Taèiau tai nesuteikia man palaimos, tai tik rodo, kad að esu tvarinys. Kai að pareisiu atgal, að bûsiu laisvas Dievo valioje, ttodël laisvas ir nuo Dievo valios, nuo visø jo darbø, netgi nuo paties Dievo, að pakilsiu virðum visø tvariniø, að bûsiu nei Dievas, nei tvarinys, tik tas, kas kaþkada buvau, kas dabar esu ir amþinai bûsiu. Parëjæs atgal að atrasiu, kad Dievas ir Að esame Viena. Taèiau èia Dievas negali rasti „vietos“ þmoguje, nes skurdo pagalba þmogus pasiekia bûtá, kuri visada buvo jo ir liko jo amþinai. ¹ia Dievas yra identiðkas dvasiai, o tai ir esti didþiausias ámanomas buvimas dvasios vargdieniu“.