V. Mačernio eilėraščio „Rugsėjo naktis“ interpretacija

V. Mačernis gyveno intensyvų dvasinį gyvenimą ir tai ypatingai atsispindėjo jo eilėraščiuose – keliami svarbiausieji egzistensiniai klausimai, jie apmąstomi, ieškoma atsakymų. Nemaža reikšmė suteikiama namų vaidmeniui, V. Mačernis priklausė žemininkų kartai, kuriai būdinga paliktos tėvynės tema, V. Mačernio eilėraščiuose – prarasti namai. Nors poetas rašė labai sudėtingu (karo) laikotarpiu, jo kūryboje nedominavo politiniai kriterijai.

Būtent svarbiausieji gyvenimo klausimai ir atskleidžiami eilėraštyje „Rugsėjo naktis“. Lyrinis subjektas – žmogus, mąstytojas, kiek pasimetęs, rugsėjo naktį sėdintis prie lango iir stebintis pasaulį. Tokį – vienišo mąstytojo įvaizdį galime pastebėti ir kituose V. Mačernio eilėraščiuose: „Šešėlis“, „Pavargimas“, „Miražai“ ir kt.

Pirmosiomis eilutėmis nusakoma vieta ir laikas: „Sėdžiu lange. Rugsėjo naktis. Pilnatis.“ Tokia rudens naktis, nuspalvinta melancholija, lyriniui „aš“ sukelia prisiminimus bei apmąstymus, norą, kad ši naktis nesibaigtų, kaip tiems mylimiesiems, kurie „neatmins, kaip ištart ligi ryto: sudiev!” Rugsėjo naktis apibūdinama kaip svajonių, meilės, netgi poezijos metas. Galbūt šitokiu būdu pilnaties, tamsos sukelta nostalgija išlaisvina vienišo žmogaus sielą?

Antrojoje strofoje lyrinis „aš“ aatskleidžia savo norą tokią naktį mylėti, svajoti ar rašyti bei liūdesį: „Tačiau aš pamiršau, kaip svajot ir rašyt, / Ir atšalusioj mano širdy / Jau nėra meilei vietos“. Taigi rugsėjo naktis žmogui primena svarbiausius dalykus jo gyvenime: meilę, rašymą bei ttai, jog jis to nebemoka. Veikėjas grožisi šia naktimi, tačiau suvokia, kad nebegali jos išnaudoti.

Paskutiniojoje strofoje nuskamba svarbiausiasis klausimas, lyrinio veikėjo klausimas sau pačiam: „Tai kodėl sėdžiu lange, įsmeigęs akis / Į mėnulio gelsvu metalu nusiklojusį / Aukštą tolimą dangų?..“ Eilėraščio žmogus ieško atsakymo, tačiau negali jo rasti ir teištaria: „Nežinau.“ O sielą nuramina mėgindamas pasiaiškinti: „Rugsėjo naktis.“ Tarsi ta nuostabi rudens naktis, šviečianti pilnatis būtų vienintelė nemigos priežastis. Stebėdamas tą naktį lyrinis subjektas negali mylėti, rašyti, tačiau randa nusiraminimą prisiminimuose.

Paskutinės eilutės atskleidžia veikėjo nuotaiką: „Tyliai lašina vystantis klevas / Šaltą miglą ant lango“. Vystantis klevas tai pabaigos, beviltiškumo nuojauta, o šalta migla ant lango, pro kurį žvelgia žmogus, po truputį uždengia tą gražią naktį. Naktį, privertusią jį susimąstyti apie ssvarbiausius jo gyvenimo prioritetus.

Šiuo eilėraščiu V. Mačernis pavaizdavo ne tik rudens melancholiją, grožį, tačiau taip pat žmogaus gyvenimo suvokimo svarbą, liūdesio ir vienatvės prasmę.