Veikėjų paveikslai romane „Oliverio Tvisto nuotykiai“

Kūrinių apie sunkią našlaičių dalią yra pakankamai daug. Neretai niekam nereikalingų žmonių – našlaičių gyvenimas aprašomas gana tikroviškai.

Čarlzas Dikensas yra vadinamas veikėjų paveikslų ir charakterių kūrimo meistru. Trumpuose epizoduose labai greitai jis sukuria nepaprastai ryškius personažus. Šiame romane yra veikėjų, kurių paveikslą ir charakterį perpranti perskaitęs vos kelis knygos puslapius, tačiau yra ir tokių, kurių paveikslo detalės subtiliai prijungiamos vos ne kiekviename romano skyriuje. Nors romane „Oliverio Tvisto nuotykiai“ priskaičiuojama apie trisdešimt veikėjų, tačiau ypatingai išryškėja keleto veikėjų paveikslai.

Pradėti aanalizuoti veikėjų paveikslus derėtų nuo Oliverio Tvisto – pagrindinio šio romano veikėjo. Oliveris gimė darbo namuose. Vos jam gimus mirė Oliverio motina Agnė. Tada vargšas našlaitis buvo paliktas misis Men „gailestingajai globai“. „Fermoje“ gyvenantys vaikai per dieną gaudavo apgailėtiną maisto davinį, buvo nuolat mušami ir neretai gaudavo pylos net už menkiausius nusižengimus. Kad ir kaip bebūtų keista, tačiau Oliveris sulaukė savo devynerių metų gimtadienio, kurį sutiko anglių rūsyje su dar kelias savo draugais. Vaikai buvo nubausti už tai, kad drįso ppareikšti esą alkani. Sulaukęs tokio amžiaus Oliveris buvo truputį per mažo ūgio, labai liesas. Tai tik dar kartą patvirtino, kad misis Men vaikus maitina labai mažai, o vaikų išlaikymui skirtus pinigus pasilieka sau. Tą dieną berniuko gyvenimas pasikeitė, tačiau galbūt nne į gerąją pusę. Misteris Bamblis išsivedė berniuką atgal į darbo namus. Iš ten jį mokiniu pasiėmė misteris Sauerberis, miestelio laidotojas. Nuo pat gimimo Oliveris kentė alkį, skaudžius mušimus ir vargą. Atsidūręs laidotojo namuose, berniukas nusprendė pabėgti į Londoną.

Pakeliui sutiktas Džekas Daukinsas, geriau žinomas kaip Klasčius, pakeitė berniuko gyvenimą. Naivuolis Oliveris patikėjo viskuo, ką suokė Klasčius. Oliveris sekė paskui jį į Feidžino būstą, net nesusimąstydamas apie kokią nors apgaulę. Berniukui nė neįtariant žydas ir jo parankiniai mokė našlaitį vagies amato. Tas mokymas pasireiškė žaidimų forma.

Kaip jau buvo minėta, Oliverį visi skriaudė. Pirmaisiais gyvenimo metais jis pakliuvo į nedorėlė misis Men rankas. Jos vadovaujamoje „fermoje“ vaikai nejautė „valgio ir apdaro pertekliaus nepatogumų“. Atsidūrusį darbo namuose berniuko nenustebino tokios pat gyvenimo ssąlygos kaip ir „fermoje“. Sykį jį žiauriai sumušė valgyklos virėjas, nes Oliveris drįso paprašyti dar košės. Patekusį pas laidotoją berniuką irgi primušė. Patekęs pas žydą Feidžiną jis nebejautė maisto trūkumo ir nebekentė skaudžių mušimų.

Galima sakyti, kad nepaisant skaudaus likimo, Oliveris išliko geros ir kilnios širdies. Gyvendamas pas misterį Brounlou berniukas sumano aplankyti savo vaikystės draugą, su kuriuo kartu gyveno „fermoje“. Man tai atrodo gana kilniaširdiškas poelgis.

Visą berniuko gyvenimą misteris Bamblis buvo kaip šešėlis, temdantis Oliverio gyvenimą. Parapijos bidlis nuo ssavo pareigų, o gal iš prigimties buvo labai piktas, savanaudis, negailestingas žmogysta. Jis buvo įsitikinęs, kad jis yra autoritetas visiems parapijos žmonėms: „Misteris Bamblis buvo labai geros nuomonės apie savo iškalbą ir savo vertę.“

Misteris Bamblis buvo fiziškai stiprus žmogus: „jis piktai pakratė vartelius, o paskui paspyrė juos taip smarkiai, kaip galėjo paspirti vien tik bidlio koja.“ Galbūt dėl to ir dėl savo pareigų jis buvo labai žiaurus. Jo žiaurumą kentė ir darbo namų vaikai, ir moterys, ir vyrai, ir kiti parapijos gyventojai. Jo žiaurumą kentė ir Oliveris Tvistas. Parapijos bidlio širdį trumpam suminkštino džinas su vandeniu, kuriuo jį pavaišino misis Men. Misteriui Bambliui būtų galima pritaikyti repliką: „Pareigos – tai žmogaus šarvai“. Juk iš tiesų jo žiaurumą lėmė bidlio pareigos. Iškyla klausimas: koks jis būtų buvęs, jei būtų dirbęs paprastu darbininku?

Misteris Bamblis buvo stambus ir irzlus. Niekur jo nebūtum pamatęs be lazdos ir trikampės skrybėlės – užimamų pareigų liudijimu. Bidlis žingsniuodavo plačiais žingsniais. Kalbėdavo piktai ir labai retai nusišypsodavo.

Literatūros kritikų teigimu Čarlzas Dikensas itin talentingai kuria neigiamų veikėjų paveikslus. Norėdamas juos padaryti kuo įtikinamesnius, net patiems blogiausiems ir žiauriausiems suteikia vieną kitą žmogišką bruožą, taip sušvelnindamas to veikėjo paveikslą. Tačiau žydui Feidžinui rašytojas nesuranda nė vieno gero, ppatrauklaus bruožo. Tai ypatingai parodo frazė: „Koks puikumėlis – mirties bausmė!“ Žydas žavisi mirties bausme, tačiau kai jam pačiam ji gresia, Feidžinas maldauja pasigailėjimo.

Epizodas, kai Oliveris pabudęs stebi, kaip žydas apžiūrinėja savo turtus ir giria savo mokiniu, įrodo Feidžiną esant godžiu žmogumi. Apimtas godulio, kaip voras jis viską siurbia į save. Visi vagys jam reikalingi, kas padėtų kaupti turtą. Jis su pasigerėjimu rūšiuoja savo turtus, žavisi jo bendras įvykdyta mirties bausme mirties bausme. Tikrai šiurpus vaizdas.

Visa tai, kas romane yra blogo, įkūnija atstumiantis Feidžino paveikslas. Žydas sunaikina žmogiškumo gyslelę romane. Paminantis bet kokias moralės normas, jis bando kabintis į gyvenimą. Niekingas, klastingas, savanaudis, godus, žiaurus, atstumiantis, žmogžudys. Tai vieni iš daugelio žodžių, kuriais būtų galima apibūdinti Feidžiną. Vienintelė paguoda yra tai, kad romano pabaigoje Feidžinui įvykdoma mirties bausmė.

Vienas iš teigiamiausių romano veikėjų yra misteris Braunlou. Jo ir Oliverio keliai susikerta, kai berniukas neteisingai apkaltinamas pavogęs misterio Braunlou nosinę. Oliveris išteisinamas, tačiau berniuką užklumpa sunkis liga. Pasigailėjęs našlaičio, misteris Braunlou priglaudžia jį savo namuose, slaugo berniuką. Kai Oliveris pasveiksta, jį pagrobia Feidžino bendrai. Misteris Braunlou, labai dėl to susikrimtęs, paskiria premiją už berniuko suradimą. Ilgą laiką apie Oliverį nebuvo jokių žinių. Po kurio laiko misteris Braunlou, padedamas dar kkelių dragų, išpainioja Oliverio giminystės ryšius, atskleidžia jo gimimo aplinkybes. Misteris Braunlou įsisūnija Oliverį ir apsigyvena tame pačiame kaimelyje, kaip ir berniuko teta Rozė su savo naujuoju vyru Hariu Meiliu.

Misteris Braunlou vedamas kilniaširdiškumo bandė išsiaiškinti viską apie Oliverį. Jis negailėjo pinigų, laiko ir ryžto.

„Oliveri Tvisto nuotykiai“ yra romanas. Tai įrodo daugelis romanui būdingų bruožų. Pirmas ir bene svarbiausias bruožas yra didelė jo apimtis. Antras ir ne ką mažiau svarbus bruožas yra veikėjų gausumas. Šiame romane jų priskaičiuojama apie trisdešimt. Jie skirstomi į pagrindinius ir antraeilius, epizodinius. Šiam romanui būdingos kelios siužetinės linijos: Oliverio, Feidžino, Misterio Braunlou, Rozės, Monkso, Nensės, misterio Bamblio ir kitų. Yra viena jungiamoji grandis – Oliveris Tvistas. Jeigu nebūtų šios jungiamosios grandies, ši istorija būtų apie atskirų žmonių atskirus gyvenimus ir atskirus likimus. Veiksmas vyksta keliose vietose – tai ketvirtasis romano bruožas. Romane „Oliverio Tvisto nuotykiai“ veiksmas vyksta daugiau negu keliose vietose: darbo namai, Anglijos miestelis, Feidžino landynė, misterio Braunlou ir Rozės Meili namai, užmiesčio sodyba ir kitos. Šis romanas apima Oliverio Tvisto gyvenimą nuo pirmųjų jo dienų iki dvylikos – trylikos metų amžiaus. Tradiciškai romano veiksmas trunka gana ilgai, kaip ir šiame romane. Romanas, turi galimybę pavaizduoti platų gyvenimo kontekstą, nupiešti gyvenimo vaizdą. Šis

romanas yra biografinis, realistinis, socialinis.